Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-07-02 nr. 3291

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS ŠIMKUS.
Aviliai
30
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ARŪNĄ GELŪNĄ kalbina MINDAUGAS PELECKIS.
Arūnas Gelūnas: „Lietuvos kultūrinis gyvenimas turėtų būti draugiškesnis žmogui“
11
• Santaros-Šviesos suvažiavimas1
 ARŪNAS STREIKUS.
Kultūros sovietizavimo projektai ir pirmieji rezultatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Plebėjiškas žvilgsnis į europietiškų daigų puoselėjimą

KNYGOS 
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Birželio 13-osios dienos ilgumas – septyniolika valandų ir trylika minučių
7
• RITA IVINSKYTĖ.
Apie tėvynės meilę, literatūrą ir istorijos rašymą žaliai
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Festivalyje „Tylos!“ triukšmauta saikingai (3)
1
• IRENĄ LIUTIKAITĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
„Teatras – mano gyvenimas“

DAILĖ 
• NERINGA MARKAUSKAITĖ.
Sąsajos keramikų kūriniuose
• VIDAS POŠKUS.
Pakaruokliai po Vilniaus tiltais
12

MUZIKA 
• AUDRONĘ ŽIŪRAITYTĘ kalbina VITA MOZŪRAITĖ.
„Noriu visada rašyti džiaugdamasi, bet ne visada pavyksta“
• AUŠRA ŽIČKIENĖ.
Išgiedotos istorijos skaitymai
1

KRONIKA 
• EGLĖ GRICIUVIENĖ, BIRUTĖ VERBIEJŪTĖ.
Vytauto Urbanavičiaus darbų paroda „Sugrąžinta praeitis“

POEZIJA 
• DAIVA BRADAITYTĖ.
Iš sekretorės dienoraščių
19

PROZA 
• KAZIMIERAS PŪRAS.
Amžinoji ugnis
4

VERTIMAI 
• OLES ILČENKO.
Žaliosios girios aidas
1
• ULADZIMER ARLOU.
Skorinos biblioteka Londone
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Vertė
6

KULTŪRA 
• Įteikta aštuntoji A. Vaičiulaičio literatūrinė premija
• Petro Cvirkos literatūrinė premija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
In memoriam
1

DE PROFUNDIS
ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat
 
• Iš archeologų darbo aikštelės...5
• DANIEL GLATTAUER.
Gebėjimo klausytis testas
1
• VYDAS ASTAS.
Kalbos pamokėlė areštinėje
3

Šatėnų prieglobstis 
• Penkioliktoji savaitė76

AKTUALIJOS

Kultūros sovietizavimo projektai ir pirmieji rezultatai

Pranešimas, skaitytas konferencijoje „1940 m. Baltijos šalyse:
geležinė uždanga nusileidžia“, vykusioje birželio 16 d. LR Seime

ARŪNAS STREIKUS

[skaityti komentarus]

Po Nepriklausomybės atkūrimo gana dažnai viešojoje erdvėje girdimi kultūrininkų priekaištai, jog valdžia skiria per mažai dėmesio kultūrai, neturi aiškios kultūros politikos, nepakankamai finansuoja kultūrinius projektus. Labai panaši retorika buvo būdinga ir Pirmosios respublikos (1918–1940) laikotarpiu. Padėtis šiuo atžvilgiu iš esmės pasikeitė 1940 m. birželį. Okupacinis sovietų režimas turėjo aiškią kultūros politiką, kurią vykdydamas nestokojo nei dėmesio, nei pinigų menininkams. Apakinti tokio dėmesio, nemažai kultūrinio elito ne iš karto pamatė ir suvokė šalyje vykstančių pokyčių esmę.

Lietuvos okupacija 1940 m. reiškė neišvengiamą visų viešojo gyvenimo sričių pertvarkymą pagal sovietinius standartus. Kurdamas naują visuomenę, sovietų režimas kultūrai skyrė ypatingą vaidmenį, todėl jos sovietizavimas buvo vienas iš aktualiausių politinių uždavinių. Tačiau beatodairiškas sovietinio kultūros valdymo modelio perkėlimas į šalį, kuri per du nepriklausomybės dešimtmečius spėjo įkvėpti laisvo kultūrinio gyvenimo oro, galėjo sukomplikuoti sklandų okupuoto krašto inkorporavimą. Nepaisant ideologinio fanatizmo, sovietų režimo lyderiai buvo įgudę politinių manipuliacijų meistrai, todėl elgėsi gana apdairiai, stengdamiesi neišgąsdinti Lietuvos kultūrinio elito, kurio parama ar bent jau pasyvi laikysena buvo svarbus veiksnys įteisinant režimą. Pasinaudodamas demagogija ir manipuliuodamas pakankamai dideliu kultūrininkų nepasitenkinimu nepriklausomybės metais vykdyta valstybės kultūros politika, sovietų režimas stengėsi patraukti į savo pusę kuo daugiau meno kūrėjų. Kalbos apie tai, kad tarybų valdžia sudarys žymiai palankesnes sąlygas lietuvių kultūrai skleistis, buvo vienas iš tuometinės sovietų propagandos „arkliukų“.

Konkrečiu tokios propagandinės manipuliacijos pavyzdžiu galima laikyti formaliai Liaudies vyriausybės 1940 m. liepos 17 d. priimtą sprendimą dėl Kultūros paminklų apsaugos įstatymo įsigaliojimo. Nors šis įstatymas buvo parengtas dar nepriklausomybės laikotarpiu, naujoji valdžia visus nuopelnus prisiskyrė sau, tvirtindama, kad tik jai atsiradus pradėta deramai rūpintis tautos (liaudies) kultūrinio paveldo apsauga. Kita vertus, minėto įstatymo priėmimas ir Kultūros paminklų apsaugos įstaigos (KPAĮ) įkūrimas sudarė būtiną formalų pagrindą perimti daugumą kultūrinių vertybių į valstybės rankas po to, kai jų buvusieji šeimininkai buvo eksproprijuoti. Pirmiausia pavojus iškilo dvaruose sukauptoms meno vertybėms, nes, paskelbus žemės nacionalizavimo įstatymą, visi dvarai kartu su juose buvusiu kilnojamu turtu buvo konfiskuoti iš jų buvusių šeimininkų. KPAĮ jau rugpjūtį išsiuntinėjo dailininkų komisijas, kurios turėjo suregistruoti konfiskuotuose dvaruose likusius kultūrinės, meninės ir istorinės vertės daiktus. Dalis šių komisijų užregistruotų vertybių buvo perkelta į muziejus, kita dalis palikta saugoti pačiuose dvaruose, tačiau šios komisijos pateko toli gražu ne į visus dvarus, be to, daug kur juos rado jau apiplėštus. Panašus likimas laukė ir religinių organizacijų žinioje buvusių kultūros ir meno paminklų. Tiesa, 1940–1941 m. kulto pastatų nacionalizavimo įstatymo nebuvo suskubta priimti, todėl sakralinio meno nusavinimo (niokojimo) procesas nespėjo įsibėgėti. Ką reiškia sovietinis rūpinimasis ideologiškai svetimu kultūriniu paveldu, geriausiai parodė Kauno kunigų seminarijos patalpose veikusio Bažnytinio meno muziejaus likimas. Po to, kai 1940 m. pabaigoje jis buvo uždarytas, dalis jo eksponatų buvo išvežta į Vilniaus dailės muziejų, kiti sunaikinti seminarijos patalpose įsikūrusių raudonarmiečių arba iš viso dingo be pėdsakų.

Ideologiškai svetimo kultūros paveldo naikinimas arba jo uždarymas valstybinėse saugyklose buvo režimo siekio nuslopinti senąją kultūrinę tradiciją išraiška. Dar radikaliau režimas siekė nutraukti spausdintu žodžiu fiksuotą kultūrinę tradiciją. Nuo pat okupacijos pradžios ypač daug dėmesio skirta bibliotekų ir knygynų išvalymui nuo „netinkamų“ leidinių. Jau 1940 m. liepos 25 d. specialiu švietimo ministro aplinkraščiu buvo pareikalauta iš bibliotekų išimti knygas, „kuriose rašoma prieš SSRS santvarką, komunizmą ar Markso, Lenino, Stalino mokslą“. Pagal VRM (vėliau VRLK) instrukcijas iki 1940 m. spalio mėn. turėjo būti konfiskuota ir sunaikinta 126 pavadinimų knygos. Dar intensyviau knygų fondai pradėti valyti po to, kai Lietuvoje buvo įkurtas Vyriausiosios literatūros ir leidyklų valdybos (Glavlito) padalinys. Iki 1941 m. birželio Glavlitas parengė keturis uždraustų autorių bei leidinių sąrašus. Reikia pridurti, kad bibliotekas ir knygynus tikrinę asmenys dažnai vadovaudavosi ne tik šiais sąrašais, bet ir savo „revoliuciniu budrumu“, todėl neretai buvo išimamos net pripažintų klasikų knygos. Ir sovietų valdžios atstovams teko tramdyti kai kurių pernelyg įsismarkavusių tikrintojų įkarštį. 1941 m. gegužės viduryje LKP CK ideologijos sekretorius K. Preikšas pasirašė aplinkraštį kompartijos apskričių ir miestų sekretoriams, kuriame kritikavo tokią praktiką ir nurodė ateityje knygas išiminėti tik suderinus su Glavlitu.

Kadangi sovietai kultūrinę veiklą tapatino su ideologine politine indoktrinacija, kultūrinio gyvenimo kontrolę iš pradžių buvo pavesta vykdyti Švietimo ministerijai (vėliau Švietimo liaudies komisariatui), kuriam vadovavo Antanas Venclova, o jo pavaduotojais buvo paskirti Juozas Žiugžda ir Liudas Gira. ŠLK struktūroje iš pradžių buvo ir Meno reikalų valdyba, turėjusi rūpintis visų meno sričių kontrole. Jai vadovauti buvo paskirtas dar vienas ketvirtajame dešimtmetyje į kairę nukrypęs kultūrininkas Petras Juodelis. Taigi svarbiausi kasdienės kultūrinio gyvenimo kontrolės svertai buvo sutelkti asmenų, nepriklausomybės metais nepasižymėjusių politinių pažiūrų stabilumu, rankose. Galima įvairiai aiškinti tokio pasirinkimo motyvus. Viena vertus, šie žmonės nebuvę įsitikinusiais komunistais (išskyrus galbūt A. Venclovą), daugiau konjunktūros veikiami patekę į režimo rėmėjų stovyklą okupacijos išvakarėse, galėjo labiau prisitaikyti prie stalininės socializmo versijos. Kita vertus, jie buvo gana gerai žinomos kultūrinio elito asmenybės, todėl, matyt, tikėtasi, kad jie sugebės rasti bendrą kalbą su iškiliausiais kūrėjais.

Uždarius nepriklausomas menininkų draugijas, jų laisvei pažaboti jau 1940 m. imtos kurti sovietinio pavyzdžio kūrybinės sąjungos: buvo suformuoti dailininkų, rašytojų ir kompozitorių sąjungų valdymo organai, pradėtas narių priėmimas. Siekiant kuo daugiau menininkų privilioti į naujai kuriamas organizacijas, į jų vadovybę taip pat nevengta įtraukti autoritetingų vyresnės kartos menininkų. Pavyzdžiui, LSSR Dailinininkų sąjungos valdybos vicepirmininku tapo Justinas Vienožinskis. Menininkus mėginta suvilioti ir geresnio materialinio apsirūpinimo galimybėmis. Formuojamoms kūrybinėms sąjungoms buvo perduotas uždarytų kultūros draugijų turtas, be to, menininkų kūrybai finansuoti buvo įsteigti papildomi finansavimo šaltiniai: Lietuvos kultūros fondas, kurio lėšų didžiąją dalį sudarė buvusio Gynybos fondo pinigai, Meno kooperatyvas. Neatsiejamas geresnio finansavimo ir didesnės priklausomybės nuo valdžios ryšys aiškiai buvo matomas ir 1941 m. pradžioje pagal sovietinį pavyzdį įkurtos mokslininkus vienijančios organizacijos – LSSR MA –­ veikloje.

Materialinės gėrybės nebuvo dalijamos veltui: iš menininkų greit imta reikalauti savo kūriniais šlovinti okupacinį režimą ir jo atneštą santvarką. Dailininkai (ypač jaunosios kartos) gana aktyviai įsitraukė į Agitpropo organizuojamas akcijas: piešė plakatus rinkimų į Liaudies seimą propagandai, dekoracijas bolševikų perversmo metinėms, dalyvavo sovietų Lietuvos vėliavos konkurse1. Literatūriškai įprasminti politines permainas geriausiai sekėsi poetui V. Montvilai, kuris šiuo laikotarpiu paskelbė bene daugiausia savo kūrybos. Ne ką nuo jo atsiliko S. Nėris, T. Tilvytis, P. Cvirka. Pastarasis ne tik vadovavo RS orgkomitetui, bet ir redagavo literatūrinį žurnalą „Raštai“, taigi iš esmės buvo įtakingiausia figūra tarp rašytojų. Tačiau šie asmenys seniai garsėjo savo prokomunistinėmis pažiūromis, jų įtaka buvo ribota, o režimui reikėjo, kad jį paremtų ir anksčiau jam simpatijų nereiškę, didelį autoritetą turėję rašytojai. Dar 1940 m. liepos 2 d. „Tiesoje“ buvo išspausdintas P. Cvirkos, J. Šimkaus, K. Korsako ir L. Giros pasirašytas pareiškimas, kuriame pasisakyta prieš nihilistinį geriausių praeities lietuvių rašytojų kūrybos vertinimą. Viešuose pareiškimuose įsijungti į naujos visuomenės kūrimą buvo kviečiami įvairių pažiūrų menininkai. Šie raginimai didesnio atsako nesulaukė. Iš žymesnių ne kairės orientacijos rašytojų po keletą konjunktūrinių kūrinių šiuo laikotarpiu paskelbė tik V. Mykolaitis-Putinas, A. Miškinis, A. Vienuolis. Todėl jau 1941 m. balandžio 1 d. Kaune vykusiame visuotiniame rašytojų susirinkime pasigirdo priekaištų rašytojams, savo nenorą rašyti dangstantiems neva sunkia psichologine būsena.

Menininkų, tikėjusių, kad sovietų režimas iš tikrųjų sudarys geresnes sąlygas meninei kūrybai plėtotis, iliuzijas iš dalies išsklaidė pasirengimas lietuvių meno dekadai, kuri turėjo būti surengta 1941 m. rudenį Maskvoje. Tai buvo įprasta nacionalinių sovietinės imperijos pakraščių kultūrų disciplinavimo priemonė, kuria siekta patikrinti, kaip įsisavinami sovietinės kultūros standartai. Didelę šios akcijos politinę reikšmę liudijo ir tai, kad pasiruošimo dekadai komisijos vadovu buvo paskirtas LKT pirmininkas M. Gedvilas, o ją sudarė beveik vien valdžios atstovai. Be to, inst­rukcijas, kaip rengtis dekadai ir kokius kūrinius atrinkti, duodavo iš Maskvos atvykę SSRS meno reikalų komiteto emisarai. Ypač priekabiai vertinti teatro kūrinių pastatymai, mat pagal tuometinį tokių renginių formatą dekados „vinimi“ turėjo būti operos ir baleto spektakliai. Vieni pasiūlyti kūriniai buvo visiškai atmesti kaip „pasityčiojimas iš liaudies“, kiti kelis sykius perdirbinėjami pagal valdžios atstovų nurodymus2.

Stringantis pasirengimas dekadai vertė griebtis papildomų organizacinių priemonių. 1941 m. sausio pabaigoje MRV viršininko pavaduotoju buvo paskirtas elektromonteris iš Sibiro Genadijus Čiučkalovas, kuris greitai tapo svarbiausiu Lietuvos kultūrinio gyvenimo prižiūrėtoju, nes MRV viršininkas P. Juodelis, kaip nesugebėjęs užtikrinti sklandaus pasirengimo dekadai, buvo nušalintas nuo pareigų. 1941 m. kovo pabaigoje režimo nepasitenkinimas pasirengimu dekadai pasiekė kulminaciją. 1941 m. kovo 27 d. priimtame LKP CK biuro nutarime labai kritiškai įvertinas pasirengimo dekadai organizavimas. LSSR NKGB taip pat parengė išsamią pažymą, kurioje buvo pateikti kompromituojantys duomenys apie MRV ir Kauno valstybinio teatro vadovus, kai kuriuos menininkus. Taigi 1941 m. pavasarį virš Lietuvos kultūrinio elito galvų ėmė telktis pirmieji audros debesys. Vis dėlto sunku pasakyti, ar tuo metu rimtai galvota apie platesnių represijų galimybę, greičiau baimės atmosferos kūrimas tebuvo viena iš skatinimo priemonių uoliau mokytis sovietinio meno kūrimo principų.

Trūkstant paveikių lietuviškojo sovietinio meno (t. y. nacionalinio savo forma ir socialistinio savo turiniu) pavyzdžių, viešąją erdvę užtvindė rusiško socrealizmo šedevrai. Sovietinių rusų autorių pjesių pastatymai vyravo teatrų repertuare, skubiai į lietuvių kalbą verčiami ir leidžiami sovietinių klasikų Maksimo Gorkio, Michailo Šolochovo ir kt. romanai, nacionalizuotuose kino teatruose buvo rodomi tik sovietų gamybos filmai. Pernelyg staigi rusiškos sovietinės kultūros invazija kenkė režimo įvaizdžiui, ėmė kelti abejonių net jam iš pradžių simpatizavusiems inteligentams, kadangi vienas iš lozungų skelbė, kad atėjus tarybų valdžiai prasidės lietuvių kultūros atgimimas. Tokia situacija kėlė nerimą ir režimo emisarams. 1941 m. pradžioje VKP(b) įgaliotinis Lietuvoje Nikolajus Pozdniakovas partijos vadus Maskvoje ragino labiau atsižvelgti į tautinius lietuvių liaudies jausmus:

„Šis klausimas pribrendo dviem požiūriais. Pirma, todėl, kad priešiški elementai pranašauja „respublikos rusifikavimą“, o antra, ir todėl, kad mes per praėjusius septynis mėnesius nieko nepadarėmė lietuvių liaudies kultūros atgimimo kryptimi. (...)

Visos šios tendencijos dėsningos, joms reikia duoti laisvą eigą. Tačiau kartu pagal galimybes mes privalome šioje situacijoje kuo greičiau rasti pusiausvyrą iškeliant atgimimą ir kultūros, nacionalinės pagal formą ir socialistinės pagal turinį, augimą.“3

Tame pačiame rašte N. Pozdniakovas iškėlė ir būtinybę kuo greičiau sukurti sovietinę Lietuvos istorijos interpretavimo schemą, dėl kurios nebuvimo viešojoje erdvėje, anot jo, sugyvena prieštaringi atminties kultūros ženklai, pavyzdžiui, nėra vieningo požiūrio, kaip vertinti žymiausius LDK valdovus Gediminą, Vytautą ir kitus. Tačiau, atrodo, kad tokia skirtingų kultūrinės atminties dimensijų derinimo, manipuliavimo jomis politika buvo daugiau ar mažiau sąmoningas bent jau vietos valdžios atstovų apsisprendimas. Pavyzdžiui, prasidėjus gatvėvardžių keitimo kampanijai, 1941 m. balandžio viduryje LKP CK ideologijos sekretorius Kazimieras Preikšas ragino apskričių ir miestų komitetų sekretorius išsaugoti gatvių pavadinimus, „susijusius su senesnių laikų istorinių veikėjų ir su vėlesnių laikų populiarių asmenų vardais“, ypač tuos, kurie svarbūs literatūrai, menui, mokslui, technikai.4 1941 m. gegužės pabaigoje iš Karo muziejaus sodelio taip pat buvo pašalinti tik nepriklausomybės kovose pasižymėjusių kariškių biustai, nors ten stovėję J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, S. Daukanto ir kitų tautinio atgimimo herojų paminklai, kaip ir pati Laisvės statula, stovėjo iki 1950 metų.

Taigi apibendrinant galima teigti, jog jau 1940–1941 m. pakankamai aiškiai atsiskleidė sovietų režimo kultūros politikos tikslai ir pirmieji jos rezultatai. Lieka atviras klausimas, ar Lietuvos menininkai spėjo suprasti, kad pernelyg didelis valdžios dėmesys kultūrai dažniausiai reiškia didžiausios vertybės, kurią kultūrai gali garantuoti demokratinė valstybė – kultūrinio gyvenimo laisvės, praradimą.

____________________________________
1 Jankevičiūtė G.. „Dailė kaip propaganda 1939–1941 metais“. – „Darbai ir dienos“, t. 52, p. 125–126.
2 Blažytė-Baužienė D. „1941 m. lietuvių meno dekados sovietinis projektas tautinės kultūros naikinimo kontekste“. – „Lietuvos istorijos metraštis“, 2006, Nr. 2, p. 127–131.
3 N. Pozdniakovo 1941 m. vasario 21 d. raštas VKP9B sekretoriui G. Malenkovui, in: „Lietuvos kultūra sovietų ideologijos nelaisvėje 1940–1990 m.: dokumentų rinkinys“, Vilnius, 2005, p. 37–38.
4 Cit. iš Jankevičiūtė G., p. 133.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
2:26:29 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba