Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-07-02 nr. 3291

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS ŠIMKUS.
Aviliai
30
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ARŪNĄ GELŪNĄ kalbina MINDAUGAS PELECKIS.
Arūnas Gelūnas: „Lietuvos kultūrinis gyvenimas turėtų būti draugiškesnis žmogui“
11
• Santaros-Šviesos suvažiavimas1
• ARŪNAS STREIKUS.
Kultūros sovietizavimo projektai ir pirmieji rezultatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Plebėjiškas žvilgsnis į europietiškų daigų puoselėjimą

KNYGOS 
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Birželio 13-osios dienos ilgumas – septyniolika valandų ir trylika minučių
7
• RITA IVINSKYTĖ.
Apie tėvynės meilę, literatūrą ir istorijos rašymą žaliai
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Festivalyje „Tylos!“ triukšmauta saikingai (3)
1
 IRENĄ LIUTIKAITĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
„Teatras – mano gyvenimas“

DAILĖ 
• NERINGA MARKAUSKAITĖ.
Sąsajos keramikų kūriniuose
• VIDAS POŠKUS.
Pakaruokliai po Vilniaus tiltais
12

MUZIKA 
• AUDRONĘ ŽIŪRAITYTĘ kalbina VITA MOZŪRAITĖ.
„Noriu visada rašyti džiaugdamasi, bet ne visada pavyksta“
• AUŠRA ŽIČKIENĖ.
Išgiedotos istorijos skaitymai
1

KRONIKA 
• EGLĖ GRICIUVIENĖ, BIRUTĖ VERBIEJŪTĖ.
Vytauto Urbanavičiaus darbų paroda „Sugrąžinta praeitis“

POEZIJA 
• DAIVA BRADAITYTĖ.
Iš sekretorės dienoraščių
19

PROZA 
• KAZIMIERAS PŪRAS.
Amžinoji ugnis
4

VERTIMAI 
• OLES ILČENKO.
Žaliosios girios aidas
1
• ULADZIMER ARLOU.
Skorinos biblioteka Londone
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Vertė
6

KULTŪRA 
• Įteikta aštuntoji A. Vaičiulaičio literatūrinė premija
• Petro Cvirkos literatūrinė premija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
In memoriam
1

DE PROFUNDIS
ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat
 
• Iš archeologų darbo aikštelės...5
• DANIEL GLATTAUER.
Gebėjimo klausytis testas
1
• VYDAS ASTAS.
Kalbos pamokėlė areštinėje
3

Šatėnų prieglobstis 
• Penkioliktoji savaitė76

TEATRAS

„Teatras – mano gyvenimas“

IRENĄ LIUTIKAITĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Irena Liutikaitė
Sauliaus Jankausko nuotrauka

        Šiaulių dramos teatro aktorei Irenai Liutikaitei birželio 4 d. sukako 60 metų. Ta proga IRENĄ LIUTIKAITĘ kalbino SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.

Talento gerbėjus pakvietėte į Šiaulių dramos teatrą kartu pasidžiaugti savo jubiliejine sukaktimi. Vaidinote Eleną Diurbar spektaklyje „Sriubinė“. Kodėl jubiliejui pasirinkote šį spektaklį?

Norėjau žmonėms suteikti galimybę atsipalaiduoti ir pailsėti. Žmonės dabar psichologiškai iškankinti. Nesinori, kad spektaklis būtų ilgas ir liūdnas. O kad sensti, tai nėra šventė. Tai – gedulo diena.

Nesureikšminu savo jubiliejaus ir nenorėjau jo scenoje švęsti. Jubiliejus – tai proga pasakyti žmogui, kaip tu jį myli, koks jis tau yra brangus...

Mes dažnai kitam žmogui mielus žodžius sakome tik... laidotuvėse. Lietuviai mėgsta gražias laidotuves, tik gaila, kad tas meilės objektas jau nieko nebegirdi.

Kai kalbiesi su jaunais aktoriais, jie sako: reikia palaukti brandos, tuomet prasidės geriausi vaidmenys, publikos pripažinimas ir meilė. Ar Jus lengvai surasdavo vaidmenys? Kurie režisieriai tuos vaidmenis patikėdavo?

Niekada negali žinoti, kada ta branda ateis. Kitam, žiūrėk, tik įkėlė į teatro sceną koją, iš karto vaidmenys pasipylė. Manau, kad tai nėra paties žmogaus nuopelnas. Aktoriui svarbu yra šansas. Susiklostė aplinkybės ir tie šansai byra, byra, byra... Tai – nuostabus gyvenimo momentas, o vėliau ateina pauzės.

Daug kas priklauso nuo režisieriaus. Vienas režisierius myli vienokio tipažo aktorių, kitas – kitokio. Jis turi savo viziją ir naudoja tokią medžiagą, kuri jam yra priimtina ir kokios jam reikia.

Niekada nekaltinau nei gyvenimo, nei režisierių dėl kūrybinių pauzių ar darbo stokos. Puikiai suprantu, jei pjesėje yra trys moterų vaidmenys, vienam tinka bent penkios aktorės, tad kodėl ja turėčiau būti aš. Tos kitos keturios taip pat nori dirbti.

Daug teisių pripažįstu režisieriui, nes įdomu žiūrėti spektaklį, kuriame jaučiamas režisieriaus matymas ir individualybė. Tik tai yra įdomu. Be režisūrinio spendimo girdi tik gražiai deklamuojamą tekstą.

Man sekėsi dirbti su režisieriais, kurie pasirenka gerą dramaturgiją: tai – Saulius Varnas, Aurelija Ragauskaitė, Gytis Padegimas. Jie visuomet nestokodavo įdomių sumanymų. Žinoma, būdavo ir privalomųjų spektaklių, reikėdavo „anai sistemai“ atiduoti duoklę. Režisieriai turėdavo pastatyti ideologinį spektaklį, kad vėliau galėtų statyti tai, ką nori.

O kurie vaidmenys Jums mieliausi?

Daug vaidmenų, kuriuos myliu. Maloniausias – repeticijų periodas. Ypač tada, jei dirbi su režisieriumi, kuris tavimi tiki ir tu juo tiki. Tai tokią palaimą patiri... Bet būna, kad įsimyli vaidmenį, nors esi į spektaklį įvedamas.

Kai pradėjau dirbti teatre, viena aktorė išėjo motinystės atostogų ir turėjau ją pakeisti spektaklyje „Dama Vaiduoklė“. Tai buvo didžiulis eiliuotas tekstas, kurį išmokau per kelias dienas. Į tą vaidmenį sudėjau viską, ką tuomet savyje turėjau. Buvo smagu. Dabar sau pavydžiu to laiko, kai turėjau tokią puikią atmintį (juokiasi).

Su Aurelija Ragauskaite buvo itin įdomu dirbti. Ji buvo it žvejys, kuris užmeta meškerę ir ištraukia iš tavęs viską, ko vaidmeniui reikia. Pasako vieną žodį, ir tau viskas tampa aišku.

Būna, kai kurie režisieriai turi puikių įdėjų, bet jiems sunku jas suformuluoti, pats turi „išsikrapštyti“. Aiškiniesi, aiškiniesi, ir režisierius taria: „Va, man šito ir reikėjo!“ Tuomet pagalvoji: kodėl, po velnių, pats to anksčiau nepasakei (juokiasi).

Aktoriaus profesija – skausminga, daug nervų kainuoja. Teatras – vienadienis menas, kaip drugelis. Gražus tik akimirką... sunyko ir nebėra. Nufilmuoti spektakliai negyvi. Kartais manęs klausia, kodėl neįrašinėjami spektakliai. Pagalvoju: gal taip ir geriau. Nebent juos reikėtų įrašyti kaip dokumentą.

Kiek teatrui atidavėte savo gyvenimo?

Nežinau... Teatras ir yra mano gyvenimas. Nieko nesijaučiu atidavusi, paaukojusi. Gyvenau taip, kaip norėjau, kaip galėjau. Ne visada buvo gerai. Visokių dienų buvo. Ir pjesių, kokių norėtum, nestatė. Arba režisieriai, kurie mato kitus aktorius, ne tave.

Moteriai teatre sunkiau nei vyrui. Vyrai – reikalingesni, nes kiekvienoje pjesėje jų yra daug. Retai pjesė būna moteriška. Vienoje pjesėje skamba žodžiai: „Tu neįsivaizduoji, kaip baisu moteriai aktorei senti.“ Sutinkate su šia fraze?

Baisu ne pats amžius, ne metų skaičius. Galiu pasakyti: man šešiasdešimt! Na ir kas? Yra kitų dalykų, dėl kurių šis amžius nemalonus. Tavo kūnas nebe toks, jis netenka daugelio fizinių galimybių. Vargina tokio amžiaus negalios. Ko aš labiausiai bijau? Ligų, užmaršties, skurdo. Lietuvoje būti senam yra nelaimė. Nes seni žmonės Lietuvoje marinami badu, neviltimi, atimama galimybė oriai gyventi. Kol esi sveikas, gali ieškotis papildomo darbo. O jei liga? Kaip žmogus turi gyventi iš tokios pensijos? Susitaikysiu su žinia, kai man neliks darbo teatre. Bet pensininko gyvenimas mane šiurpina.

Įsivaizduojate save su mezginiais prie televizoriaus?

Neįsivaizduoju. Man tai nepatiktų. Bet mūsų valstybė seną žmogų stumia į kampą. Pinigai nėra svarbiausias gyvenime dalykas. Bet jų turi būti tiek, kad žmogui užtektų pragyventi. Užsienio pensininkai keliauja, tuo atsiradusiu laisvesniu laiku džiaugiasi. Tuo saulėlydžiu. Deja, mums belieka tik pavydėti...

Visą gyvenimą vaidinote Šiaulių dramos teatre. Ar įsivaizduojate, jog gyvenimas galėjo tekėti kita vaga?

Nežinau, ar būčiau galėjusi gyventi kitaip. Manau, kad žmogaus klaida galvoti, jog būtų galėjęs gyventi kitaip. Nesėdžiu ir negalvoju: o jei prieš daugelį metų būčiau išėjusi į kitą teatrą. O jei būčiau ištekėjusi už ano, o ne už šito... (Juokiasi.)

Norėjau išvažiuoti iš Šiaulių per pirmuosius trejus darbo metus. Ir galėjau. Bet atėjo A. Ragauskaitė. Vėliau ištekėjau. Mano žmogui buvo brangi ši aplinka. Pagalvojau: mūsų maža teatro trupė, visuomet turėsiu vaidmenų. Man buvo svarbu turėti daug darbo. Nesigailiu, kad likau Šiauliuose. Nors Šiauliai – iškankintas miestas. Per karus sugriautas. Be senamiesčio miestas netenka dvasios. Gyvenu mieste be dvasios, bet gyvenantys čia žmonės stengiasi ją sukurti...

Kaunas, mano gimtasis miestas, turi savo atmosferą. Myliu Vilnių – jame visokie vėjai sueina, energijos daug. Bet ir jame dabar liūdniau. Šiauliuose gyventi pripratau. Nebemėgstu tuščio šurmulio, kai imituojamas aktyvus gyvenimas. Tikrų dalykų gali rasti visur. Kuo toliau, tuo labiau mėgstu nuoširdų bendravimą. Man atrodo, kad negerai save apkrauti pykčiu. Žinoma, „užplaukia“ bangos, bet reikia įkvėpti giliai ir iškvėpti, išleisti pyktį iš savęs. Išvalyti savo vidinę erdvę, nes nieko nebematai, nebeturi jėgų ir noro. Reikia save saugoti. Ir negatyvumą kaip su vandeniu nuplauti. Žmogus sako: jei tik galėčiau! Reikia tik pabandyti galėti, nes kitos išeities nėra…

Ar dar norite vaidinti?

Norėčiau būti teatre tol, kol būsiu pajėgi. Kol bus šviesus protas ir turėsiu fizinių jėgų. Dar keletą metų norėčiau pabūti, jei bus vietos ir darbo.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
2:26:33 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba