Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-11-12 nr. 3023

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DANUTĖ PAULAUSKAITĖ15
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮKALINTAS ŽODIS
• Akvilė Rėklaitytė.
XXI AMŽIAUS IŠEIVIS

POKALBIAI 
• Antanas Gailius.
SALDAINIAI NERAKINTAME AUTOMOBILYJE

LITERATŪRA 
• Birutė Ciplijauskaitė.
MEISTERIS (ICCHOKAS MERAS) IR JO SŪNŪS (VARIACIJOS P.CVIRKOS TEMOMIS)
3
• Vida Kuzmaitė-Kivilšienė.
BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ ĮVERTINTA ISPANIJOJE
4

DAILĖ 
 Juozas Galkus.
VILUTIS IR JO KŪRYBA
5

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
NELENGVAI IR NESALDŽIAI
2
• SKANDINAVŲ KINAS IR ALGIMANTO PUIPOS "AUKSO FONDAS"16

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
LAIKMETIS IR TEMOS
5

MUZIKA 
• Agnė Raguckaitė.
"GAIDA": KAMERINIŲ OPERŲ BEIEŠKANT
14
• Indra Karklytė.
ŠIUOLAIKINĖS OPEROS AKSIOMA
35
• Violeta Tumasonienė.
TRES DEI MATRIS SYMPHONIAE
7
• "BOLERO" PREMJERA

MENO DIS/KURSE* 
• Laura Baigorri Ballarin.
ATEITIS NEBĖRA TOKIA, KOKIA BŪDAVO

KNYGOS 
• BRÜCKEN/TILTAI
• BETONINĖ KAUKĖ
• PASLAPTIES ŠYPSENOS1
• NAUJOS KNYGOS

POEZIJA 
•  ARVYDAS GENYS3

PROZA 
• Nijolė Kepenienė.
SAKSOFONISTO TEMA
4

VERTIMAI 
• ESTEBAN MOORE

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
CARLO DOLCI’O PAVEIKSLAS "ŠVENTASIS KAZIMIERAS" VILNIUJE
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• "BULVIŲ VALGYTOJAI"2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• GURU IR GITARISTAI

KRONIKA 
• ŽEMĖS DREBĖJIMAS LIETUVOJE6
• VYTAUTO LANDSBERGIO FONDO PREMIJA
• NAUJAS "ZNAD WILII" NUMERIS
• Rasa Klioštoraitytė.
PASAULINĖ ITALŲ KALBOS SAVAITĖ
2
• Jūratė Grigaitienė.
LIETUVOS LĖLININKŲ KONFERENCIJA
1
• ĮSTEIGTA VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJA
• Enrika Striogaitė.
DOVANOS ANT KAUNO "LAIPTŲ"
• ALEKSANDRO ŠIEKŠTELĖS FOTOGRAFIJOS IŠ DANIJOS
• M.IVAŠKEVIČIAUS PJESĖS PREMJERA KLAIPĖDOJE1

SKELBIMAI 
• TARPTAUTINĖ KONFERENCIJA, SKIRTA LIETUVIŠKOS SPAUDOS ATGAVIMO ŠIMTMEČIUI
• NEPAMIRŠKITE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠČIO 2005 METAMS
• PIRMOSIOS KNYGOS KONKURSAS11
• LIETUVIŠKŲ PJESIŲ KONKURSAS1
• UŽDEKIME VILTIES ŽVAKUTES

DE PROFUNDIS 
• Renata Šerelytė.
ŠAKUČIŲ SLĖNIO ONTOLOGIJA
9

DAILĖ

VILUTIS IR JO KŪRYBA

Juozas Galkus

[skaityti komentarus]

Dailininkas Mikalojus Vilutis pelnytai laikomas serigrafijos technikos pradininku Lietuvoje. Vos baigusį Dailės institutą Grafikos katedros vedėjas prof. V.Jurkūnas pasiuntė jį stažuotis į Kijevo poligrafijos mokslinio tyrimo institutą. Ten susipažinęs su tuomet dar egzotiška serigrafija, M.Vilutis grįžęs ją įdiegė Dailės institute, o vėliau ir visoje Lietuvoje. Jis turi daug mokinių – jau porą dešimtmečių šią techniką dėsto akademijoje. Daugelis serigrafija domėjosi, bet nė vienas nepasiekė M.Vilučio kūrybos aukštumų. Mūsų dailininkai, turbūt kad nepasitiki savo jėgomis, grupuojasi į susivienijimus, sekcijas, asociacijas, ir tik patys stiprieji išlieka vieniši ir savarankiški. Toks yra ir M.Vilutis. Jis su savo kūryba tvirtai lyg bokštas stovi susivienijimų kalvelių ir bendrabučių namelių peizaže. Jį sunku priskirti prie lietuviškos grafikos mokyklos, kuri tradiciškai nuo seno rėmėsi mūsų liaudies menu, nepriskirsi jo ir prie įvairių dabartinių grupių ar atskirų menininkų, besiveržiančių į viešumą ir bandančių šokiruoti visuomenę konceptualiais projektais. M.Vilutis nuosekliai eina individualiu, savo menine filosofija paremtu keliu. Vis dėlto norėtųsi surasti ir jam lentynėlę, kurioje būtų galima įkurdinti jo kūrybą. Šiam dailininkui artimiausia, – aišku, su išlygomis, kaip ir kiekvienai ryškiai meninei individualybei, – atrodo, galėtų būti pasaulyje pripažintų siurrealistų kaimynystė. Ne, M.Vilutis neseka nei Dali, nei Ernstu, nei Magritte’u. Kaip jau minėta, jis eina savu keliu, tačiau kai kurie jo kūrybos bruožai leidžia daryti tokią prielaidą.

Siurealistai neigė viską, kas racionalu, jų ranką valdė pasąmonė, jiems buvo charakteringi frotažas ir dekalkomanija – t. y. technikos, paremtos automatizmu bei atsitiktinumu. Viso to nerasime M.Vilučio paveiksluose, tačiau alogiškas formų ir objektų gretinimas, paslaptinga, mistiška nuotaika, netikėtos metamorfozės būdingos ir siurealistams, ir M.Vilučiui. Siurealistai atmetė estetinius kriterijus, o M.Vilutis jų griežtai laikosi, tik jie saviti, grynai "vilutiški". Taigi panašumas labiau išorinis, neturintis bendros filosofinės platformos.

"Dailininkas regi dar nesukurtą paveikslą... Pradėdamas piešti, fiksuoja momentą, kai jam atrodo, kad regėjimai tapo užbaigtu vaizdu, bet taip nebūna – vaizdas nesibaigia, kinta dirbant, ir tas kitimas verčia perdirbinėti tai, kas jau padaryta. Paveikslo užbaigimas, vaizdo sustabdymas tėra pasidavimas begalybei, vilties praradimas", – kalba dailininkas apie savo kūrybinę virtuvę.

Atspausdinti estampą serigrafija – ilgas, kūrybiškas procesas. Jo metu pirminis autoriaus sumanymas pasikeičia neatpažįstamai. Su kiekvienu brūkštelėjimu per tinklelį keičiasi spalva, atsiranda naujų komponentų, vyksta netikėtos metamorfozės, bet visam tam vyksmui vadovauja pats autorius, nepalikdamas menkiausios galimybės atsitiktinumui, kruopščiai apgalvodamas ir pasverdamas kiekvieną pasikeitimą. M.Vilutis savo paveikslus komponuoja racionaliai. Jei estampe hiperrealistiškai nupieštas fragmentas atsiduria šalia plokščios nemodeliuotos formos, jei žmogaus figūra nutrūksta ir kažkodėl alogiškai įlenda į dėžę, – visa tai dailininko padaryta apgalvotai, turint aiškų tikslą – kompoziciją, paveikslo nuotaiką, savą estetiką.

Aloginį formų komponavimą dar pabrėžia ir spalva. M.Vilučio estampuose nėra natūralių spalvų, kurias mes įpratę kasdien matyti, – žmogaus veidas ar ranka rausvi, medžiai žali, dangus mėlynas. Jam spalvos – toks pat komponavimo objektas kaip ir formos, užtai jų deriniai tokie netikėti, nežemiški, primena kažkokius nežinomus kosminius pasaulius ir dar labiau akcentuoja paslaptingą kompozicijų nuotaiką.

M. Vilučio darbuose nėra siužeto, pasakojimo, laiko tėkmės. Tai tikra to žodžio prasme meninės kompozicijos, jos komponuojamos tais pačiais metodais kaip kilimas, segė ar abstraktus paveikslas. Dailininkas kuria paveikslą, įdomų sau ir kitiems, stebinantį spinduliuojančia šviesa, netikėtu formų ir dėmių deriniu, fantazija, akį traukiančiu spalvų sąskambiu. Anot autoriaus, jis nesiekia, kad jo kompozicijose būtų ieškoma filosofinių poteksčių, įmantrių teiginių ar protestų prieš visuomenėje vykstančius reiškinius. "Aš darau formas, o ne ženklus. Jeigu ten yra kryžius, tai todėl, kad man reikalinga tokia forma, bet ne tai, ką ji simbolizuoja", – sako dailininkas.

Mįslingos M.Vilučio kompozicijos, simboliai, darbų temos ir pavadinimai, nori to autorius ar ne, kiekvienam atidesniam žiūrovui kelia minčių bei klausimų, kas norėta tuo pasakyti. Ir žiūrovas turi pats ieškoti atsakymų į juos.

Jau iš tolo Vilučio kūriniai traukia akį žaižaruojančiomis spalvomis. Žiūrovas gėrisi autoriaus išmone derinant, atrodo, nesuderinamus dalykus. Viena personažo ranka nupiešta su nepaprasta anatomine ekspresija, nervingai sutrauktais pirštais, tuo tarpu kita – tik iš sudėtingo, smulkiai ornamentuoto silueto išlendantys trys kieti, tarsi geležinio skulptūros karkaso, strypai. Spinduliuojančia raudona karūna ir paslaptingu kontūru apgaubta juoda galva nupiešta primityviai, tartum pieštuko rankose nelaikiusio žmogaus, o šalia krūtinę dengianti smulkiai susiraukšlėjusi drapiruotė pavaizduota itin meistriškai.

Serigrafijos spausdinamos blizgančiais ir matiniais dažais, todėl, pakeitus žiūrėjimo tašką, jų vaizdas keičiasi kaip kaleidoskope – vieni ornamentai ir formos išnyksta, kiti staiga iššoka iš, atrodo, plikos plokštumos, esmingai pakeisdami kompoziciją. Ypač tai ryšku tokiuose darbuose, kurių koloritas paremtas subtiliu kelių atspalvių niuansavimu.

M.Vilutis savo estampus komponuoja remdamasis savo paties patobulinta serigrafijos technika ir meistriškai panaudodamas jos teikiamas galimybes. Pasaulyje serigrafija kuria ne vien jis: tarptautinėse parodose matome nemažai įvairių šalių menininkų, spausdinančių savo darbus šia technika, tačiau neteko matyti taip savitai pritaikiusio šį spaudos būdą savo kūrybos braižui, kai nebeaišku, kas kam paklūsta – M.Vilutis serigrafijai ar serigrafija M.Vilučiui. Ši technika grafiko rankose tapo vos ne tapybos technologija. Kai kurioms kompozicijoms dailininkas paruošia per trisdešimt formų, kurių kiekviena spausdinama atskira spalva, kartais tai daroma dėl nedidelio brūkšnelio ar ornamentėlio, autoriaus nuomone, būtino kompozicijai užbaigti. Kad paruoštum tokį estampą spausdinti, reikia nepaprastos kantrybės, daug laiko ir geros sveikatos. Gaila, serigrafijos dažų chemija, prastos dirbtuvės sąlygos nebeleidžia dailininkui dirbti šia originalia ir efektinga technika. Suformuotas estampų įvaizdis buvo perkeltas į tapybos darbus. Čia irgi atpažįstame tas pačias kompozicines situacijas, netgi randame jau matytus komponentus – taigi tapytojas eina grafiko nutiestu keliu.

Tapyboje M.Vilutį atpažįstame nepasikeitusį, tuo tarpu pastarųjų metų piešinių cikle jis gerokai nutolsta nuo savo estampų. Čia prisideda ir raiškos priemonės – aktyvios spalvos vietą užima blankus oksiduoto sidabro tušo spindesys, tačiau svarbiausia – kinta ir patys komponentai. Ramiose subtiliai pilkose plokštumose brėžia kieti geometriniai siluetai, anatomiškai tikslūs žmogaus (autoriaus) kūno fragmentai. Kaip estampuose buvo derinamos kontrastingo charakterio formos, taip piešiniuose išradingai derinamos linijos ir tonai: įgudusio architekto-braižytojo tikslumu suliniuotą foną kerta aštrus drapiruotės raukšlių reljefas, tuščią veido plokštumą apgaubia kruopščiai iš smulkių vingiuojančių linijėlių numegztos plaukų sruogos, rafinuotos lanksčių linijų giljoširuotės suformuotą žmogaus torsą, ištirpstantį sidabriniame lauke, užbaigia tarsi mojanti hiperrealistiškai traktuota ranka.

M.Vilučio piešiniai traukia akį subtiliu sidabriniu spindesiu, nepaprastu autoriaus sugebėjimu, atrodo, tokia paprasta technika – plunksnele ir tušu – išgauti gausybę tonų bei atspalvių, verčia stebėtis, kaip išradingai viena priemone pasiekiama tokios įvairios linijų raiškos.

Mikalojaus Vilučio kūryba unikali mūsų dailėje ypač savita savo forma. Kiekvienas, kuris bent kartą gėrėjosi jo mįslingomis kompozicijomis, pamatęs jas tarp daugelio darbų, iš karto atpažins. Jo estampus, tapybą, plakatus gerai vertina ne tik daile besidominti visuomenė, bet ir kolegos. Be jo kūrybos neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos dailės panoramos.

Vos baigęs Dailės institutą M.Vilutis buvo pastebėtas kaip talentinga asmenybė. Jau savo diplominiu darbu – ofortų ciklu "Žalgirio mūšis", netradiciškai traktuota bataline tema sukėlęs sumaištį griežtai prižiūrimoje mokykloje, jis toliau ėjo savu individualios raiškos keliu, tada ypač šokiravusiu oficialiąją vadovybę. Buvo aštuntas dešimtmetis, pati brežnevinės stagnacijos viršūnė, dailės procesas akylai stebimas ir "vairuojamas". Jauno dailininko kūryba, ignoruojama viešajame respublikos dailės gyvenime, tyliai praslydo į "užsienį", tada populiarias grafikos parodas Taline ir Rygoje, ten buvo apdovanota. Turbūt retas mūsų dailininkas gali pasididžiuoti tokiu gausiu tarptautinių apdovanojimų derlium: M.Vilučio serigrafijos premijuotos diplomais Pabaltijo grafikos trienalėse 1971, 1977, 1980 ir 1983 metais. Jo estampai 1979 m. Pabaltijo jaunųjų dailininkų parodoje pažymėti medaliu. 1989 m. jis gavo Pabaltijo grafikos trienalės Pagrindinę premiją. Plakatai premijuoti tarptautinėse plakato bienalėse Lahtyje (Suomijoje) 1983 m. ir Varšuvoje 1984 metais. Dailininkas surengė daug parodų įvairiuose pasaulio kampeliuose – Japonijoje, Australijoje, JAV, Vokietijoje, dalyvavo daugelyje tarptautinių grafikos parodų, ten pastebėtas ir įvertintas. Taip susiklostė likimas, kad Lietuvoje apdovanojimų negavo.

 

Skaitytojų vertinimai


11610. si :-) 2004-11-15 23:35
Kai geras meistras, tai ir darbas geras.

11676. socialinis kritikas :-) 2004-11-17 00:19
Turiu nusipirkusi Vilucio paveiksla "filosofas". Labai patinka

20147. as2005-12-05 02:21
galkui gal ir nederetu apie viluti rasyt

24073. aha :-) 2006-03-28 23:01
Gerai,kad gyvuosius klasikus paminime dar tada, kai jie patys gali isgirsti. Anksciau tai buvo retas dalykas ypac meno pasaulyje. Gaila, kad apie menininka raso tik kitas menininkas, kur kiti rasantieji? Kyla klausimas, kodel M. Viluciu iki siol nesusidomėjo kokia gyvesne menine tv laida, nera didesniu menininko darbu albumu, juk demesio tikrai netruktu. Lietuvoje meno vadyba, kad ir atsiranda, vis dar isgyvena akmens amziu.(Kalbu ne apie muzikiniu ar masiniu renginiu vadyba, o apie asmenybiu ir kureju paieska, pristatyma).

54347. Aleksandras Ilginis :-) 2009-08-23 11:43
Ačiu kad ESI... A.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
2:31:15 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba