Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-07-02 nr. 3291

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS ŠIMKUS.
Aviliai
30
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ARŪNĄ GELŪNĄ kalbina MINDAUGAS PELECKIS.
Arūnas Gelūnas: „Lietuvos kultūrinis gyvenimas turėtų būti draugiškesnis žmogui“
11
• Santaros-Šviesos suvažiavimas1
• ARŪNAS STREIKUS.
Kultūros sovietizavimo projektai ir pirmieji rezultatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Plebėjiškas žvilgsnis į europietiškų daigų puoselėjimą

KNYGOS 
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Birželio 13-osios dienos ilgumas – septyniolika valandų ir trylika minučių
7
• RITA IVINSKYTĖ.
Apie tėvynės meilę, literatūrą ir istorijos rašymą žaliai
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Festivalyje „Tylos!“ triukšmauta saikingai (3)
1
• IRENĄ LIUTIKAITĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
„Teatras – mano gyvenimas“

DAILĖ 
• NERINGA MARKAUSKAITĖ.
Sąsajos keramikų kūriniuose
• VIDAS POŠKUS.
Pakaruokliai po Vilniaus tiltais
12

MUZIKA 
• AUDRONĘ ŽIŪRAITYTĘ kalbina VITA MOZŪRAITĖ.
„Noriu visada rašyti džiaugdamasi, bet ne visada pavyksta“
• AUŠRA ŽIČKIENĖ.
Išgiedotos istorijos skaitymai
1

KRONIKA 
• EGLĖ GRICIUVIENĖ, BIRUTĖ VERBIEJŪTĖ.
Vytauto Urbanavičiaus darbų paroda „Sugrąžinta praeitis“

POEZIJA 
• DAIVA BRADAITYTĖ.
Iš sekretorės dienoraščių
19

PROZA 
 KAZIMIERAS PŪRAS.
Amžinoji ugnis
4

VERTIMAI 
• OLES ILČENKO.
Žaliosios girios aidas
1
• ULADZIMER ARLOU.
Skorinos biblioteka Londone
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Vertė
6

KULTŪRA 
• Įteikta aštuntoji A. Vaičiulaičio literatūrinė premija
• Petro Cvirkos literatūrinė premija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
In memoriam
1

DE PROFUNDIS
ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat
 
• Iš archeologų darbo aikštelės...5
• DANIEL GLATTAUER.
Gebėjimo klausytis testas
1
• VYDAS ASTAS.
Kalbos pamokėlė areštinėje
3

Šatėnų prieglobstis 
• Penkioliktoji savaitė76

PROZA

Amžinoji ugnis

KAZIMIERAS PŪRAS

[skaityti komentarus]

Lapkričio pabaiga. Metas, kai žmonės, su visais darbais jau nuėję nuo laukų, užsiima sodybose ruoša. Regis, visas jų gyvenimas dabar sukasi trobose ir tvartuose. Jei ima šalventi, paryčiu tai šen, tai ten išgirsi skerdžiamos kiaulės žviegimą. Mes, vaikai, laukdavome skerstuvių. Koks skanumėlis iš sukrešėjusio kraujo iškepti vėdarai. Bet jei dar tenka braidyti po rudenio purvyną –­ skerstuvių teks palūkėti. O linamynis darganų ir purvo nepaiso. Anais laikais linų pluoštas buvo brangus, ir ūkininkai mėlynžiedžiams ilgūnėliams auginti derlingos žemės hektarų nešykštėjo. Užtat vėlyvo rudens metą iki Kalėdų prie jaujų susidarydavo gyva spūstis. O jau po švenčių šeimininkai, nusisamdę linbrukius, žvilgančio pluošto pundelius krovė į klėtis, tikėdamiesi pelningų sandorių su artimiausių miestelių žydais. Kokie naujieji metai be pinigo... Linų minimas – bjaurus darbas sėdinčiam prie staklių leidėjui, sugriebiančiam iš velenų išmetamas saujas ir vėl akimoju jas kišančiam į dantytą terpę, kol šiaudeliai virsta pluoštu, spaliai lenda už apykaklės, skverbiasi už rankovių, dirgindami kūną, dulkės graužia akis – kvėpuojant jos taip užgula krūtinę, kad atsikosėjus tenka spjaudyti iš burnos juodais skrepliais... Maloniausias jaujoje metas – sudžiovus linus ir užkūrus krosnį, pailsėti sugulus ant laito priešais pakurą. Kiek istorijų, nutikimų papasakodavo vyrai, besimėgaujantys šiluma, kol iš spalių krūvos, susmegusios liepsnos liežuviuose, telikdavo žaižaruojančios plėnys ir nuo karščio imdavo spragsėti ant ardų džiūstantys linų šiaudeliai. Mindavo ankstų rytą, tad iš namų tekdavo išvažiuoti vidurnaktį.

– Kaziuk, kelkis. Kaziuk, – žadina motina.

Po keleto pakartojimų praplėšiu akis, tačiau blakstienos tuojau pat sulimpa.

Ir vėl pro miegą girdžiu jos balsą:

– Kaziuk, tėtytė jau arklį kinko.

Tik dabar atsipeikėju. Šįryt mokyklon neisiu. Važiuosim į Kyburius. Minti linų.

Motina, nešina storesniais drabužiais, prieina prie lovos.

– Pagela. Apsirenk šilčiau, – sako ji.

Ropščiuos mieguistas iš lovos. Laikrodis ant sienos muša trečią valandą. Pats įmygis. Palubėje spingsi blausi žibalinė lempa. Kampe virš šventųjų paveikslų įkyriai zirzia voratinklyje voro kariama musė. Krosnyje dar tebežėruoja kelios prakurų žarijos. Geriu iš puoduko užvirintą, cukrumi pasaldintą pieną. Duonos riekės, užteptos šviežiu sviestu, nė nepaliečiu. Koks čia valgymas vidurnaktį.

Užsivelku kailinukus. Apsirengusi motina užpučia lempą, ir mudu knapsim per priemenės durų slenkstį į aklą tamsą. Kieme – nors į akį durk. Einu paskui motiną, prisilaikydamas už darželio tvoros virbų. Vos nesuklupau, paslydęs balutėj. Tik priartėjus prie šulinio rentinio akys apsipranta, – matau uorę, iš vakaro daržinėj prikrautą dobilienoje atsiklojėjusių linų; pastebiu tėvą, vadelėjantį pakinkytą arklį. Sartis prunkščia ir priekine koja kasa žemę.

Tėvas įbeda vežimo užpakaly į linų kūlius šakes ir, laikydamas koto galą, piktokai – matyt, jam pabodo mudviejų laukti – paragina:

– Lipkit.

Įsitvėręs uorės skersinio, dedu pėdą ant nugludinto koto tarsi ant kopėčių laiptuko ir ropščiuosi ant vežimo. Paskui mane seka motina. Tėvas užsirepečkina ant linų per priekinį uorės kraštą, vieną pėdą padėjęs ant ienos, kita atsirėmęs į arklio strėnas. Timptelėjęs vadeles, paragina sartį įprastu „na!“, ir vežimas netrukus iš sodybos keliuko įsuka į vieškelį.

Lauke iš tiesų pagela. Ant veido krenta miglos pursleliai. Įsiknisu giliau į linų kūlius. Pažliugusiame rudens vieškely provėžos gilios. Tėvas apsidžiaugia, kad nešąla, – jei spustelėtų šaltukas, provėžose panirę iki stebulių tekiniai apšaltų purvo dribsniais ir arklys nebepatrauktų vežimo.

Kužmiškio vienkiemio sodybos – lyg išmirusios. Net irzlus Skaringų Taksis, man vasarą grybštelėjęs į šlaunį, nesuamsi. Nuokalnėj pravažiuojame pro Racevičių didįjį uosį. Gūdžios nakties migloj, nusimetęs lapus, jis atrodo lyg milžinas voras, laukiąs pakely savo aukos. Vasarą, kai Velmunskų Juozukas paleido mano aitvarą ir tas pasikorė ant šio galiūno šakų, ašarodamas turėjau atsisveikinti su kaunietės tetos Kaziūnės atvežta dovana. Kartais, plaikstomas vėjo, jis pakildavo nuo žalumos per sprindį, tarsi pats bandytų išsprūsti iš spąstų, bet netrukus vėl nutūpdavo šlamančių lapų terpėn. Nuo vežimo su šakėmis gal ir pasiekčiau jį, bet dabar iš aitvaro telikusios tik draikanos.

Slėnyje migla dar tirštesnė. Aplinkui nedvelkteli net menkiausio vėjelio gūsis. Atrodo, lyg važiuotume per bekraštę dykumą. Aplinkui – nė žiburėlio. Nors sumirgėtų bent viena žvaigždelė. Bet ir dangų dengia švininiai debesys... Staiga mano pusėje priešakinis tekinis smukteli išgraužon. Uorė krypteli. Įsikimbu motinos alkūnės. Sartis ištempė vežimą. Ir paskutinis ratas laimingai įveikė paskliundą. Laimė, neapvirtom.

Šit jau ir Miliūnų pieva. Pavasarį, kai šią lanką užtvindo Yslykio vandenys ir tik kur ne kur kyšo pernykščių viksvų kuokštai, – kokia paslaptinga atrodydavo mums, vaikams, ši vandens plynė, primenanti ežerą. Po juozapinių čia įprastiniu pasveikinimu „gy-vi gy-vi“ ima garsintis parskridusių pempių pulkai. Vandeniui nuslūgus, lanka tampa jų viešpatija. Kai išsiruošdavome prisiskinti pabaliuose pražydusių purienų, baltomis papilvėlėmis klykūnės mus, pasiraitojusius kelnes pramuštgalvius, pasitikdavo karingai nusiteikusios. Saugodamos savo lizdus, kuriuose jau puikavosi pilki taškuoti kiaušiniai, rėždavo sparnus tiesiog virš galvų, vos nekibdamos į plaukus. Jų įkyrus klyksmas užgoždavo padangėje net vyturio giesmę. Pavakare grįžtu namo supleišėjusiomis nuo vandens ir nugairintomis pavasarinio vėjo blauzdomis, tarsi jas dygsniuotų šimtai adatų. Poverksnis krentu į lovą. Motina blauzdas ištepa saldžia grietinėle ir skausmas apmalšta... Didžiausia erzelynė čia kildavo Velykų naktį. Skubančius į bažnyčią žmones – pėsčiuosius ir važiuotus –­ įniršusios pempės lydėdavo gerą kelio galą. Velykų naktis visada pasitaikydavo giedra, pašalvendavo, dangaus aukštybėse mirgėjo milijardai žvaigždžių. Tik mėnulio riekelė nedžiugino pilnaties šviesa... Tokia mano atmintyje išlikusi pavasariu gyvybinga pelkė šią naktį plytėjo tarsi po maro.

Krentanti migla, virsta į dulksną. Kad tik nepradėtų lyti, – peršlaptume iki siūlo galo.

Nakties tylą perskrodžia tik monotoniškas tekinių žlegsėjimas dumblingomis provėžomis. Už tilto kylame įkalnėlėn. Kelias jau ne toks klampus, ir Sartis vežimą tempia lengviau.

– Nešalta? – klausia motina.

– Ne, – atsakau. Negi skųsies, kad kiemo balutėj prisėmiau nagines ir dabar žvarbsta kojų pirštai. Tėvas visą laiką tyli. Imu baimintis, ar tik neužsnūdo. Nors mūsų ašvienis protingas, – grįžtant iš kelionės visada pats įsuka į savo sodybą, – bet duobėm išmaltame kelyje ir jam drąsiau, kai junta prusnomis vežiko vadelių timpčiojimus... Dėl viso pikto nusprendžiu patikrinti tėvo budrumą –­ tyčia paklausiu jo, ar dar toli Kyburiai. Išgirdęs atsakymą, jog esame pusiaukelėje, nusiraminu.

Šit ant paties kalnelio jau ir kapinės. Baugu būtų čia pasirodyti naktį vienam. O trise – kaip nors pravažiuosim. Pro jas praeinu kiekvieną šeštadienio pavakarę, keliaudamas į paštą. Kol dienos ilgos – šeštą valandą pavakario su nauju „Ūkininko patarėjo“ numeriu grįžtu namo pro kryžių kalnelį dar su saule. Bet rudenį ir žiemą jau žingsniuoji bijodamas atsikosėti. Juk už kapinių esama grioviu apkastos kalvelės, kurioje laidojami nekrikštai ir pakaruokliai... Pro tirštą rūką vos įžiūriu skarotus beržus. Kiek čia seniai, per Vėlines, jų šakos skendo žvakių šviesoje. O klieriko Kruopėno kapas, prie kurio suklupus alpo raudanti motina, žvakučių jūroje virto stačiai ugnies fakelu. Net nuo mūsų sodybos matėsi pašvaistė. Žinoma, ne tokia, kaip tą rugsėjo naktį, kai šiauriniame danguje šmėžavo trys krauju pasruvę šviesos stulpai, tarytum milžiniški kalavijai... Žmonės šneka, kad tokie kraupūs ženklai – ne prieš gera. Būtų tvyrojusi dargana, kaip šiąnakt – baisybių nebūtume regėję... Laimingai pravažiavę kapines, leidžiamės vėl nuokalnėn. Monotoniškas tekinių žlegėjimas mane užkrečia žiovuliu.

– Nori miego? – klausia motina. Dar kažką ji sako, bet jau snūduriuoju.

Pažadina kumštelėjimas į šoną.

– Žiūrėk, žiburėlis,– girdžiu tėvo balsą.

Suklustu. Nejaugi jis pamatė klaidžiojančią liepsnelę? Vėlyvo rudens naktimis, sako, šitaip bastosi paklydėlės vėlės.

– Kur? – klausiu sužvarbęs, nepakeldamas iš guolio galvos.

– Bažnyčioj, – atšauna ir, tikriausiai suvokęs, kad aš nesusigaudau, oriai priduria: – Amžinoji ugnis.

Atsisėdęs prasitrinu mieguistas akis. Aha – mes jau Kyburiuose. Bažnyčia paskendus nakties darganoje – bokšto net nematyti. Tik pro langą dulksnoje spindi žiburėlis, tarsi kelrodė žvaigždė lapkričio nakties klajūnams. Uorė linguoja giliomis provėžomis palei akmeninę šventoriaus aptvarą. Motina persižegnoja. Tikriausiai kalba rožančių. Gal nakties glūdumoje tėvo užuomina apie žiburėlį priminė jai per Sekmines šioje bažnyčioje užgesusią Amžinąją ugnį ir... brr... baugu prisiminti... Dulksnoje lūžinėjantys žiburėlio šviesos pluošteliai skverbiasi į tamsos karalystę, kurioje skendi vienišos sodybos, pakelės medžiai, balto žiemos apkloto besiilgintys žiemkenčių želmenys ir pati bažnyčia, pamažėle tolstanti nuo mūsų, tarsi pasakų pilis, slepianti kraupią, pusės metų senumo istoriją... Tą paskutinį gegužės sekmadienį, kai Sekminių berželiais kvepėjo altoriai, per mišias ant viškų giesmėmis širdis graudino tėviškėje apsilankęs šešto kurso klierikas Jonas Kruopėnas, aukšto stoto, juodaplaukis Kauno kunigų seminarijos auklėtinis. Amžinoji ugnis presbiterijos palubėj užgesusi, anot mokytojo Skebėros, seminaristui giedant Šuberto „Ave Maria“. Kai kas net įtarinėjo, kad žiburėlis gal neatlaikęs sodraus tenoro balso, virpinusio bažnyčios skliautus, – esą juk ir patalkiuose bernams užplėšus „Ant kalno mūrai“, nuo dainos gūsių gęstanti lempa... Už trijų savaičių, tuoj po Antaninių, Kyburių bažnyčioje turėjo įvykti pati didžiausia šios parapijos šventė – seminaristo primicija... O per mišparus su choru atgiedojęs paskutinę psalmę, jau žmonėms skirstantis, šventimų belaukiantis diakonas staiga metėsi prie borto, persisvėrė per jį ir stačia galva puolė ant cementinių grindų... Gal klierikas suabejojo pašaukimu. Gal nepakėlė dvasinės įtampos. Amžinoji ugnis, sako, čia niekuo dėta – užgeso, zakristijonui pamiršus papildyti stiklinį indelį aliejumi... Bet sutapimas davė peno kalboms. Matyt, ir tėvas mane pažadino, kamuojamas neįmintos mįslės. Gal ir motina dabar poteriauja, kad mus aplenktų pikta lemtis. Juk maža kas galėjo atsitikti, jei kely būtume apvirtę...

Atsigrįžęs žiburėlio dar vis neišleidžiu iš akių. Nuo Treigio krautuvės pasukame į bažnytkaimį. Tekiniai čia rieda tvirtesniu grindiniu, teleškuodami lapkričio pliurzą. Vinciūno tvartely užgieda gaidys. Galas bildukams baladotis, nors mes jų ir neregėjome, pagalvoju, spoksodamas į Atkočiūno malūną, – jo girnas suka angliškas motoras, kainavęs dvylika tūkstančių litų, naujas, žvilgantis, mums, vaikams, tikras stebuklas. Pakelės trobose dar gilus įmygis... Šit jau ir Gaigalo kiemas. Kol tėvas nukinkys Sartį, kol klojime užmaus jam darbinius pavalkus, užners viržių kilpas ant brankto galų, aš spėsiu prie krosnies sušilti, prasidžiovinsiu kojines. Pailsės pusvalandį mūsų derešius ir vėl temps žingine, tik jau ne linų vežimą, o suks didžiulį medinį krumpliuotą ratą, – monotoniškai ims burgzti trys staklių velenai. Tėvas neš iš jaujos sausus lyg parakas linų kūlius, skirstys šiaudelius į saujas ir jas padavinės motinai. Aš varinėsiu arklį. Išmintų linų pluoštus sudėliosiu tvarkingai į krūvą. O kai jauja liks tuščia, vėl pridžiausime ardus.

Tuoj prasidės šitas juodas, pragariškai nemielas darbas. Dar kartą atsigrįžtu. Šeperausko sodybos klevai jau užgožę bažnyčią, kurioje dega Amžinoji ugnis, šviečianti gyviesiems ir mirusiems.

 

Skaitytojų vertinimai


61087. auske :-) 2010-07-05 14:45
mano manymu, tai gilus ir subtilus vaikystes prisiminimų aprašymas. Poetiškas ir jausmingas užmarštin lyg ir nugrimzdusios, tačiau niekada taip ir nepamirštos patirties perdavimas. Jaučiama autoriaus meilė aprašomai vietovei bei žmonėms.

61094. terra2010-07-05 16:35
bet pavadinimas - nevykęs: tų amžinų ugnių iki soties prisiskaitėm ir prisižiūrėjom dar sovietmečiu

61119. jona :-) 2010-07-06 13:46
Labai, labai patiko, bet ir aš, kaip visažinė terra, nebūčiau taip kūrinio pavadinusi, bet tai jau autoriaus reikalas- matomai jam vaikystėje tas lempelės užgesimas labai įstrigo atmintin, o gal tas pavadinimas turi kokią nors kitą prasmę...

61160. terra2010-07-07 11:10
ačiū, kad pagaliau pastebėjote

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
2:26:28 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba