Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-10-27 nr. 3115

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
VĖLINIŲ
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
ŽVILGSNIS Į KAIMYNO VERTĖJO DARŽĄ
1

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (2)
3
• Jūratė Baranova.
KAIP TAPTI SAUKOS KŪRYBOS ŽINOVU?
18

POKALBIAI 
• PO TĖČIO NUMYLĖTU ĄŽUOLU1

KNYGOS 
• Rūta Šlapkauskaitė.
YANNO MARTELIO „PI GYVENIMAS“: LYGTIS SU TRANSCENDENTINIU NE/ŽINOMUOJU
4
• NUOSTABIOS MEILĖS ISTORIJA3
• SU BLOGAIS KETINIMAIS
• MISTERIJA
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• JEANAS FRANÇOIS LAPORTE’AS: „NORIU TAPTI KLAUSYMOSI VIRTUOZU“15

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MINIMUMAS?
• Emilija Budrecka.
NELĖS ZIRNYTĖS PARODA GALERIJOJE „ARTIMA“

PAVELDAS 
• Anatolijus Bachtinas.
KALININGRADAS NUSPRENDĖ ATSTATYTI KARALIAUČIAUS PILĮ
1

TEATRAS 
• SENSACINGAS LIETUVIŲ ANIMACIJOS STUDENTO IŠŠŪKIS
• LĖLIŲ TEATRŲ KONKURSE – BE STAIGMENŲ
• „RAŠANTI KARTA“ – JAUNIESIEMS DRAMATURGAMS

POEZIJA 
• STASĖ LYGUTAITĖ-BUCEVIČIENĖ3

PROZA 
• Jaroslavas Melnikas.
VIDUJE
1

VERTIMAI 
• Frank Norten (Vokietija).
UNDERGROUND III
2
• Rody Gorman (Škotija).
PIENĖS
• Maria Grech Ganado (Malta).
SANDALAS
• Pia Tafdrup (Danija).
SKAITANT MEDŽIUS
1
• Ryszard Krynicki (Lenkija).
NEPASTEBIMAI
• Njordur P. Njardvik (Islandija).
VĖJO NEGALIMA MATYTI

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Juozas Žitkauskas.
BARDŲ FESTIVALIS NUSTEBINO DALYVIŲ GAUSA
1
 Eglė Kačkutė.
BIBLIOTECA BODMERIANA – PASAULIO LITERATŪROS BENDRUOMENĖ
1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Filosofas ARVYDAS ŠLIOGERIS atsako į EDVARDO RIMKAUS klausimus.
VISA KALBA YRA METAFOROS
31

KRONIKA 
• KULUARAI
• RENKAME METŲ KNYGĄ!20
• Ridas Viskauskas.
TEATRINĖ STAIGMENA PREZIDENTO REZIDENCIJOS PAŠONĖJE

DE PROFUNDIS 
• 1926 METŲ RETRO3

PARK@S 
• Vigmantas Butkus.
TEMA: APIE ALAUS BAMBALĮ
4
• Gintautas Mažeikis.
KRIKŠTATĖVIO BIBLIOTEKĖLĖS PATARIMAI VERSLININKAMS
2
• GYVENIMAS PAGAL „PASIDARYK PATS“3
• Dalia Tamošauskaitė.
IŠ VABALŲ GYVENIMO
2
• Remigijus Venckus.
MIRTIS KINE IR REALYBĖJE
1
• ROLANDO ANDRIJAUSKO KELIONIŲ FOTOGRAFIJOS. WWW.ROLLINDUST.COM1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI

BIBLIOTECA BODMERIANA – PASAULIO LITERATŪROS BENDRUOMENĖ

Eglė Kačkutė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Koloni kaimelyje, Ženevos priemiestyje, ant kalno, žiūrinčio į ramiai tyvuliuojantį Ženevos ežerą, kurį kasdien kontempliuoja prancūziškoji Šveicarija, stovi du klasikinio stiliaus namai – Martino Bodmero fondo biblioteka ir muziejus. Ši biblioteka priklauso įspūdingiausių pasaulio bibliotekų sąrašui, į kurią retų rankraščių ir leidimų studijuoti kasmet susirenka būrys mokslininkų, o muziejuje galima pamatyti nedidelę, bet stulbinančią bibliotekos turtų ekspoziciją.

Martinas Bodmeras gimė paskutiniais XIX a. metais Ciuriche, senoje ir turtingoje šilko gamintojų šeimoje. Jauniausias iš penkių vaikų šeimos, tėvo neteko dar būdamas paauglys, tačiau jo motina, norėdama kompensuoti moralinę žalą, skyrė ypatingą dėmesį jaunojo Bodmero pomėgiams, kurių svarbiausi – skaitymas ir knygos. Ponia Mathilde (Tilly) Zœlly namuose įsteigė nedidelį saloną, kuriame lankydavosi tokie rašytojai kaip Hugo von Hofmannsthalis ir Paulis Valéry. Jaunuoliui niekuomet netrūko pinigų knygoms pirkti. Sakoma, kad vienas pirmųjų vertingų jo pirkinių buvo iliustruotas Shakespeare’o „Audros“ vertimas į vokiečių kalbą. Vėliau Ciuricho universitete Bodmeras studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą, o būdamas dvidešimties ėmė rimtai rinkti vėliau Biblioteca Bodmeriana tapsiančią kolekciją. Bodmeras norėjo surinkti ir įsteigti ne bet kokią, o pasaulio arba visuotinės literatūros biblioteką. Pasaulio literatūros (Weltliteratur) idėją iškėlė švietėjas ir romantikas Johannas Wolfgangas Goethe. Formaliai ji atspindėjo tai, kad XVIII ir XIX a. atsirado galimybė skaityti ir kitų, ne Europos, šalių literatūrą. Todėl Weltliteratur tiesiog reiškė viso pasaulio literatūrą. Kita vertus, šis terminas visuomet buvo šiek tiek ideologinis. Anot Gail Finney, „Goethe’i pasaulio literatūros tikslas buvo puoselėti bendrą humanizmą, skatinti civilizacijos vystymąsi, išryškinant ne tik vienos tautos literatūros pobūdį, bet ir jungiančiuosius, „universaliuosius“ įvairių tautų literatūrų bruožus“.1 Švietėjiškoji humanizmo idėja nėra tokia jau universali. Šiek tiek vėliau, JAV pasaulio, arba visuotinės, literatūros terminas įgijo kitą, siauresnę, reikšmę. Juo buvo pakrikštytas neva pasaulio literatūros šedevrų kanonas, į kurį įėjo tik Europos ir baltosios Amerikos literatūra. Matyt, kad šiuo mąstymu remiantis ir pavadinta Vilniaus universiteto „Visuotinės literatūros“ katedra, kuri dabar taip nebesivadina, o greitai jos ir visai neliks. Dabar šis terminas retai benaudojamas ir laikomas politiškai nekorektišku, tačiau anuomet, Bodmerui sudarinėjant biblioteką XX a. pradžioje, postkolonializmo idėjų Europoje dar beveik nebuvo; amžiaus viduryje, 1951 metais, kai biblioteka buvo įsteigta, jos dar nebuvo agresyvios, o begimstančios, dabar populiarios kultūros studijos dar nebuvo persimetusios į šią Atlanto pusę.

Nesvarbu, ką šiuolaikinio, multikultūrinio pasaulio literatai, postkolonialistai, feministai, postfeministai ir kultūrinių studijų specialistai laiko literatūra. Svarbu tai, kad mums, baigusiems tarybines arba posttarybines mokyklas ir universitetus, pasaulio literatūros sąvoka yra pažįstama, natūrali ir aiški. Ji apima tai, ką esame išmokyti laikyti literatūros ir mūsų (matyt, turima omenyje mūsų, kaip Europos ir pasaulio piliečių) kultūros bei žmogiškųjų, išeitų – humanistinių, pasiekimų pagrindu. Į pasaulio arba visuotinės literatūros sąvoką ir sąrašą įeina kūriniai, kuriuos esame skaitę arba turėjome būti skaitę „pagal programą“. Sprendžiant iš to, kad ir kituose Europos universitetuose, kuriuose nėra Visuotinės literatūros katedrų, privalomų perskaityti kūrinių sąrašuose figūruoja daugiau mažiau tie patys pavadinimai. Kad ir koks kritikuotinas šis terminas būtų, jis lieka paveikus.

Martino Bodmero Weltliteratur bibliotekos idėja buvo ir lieka šiek tiek ideologinė, griežtai grindžiama Goethe’s pasaulinės literatūros sąvoka. Anot Bodmero, jam norėjosi surinkti rašytinius „žmogaus proto kūrybos“ pėdsakus ir parodyti juos taip, kad „išryškėtų žmogaus kelias į save“. Priimkime Bodmero idėją, kaip kilnų projektą žmogaus, gimusio paskutiniais XIX a. metais, Antrojo pasaulinio karo metais dirbusio Raudonajame kryžiuje ir besirūpinusio, kad sužeistieji bei belaisviai skaitytų, tikinčio žmonija ir jos pastangomis siekti gėrio bei savęs pažinimo. Juolab kad jo rezultatai – žavūs.

Pro rožėmis apsodintus du klasikinio stiliaus namus žengiu žemyn, kur įsikūrę Martino Bodlero fondo biblioteka ir muziejus. Veriu sunkias stiklo duris į solidų ir kartu trapų tūkstantmetį knygų pasaulį. Mane pasitinka pritemdytos šviesos, tiksliau tamsa, kurioje viliojamai žiba kiekvienai knygai arba eksponatui įtaisyta ilgakaklė lemputė, kaklą išlenkusi taip, kad kuo geriau apšviestų jai skirtus puslapius. Vieni pirmųjų eksponatų – visą sieną dengiantys du IV–III a. prieš Kristų papirusai, Egipto mirusiųjų knygos fragmentai, Senovės Egipto žynio įkapės, žadančios jam amžinai laimingą gyvenimą. Deja, mano išsilavinimas grįstas ne Goethe’s, o vėlesne ir siauresne visuotinės literatūros samprata, todėl šis kūrinys į mano privalomų knygų sąrašą niekuomet neįėjo, tačiau reginys – tvarkingas, simetriškas hieroglifų bei paveikslėlių raštas – užburia ne tik stebuklingu amžių užkalbėjimu, bet ir estetika.

Kadangi ekspozicija išdėliota chronologine tvarka, toliau žengiu į geriau pažįstamą senovės Graikiją ir Romą. Ten guli storas XIII a. graikiškas Homero „Iliados“ rankraštis, pagamintas Italijoje. Akimis įsisiurbiu į XV a. lotyniškus Virgilijaus „Eneidos“, Ovidijaus „Metamorfozių“ ir Platono „Faidono“ kūrinio rankraščius. Žiūriu į šias šimtametes knygas, į jų popierių, rašto išraitymus, iliustracijas, į šalia stovinčią aklą Homero galvą ir galvoju apie tuos prieš šešis šimtus metų mirusius italus, kurie savo rankomis šias knygas perrašė ir iliustravo. Senovės graikų ir romėnų literatūrą skaičiau mokykloje, paskui universitete ir visuomet tik lietuviškai. Pradžioje – tėvų knygų lentynose rastus tarybinius leidimus, po to pačios įsigytus naujesnius. Atsimenu, stebėjausi, kad tekstai skiriasi. Įdomu, ar tai, ką skaičiau aš, ir tai, kas parašyta šiose italų knygų perrašinėtojų padarytose knygose, tas pats? Be to, iš kokių knygų ar jų kopijų versti mano skaityti vertimai? Kaip ir kokį gyvenimą šie tekstai gyveno nuo jų parašymo iki krikščionybės eros ir XV a. Italijos, nuo XV a. Italijos iki posttarybinės Lietuvos? Tikriausiai visuomet nesąmoningai suvokiau, kad šimtai iki manęs gyvenusių kartų visame pasaulyje, bent jau Europoje, taip pat skaitė šiuos senovės graikų ir romėnų tekstus. Dabar aiškiai matau, kad ne tik skaitė, bet juos daugino ir komentavo. Nuo XIII iki XIV a. Italijoje susidomėjimas senovės graikų kultūra ir literatūra buvo milžiniškas. Alde Manuce leidykla Venecijoje pirmą kartą išleido beveik visus Aristotelio kūrinius. Ekspozicijoje matome šios serijos „Nikomacho etikos“ leidimą. Vienas Weltliteratur aspektas, kurį Bodmero biblioteka iš dalies atspindi, yra, anot Vytauto Kubiliaus, „literatūros kaita – universalus vyksmas, kurio negali sustabdyti kalbos barjerai; kiekviena tautinė literatūra plėtojasi, absorbuodama universalius meninio mąstymo pokyčius“.2

Po graikų ir romėnų prasideda krikščioniškos literatūros sekcija, kurios knygos taip pat neįėjo į privalomųjų sąrašą, tačiau kažkokiu būdu, gal ne taip išsamiai, skaityta. Žinoma, skaityta lietuviškai, gal dar kokia šiuolaikine Vakarų kalba. Be to, ji begales kartų girdėta cituojant, dažnai pakiliu, pamaldžiu balsu. Užtat, žiūrėdamas į 200 metų po Kristaus graikiškai Egipte parašytą Jono Evangelijos rankraštį, pajunti daug autentiškesnį santykį su Kristumi, jo istorija ir ją parašiusiais žmonėmis, suvoki, kad žiūri į jo draugo papasakotą, paskui graikiškai perrašytą Kristaus biografiją. Po dar kelių įstabių biblinių tekstų rankraščių ir šventųjų tekstų leidimų prieinu prie originalaus, t.y. pirmojo, 1517 metų Martino Lutherio „Tezių“ leidimo. Visame pasaulyje tėra išlikusios tik keturios jo kopijos.

Tamsiųjų amžių era, kuri, sprendžiant iš iliustracijų spalvingumo, nebuvo tokia jau tamsi. Skaitant riterių rožės romanus niekuomet nebūdavo nyku, tik kažkodėl vaizduotė pateikdavo ne trijų, o tik dviejų dimensijų vaizdus, todėl nuolat gailėdavausi negalėdama matyti tikrojo vaizdo, perskaityti sudėtingesnių prasmių. Viduramžių knygos leistos tuo pat metu, kaip ir senųjų graikų bei romėnų tekstai, irgi Italijoje arba Prancūzijoje. Prieinu prie XV a. „Karaliaus Artūro mirties“ leidimo. Viename puslapyje man sunkiai įskaitoma prancūzų kalba parašytas tekstas, o kitame – iliustracija. Mėlynu drabužiu vilkintis Karalius Artūras tyso ant žemės, apsuptas didelės palydos, šalia stovi jo ištikimas žirgas. Karaliaus akys plačiai atvertos, o galvoje žioji didžiulė skylė, tačiau kraujo nė lašo. Gal taip žymimas jo mirties metafiziškumas? Kitame stende pasitinka dar žavesnis reginys – ranka rašytos XIV a. Dante’s Alighieri „Dieviškosios komedijos“ kopijos. Priešais kabo ant įvairiomis kalbomis išleistų „Dieviškųjų komedijų“ viršelių Sando Botticelli’o Dante’s portretas. Poetas vilki raudona mantija, jo galvą puošia laurų vainikas. Jis nelinksmas, bet susikaupęs ir tiesus žiūri atgal...

O pro persų literatūros šedevrus, Koraną, įvairias budistines Sutras, japonų literatūros pavyzdžius bei indišką Bhagavadgitą toliau seku universalų žmonijos mąstymo vyksmą ir atsiduriu klasicizmo epochoje. Kartu su Shakespeare’u, pirmaisiais Foli’o „Hamleto“, „Karaliaus Lyro“, „Audros“ ir kitų kūrinių leidimais randu pirmuosius Johno Miltono „Prarastojo Rojaus“, Miguelio de Servanteso „Don Kichoto“, Molièro ir Racino dramų, kone visų XVIII a. anglų romanų leidimus ir įspūdingą Goethe‘s kūrinių leidimų kolekciją. Maždaug čia, nuo švietėjiškos epochos, pirmuosius leidimus lentynose ima keisti pačių autorių pasirašyti rankraščiai – Goethe’s, Kanto, vaizduotę kaitinantis storas Marquise’o de Sade’o pergamento ritinys, prirašytas be galo smulkia rašysena ir su įklijomis, Viktoro Hugo, Lordo Byrono, Marcelio Prousto, Rainerio Marios Rilke‘s ir kitų. Vieni jų parašyti dailyraščiu, kiti pribraukyti, neįskaitomi.

Eidama nuo stendo prie stendo, žiūrėdama į mažytėmis lempelėmis apšviestas retas knygas, su kuriomis radosi tūkstančių žmonių, gyvenusių prieš šimtus metų, visai neseniai ir dabar, pasauliai, mano taip pat; kurių fone kūrėsi asmenybės ir civilizacijos, galvoju, kad pastarąsias keletą valandų praleidau lytėdama (gaila, tik akimis) sunkiai apčiuopiamą, bet realią minties ir vaizduotės giją. Tai pasitikėjimo teikianti mintis – Jūs/mes/aš – ne vieni ... mus mistiškai ir nevalingai sieja pasaulio literatūros bendruomenė.

______________________

1 Finney G. „Of Walls and Windows: What German Studies and Comparative Literature can Offer each Other“, Comparative Literature, 49 (1997) ; 259–266.

2 Kubilius V. „Komparatyvistika atvirame pasaulyje“, „Darbai ir dienos“, 8 (17), (1999) ; p. 12.

 

Skaitytojų vertinimai


32145. ivs2006-10-30 03:53
Jeigu kas ir verta paminklų - tai knygos. Nors jos pačios ir yra paminklai. Neretai antkapiniai. Pavydžiu autorei. Turėtų būti labai meditatyvus jausmas žiūrėti į tas knygas, apšviestas ilgakaklėmis lemputėmis.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
2:26:05 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba