Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-03-18 nr. 3323

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA.
25
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Valdo Papievio diena
• NIJOLĖ DAUJOTYTĖ.
Apie Valdą Papievį ir jo ėjimą
14
 MARIUS VYŠNIAUSKAS.
Masonybė užsienyje ir Lietuvoje. Kas tai?
• Lietuvių PEN centro pareiškimas

KNYGOS 
• ANTANĄ GAILIŲ kalbina RAMINTA VAŽGĖLAITĖ.
Poetiškas Hertos Müller siaubo iššūkis
1
• BIRUTĖ MUMĖNAITĖ-AVIŽINIENĖ.
Tūkstančiai islamo veidų
• ALFREDAS GUŠČIUS.
„Galudaržės krunė“: kūrybinės asmenybės ištakos
1
• NAUJOS KNYGOS3
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Ar tikrai moterų kino pasaulis nenuspėjamas?

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
K. Binkio įkvėptas teatrinis pasiautimas
• LNDT skelbia pjesių idėjų atranką festivaliui „Versmė“

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Stankus. Žemiškojo gyvenimo formalumai

MUZIKA 
• RAMINTĄ ŠERKŠNYTĘ kalbina RITA NOMICAITĖ.
Variacijos lietuvių muzikos tema

PAVELDAS 
• MEČISLOVAS JUČAS.
Kelios pastabos dėl Lietuvos istorijos
14

POEZIJA 
• ALBINAS GALINIS.
8

PROZA 
• GENOVAITĖ BONČKUTĖ.
Kam buvo reikalingi tie kalnai?
5
• AURIMAS NOVIKOVAS.
Kitas angelas
4

VERTIMAI 
• NATALIA GINZBURG.
Šeimyninis žodynas
16

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Dimensijos
55

KRONIKA 
• Įsteigta nauja premija rašytojams7

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai,
• Dėmesio! Vertimo recenzijų rašymo dirbtuvės.

DE PROFUNDIS
„Kiekvienas rašytojas baigia savo dienas išvirtęs
į savo paties negabų mokinį.“ Jorge Luis Borges
 
• WOODY ALLEN.
Nepriimtas
2

AKTUALIJOS

Masonybė užsienyje ir Lietuvoje. Kas tai?

MARIUS VYŠNIAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija


Šiais laikais daug žmonių dedasi besi­domintys masonų draugijomis, jų skleidžiamomis idėjomis ir paslaptingais ritualais. Tačiau ar priskirdami Masonų organizacijai įvairius sąmokslus, įpainiodami ją į svarbiausias istorines datas, kaltindami dėl visų žmonijos problemų, mes iš tiesų užtektinai žinome apie sambūrį, kuris veikia jau ne vieną ir ne du šimtus metų? Kas tai? Sekta, labdaros draugija ar paprasta organizacija, kuri jau toli pažengusi nuo savo pirminio šaltinio? Pilna knygų, kuriose rašoma apie būtus ir nebūtus dalykus.

Šiame straipsnyje pabandysiu apžvelgti Masonų organizacijos istoriją bei idėjas, remdamasis, kiek įmanoma, tikraisiais faktais ir vengdamas tų, kuriuos mums bando įbrukti populiarioji kultūra.


I. Masonai pasaulyje ir jų ištakos

Masonai – tai slaptas tarptautinis etinis judėjimas, įvairiais laikotarpiais stipriai veikęs (kartais teigiama, iki šiol tebeveikiantis) daugelio šalių vadovus ir valdovus, mokslo ir kultūros žmones, o kartu ir šalių politinį, kultūrinį gyvenimą. Taip pat yra įsigalėjusi nuomonė, kad „masonai yra taikūs, atsidavę pasaulietinei valdžiai, niekada neturintys įsivelti į sąmokslus ir slaptus suokalbius prieš tautos ramybę ir gerovę“ (P. Naudon. „Masonai“, p. 49). Priešingai nei dažniausiai galvojama, masonybė nieko neteigia ir neįrodinėja, ji paprasčiausiai apeliuoja į individualų protą, viską grįsdama meile, į kurią veda pakantumas ir nuolaidumas. Meilė, pasak masonų, mums leidžia suprasti, kokia fragmentiška yra žmogiškoji mintis, išsisklaidžiusi daugybėje individų. Todėl visa, kas egzistuoja, yra begalinio Dievo mintis. Masonai nėra sekta ar panašaus pobūdžio organizacija, nors tuo dažnai kaltinami.

Masonų judėjimo pradžia dažniausiai pateikiama legendomis, nes iki šiol nėra žinoma, nuo kada reikėtų pradėti skaičiuoti jų gyvavimo metus. Legendos, skelbiančios masonų susikūrimą, neretai sukelia juoką, pavyzdžiui, B. Moreau teigia, kad Dievas yra pirmasis masonas, nes jis sukūrė šviesą. Kita legenda kalba, jog „Amžinasis Tėvas būtų priėmęs Adomą į masonus pagal visas Rojaus Rytų apeigas“ (P. Naudon. „Masonai“, p. 16). Daugelis šių naivių pasakojimų turi alegorinę prasmę.

Pirmasis masoniškas kūrinys, preliminariai laikomas masoniškumo pradžia, yra „Regijaus rankraštis“, XIV a. poema, šlovinanti „Keturis vainikuotuosius“ kankinius, statybos amato globėjus. Tačiau labiausiai paplitusi masonų kilmės legenda yra susieta su Saliamono šventyklos statyba ir Adoniramo nužudymo scenomis. Paskutinėje šio pasakojimo scenoje skelbiama, kad per Adoniramo laidotuves visi meistrai užsirišo prijuostes ir užsimovė baltas odines pirštines, tuo parodydami, kad nė vienas jų nėra sutepęs rankų savo vyriausiojo krauju. Taip atsirado legenda apie masonus kaip laisvuosius statytojus arba mūrininkus (angl. Freemason).

Viduramžiais masonai išlieka nežinomi iki XIV a., kai suklesti Tamplierių (Saliamono šventyklos kariaunos) ordinas. Šis ordinas labiausiai prisidėjo prie laisvųjų amatų atsiradimo Europoje. Net ir jį uždraudus, tamplieriai išliko labai stipri jėga. Bėgdami nuo persekiojimų, jie prisiglaudžia Škotijoje. Apie tai, kad čia gyventa tamplierių masonų, liudija daugybė bevardžių kapų su iškaltais kalavijais. Vėliau šiuo simboliu imta žymėti kilmingųjų škotų giminių antkapius, o tai rodo tamplierių asimiliaciją. Tačiau iš jiems priskiriamų mokymų masonų tiesiogiai kildinti negalima. Tamplieriai savo žemėse iš tiesų globojo laisvuosius mūrininkus, arba pirmuosius masonus, o jų veiklos žinias perduodavo iš kartos į kartą (tik XVIII a. pasirodę spekuliatyvieji masonai ima domėtis ezoterika ir pradeda naudoti aukštuosius škotiškuosius laipsnius). Patikimiausiai apie masonų egzistavimą galima kalbėti tik nuo XVII a., kai pirmieji modernieji masonai įsikuria Prancūzijoje.

Šie masonai buvo Stiuartų* sekėjai, škotų masonai, kurie po 1649 m. Karolio I nukirsdinimo kartu su jo našle karaliene Henrieta gauna politinį prieglobstį Prancūzijoje, Sen Žermeno pilyje. Tarp šio būrelio veikėjų gimsta antikromveliška politika, todėl imama nerimauti dėl savo saugumo. Jie pradeda veikti „po masonų ložių priedanga, pasidarę jų garbės nariais“ (P. Naudon „Masonai“, p. 54). Tokiu būdu tapusios slaptos organizacijos, Prancūzijos masonų ložės ima palaikyti ryšius su tokių pačių asociacijų broliais, likusiais Didžiojoje Britanijoje. Reikia pastebėti, kad Anglijoje iki tol masonų centro dar nebuvo. Masonybė anglams tebuvo karalių ir stambių feodalų žaidimas, pasipelnymas arba apsauga vienam nuo kito. Šiandien masonus suvokiame kitaip (šis suvokimas atsiranda tik po 1717 m.). Ložės yra simbolinės, neturinčios nei pavadinimo, nei tikslaus narių skaičiaus. Jos reformuojamos ir tvarkomos, dažniausiai pagal italų papročius (nors apie Italijos ložes žinių beveik neturime), bet viešai masonai pasirodo tik labai retai ir tik trumpam. Todėl Anglijos-Škotijos ložių laikyti pagrindinėmis negalime. Oficialios masonybės pradžia –­ Prancūzijoje.

Bėgant amžiams, masonų tinklas Prancūzijoje didėja. XVII a. masonams priklauso Airiškosios gvardijos pulkas (jo narių sąrašai išliko iki šių dienų), ložė vadinama „Didieji rytai“ (sudaryta 1688 m. kovo 25 d.). O 1721 m. Dunkerio mieste atsiranda pirmoji spekuliatyvioji ložė (tai ložė, kurios tikslai ne tik profesiniai, bet ir abstraktūs, nesiremiantys patyrimu, pvz., bendras kultas, siekimas universalesnių žinių, turtingų patronų globa), išaugusi iš angliškų šaknų, ji gauna „Draugystės ir brolybės“ pavadinimą (P. Naudon. „Masonai“, p. 56). Po kelerių metų savo veiklą pradeda ir kita škotiškoji ložė, pasivadinusi Šv. Tomo vardu. Ji buvo įsikūrusi „Sidabrinio Liudviko“ smuklėje Sen Žermeno priemiestyje ir tiesiogiai globojama jos savininko Hure’o. Vėliau ložė skyla, viena jos atšaka tampa angliškąja „Sidabrinio Liudviko“ lože. Tačiau didžiausią sukrėtimą Prancūzijos ložės patiria 1735 m., kai pagaliau pradedama ieškoti alternatyvų, kaip atsiskirti nuo jas kontroliuojančių angliškųjų ložių. Žinoma, „kiekvienos šaknys nori mokyti šakas gyventi“, taip yra ir su masonais, likusiais Anglijoje, kurie vis dar teigia, jog yra vadovaujantis organas Prancūzijoje, nors prancūzai tuo metu jau nebelaiko savęs tiesioginiais anglų paveldėtojais.

Tais pačiais metais į Londoną išsiunčiamas prašymas suteikti konstitucinę chartiją (dokumentas, įtvirtinantis draugijos narių laisves ir teises ir nustatantis valdžios tarpusavio santykius), tačiau ten su tuo nesutinkama. 1736–1737 m. Prancūzija savavališkai atsiskiria ir sukuria atskirą, niekam nepavaldžią „Didžiąją provincijos ložę“ (gyvuojančią iki šiol). Atsiskyrę prancūziškieji masonai ima plėtoti ekosizmo bruožus. Ekosizmas –­ tai aukštųjų laipsnių atsiradimas. Aukštieji laipsniai leido kokybiškai peržiūrėti narių kontingentą, o Andre Ramsay’us (1686–1743), škotų didikas, sukūręs masonybės kodeksą, taip pat sukuria ir aukštųjų laipsnių struktūrą – škotus, novicijus, Šventyklos riterius ir didžiosios paslapties saugotojus. Šioje jungtinėje ložėje įvyksta dar keli skilimai, po kurių susikuria tokios ložės kaip „Harmonijos ordinas“ (F. A. Mesmerio) ir „Egiptietiški masonai“ (A. fon Kaliostro); šie ordinai išsiskyrė ypač ekscentriška ir amoralia veikla visuomenėje, todėl dažnai buvo smerkiami.

Prancūzijos revoliucijos metu masonai turi užėmę svarbiausias ir garbingiausias pareigas. Jų dauguma yra parlamente, taip pat ir tarp jakobinų, vis dėlto akivaizdus masonų dalyvavimas revoliucijos įvykiuose yra nutylimas. Tačiau sklandė gandų, kad būtent masonai įkūrė Bretonų klubą, vėliau peraugusį į Jakobinų klubą. Po revoliucijos daugelis masonų pabėga į Ameriką, dalyvauja jos politiniuose įvykiuose.

Anglijoje pirmoji Didžioji ložė įsikuria tik 1717 metais. Štai tada ir prasideda oficialioji masonų istorijos dalis. Tuo laiku ją sudaro keturios ložės: „Žąsis ant grotelių“, „Karūna“, „Obelis“ ir „Taurelė ir vynuogės“. Šiai ložei vadovauja A. Sayeris. 1723 m. Londono ložė išleidžia dokumentą, kuris iki šiol yra svarbus viso pasaulio ložėms, – „Anderseno konstituciją“. Beveik pusę amžiaus draskyta įvairių prieštaravimų, 1750 m. „Didžioji ložė“ galiausiai skyla į senuosius ir moderniuosius masonus, kurie 1753 m. vėl susijungia į „Jungtinę Didžiąją ložę“.

XVIII a. masonai pradeda plisti pasaulyje. 1717 m. caras Petras I Rusijoje įkuria pirmąją masonų ložę ir pats tampa jos nariu; 1721 m. „Tobulosios ložės“ sąjunga įsteigia savo filialą Monse (Vokietijoje); 1728 m. kunigaikštis Whartonas Madride taip pat įkuria pirmąją Ispanijos ložę. 1730 m. ložės įsikuria netgi Kalkutoje, o jau po trejų metų pirmoji „Vynuogių kekės“ ložė ima veikti Amerikoje (Bostone). Šis spartus ložių steigimas 1735 m. netgi sukelia Olandijoje prasidėjusį moderniųjų masonų persekiojimą, bet jis neduoda rezultatų, ir ložės klesti toliau.


II. Lietuvos Masonų ložės istorija iki 1822 m.

Pirmieji masonai lietuviai – po Baro konfederacijos kovų (1768–1772 m.) į Vengriją emigravę bajorai, tarp kurių aktyviausias buvo K. S. Radvila, vadintas „Mieluoju ponu“. Vėliau pirmosios oficialiosios Masonų ložės įsisteigia ir LDK. 1776 m. žymiausia buvo „Šv. Karolio kavalierių komandorija“, kuri veikė Vilniuje, tačiau, pasak M. Poškutės, „pirmosios žinomos ložės (...) LDK teritorijoje yra „Aukso žiedas“ Balstogėje (1770 m.), Polocke ir Mogiliove (1770–1774 m.), „Gerasis ganytojas“ Vilniuje (1778 m.). Pastaroji 1780 m. suskilo į tris dalis: prancūziškąją, vokiškąją „Išminties šventovė“ ir lenkiškąją „Uolusis lietuvis“, o 1781 m. jos buvo sujungtos į vieną ložę, pavadintą Didžiąja lietuvių sąjunga, kurios didysis magistras buvo M. Oginskis“ (M. Poškutė. „XVIII pabaigos–XIX a. pradžios Lietuvos masonų etinės bei religinės nuostatos“, p. 172). Lietuvoje ir Lenkijoje XVIII–XIX a. veikė Europai labiausiai pažįstamos masoniškosios formos. Tai vadinamoji simbolinė Šv. Jono (pirmų trijų pakopų – mokinio, pameistrio ir meistro) ir Škotų ritualo, arba kapitulos (4–7 pakopų – išrinktojo kavalieriaus (riterio), Šv. Andriejaus globojamo kavalieriaus, Rytų kavalieriaus, Rožės Kryžiaus kavalieriaus), masonybė. Visus šiuos lygmenis koordinavo „Didieji Rytai“ – masonijos išrinktųjų grupė (Lietuvoje 1784 m. įsteigti Lenkijos Karalystės ir LDK „Didieji Rytai“). To laikotarpio masonai dalyvavo ne tik kultūroje, bet ir valstybiniuose reikaluose, manoma, kad 1773 m. LDK pradėjus veikti Edukacinei komisijai, joje buvo bent keletas masonijos narių. Nėra tiksliai žinoma, kiek masonai turėjo įtakos šios komisijos veiklai. Štai vadovėlių rengimo komisijoje su K. Narbutu darbavosi ir masonai, pavyzdžiui, Varšuvos Kunigaikštystės ir Lenkijos Kongreso Karalystės laikų nusipelnęs švietimo ministras S. Kostka Potockis, A. Čartoriskis, bet jų veikla nebuvo pernelyg masoniška, tai ypač atsispindi „1784 m. 02 26 d. priimtame „Didžiosios Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ložės nuostatų“ įvade“ (M. Poškutė. „XVIII pabaigos–XIX a. pradžios Lietuvos masonų etinės bei religinės nuostatos“, p. 173).

Šios ložės dar nebuvo stiprios – dėl Abiejų Tautų Respublikos padalijimus lėmusių politinių pokyčių 1794 m. jos nutraukė savo veiklą ir vėl pradėjo burtis tik XIX a. pradžioje.

Į valdžią atėjus Aleksandrui I, masonams vėl leidžiama veikti tiek Lietuvos, tiek Lenkijos teritorijose (iki tol imperatorius Pavlas I buvo priešiškas ir smerkė visas šias ložes). 1810 m. Lietuvoje atsikuria „Didieji Rytai“, tačiau jau po dvejų metų, prasidėjus karui su Napoleonu, masonų veikla nutraukiama. Antrąkart masonai pradeda atsikurti 1816 m., jų veikla tęsiasi iki pat ložės uždarymo 1822 metais.

Labiausiai prie antrojo masonų atsikūrimo prisidėjo Vilniaus kapitulos kanauninkas Mykolas Dluskis, su dar keletu Lenkijos masonų 1816 m. atkūręs „Uoliojo lietuvio“ ložę (ši ložė buvo trumpam atsikūrusi ir 1812 m.). „Greta „Uoliojo lietuvio“ tų pačių asmenų dėka buvo atidarytos masonų ložės ir provincijoje“ (K. Antanaitis. „XIX a. pradžios „Palemono“ masonų ložė“, p. 13). „Uoliojo lietuvio“ ložė tampa pati galingiausia Lietuvoje, jos katedros meistru tampa prelatas, būsimasis Vilniaus vyskupas sufraganas Nikodemas Puzinas, bet neformaliai lyderis liko M. Dluskis. Jo bute ir buvo rengiamas pirmasis atkurtosios ložės susirinkimas, kuriame nustatytos masonų pareigos ir susirinkimų laikas.

Ložių atsikūrimui Lietuvoje įtaką turėjo padaryti Rusijos pavyzdys, kur „su valdžios palaiminimu prasidėjo masonų renesansas“ (T. Bairašauskaitė. „Masonai Lietuvoje 1816–1822 m., atsikūrimas ir veikla“, p. 24). To meto Rusijos ložių veikla yra plačiai nupasakojama L. Tolstojaus romane „Karas ir taika“.

M. Dluskio iniciatyva caro ministrui bei masonui I. Sobolevskiui buvo nusiųstas prašymas, kad caras pažadėtų nepersekioti „Uoliojo lietuvio“ ložės. Ministras į prašymą neatsiliepė; manyta, kad atsikuriančios Rusijos ložės turi pretenzijų vadovauti Lietuvos masonams. Tai, kad Sankt Peterburgas turėjo tokių ketinimų, akivaizdžiai rodo ir Balstogės „Aukso žiedo“ ložės, pripažinusios rusiškosios „Astrėjos“ jurisdikciją, pavyzdys.

Tų pačių „1816 m. spalio 25 d. „Uoliojo lietuvio“ pareigūnai kreipėsi į „Didžiuosius Tautinius Rytus“, pranešdami apie reguliariai veikiančių masonų dirbtuvę ir jos pasiryžimą atkurti Lietuvos provincijos ložę“ (T. Bairašauskaitė „Masonai Lietuvoje 1816–1822 m., atsikūrimas ir veikla“, p. 27–28). Buvo prašoma pripažinti „Tobulosios vienybės“ ložės steigėjus esant tuos brolius, kurie prisidėjo prie jos atnaujinimo dar 1812 m., ir suteikti jiems aukštesnius laipsnius, leidžiančius dirbti provincijos ložėje ir kapituloje. Didžiausiais savo konkurentais ši ložė laikė Nesvyžiuje veikusius masonus, kurių ložė, vadovaujama K. Radvilos, nenutraukė veiklos net ir nepalankiomis politinėmis sąlygomis. Abi ložės leidimą iš „Didžiųjų Tautinių Rytų“ (masonų ložės, jungusios visas Krokuvos ir Varšuvos ložes ir palaikiusios santykius su Prancūzijos „Didžiaisiais Rytais“) gavo 1816–1817 m. Gavus visus reikiamus leidimus, vos per keletą mėnesių „Tobuloji vienybė“ ėmė aplink save jungti kitas ložes, jai priklausė dvi Vilniuje veikusios ložės „Uolusis lietuvis“, „Gerasis ganytojas“ (ši vokiškoji ložė dar 1817 m. vasarį buvo įsteigta meistrų, atsiskyrusių nuo „Uoliojo lietuvio“, bet išlikusių jos garbės nariais), „Šiaurės deglas“ (Minske), „Ceros šventovė“ (Naugarduke) ir „Laimingas išlaisvinimas“ (Nesvyžiuje). Ši, viena didžiausių ložių Lietuvos teritorijoje, buvo sumaniusi steigti naujas ložes Kėdainiuose ir prancūzų-lenkų „Susijungusią širdį“ Vilniuje, tačiau šie sumanymai liko neįgyvendinti.

1817-aisiais ėmė steigtis ir visiškai naujos ložės, neturėjusios savo priešistorės (pavyzdžiui, „Sokrato mokykla“).

Kodėl atsirado poreikis kurti naujas ložes? Tai galima paaiškinti gerokai išaugusiu „Uoliojo lietuvio“ narių skaičiumi, o tai trukdė slaptų darbų galimybės principui. Ta pačia intencija greičiausiai buvo įkurta ir „Palemono“ ložė (Raseiniuose). Kaip ir kitos ložės, ji priklausė Lenkijos „Didžiųjų Rytų“ organizacijai, t. y. buvo frankmasoniška. Pirmieji šios ložės magistrai buvo Antanas Mickevičius ir Adomas Niepokojčickis. Vėliau, iki pat 1820 m., ložės magistras buvo Anupras Liutkevičius, o nuo 1821 m. pareigas ėjo Juozapas Bilevičius. Aišku, šios ložės lietuviškumas yra labai jau abejotinas, nes tokie pat „Didžiųjų Rytų“ masonai iš „Šubravcų“ draugijos 1818 m. „Grindinio naujienose“ užtektinai pasišaipė iš jiems keistų Žemaičių sąjūdžio idėjų. Ir patys Lietuvos masonai neįsivaizdavo savęs be Lenkijos, todėl 1819 m. buvo įkurta masoniškoji lietuvių-lenkų unija. Taigi dabar turimi duomenys neleidžia teigti, kad „Palemono“ ložė buvo koks nors unikalus Žemaitijos fenomenas, pasižymėjęs ryšiais su vietos kultūra. Ji palaikė glaudžius santykius su „Gerojo ganytojo“, „Laimingojo išsilaisvinimo“, naująja „Sokrato mokyklos“ ložėmis, o ypač su „Uoliojo lietuvio“ lože, iš kurios į „Palemoną“ perėjo daug narių.

Galima drąsiai teigti, kad daugelis narių priklausydavo kelioms ložėms vienu metu, pvz., „J. Zabiela buvo ne tik „Palemono“ narys, bet ir „Uoliojo lietuvio“ ložės teisėjas 1818 m.“ (K. Antanaitis. „XIX a. pradžios „Palemono“ masonų ložė“, p. 13).

Keleri paskutinieji masonų ložių gyvavimo metai pasižymėjo reformomis. Pirmasis 1818 m. jas ėmė siūlyti J. Šimkevičius. Norėta „atsisakyti nuo draugiją diskredituojančio paslaptingumo, atmesti nereikalingas narių baisias priesaikas ir kt., veikimą apriboti darbu visuomenės gerovei per apšvietimą ir labdarą, padaryti masoniją visiems prieinamą“ (V. Maciūnas „Lituanistinis sąjūdis XIX a. pradžioje“, p. 56). Buvo įsteigta nauja reformuota ložė, bet tam nepritarė senieji masonai ir stengėsi įvairiais būdais ją eliminuoti.

Nuo 1821 m. masonų ložes pradėta uždrausti. Jaunystėje Aleksandras I buvo pagarsėjęs demokratinėmis pažiūromis ir net įstojęs į masonų ložę „Trys dorybės“, bet pasipiktino, kai didysis ložės magistras kreipiasi į jį „tu“. Jis uždraudžia visas masonų ložes, kurios remiasi priesaika imperatoriui. Į ložes imta infiltruoti milicijos agentus, toks buvo ir Aleksandras Rodžnieckis, pagrindinis šio caro nutarimo autorius. Tačiau lietuvių ir lenkų ložėse kyla pasipriešinimas, pavyzdžiui, A. Chodkevičius demaskavo ir persekiojo rusų agentus. Po metų, 1822-aisiais, caras visiškai uždraudžia masonų ložes ir kitokią nelegalią veiklą. Masonų uždarymui didelės įtakos turėjo ir katalikų bažnyčia, iš esmės pritarusi tokiems caro siekiams.


III. Moterys Lietuvos ir Europos masonų ložėje

Skaitant apie masonų ložes, gali atrodyti, kad jos buvo skirtos tik vyrams, bet tai ne visai tiesa. Žinoma, moterys neturėjo tokių teisių kaip vyrai, ir jų veikla panašaus pobūdžio organizacijose buvo labiau simbolinė nei reali.

Pasak „Anderseno konstitucijos“, moterys negalėjo dalyvauti jokioje masonų veikloje, t. y. nei susirinkimuose, nei labdaros reikaluose. Tačiau iš tikrųjų buvo kiek kitaip. Iš išlikusių įrašų žinome, kad Didžiosios Britanijos ir žemyno gildijos bei „amatai“ priimdavo moteris mokytis meistriškumo paslapčių. XVIII–XIX a. išplitusios vyrų masonų ložės aitrino moteriškos lyties smalsumą (tai ypač ryšku Prancūzijoje). Negalėdamos patekti į šiuos susirinkimus, moterys ėmė kurti savas ložes, kurios buvo tikros vyriškųjų ložių parodijos, pavyzdžiui: „Palaimos ordinas“, „Inkaro riterės“, „Musės ir medaus ordinas“, „Rožės riteriai“, „Mopsų ordinas“, bet su masonais jos neturėjo nieko bendra. Dėl viso šito „ginčo“ „1744 m. ševaljė de Beauchene’as pateikė idėją sukurti moterų masonų ložę, kurią sudarytų keturi laipsniai – mokinė, pameistrė, meistrė ir tobuloji meistrė“ (P. Naudon. „Masonai“, p. 108). Tačiau šių ložių plėtra nebuvo tokia sklandi ir restauracijos laikais jos galutinai išnyko.

Lietuvoje moterų ložės nebuvo populiarios. Pirmosios ložės, kurioms įtakos turėjo prancūziškosios, atsirado jau 1781 m. Vilniuje, viena ryškiausių – „Tobulosios ištikimybės“ ložė. Taip pat su masonų įtaka galima sieti ir Raseiniuose įsteigtą Ponių ratelį (kurio įstatai 1821 m. buvo patvirtinti gubernatoriaus). Šio būrelio tikslas buvo skiepyti kaimo žmones nuo raupų, jame daugiausiai veikė masonų žmonos, pavyzdžiui, „maršalkienė Šemetienė, pulkininkė Chrapovickienė, pakamorienė Pšeciševkienė ir kt., tačiau būrelio sekretorium kaip nekeista buvo paskirtas maršalka Anupras Liutkevičius, „Palemono“ ložės ministras“ (V. Maciūnas. „Lituanistinis sąjūdis XIX a. pradžioje“, p. 55–56). Šio būrelio veikla nutraukta 1822 metais.


____________________________________
* Stiuartai buvo karališkoji dinastija, valdžiusi Škotiją nuo 1371–1603 m., Ang­liją ir Škotiją kartu nuo 1603–1649 m. ir po Pilietinio karo (1642–1651), kurio metu valdžią užgrobė O. Kromvelis (politikas ir diktatorius, nuvertęs Anglijos karalių Karolį I).



NAUDOTA LITERATŪRA:
Antanaitis K. „XIX a. pradžios „Palemono“ masonų ložė“. – „Voruta“, 1997, Nr. 7.
Bairašauskaitė T. „Masonai Lietuvoje 1816–1822 m., atsikūrimas ir veikla“/ Lietuvos istorijos metraštis, 2003/2. – Vilnius: 2005.
Janonienė R. JONAS RUSTEMAS. –­ Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.
Maciūnas V. LITUANISTINIS SĄJŪDIS XIX AMŽIAUS PRADŽIA. –­ Vilnius: Petro ofsetas, 1997.
Naudon P. MASONAI. – Vilnius: Alma littera, 2005.
Poškutė M. „XVIII pabaigos – XIX a. pradžios Lietuvos masonų etinės bei religinės nuostatos“. – „Logos“, Nr. 51, 2007.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
2:29:32 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba