Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-07-02 nr. 3291

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS ŠIMKUS.
Aviliai
30
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ARŪNĄ GELŪNĄ kalbina MINDAUGAS PELECKIS.
Arūnas Gelūnas: „Lietuvos kultūrinis gyvenimas turėtų būti draugiškesnis žmogui“
11
• Santaros-Šviesos suvažiavimas1
• ARŪNAS STREIKUS.
Kultūros sovietizavimo projektai ir pirmieji rezultatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Plebėjiškas žvilgsnis į europietiškų daigų puoselėjimą

KNYGOS 
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Birželio 13-osios dienos ilgumas – septyniolika valandų ir trylika minučių
7
• RITA IVINSKYTĖ.
Apie tėvynės meilę, literatūrą ir istorijos rašymą žaliai
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Festivalyje „Tylos!“ triukšmauta saikingai (3)
1
• IRENĄ LIUTIKAITĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
„Teatras – mano gyvenimas“

DAILĖ 
• NERINGA MARKAUSKAITĖ.
Sąsajos keramikų kūriniuose
• VIDAS POŠKUS.
Pakaruokliai po Vilniaus tiltais
12

MUZIKA 
 AUDRONĘ ŽIŪRAITYTĘ kalbina VITA MOZŪRAITĖ.
„Noriu visada rašyti džiaugdamasi, bet ne visada pavyksta“
• AUŠRA ŽIČKIENĖ.
Išgiedotos istorijos skaitymai
1

KRONIKA 
• EGLĖ GRICIUVIENĖ, BIRUTĖ VERBIEJŪTĖ.
Vytauto Urbanavičiaus darbų paroda „Sugrąžinta praeitis“

POEZIJA 
• DAIVA BRADAITYTĖ.
Iš sekretorės dienoraščių
19

PROZA 
• KAZIMIERAS PŪRAS.
Amžinoji ugnis
4

VERTIMAI 
• OLES ILČENKO.
Žaliosios girios aidas
1
• ULADZIMER ARLOU.
Skorinos biblioteka Londone
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Vertė
6

KULTŪRA 
• Įteikta aštuntoji A. Vaičiulaičio literatūrinė premija
• Petro Cvirkos literatūrinė premija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
In memoriam
1

DE PROFUNDIS
ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat
 
• Iš archeologų darbo aikštelės...5
• DANIEL GLATTAUER.
Gebėjimo klausytis testas
1
• VYDAS ASTAS.
Kalbos pamokėlė areštinėje
3

Šatėnų prieglobstis 
• Penkioliktoji savaitė76

MUZIKA

„Noriu visada rašyti džiaugdamasi, bet ne visada pavyksta“

AUDRONĘ ŽIŪRAITYTĘ kalbina VITA MOZŪRAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aliodija Ruzgaitė – jai dedikuota knyga „Ne vien apie baletą...“ – ir knygos autorė A. Žiūraitytė 2006 metais
Ramučio Zakarevičiaus nuotrauka

Pabaiga. Pradžia 26 numeryje

O dabar skaitydama kitų kritikų recenzijas nepyksti, kad jie neakcentuoja muzikos ir choreografijos neatitikimo?

Esu už nuomonių įvairovę. Ir pati ne viską pastebiu choreografijoje ar scenografijoje. Gailiuosi, kad šokėjus kartais paminiu tik straipsnio pabaigoje... Bet esu muzikologė ir mane domina bendresnis muzikos vizualizavimo aspektas. Vargu ar galime būti vienodai stiprūs, išmanantys visose srityse. Kuo daugiau apie tą patį spektaklį bus rašoma iš įvairių požiūrio taškų, tuo daugiau bus patenkintų žmonių. Gal tai nėra jau taip nesvarbu. Meno pasaulis šiandien itin įvairus, ir apie tuos pačius reiškinius tenka išgirsti kontroversiškų nuomonių. O ypač kalbant apie šiuolaikines interpretacijas, sintetinius žanrus.

Pati renkiesi, kokius spektaklius recenzuoti, ar rašai pagal užsakymus?

Iš pradžių rašiau, nes laikraštis ar žurnalas užsakydavo, dažniausiai tai būdavo premjerų proga. Vėliau kartais pati siūlydavau recenzijas. Pavyzdžiui, apie „Raudonąją Žizel“ jau visi buvo parašę, bet panorau nuomonę išreikšti ir aš. Baleto premjerų būna nedaug. Tad beveik apie visas ir parašiau.

Kai perskaičiau Tavo straipsnį knygoje apie „Raudonąją Žizel“, susidariau įspūdį, kad esi gilinusis į baleto istoriją, rusų baleto praeitį. Nemažai rašai apie Olgą Spesivcevą. Kas iš mūsų daug žino apie ją? Gal keli baleto šokėjai dar prisimena iš baleto istorijos pamokų...

Mes, muzikologai, visada ieškome mokslinės (teorinės, istorinės) argumentacijos savo nuomonei pagrįsti. Taigi pasidomi plačiau, giliau: ir partitūrą paanalizuoji, ir dirigentus, choreografus pakalbini, apie juos pasiskaitai.

Ar rašymui daro įtaką garsaus choreo­grafo pavardė, žinomos trupės pavadinimas?

Taip, lūkesčiams daro – eini nusiteikęs aukščiausio lygio menui. Ir kai anonse paskelbiama, kad kūrėjas yra genijus, tai ir eini „genialiai“ nusiteikęs, o po spektaklio kartais koreguoji savo išankstines nuostatas, analizuoji kūrinį ir sieki pagrįsti savo nuomonę.

Tai autoritetas Tau nėra tai, kas turi būti neginčijama? Pvz., Borisas Eifmanas vadinamas genialiu.

Tai daugiau susiję su teatrų savitumu, estetinėmis nuostatomis, kurios, mano supratimu specifiškai „eifmaniškos“, na, ir „genialios“, bet Lietuvos teatrui kažin ar artimos, kaip ir garbinamas Lorcos Massine’o „Graikas Zorba“. Mūsų teatras vertas, kad būtų statomi kitokie, Lietuvos kultūrą, jos mentalitetą, savitumą atspindintys spektakliai. Be to, Miasinas spektaklį kūrė arenai, kaip „masinį reginį“, o ne teatro scenai. Nesidžiaugiu, kai toks veikalas tarsi tampa Lietuvos teatro, baleto vizitine kortele. Apie tai ir rašau.

Net ir daugiau nei dešimtmetį vienas nuo kito nutolusiuose tekstuose reiški nepasitenkinimą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto repertuaru ir rašai, kad teatras turi būti kaip labirintas, turi intriguoti žiūrovą, kviesti jį eiti, sekti, ieškoti ko nors naujo. Ar Tau atrodo, kad mūsų teatras toks ir liko – neįdomus?

Baletas – taip. Jis vienplanis (kiek kartų galima perstatinėti klasiką?) ir dažniausiai atrodo – svetimas (apie tai užsimenu knygoje; lyg Maskvos Didžiojo ar kokio kito Rusijos teatro surogatas, tegu kartais ir besilygiuojantis ar net pralenkiantis originalą). Akcentuojamos atvykstančios vienos ar kitos „žvaigždės“, bet to intrigai maža – pasigendu turinio įvairovės ir savitumo.

Tvirtinama, kad toks baletas surenka daugiausiai žiūrovų.

Tai mitas, kurį reikia griauti, o žiūrovą – ugdyti. Beje, „Acid City“, anksčiau „Baltaragio malūnas“, sulaukė didžiulio populiarumo. Repertuaro savitumo linkme eita ir sukurta daugiau ar mažiau sėkmingų baletų („Mergaitė ir mirtis“, „Amžinai gyvi“, „Makbetas“), tai turėtume tęsti. Lietuvos kūrėjų (ne tik choreografų) pavardės Nacionaliniame baleto teatre pasirodo pernelyg retai. Nematome vertingų pasaulio šiuolaikinės choreografijos spektaklių, tapusių klasika. Kad ir tos keturios amerikiečių choreografų (Balanchine’o, Tudoro, Arpino) miniatiūros, išbrauktos iš repertuaro... Įspraustos, tarsi atsitiktinai patekusios, jos negali būti adekvačiai suvoktos. Tik kryptinga veikla duoda rezultatų.

Ar esi sulaukusi kokios nors reakcijos į savo kritiką – iš teatrų, choreografų, šokėjų, scenografų?

O taip... Buvo įvairių. Vienas baleto šokėjas priekaištavo, kaip išdrįsau jį, nusipelniusį artistą, paminėti šalia... jaunųjų. Nusiminiau dėl žmogaus. Kitas scenografas dar sovietų laikais skundėsi komunistų partijos CK, kad netinkamai įvertinau jo sukurtas dekoracijas. Dar kitas choreografas keletą metų nesisveikino ir nekalbėjo, o vienas teatras neatsiliepė į prašymus pateikti rengiamai knygai reikalingos medžiagos... Iš šalies atrodo –­ keista, kita vertus – natūralu. Gal ir aš taip daryčiau?

Recenzentai dažniausiai atskiria savo požiūrio taškus – draugo ir kritiko. O menininkai dažnai šiuos dalykus suplaka į vieną. Ar kartais, rašydama apie tuos žmones, numanai, kad bus tokia reakcija?

Negalvoju apie tai. Siekiu argumentuotai pasakyti, ką matau ir manau, noriu, kad mane suprastų.

Ar turi savo mėgstamą choreografą ir šokio stilių?

Aišku, mėgstu muzikalią choreografiją, kaip, pavyzdžiui, Balanchine’o, mūsų teatre – Pastoro. Tai labai muzikalu, arti klasikos ir gražu. Labiau patinka nesiužetinis šokis. Mes, muzikantai, esame „sugadinti“ abstrakčios raiškos. Priimtinas ir siužetinis baletas, kai jis talentingas, kaip Johno Neumeierio. Muzikalus šokio spektaklis – didžiulis džiaugsmas. Iš lietuvių choreografų išskirčiau Jurijų Smoriginą, kaip nedidelių formų, muzikai jautrų meistrą, o baleto spektaklių kūrėją – Vytautą Brazdylį. Labai trūksta Lietuvai talentingų choreografų.

Kam yra rašoma baleto kritika? Ar rašome teatrui? Choreografui? Sau? Istorijai?

Gal istorijai, visiems kartu, t. y. tiems, kam įdomu. Kiekvienoje kultūrą puoselėjančioje šalyje meno reiškiniai sulaukia refleksijos. Turime būti kultūringi.

O kas skaito mūsų recenzijas? Kažkada su Helmutu Šabasevičiumi pašnekėjome: aš skaitau Tavo recenzijas, Tu – mano.

Taip, ko gero, ir yra. Kartais išgirstu atsiliepimus apie savo recenziją, bet dažniausiai iš kitų kritikų.

Daug choreografų ir režisierių deklaratyviai teigia, kad jie neskaito recenzijų.

Bet jei pyksta – vadinasi, skaito. Esame savotiški metraštininkai. Man to pakanka, nepretenduoju į vienintelę nuomonę. Esu laiminga, kad mano profesija yra ir mano hobis. Apgailestauju, kad tokie puikūs šokėjai „pabėgo“ iš Lietuvos. Koks Lietuvos baletas galėtų būti! Tačiau džiaugiuosi jo pasiekimais, kurių, be abejo, turime ir šiais jubiliejiniais metais.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
2:26:23 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba