Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-07-02 nr. 3291

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS ŠIMKUS.
Aviliai
30
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ARŪNĄ GELŪNĄ kalbina MINDAUGAS PELECKIS.
Arūnas Gelūnas: „Lietuvos kultūrinis gyvenimas turėtų būti draugiškesnis žmogui“
11
• Santaros-Šviesos suvažiavimas1
• ARŪNAS STREIKUS.
Kultūros sovietizavimo projektai ir pirmieji rezultatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Plebėjiškas žvilgsnis į europietiškų daigų puoselėjimą

KNYGOS 
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Birželio 13-osios dienos ilgumas – septyniolika valandų ir trylika minučių
7
 RITA IVINSKYTĖ.
Apie tėvynės meilę, literatūrą ir istorijos rašymą žaliai
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Festivalyje „Tylos!“ triukšmauta saikingai (3)
1
• IRENĄ LIUTIKAITĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
„Teatras – mano gyvenimas“

DAILĖ 
• NERINGA MARKAUSKAITĖ.
Sąsajos keramikų kūriniuose
• VIDAS POŠKUS.
Pakaruokliai po Vilniaus tiltais
12

MUZIKA 
• AUDRONĘ ŽIŪRAITYTĘ kalbina VITA MOZŪRAITĖ.
„Noriu visada rašyti džiaugdamasi, bet ne visada pavyksta“
• AUŠRA ŽIČKIENĖ.
Išgiedotos istorijos skaitymai
1

KRONIKA 
• EGLĖ GRICIUVIENĖ, BIRUTĖ VERBIEJŪTĖ.
Vytauto Urbanavičiaus darbų paroda „Sugrąžinta praeitis“

POEZIJA 
• DAIVA BRADAITYTĖ.
Iš sekretorės dienoraščių
19

PROZA 
• KAZIMIERAS PŪRAS.
Amžinoji ugnis
4

VERTIMAI 
• OLES ILČENKO.
Žaliosios girios aidas
1
• ULADZIMER ARLOU.
Skorinos biblioteka Londone
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Vertė
6

KULTŪRA 
• Įteikta aštuntoji A. Vaičiulaičio literatūrinė premija
• Petro Cvirkos literatūrinė premija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
In memoriam
1

DE PROFUNDIS
ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat
 
• Iš archeologų darbo aikštelės...5
• DANIEL GLATTAUER.
Gebėjimo klausytis testas
1
• VYDAS ASTAS.
Kalbos pamokėlė areštinėje
3

Šatėnų prieglobstis 
• Penkioliktoji savaitė76

KNYGOS

Apie tėvynės meilę, literatūrą ir istorijos rašymą žaliai

Rašytojas parašė knygą – prabėgo metai aštuoni

RITA IVINSKYTĖ

[skaityti komentarus]

Ivaškevičius M. ŽALI.
Vilnius: Tyto alba, 2002.

Kartais būna taip, kad ima ir įstringa galvon kokia atsitiktinė melodija, sukasi sukasi ratais po smegenis – ir neiškrapštysi, kad ir kaip stengtumeisi. Nerūpi niekam, o melodijai ypač, kad tą dieną tu gal visai nenorėjai išgirsti muzikos. Kad nėra vietos galvoj, kad yra kitų dalykų, kuriuos reikia tenai sudėti, ir kad įsibrovėlė melodija tik užima nežinia kieno svarbesnio vietą. Kartais būna, kad reikia kai ką parašyti. Bet aš ne apie tai. Tiesiog norėjau pasakyti, kad kartais būna taip, kad galvon įstringa visai ne melodija. Va ateina toks posakis – „Darbais, o ne žodžiais, mes tėvynę mylim“ –­ kaip tik prieš Valstybės šventę, Mindaugo karūnavimo dieną. Ir sukasi smegenyse, ir neužleidžia vietos šešiems šimtams puslapių apie jau kitą herojų – pasipriešinimo kovų didvyrį. Ir kas tada belieka... Leisti frazei  apsigyventi galvoj ar vis dėlto pasipriešint? Pamėginsiu priešintis.

Darbais, o ne žodžiais, sako frazė. Ir man tenka tik kontratakuoti – o ką daryti, jeigu tavo darbas – žodžiai? Ar tas, kuris triūsia ten, kur baltos lankos, juodos avys yra amžiams pasmerktas mylėti tėvynę mažiau negu visi kiti? Nelygu, kokie žodžiai, sako frazė. Taigi šioje vietoje tenka palikti įsibrovėlę suktis ir pasvarstyti apie žodžius ir apie tuos, kurie tais žodžiais dirba ir tėvynę myli. Tinkamas tokio darbininko pavyzdys, manau, yra rašytojas Marius Ivaškevičius, kuris savo meilę tėvynei deklaruoja ne tik viešais pasisakymais, bet ir savo kūriniais. Vienas jų tepabūna šio rašinio centru – ašimi. Kalbu apie romaną „Žali“, kuris, atsižvelgiant į kultūrinėj terpėj nusidriekusį pasipiktinimo šleifą, turėjęs parodyti, kaip jo autorius tėvynę myli, ėmė ir parodė, kaip tas autorius iš savo tėvynės juokiasi. Su žodžiais menki juokai, tad čia vertėtų pasiaiškinti ir tai, ką, kalbėdama apie Marių Ivaškevičių ir jo romaną, turiu omeny, vartodama žodį tėvynė. Ne vietą, kurioje gyvename dabar, kurią turime ir kuriame, bet tėvynę, kaip jos pačios istoriją – kaip tai, kas joje vyko, iš ko ji radosi mums kaip tėvynė.

Istoriją, o tiksliau – konkrečią istorinę asmenybę ir jos veiklą galima būtų išskirti kaip pagrindinę M. Ivaškevičiaus romano intrigą ir vieną  kovos dėl to, „kas tėvynę myli, o kas tik iš jos šaiposi“, priežasčių. Ta veikla – partizanų karas, o asmenybė – Jonas Žemaitis. Tiesa, kalbėdama apie priežastis, vartoju daugiskaitą, nes pats personažas ir jo istorija gal ir nebūtų sukėlusi tokios audringos reakcijos, bet žodžiai, kuriais viskas papasakojama (ir tokiu būdu sukuriama) – pasirodė netikę. Pasvarstykim, kodėl taip atsitiko ir ar tikrai tie žodžiai tokie jau nevykę.

Mes paprastai skirtingai suvokiame istorijos, kaip neginčijamo, teisingo, praeitį reprezentuojančio fakto užrašymo, ir istorijos, kaip pasakojimo, pramano, literatūros kūrimo procesus. Esą istorija, kaip faktų visuma, ne tik neleidžia abejoti, bet tarsi savaime postuluoja nenuginčijamą tikrovę ir tiesą, o istorija, kaip literatūros kūrimas, net į pačią realiausią ir tikroviškiausiai papasakotą įvykį leidžia žiūrėti atsargiai – egzistuoja galimybė, kad tokia istorija nuo pradžių iki pabaigos yra pramanyta. M. Ivaškevičiaus romane „Žali“ tokia istorijos (ar istorijų) samprata yra komplikuojama iki maksimumo. Taip atsitinka, nes „Žaliuose“ vienodai ryškiai veikia abi istorijos plotmės (jei taip galima pavadinti dvi mano paminėtas jos sampratas). Tam, kad papasakotų istoriją, autorius, kaip jau minėjau, pasitelkia konkrečią istorinę asmenybę – partizanų vadą Joną Žemaitį, konkretų Lietuvos istorijos etapą – rezistencijos kovų laikotarpį. Sakykim: tikras laikas ir aplinkybės, tikra asmenybė – pramanyta istorija. Tokiu būdu ir atsiranda esminis nesu(si)pratimas, kolizija – priimti viską, kas pasakojama, istoriją, kaip faktą (ir tokiu būdu pripažinti niekšišką to fakto iškraipymą), ar lengva ranka „nurašyti“ tai lakios fantazijos pasauliui, kartu su pramanais nusiunčiant ten ir istorinį Joną Žemaitį su visu partizanų pasipriešinimu. Bet čia trumpam sustokime. Reikia pasiaiškinti, kas tame romane pasakojama.

O pasakojama (pačia bendriausia prasme) keistoka ir painoka antrininko istorija, kurios esmė tokia: vieną 1950 metų rugpjūčio dieną partizanų vadas Jonas Žemaitis ir keli jo „miško kolegos“ išvažiuoja į svečius pas tokį Joną Žemaitį. Ir važiuoja ten ne šiaip sau, o tam, kad tą Joną Žemaitį nužudytų, mat pastarasis yra blogas žmogus, nes išdavikas. Formaliai žiūrint – tikras literatūrinis pramanas. Tačiau tuomet, kai visa šita išgalvota situacija yra „patalpinama“ į konkretų istorinį (neva faktinį) laiką ir „pripildyta“ konkrečių istorinių (neva faktinių) asmenybių, literatūrinis pramanas ir faktai tarsi tampa vienas kitam lygūs. Dar daugiau, istorija, kaip faktas, ir istorija, kaip pramanas, čia vykdo savotišką simbiozę – garantuoja viena kitai viena kitą: konkreti asmenybė ir konkretus laikas lyg ir įpareigoja vertinti situaciją kaip dokumentinę, tuo metu provokatyvi ir su oficialia (konvencine) tos situacijos versija nieko bendra neturinti antrininko istorija paneigia bet kokį dokumentiškumą. Mąstant toliau, galima daryti išvadą, jog istorija, kaip tikrovė ir teisybė, romane netenka prasmės. Atsiranda galimybė žiūrėti į istoriją ne kaip į „teisingos tikrovės“ fiksavimą, o kaip į neišvengiamą kūrybos procesą, tad ištrinama riba tarp istorijos, kaip fakto, ir istorijos, kaip literatūros. Jei nėra skirties, tai ir rinktis nereikia. Ir kariauti dėl savo tiesų nereikia. Reikia pamėginti suvokti romaną kaip tarpinį istorijos ir literatūros rašymo procesų variantą. Juoba, kad tų procesų principai, pasižiūrėjus atidžiau, labai panašūs.

Čia norisi prisiminti Wolfgangą Iserį ir jo studiją „Fiktyvumas ir įsivaizdavimas“, kurioje mąstoma apie literatūros, kaip fikcijos, rašymo procesą ir jo niuansus. W. Iseris išskiria tris etapus (funkcijas): atrankos, kombinavimo ir demaskavimosi. Kalbant apie M. Ivaškevičiaus romaną, akcentuoti norisi būtent pirmąjį – atrankos etapą. Juo remiantis, galima puikiai paaiškinti, kaip ir koks Jonas Žemaitis pavaizduotas „Žaliuose“. Anot W. Iserio, atrankos proceso metu į tekstą įtraukiami realaus pasaulio (turima omeny gyvenamąją tikrovę, visų suprantamą kaip realybę) elementai, kurie, patys nebūdami fiktyvūs, anot W. Iserio, fikcinančiu (kuriamas tekstas yra kombinuojamas iš atrinktų realybės elementų, kurie jungdamiesi į tam tikras sistemas, jau nebeatitinkančias realybėje egzistuojančių pastovių, konvencinių sistemų, steigia literatūrą, kaip fikciją) leidžia laikyti patį atrankos procesą. Taigi atranka pačia bendriausia prasme yra kūrybinis procesas, organizuojamas nesivadovaujant sąmone, kaip tam tikru logiškumo garantu, ir steigiantis literatūrinį pasaulį (tekstą) kaip fikciją. Grįžus prie romano ir jo problemų, galima padaryti išvadą, kad „Žalių“ Jonas Žemaitis, kaip realybės elementas, išplėštas iš pastovios sistemos ir įtrauktas į tekstą, kaip į naują reikšminę struktūrą, net išlaikęs visus tikrajam Žemaičiui būdingus bruožus (tokius kaip, tarkim, lyg ir atitinkantys kai kurie biografijos faktai) iš tikrųjų yra sukurtas Jonas Žemaitis – fikcija. O fikcijai taikyti realybės standartus, arba, anot J. Sprindytės, moralinius imperatyvus („Debesų Lietuva. Marius Ivaškevičius – mitų perkūrėjas“, „Darbai ir dienos“, 2005, Nr. 42), tikintis patenkinamo rezultato (t. y. sutapimo), yra mažų mažiausiai beviltiška. Juk tada, kai literatūra demonstruoja neteisingą realybę (perkonstruotas tikrovės elementų sistemas), mes nesakome, kad autorius tyčiojasi iš mūsų realybės ir vadina mus idiotais, sakome, kad autorius –­ fantastinės literatūros kūrėjas. O kai M. Ivaškevičius neteisingai užrašo pasakojimą apie Joną Žemaitį ir partizaninį karą, jis nežinia kodėl tampa niekšu, kuris tyčiojasi iš tėvynės ir tų, kurie ją myli.

Kad būtų dar aiškiau, manau, būtų galima palyginti fikcinės ir dokumentinės literatūros rašymą. Dokumentika, tarkim, kieno nors užrašyta partizano Jono Žemaičio biografija, į literatūrinį tekstą perkelia realybės elementus ne išplėštus, o kartu su visomis pastoviomis sistemomis (ar bent jau didžiuliais tų sistemų „gabalais“), tokiu būdu ne konstruodama realybę, o tik perkeldama ją į kitą terpę. Taigi dokumentinė literatūra ne steigia tikrovę, o ją reprezentuoja, nors, mano nuomone, net ir čia visiškai tiksliai reprezentuoti tikrovę yra neįmanoma. Lygiai toks neįmanomas, manau, ir istorijos, kaip tiesos, suvokimas, nes, anot K. Popperio, tai, ką mes esame įpratę vadinti istorija, iš tikro tėra tos istorijos interpretacija (ar interpretacijos). Tačiau taip atrodo ne visiems. Ypač tiems, kurie „žino“, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Bet rašinys ne apie juos. Rašinys – apie tai, kaip galima mylėti tėvynę. Žodžiais taip pat.

Norisi pasidalyti dar vienu pastebėjimu. Nežinia kodėl itin ryškų bruzdėjimą sukėlė būtent romanas „Žali“ (tai iš dalies būtų galima aiškinti reakcija į pirmą tokio tipo kūrinį), juk tais pačiais principais remdamasis M. Ivaškevičius sukūrė dar bent porą kūrinių – pjeses „Madagaskaras“ ir ką tik rampų šviesas išvydusį „Mistrą“. Juk tai lygiai toks pats neteisingas istorijos užrašymas. Juk Lietuvos istorija – tai ne tik kovų, valdžios ir politinių peripetijų istorija. Lietuvoje gyveno ir gyvena ne tik narsūs vyrai ir moterys, už tėvynę galvas guldę, bet dar ir žymūs, pagarbos verti (ne mažiau nei pasipriešinimo kovų dalyviai) filosofai, rašytojai... (pastarieji ir yra pagrindiniai M. Ivaškevičiaus pjesių veikėjai ar bent jų prototipai). Va apie šituos neteisingai kalbėti tai galima. Ryškesnių politizuotų diskusijų nekilo nei dėl „Madagaskaro“ – jei atmesime tylius tradicinius paburbėjimus apie šiandieninės lietuvių literatūros „nusivažiavimą“ – nei (leidžiu sau pranašauti) nebus dėl „Mistro“. Dėl pastarojo dar ir todėl, kad personažai ten –­ „nelabai lietuviai“, o juoktis iš lenkų mes, kaip žinia, mėgstame. Arba auditorija pagaliau suprato, kad perkurti nebūtinai reiškia išjuokti ir kad mylėti tėvynę nebūtina Maironio lūpomis. Tad, atsižvelgiant į minėtą reakciją ir, atitinkamai, tos reakcijos nebuvimą, M. Ivaškevičius, atrodo, labiausiai bus nusikaltęs įliteratūrindamas rimtąją Lietuvos istoriją, tą, kuri MŪSŲ. Paėmė ir žodžiais pavertė tai, kas kadaise buvo darbai. Nes versti žodžiais tuos, kurie patys statė Lietuvą iš žodžių (tarkime, Salomėją Nėrį, Oskarą Milašių) – anoks čia nusikaltimas. Bet istorija juk irgi kuriama iš žodžių. Prisimenu savo nuostabą, kai prieš kelerius metus Nacionaliniame dramos teatre žiūrėjau spektaklį, pastatytą pagal H. Kunčiaus „Matą“. Negalėjau suprasti, kodėl žmonės vidury spektaklio stojasi ir eina lauk iš salės. Dabar suprantu. H. Kunčius gi taip pat drįso kišt nagus (skirtus darbui su žodžiais) prie didžiosios MŪSŲ istorijos. O į tai žiūrėti negalima. Į penkias valandas trunkantį „Faustą“ – be problemų, o, va, į save – pasijuokiant, o paskui truputį paverkiant, nes suvokei savo netobulumą, – nelabai. Sakau, į save – nes tai, ką vadiname tėvyne, manau, nėra jokia duotybė ar absoliuti aukščiausia vertė. Tėvynė – tai pirmiausia mes patys. Ir ta tėvynė yra tokia, kokią ją kuriame ir kokią suprantame esant. O suprasti derėtų kaip netobulą, ne šventą, tiesiog (ir tai, manau, yra pats didžiausias meilės tėvynei prisipažinimas) – savo. „Kas yra patriotizmas ir kieno yra Lietuva su visa savo istorija?“ –­ klausia nemeile tėvynei apkaltintas M. Ivaškevičius („Meno pauzė“, „Šiaurės Atėnai“, 2003 kovo 8, Nr. 643). Pabaigoje man norisi klausti to paties. Nes rašytojas knygą parašo, todėl ji yra jo. Skaitytojas tą knygą perskaito, tokiu būdų ją sau susikurdamas, tad knyga lygiai tiek pat tampa ir jo. Ir jei rašytojas nemyli savo tėvynės, tai tas, kuriam tokio rašytojo darbai patinka – lygiai toks pats. Nenoriu šitaip. Todėl pamėginsiu į užduotąjį klausimą atsakyti. Galimi du atsakymo variantai: patriotizmas yra tėvynės meilė, o meilė yra tada, kada ne žodžiais, o darbais mylima, ir kitas –­­ patriotizmas yra tėvynės meilė, o meilė yra tada, kada žodžiais – kaip darbais. Renkuosi vidurinį.

Ir jau visai baigdama norėčiau pasiteisinti, nes turiu įtarimą, kad reikia. Neginu aš čia M. Ivaškevičiaus, neginu jo darbų ir neliaupsinu. Ginti tai, kas buvo užpulta vos ne prieš dešimtį metų – apskritai turbūt nelabai įmanoma, ginamasis per tiek laiko arba apsigynė pats, arba įgijo imunitetą, nes nekapituliavo tai jau tikrai. Vis dėlto ne visos minos, apie tokias užsimenama ir romane „Žali“, suveikia karo metu, štai ima ir susprogsta, prabėgus septyneriems ar aštuoneriems metams. Kad ir kaip būtų, neginu aš M. Ivaškevičiaus ir jo darbų (nors noras ginti(s), turiu įtarimą, įskiepytas būtent didžiosios MŪSŲ istorijos,  yra stiprus). Ginu savo galvą nuo piktos įsibrovėlės frazės, kuri nori, kad patikėčiau, jog nemyliu aš savo tėvynės...

...ir kai jau atrodo, jog visai pripratai, ateina galvon Maironis. „Graži tu, mano brangi tėvyne, / Šalis, kur miega kapuos didvyriai“, – sako. „Mano kartos mąstantiems žmonėms Tėvynės meilė, reiškiama tais garsiais šūkiais ir nepagrįstu idealizavimu, gerokai svetima“, – ataidi M. Ivaškevičiaus žodžiai iš kadaise skaityto interviu. Paskui abu autoriai tik mirkteli vienas kitam lyg sąmokslo bendrininkai, apsisuka ir nueina skirtingomis kryptimis...

 

Skaitytojų vertinimai


61209. RRR :-) 2010-07-08 02:06
"Žalius" perskaičiau gal prieš 5 ar 6 metus. Iš tiesų, keistokas kūrinys. Bet būtent už tai autorius, mano galva, nusipelno dešimtuko. Po "Žalių" puoliau skaityti ir kitų lietuvių autorių knygas, intuityviai ieškodama panašių pajautų. Deja... O dėl nemeilės tėvynei, kritikų prikišamos autoriui šiame kūrinyje, tai - mažų mažiausiai nesusipratimas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
2:26:25 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba