Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-11-12 nr. 3023

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DANUTĖ PAULAUSKAITĖ15
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮKALINTAS ŽODIS
• Akvilė Rėklaitytė.
XXI AMŽIAUS IŠEIVIS

POKALBIAI 
• Antanas Gailius.
SALDAINIAI NERAKINTAME AUTOMOBILYJE

LITERATŪRA 
 Birutė Ciplijauskaitė.
MEISTERIS (ICCHOKAS MERAS) IR JO SŪNŪS (VARIACIJOS P.CVIRKOS TEMOMIS)
3
• Vida Kuzmaitė-Kivilšienė.
BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ ĮVERTINTA ISPANIJOJE
4

DAILĖ 
• Juozas Galkus.
VILUTIS IR JO KŪRYBA
5

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
NELENGVAI IR NESALDŽIAI
2
• SKANDINAVŲ KINAS IR ALGIMANTO PUIPOS "AUKSO FONDAS"16

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
LAIKMETIS IR TEMOS
5

MUZIKA 
• Agnė Raguckaitė.
"GAIDA": KAMERINIŲ OPERŲ BEIEŠKANT
14
• Indra Karklytė.
ŠIUOLAIKINĖS OPEROS AKSIOMA
35
• Violeta Tumasonienė.
TRES DEI MATRIS SYMPHONIAE
7
• "BOLERO" PREMJERA

MENO DIS/KURSE* 
• Laura Baigorri Ballarin.
ATEITIS NEBĖRA TOKIA, KOKIA BŪDAVO

KNYGOS 
• BRÜCKEN/TILTAI
• BETONINĖ KAUKĖ
• PASLAPTIES ŠYPSENOS1
• NAUJOS KNYGOS

POEZIJA 
•  ARVYDAS GENYS3

PROZA 
• Nijolė Kepenienė.
SAKSOFONISTO TEMA
4

VERTIMAI 
• ESTEBAN MOORE

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
CARLO DOLCI’O PAVEIKSLAS "ŠVENTASIS KAZIMIERAS" VILNIUJE
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• "BULVIŲ VALGYTOJAI"2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• GURU IR GITARISTAI

KRONIKA 
• ŽEMĖS DREBĖJIMAS LIETUVOJE6
• VYTAUTO LANDSBERGIO FONDO PREMIJA
• NAUJAS "ZNAD WILII" NUMERIS
• Rasa Klioštoraitytė.
PASAULINĖ ITALŲ KALBOS SAVAITĖ
2
• Jūratė Grigaitienė.
LIETUVOS LĖLININKŲ KONFERENCIJA
1
• ĮSTEIGTA VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJA
• Enrika Striogaitė.
DOVANOS ANT KAUNO "LAIPTŲ"
• ALEKSANDRO ŠIEKŠTELĖS FOTOGRAFIJOS IŠ DANIJOS
• M.IVAŠKEVIČIAUS PJESĖS PREMJERA KLAIPĖDOJE1

SKELBIMAI 
• TARPTAUTINĖ KONFERENCIJA, SKIRTA LIETUVIŠKOS SPAUDOS ATGAVIMO ŠIMTMEČIUI
• NEPAMIRŠKITE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠČIO 2005 METAMS
• PIRMOSIOS KNYGOS KONKURSAS11
• LIETUVIŠKŲ PJESIŲ KONKURSAS1
• UŽDEKIME VILTIES ŽVAKUTES

DE PROFUNDIS 
• Renata Šerelytė.
ŠAKUČIŲ SLĖNIO ONTOLOGIJA
9

LITERATŪRA

MEISTERIS (ICCHOKAS MERAS) IR JO SŪNŪS (VARIACIJOS P.CVIRKOS TEMOMIS)

Birutė Ciplijauskaitė

[skaityti komentarus]

Polinkis į variacijas turbūt toks pat senas, kaip noras rašyti. Gal net daugiau: tiek liaudies dainos, tiek epiniai pasakojimai, perduodami žodžiu, niekad nepasiekdavo klausytojų pažodžiui ir keisdavosi su kiekvienu pakartojimu. Tai būtų galima sieti su "kolektyvine atmintimi", dariusia įtaką variacijoms ir rašant kronikas, istoriją. Pagaliau platesniam skaitytojų rateliui prieinamas I.Mero "Ir atleisk mums mūsų kaltes" šiuo atžvilgiu itin įdomus. Įžanginiame žodyje autorius sąžiningai prisipažįsta kitaip, naujai "pergrojęs" kažką ne savo ir todėl tai vadina improvizacija: "O kaip pavadinsi kūrinį, kai jame daug žodžių – ne tavo, veikėjų vardai – ne tavo, o kūrinys – tavo" ("Metai", 2003, Nr. 4), pateikdamas jo istoriją, kuri susieja ne tik du kūrinius, bet ir kelis žanrus: P.Cvirkos romaną; "gal 1970-aisiais" pagal jį parašytą ir cenzūros atmestą kino scenarijų; 1974 m. "Drauge" tęsiniais išspausdintą tekstą ir 2003 m. "Metuose" įdėtą – "vėl kiek kitaip" – galutinę versiją. Jei prisiminsime, kad, kai kurių kritikų teigimu, "Meisterį ir sūnus" Cvirka irgi parašė "nusižiūrėjęs į prancūzų rašytojo Romaino Rolland’o panašios formos romaną "Colas Breugnon" (Pranas Naujokaitis. "Lietuvių literatūros istorija", III), galime žiūrėti į jį kaip į tikrą palimpsestą, kurio nuodugniai studijai reikėtų ištisos knygos, įtraukiant į ją ir teorijas apie atminties poveikį rašymui (pradedant Aristoteliu, Bergsonu, pasiekiant Pierre’ą Nora, Paulį Ricoeurą, Jeaną Yves’ą Tadie ir neužmirštant Jungo bei Freudo) ir įvaizdžių formavimui (Charles’is Mauronas). Nes atminties faktorius visoje Mero kūryboje labai svarbus, aiškiai veikiantis kiekvieno veikalo struktūrą ir tuo juos paverčiantis tikrai moderniais ir unikaliais.

Nuoroda į "Colas Breugnon" (1919) nėra esminė: visai kitas pasakojimo būdas, kitas pažiūros taškas, kitos situacijos. P.Cvirka (1936) bando atkurti nepasisekusį "liaudies" sukilimą rusų okupacijos metu, glaudžiai susietą su lietuvybės, priespaudos, knygų draudimo motyvais. Rolland’o pagrindinis veikėjas viską perduoda pirmuoju asmeniu: jo pažiūros taškas, jo literatūrinė kalba. Viskas atpasakojama: neleidžia pajusti veiksmo nei personažų mintijimo. Nors autorius sakėsi norėjęs sukurti "linksmą" istoriją, idant atsikvėptų po daugiatomio "Jean–Christophe" rimties, jis neįpina nei sąmojo, nei įvairumo, nei žodžių šmaikštumo, kurių taip gausu Cvirkos kūriny. Rolland’as labiau moralizuoja. Sunku užtikti jo kūrinyje gyvybe trykštantį buities vaizdelį ar tikrai gyvą, nepakartojamą žmogų. Pasakojime negausu įtampos; daug vietos užima metafikciniai komentarai, bendri išvedžiojimai, netrūksta digresijų. Veikėjai nėra vargingi žemdirbiai; negirdime jų specifinės kalbos. Giriamas Burgundijos grožis, aprašomas "liaudies" sukilimas, bet jis nenukreiptas prieš okupantus. Tiesa, yra detalių, galėjusių įkvėpti Cvirką (Colas savo priekaištavimais nuolat graužianti žmona); panašiai akcentuojamas žmogiškumas. Bet šių dienų skaitytojui jis skamba gan nuobodžiai.

Anaiptol Cvirka. Jo 1936 m. pasirodęs romanas susideda iš gyvų, realizmo tradicija sekančių ir chronologine tvarka vystomų buities vaizdelių. Nors veikalo struktūra dar tradicinė (pradedama Pagramančio aprašymu, paskui atsiranda veikėjai, baigiama veikėjų mirtimi), sodri kaimo kalba, spalvingi, neištęsti aprašymai, itin turtingas žodynas beveik užburia skaitytoją savo gyvumu. Vartojamas ne vienas pažiūros taškas; pradedama išvardinant Deveikos ir Krizo legendines savybes, kurias skaitytojas gali lyginti su veiksme išryškėjančiomis. Mitrūs dialogai nuolat primena žodžio/rašto galią: "Stebi žmogelis raides, dygstančias iš po siuvėjo rankos, ir trauko pečiais: rodos, kupriukas ne laišką rašo, o karvutę melžia" (35-36). Nenuostabu tad, kad Meras "skolinasi" ištisas pastraipas, idant išlaikytų vaizduojamojo laiko jutimą, panaudodamas tuos pačius veikėjus, jiems būdingus bruožus, gestus, jų idiomiškus posakius. Jau ir Cvirka vartojo dviejų dimensijų laiką, nurodydamas prisiminimų reikšmę ("Ir keliasi diedų pasakojimuose siuvėjo, meisterio ir jo vaikų kaulai" ); tą techniką Meras virtuoziškai išvysto. Jau "Meisteryje ir sūnuose" randame meistriškų perėjimų iš realybės į fantaziją ar sapną. Perdėm sumaniai supinami leitmotyvai: išsilaisvinti, spaudą atgauti, mokslo siekti. Pasėjama ir reliatyvumo sėkla: dviejų bičiulių pašnekesys apie laisvę. Į Deveikos atodūsį, stebint kuosų sparnų žaismą: "Jeigu žmogus kada nors bus toks – vat, tai bus laisvas!", Krizas atšauna: "Kai žmogus bus laisvas, jis ir be sparnų skraidys" (147).

Skaitant "Ir atleisk mums mūsų kaltes" neįmanoma užmiršti, kad tai tekstas, paruoštas vizualiam perdavimui: kompozicija paveikta filmų technikos, paklususi skirtingiems laiko plotmių vartojimo dėsniams, pasiekianti tobulumo įtaigiu scenų kaitaliojimu (kino kritikas Davidas Bordwellas tą techniką vadina "suintesyvintu tęstinumu"), vizijų įterpimu. Jo originalumas akivaizdus nuo pat pirmojo fragmento. P.Cvirka savo romaną baigė Deveikos mirtimi. I.Meras savąjį pasakojimą pradeda scena apie pirmąją jo "beveik mirtį", bet iš karto akcentuoja daugiareikšmes galimybes: "Guli meisteris lovoje tartum pašarvotas ar tam reikalui dar tik ruošiamas". Ir tuoj pat prideda viziją: "Ir regi meisteris, kaip siena kampe prasiveria, o pro siaurą plyšį drebanti ranka išlenda". Tai Krizas rašo testamentą, pažodžiui perkeliamą iš Cvirkos. Ir staiga meisteris, jau gyvas, traukiasi atbulas, girdėdamas įkyriai žmonos kartotus priekaištus, jam prigludus prie svarbiausio jo gyvenimo užmojo – paukščio dirbimo, perkeltus iš dar kito Cvirkos skirsnio. Taigi jau turime du komponentus, giliai įsirėžusius Deveikos atmintyje.

Kitas tuoj pat į akis šokantis skirtumas: teksto išdėstymas. Dingsta aprašymai, buitinės detalės. Trumpi skyreliai padalinami į dar trumpesnius – vieno sakinio – poskyrius, kur viskas suglaudinama iki minimumo, lyg peilio dūriai. Tarpais tarp eilučių pasiekiama daugiau. Kalboje nebėra komiškų elementų ir prieveiksmių, ištiktukų ir taip toliau (pasak Grahamo Greene’o, tik taip pasiekiamas teksto įtaigumas: skaitytojas privalo pats juos pridėti, padedamas savo vaizduotės). Bet neatsisakoma skambumo efektų/aliteracijų (gryčioje–grabnyčios–išblyškusios–pro plyšį–styro), kuriuos būtų galima palyginti su muzikos fonu filmuose, ir paliekami Cvirkos vartoti barbarizmai, perkeliantys į pasakojamą laikotarpį. Įtampa išlaikoma pakartotiniu veiksmu (meta–vėl meta–vėl meta), tuoj pat pasitelkiant ir fantastinį elementą: pokalbį su mirusiu Krizu, paimtą iš Cvirkos originalo, tačiau pakeistą, pridedant sceną iš kitos romano dalies. Itin meistriški – ne kartą lyriški – perėjimai iš vieno skyriaus į kitą, panaikinantys normalią laiko seką. P.Cvirka pasakoja tai, kas vyksta; I.Meras perduoda tai, ką išlaikė Deveikos atmintis. Taigi keliuose trumpuose skyreliuose susiduriame bent su trimis – o iš tiesų neriboto skaičiaus – laiko plotmėmis: Deveika lovoje – prie Krizo kapo – dar anksčiau grįžtantis su Krizu iš Anundžio, strategiškai įrėmintomis besikartojančio garso palyda – okupantų kanopų bildesiu, kuris taps pagrindiniu apsakymo leitmotyvu. Sakoma, kad prieš mirtį žmogus pamato lyg filmų juostoj daugiausia jam įsiminusius savo gyvenimo įvykius. I.Meras tą parodo: "girdi savo balsą, matyt, kažkada taip skambėjusį" (filme tai būtų greitas kitos scenos įterpimas). Chronologinė seka čia nebesvarbi.

Yra pasakojime ir pakeitimų: vedę visi trys sūnūs, kiekvienas labai skirtingą moterį, nors tuo sugretinimu užmenama jų archetipinė paskirtis: neturėti savo balso, aukotis vyrui ir šeimai. (Ir feministinė kritika rastų daug medžiagos I.Mero kūryboje.) Nėra smulkaus sūnų apibūdinimo; nėra nuodugnaus vestuvių ir krikštynų bei jų papročių aprašymo; tai jau atgyventos technikos. Nėra meisterio išdrožtų lazdų ir jo "dūmojimo" apie dievdirbystės meną. Mažiau dėmesio skiriama metafikcinei dimensijai. Labai "apkarpomi" kai kurie epizodai (jaunėlio sūnaus Andriaus piktadarystės); visai dingsta geroji "okietka" Ketė. Mažiau akcentuojama bičiulystės tema, tuo sumažinant ir Krizo pagrindinį vaidmenį. Paskiri mozaikos gabaliukai iš Cvirkos teksto sudėstomi kita tvarka. I.Meras – nuostabus glaudinimo meistras. Paskutinių skyrių poveikis sustiprinamas, sugrįžtant prie pradinių scenų, viskas perkratoma, šis tas pridedama jau magiškojo realizmo stiliumi, pavyzdžiui, meisterio lošimas kortomis su šv. Petru besiklausant varpų, gaudžiančių "už jo dūšią", bet iš tiesų skelbiančių prisikėlimą. Atmintis–evokacija įgauna dvigubą dimensiją: tai, ką prisimena mirštantis Deveika iš savo gyvenimo, ir tai, kas paliko didžiausią įspūdį autoriui (Merui), skaitant "Meisterį ir sūnus". Staigūs perėjimai paryškina kontrastus (bilda žemė, žmonėms žengiant į koją/bilda naktis, rusams ieškant Jono).

Bene svarbiausias variantas – Krizo kuprelė, kuri Cvirkos kūriny jį išskiria iš kitų fiziškai ir jam padiktuoja specifinę laikyseną (bandyt "užkariauti" ne moterį, o lakų žodį; pavergt žmones ne savo išvaizda, o savo dainom–poezija). I.Meras jam suteikia naują matmenį: tik prieš Krizui mirštant, Deveika pasako, kad jo kuprelė ne prigimta, o dirželiais prie nugaros priveržtas maišelis, kuriame nešiojamos platinamos knygos ir laikraščiai. Kaip jo dainelės sklinda į visas šalis, taip jo kuprelės turinys skleidžia raginimą į kovą: užduotis, kurią perima Deveika, sudarydamas visą už laisvę žygiuojančių kuprių būrį.

Ypatingų efektų pasiekiama pakartojimu, pridedant reikšmingus variantus: mirštantis Krizas stebi besikaupiančius ant šiaudo kiaurymės lašelius, kurių kiekvienas nukrisdamas jį kitaip suvirpina. (P.Cvirka tą epizodą apibūdino kaip "nepaprastą vaizduotės darbą".) Reguliariai išgirstama, kaip "tolumoje kirvis kaukši", vieną kartą prikergiant "matyt, mišką kerta". O miškas – Lietuvos giria – interpretuotinas kaip laisvės simbolis. Reikšmingiausias betgi yra per trumpą apsakymą penkis kartus pasikartojantis kanopų dundesys ir pravažiuojančios aukšto rusų pareigūno karietos sukeliamas dulkių debesys. Pirmus keturis kartus aitrios dulkės simbolizuoja nenugalimą priespaudą. Paskutinį, kai ant karietos pakopos stovi nebe uriadnikas, o baisiai kratomas, išsigandęs jaunuolis be atsako, begalinis debesys įtaigauja žygį į laisvę. Nebeužtenka pasakyti "ir vėl dulkių debesys virš vingiuoto kelio kyla". Šį kartą karieta priverčiama stabtelti, nes kelią užstoja kupriai, kurie "eina ir eina". Nuostabios jėgos jų žygiui suteikia tipografiškai pabrėžta amplifikacija: jie eina keleliais – keliais – vieškeliais – greitkeliais – autostradomis (1905!). O paskutinė eilutė žada laimėjimą: "Ir mėlyni (mėlynu rašalu rašė Krizas) dulkių debesys į dangų kyla".

"Ir atleisk mums mūsų kaltes" išryškina Merui būdingą pasakojimo būdą ne tik šiame tekste, bet ir visoje jo kūryboje: efektus išgauti įtaiga, veikėjų reakcijomis, ne aptarimu; net ir sunkiausiose situacijose nenuslysti į melodramą, o lakoniškai išlaikyti tragizmą, kuris įgalima katarsį; rodant izoliuotus momentus, sugebėt juos susieti glaudžiais ryšiais, pavedant skaitytojo vaizduotei sukurti tai, kas nepasakyta. Savo pasakojimus jis mėgsta palikti atvirus. Priverstinai neperšama jokia ideologija, parodomas visa ko reliatyvumas, bet neskelbiama neviltis. Realizmą, modernizmą jis yra pralenkęs, tačiau nesirikiuoja į tų postmodernistų eiles, kurie intertekstualumą naudoja su ironiška ar ciniška intencija. Meras savo pirmtakų darbo negriauna – jis juos pranoksta. Nuo vaizduojamojo pasaulio jis neatsisieja, jo neniekina, moka įsigilinti į veikėjų jausmus ir psichologiją, pasitelkdamas Danielio Colemano studijuotą "emocinį intelektą". Pasirinktą modelį jis išgrynina ir sumodernina, sujungdamas lyrizmą ir dramą, jam suteikdamas epišką dimensiją, pasigėrėtinai balansuodamas tarp kraupios realybės ir fantazijos, nes turi įgimtą dramaturgo talentą, kuris leidžia numatyti kiekvieną ėjimą. (Nenuostabu, kad jo knygos išverstos į tiek daug kalbų ir kiekviename krašte randa atskambį, kad neseniai ispanų kalba pasirodęs "Lygiosios trunka akimirką" pateko į vieno plačiausiai skaitomų kultūros žurnalų "Revista de Occidente" trumputį skaitytinų knygų sąrašą.) Pasigėrėtinas jo sukurtų personažų sugebėjimas neatsisakyti gėrio, būnant panardintiems į absurdiškas, nužmogintas situacijas. Tik viską praradęs žmogus – o daugelis jų tokie – dar stengiasi kurti naują pasaulį, vadovaudamasis ne pagieža, o žmogiškumo principu, rodydamas, kad tikrosios vertybės nežlunga.

 

Skaitytojų vertinimai


11689. Faifoklis2004-11-17 17:31
Ačiū. Smagus ir informatyvus skaitymas. I.Meras labai patinka. Jau nužiūrėjau jo naująją apsakymų knygą - pirksiu ir skaitysiu.

34106. Daiva :-) 2007-01-15 14:23
ljabaj faina

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
2:31:08 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba