JEANAS FRANÇOIS LAPORTE’AS: „NORIU TAPTI KLAUSYMOSI VIRTUOZU“

Jeanas François Laporte’as

Vienas įdomiausių šių metų „Gaidos“ veidų – fenomenalus garsų kūrėjas iš Monrealio Jeanas François Laporte’as (g.1968). Šį magiškų instrumentų išradėją, skambančių erdvių bei hipnotizuojančių misterijų autorių arba tiesiog smalsų muzikos klausytoją kalbina Justė Janulytė.

Muziką kurti bei studijuoti pradėjai tik 25-erių... Papasakok apie aplinką, kurioje užaugai, apie pirmąsias muzikines patirtis, įtakas, interesus.

Mano vaikystėje muzikos nebuvo daug. Tėvas buvo dailidė, ir mūsų šeima turėjo privatų verslą – statydavome namus ir juos parduodavome, vis kraustydamiesi į naują vietą. Ši patirtis vėliau man pravertė gaminant instrumentus, sugebu sukonstruoti bet ką. Pirmąjį radijo imtuvą įsigijau būdamas tik 15-os. Mokykloje, kurią lankiau, muzikai nebuvo teikiama didelė reikšmė, nors kursas ir buvo privalomas. Mokiausi groti fleita, fortepijonu, bet natos, muziką tiksliai fiksuojančios partitūros mane visuomet atstumdavo. Nesupratau, kodėl, norint mėgautis muzika, būtina išmokti tą „kalbą“. Kur kas svarbesnis tiesioginis sąlytis su pačiais garsais. Kai jo stinga, garsai tėra dirbtinai kartojami mechanizmai, bet ne muzika. Vien protu sukonstruota muzika yra beprasmė, nekomunikabili, protas reikalingas tik kaip įrankis grynosios energijos tyrinėjimams, intuityviems atradimams, bet ne daugiau. Mokykloje apie tokius dalykus nebuvo net užsimenama. Vietoj to lavinama technika, kurios dėka pavyktų sugroti vis sudėtingesnį kūrinį, tarsi tai būtų vienintelė muzikos egzistavimo forma. Kelionė į Afriką, pažintis su vietiniais muzikantais (tuomet buvau 20-ies) buvo didžiulis atradimas, padaręs lemiamą įtaką. Ten pirmą kartą pamačiau muzikantus, jaučiančius betarpišką ryšį su garsais. Nors jų muzikos skambesys labai sudėtingas ir rafinuotas, ji sklinda iš širdies, gimsta iš garsus išgaunančių kūno judesių ir instrumento tarpusavio ryšio.

Kūno ir garso ryšys labai svarbus ir Tavo muzikoje...

Taip, muzika kyla iš kūno, ausys juk yra kūno dalis. Jei muziką jaučiame kūnu, tai pakeičia viską iš esmės. Kitu atveju grojimas tėra tuščia, lengvai mėgdžiojama ir anaiptol nemuzikali mechanika. Afrikos muzikantams mano technika nerūpėjo ir netrukdė pamėginti pamuzikuoti kartu. Nebuvo jokių taisyklių, išskyrus vienintelę – mėgautis ir patirti malonumą. Muzikantų tarpusavio ryšys, pakylėjanti muzika buvo daug svarbiau už pirštų vikrumą. Po šios kelionės grįžęs į Monrealį, iškart ketinau pasimokyti groti mušamaisiais, bet iš pradžių turėjau užbaigti inžinerijos studijas. Neturėjau nei pinigų, nei darbo, tad svajonės apie muziką turėjo palaukti. Baigęs universitetą, dvejus metus dirbau asfalto perdirbimo firmoje. Galiausiai mečiau šį darbą ir įstojau į koledžą, nereikalaujantį išankstinio pasiruošimo. Namie turėjau gitarą ir paruošiau klasikinį minutės trukmės kūrinį. Tiesa, man jis atrodė per trumpas, dėl to prikūriau naują jo versiją, ir jis dvigubai pailgėjo. Komisijai, žinoma, tai pasirodė keista, bet didžiulis mano susidomėjimas muzika buvo įvertintas, tad buvau priimtas į gitaros klasę. Jau pirmą semestrą su keletu kitų studentų pasikvietėme profesorių, kuris kas savaitę privačiai mums dėstė kompoziciją. Šios mano iniciatyvos dėka kompozicijos klasė gyvuoja iki šiol ir yra naudinga bei įdomi net tiems, kurie ir nesiruošia tapti kompozitoriais. Beje, to koledžo taip ir nebaigiau – liko neišlaikytas baigiamasis gitaros egzaminas. Vėliau kompoziciją studijavau Monrealio universitete. Atmosfera ir studijų galimybės buvo puikios, galėjau gilintis į tai, kas pačiam labiausiai rūpėjo. Lankiau daug įdomių kursų (pvz., „mikrofonas, kaip muzikos instrumentas“), įdomių etnomuzikologijos, šiuolaikinės muzikos paskaitų, padėjusių man atrasti Varèse’ą, susipažinti su naujosios muzikos idėjomis. Vieną semestrą net studijavau dirigavimą, buvau susidomėjęs vadinama diriguojama improvizacija. Ją tyrinėjau su anksčiau savo suburta 18 atlikėjų grupe „Totem Contemporain“, kuri ir dabar atlieka mano muziką. Kad galėčiau kontroliuoti ansamblį ir komponuoti čia ir dabar, sugalvojau apie 20 įvairių ženklų, pvz., sustoti, pradėti nuo tam tikros vietos, pradėti ką nors nauja, kartoti ir panašiai.

Beje, ir dabartinėje Tavo muzikoje daug laisvės, aleatorikos, o partitūrose kur kas daugiau žodinių instrukcijų, grafinių brėžinių nei tradicinės notacijos. Dauguma Tavo kūrinių gimsta eksperimentuojant su atlikėjais (panašu į Giacinto Scelsį?) arba išmėginant ką tik sukonstruotų instrumentų galimybes...

Tai išties primena Scelsį, kurio kūrinius fiksuodavo asistentai, tačiau tos muzikos autorystė priklauso jam vienam. Kompozitorius yra tas, kuris vienu ar kitu būdu paskatina muzikos atsiradimą. Retkarčiais ir man dirbant su muzikantais, jie imdavo jaustis idėjų autoriais. Tačiau ne jie patys, o aš būdavau iniciatorius tų situacijų, kuriose jų rankomis buvo išgaunamos vienos ar kitos idėjos. Įprastinė notacija labai ribota, vargiai galinti išreikšti mano garsus, kuriuose paprastai yra daugiau triukšmo nei tikslaus aukščio, jie daug trapesni, turtingesni bei sudėtingesni nei įprasta. Garso aukštis yra tik labai mažas tokių garsų kokybės komponentas, dėl to jiems būtinas itin preciziškas apibūdinimas. Man rūpi nuolatinis garsų judėjimas viena ar kita kryptimi, nuolat kintanti jų energija bei intensyvumas. Tai reikalauja ypatingo klausytojų ir atlikėjų klausos jautrumo. Tokiems garsams išgauti nepakanka vien geros technikos, kai gali groti greitu tempu ir kartu net kalbėtis, nejausdamas muzikos. Visuomet stengiuosi sukurti kontekstą, kuris įtrauktų atlikėją ir priverstų jį girdėti bei klausytis. Šiuo metu bendradarbiauju su vienu fleitistu, kuris man pasiūlė parašyti jam solo kūrinį be partitūros, tiesiog repetuojant, išbandant įvairius skambesius, tarsi muzika būtų perduodama pačiu seniausiu – žodiniu būdu. Taip atsirandanti muzika yra kur kas gražesnė, organiškesnė ir laisvesnė.

Tačiau tokiai neužrašytai muzikai gali iškilti keliavimo bei išlikimo problemų...

Nesu tikras, ar muzikai toks svarbus išlikimas. Juo mažiau man rūpi išgarsėti. Kur kas svarbesnė patirtis. Muzikoje esama daugybės svarbesnių dalykų, apie kuriuos mes retai susimąstome: ryšys su atlikėjais, komunikavimas, buvimas kartu, dalinimasis muzika, pasaulio, gyvenimo patyrimas per muziką. Muzika tėra kanalas, įrankis atrasti vienam kitą, pajusti, atspindėti pasaulį, ugdyti save, tapti geresniems. Kiekviena muzikinė patirtis svarbi, ar ji įgyjama kuriant muziką, ar ją užrašant ant popieriaus, perduodant kam nors žodžiu, ar muzikuojant pačiam. Taip susikuriame savo kilmę, identitetą, kurio dėka suvokiame pasaulį. Mūsų jutimai kiekvieną kartą tampa vis rafinuotesni ir subtilesni, sugebame suvokti vis daugiau detalių. Kodėl tiek daug kalbame apie partitūras? Gal dėl to, kad jos tarsi įrodo, patvirtina, nustato tai, kas yra gerai, o kas blogai? Mes bijome žodinių dalykų, nes jais nieko neįrodysi. Nuolat siekiame susikurti kuo saugesnį pasaulį, kuriame dėl visko būtume tikri, viską žinotume. Tačiau aš nenoriu visko žinoti, tai nuobodu. Naudojimasis vien pažįstamais įrankiais neinspiruoja jokio iššūkio ir nepadeda nieko atrasti. Eidamas žiūrėti kokio nors šou, noriu būti nustebintas ir pamatyti ką nors, apie ką anksčiau nebuvau susimąstęs. Kitu atveju neaugame, liekame žemiausiame lygmeny, nors ten daug saugiau. Antra vertus, saugi aplinka yra būtina žmogaus išlikimo sąlyga.

Labai svarbios žinios. Internetas, visiems prieinamos informacijos šaltinis, suteikiantis savarankiškumo, yra nepamainomas. Tačiau, pavyzdžiui, Kinijoje jis nėra lengvai pasiekiamas kaip čia, todėl menko išsilavinimo žmonėmis kur kas lengviau manipuliuoti bei primesti vertybes. Tokiu pat principu mokyklose mokoma muzikos. Diskutuoti, juo labiau ginčytis sunku net studijuojant kompoziciją. Būtina atverti, išlaisvinti mąstymą, domėtis įvairiais aspektais, siekti gelmės, leisti sau nustebti. Technologijų atsiradimas iš esmės pakeitė pasaulį. Atsiradus įrašams, sužinojome apie seną muziką. Tačiau dabar 95% grojamos muzikos yra senoji ir vis ta pati muzika. O juk menas yra dabartinio pasaulio refleksija. Pasaulis per 200 metų gerokai pasikeitė, mūsų vizijos dabar kitos. Nors senoji muzika labai gera ir ją pažinti būtina, tačiau kurti reikia čia ir dabar. Menas yra būdas pažinti pasaulį, o gyvenimas praeitimi mums tik trukdo suvokti dabartį.

Ar būtent tai ir paskatino Tave kurti naujus instrumentus?

Taip, tačiau rašau ir tradiciniams instrumentams, pavyzdžiui, styginių kvartetui. Nesu nusiteikęs prieš pačius instrumentus, tik prieš ribotą jų naudojimą bei jiems jau parašytos muzikos imitaciją, kurią jie tam tikru atžvilgiu skatina. Mes net neįsivaizduojame, kaip, pavyzdžiui, afrikietis, gavęs į rankas smuiką, kurio gyvenime nėra matęs, juo grotų. Galbūt jis niekuomet stryko nepriliestų prie stygų. Tačiau turbūt vis tiek mėgintų muzikuoti, bandytų išgauti prasmingus garsus. Apie tai nuolat mąstau. Neturime įstrigti vienoje vietoje ar eiti vien išmindžiotais keliais. Būtina ieškoti savito ryšio su garsais ir pasauliu, o tai neturi nieko bendra su taisyklinga pirštų pozicija. Kalbant apie instrumentus, man visuomet rūpėjo, kaip jie vibruoja, kokią reikšmę garsai įgyja erdvėje, – tai kur kas įdomiau, nei sudaryti kokį akordą. Tiesa, apie akordus. Prisiminiau vieną įdomų kūrinį – Alvino Lucier „I’m sitting in a room“ (1970) balsui ir elektromagnetinei juostai. Tai paprastas, nuostabus kūrinys, pagrįstas trumpu kelių frazių tekstu: „Aš sėdžiu kambaryje, tai nėra tas pats kambarys...“ ir t.t., kuris įrašomas daug kartų susluoksniuojant savotišką akordą. Dėl daugybės teksto sluoksnių žodžių prasmė dingsta, telieka erdvės skambesys. Šį kūrinį esu girdėjęs du kartus, įrašytą skirtingose erdvėse: kiekvienu atveju tas akordas yra vis kitoks, nes kiekvienos erdvės akustika yra ypatinga. Kiekvienas smuikas taip pat yra skirtingas, nors prieš grojant visi suderinami vienodai. Šie dalykai man įdomūs. Gilinuosi į tai, kaip garsai generuojami, kaip jie sklinda erdvėje, kaip vibruoja stygos, tyrinėju įvairias garso atsiradimo galimybes, pradėdamas kad ir nuo paprasto baliono, eksperimentuodamas savo malonumui, žaisdamas... Lygiai tą pat pasakyčiau ir apie skrajojančias skardines. Prisiminęs seną instrumentą „bullroares“ (ant virvės pririštą medinę juostą, kuria grojama ir kūrinyje „Vortex“), pamaniau, jog ką nors panašaus būtų galima išgauti ir iš skardinės. Instrumentų išradinėjimas yra tiesiogiai susijęs su mano požiūriu į garsą. Taip pat mąstau ir kurdamas elektroakustinę muziką. Pavyzdžiui, kūrinyje „Drakono pilve“ įrašiau garsus didžiuliame laive su 15 sekundžių reverberacija, kurią būtų galima sukurti naudojant paprastą elektroninį aido efektą, tačiau tiek garsas, tiek patirtis būtų kita. Įrašyti garsus, rezonuojančius realiame laive, yra kas kita, nei dirbant studijoje pasirinkti „bažnyčios aido“ efektą. Tokie momentai muziką daro ypatingą.

Savo kūrinį „Waves“ anotacijoje vadini garso kūriniu. Kuomet, tavo nuomone, garsai tampa muzikiniai, virsta muzika? Šiaip ar taip, tai juk gana subjektyvu...

Mano požiūriu, žmogaus indėlis paverčia garsus muzika. Užtenka vien klausytis. Miške klausantis paukščių čiulbėjimo, šis virsta muzika, nes žmogus jam suteikia tam tikrą prasmę, reflektuoja, nukreipia jo linkme savo energiją. Net autobuso skleidžiamas garsas gali tapti muzika, jei jo klausytumeisi, suvoktum skleidžiamo garso pradžią ir pabaigą, tarsi muzikinę frazę. Cage’o kūrinyje „4’33“ taip pat nėra muzikos, bet, klausantis tylos bei atsirandančio šurmulio, suvokiant pradžią, evoliuciją ir pabaigą, čia įžvelgiant tam tikrą prasmę, šis kūrinys irgi tampa muzika. Vienai klausytojai mano elektroninis kūrinys „Mantra“ priminė aplink ežerą ropojančių metalinių varlių skleidžiamą garsą. Tokia buvo jos asmeninė patirtis, dėl to mano kūrinys tam tikru atžvilgiu virto jos muzika. Kai atlikėjai groja scenoje mano kūrinį, tai taip pat tampa jų kūriniu, nes tai jie tuo metu klausosi garsų, su jais komunikuoja, lygiai taip, kaip ir salėje sėdintys klausytojai. Vieniems mano muzika skamba dramatiškai, kitiems anaiptol. Muzika tėra ryšys tarp žmonių, tokia pat universali, kaip ir meilė. Juk esama tiek daug skirtingų būdų patirti meilę, priklausančią nuo konkrečių žmonių, jų gyvenimo etapo, vietos, laiko.

Pradėdamas kurti muziką, tampu stebėtoju, o mano protas tuo metu analizuoja įvairius parametrus, pasirinktos medžiagos galimybes. Siekiu dirbti su visiems suprantama, universalia materija, kurią galėtų stebėti, analizuoti ir atrastų tas pačias kryptis skirtingų kultūrų klausytojai. Čia nėra nieko genialaus ar sudėtingo, tas kryptis gali išgirsti bet kas, nes jos slypi pačiuose garsuose. Noriu tapti klausymosi virtuozu, pastebėti vis daugiau garse užkoduotų išsišakojimų, krypčių. Fizikos atžvilgiu nieko nauja neišrandu, naudojuosi jau egzistuojančia materija. Visa esmė – jautrumas. Ieškau garsinės materijos, turinčios kuo didesnę potenciją, kurį norint suvokti, kuria norint mėgautis, žavėtis, nereikėtų šešerių metų kurso, kokio galbūt reikalauja dodekafoninė muzika. Nieko apie pastarąją nežinant, ji tau nieko nesako. Nemokėdamas tos „kalbos“, gali susidaryti tik tam tikrą įspūdį, lygiai taip pat, jeigu kalbėtum su manimi lietuviškai. Galėčiau tuo mėgautis kaip muzika, tačiau šie garsai neįgautų prasmės.

Muzikinių garsų suvokimas nuolat keičiasi. Prieš 200 metų griaustinis egzistavo, tačiau nebuvo mechaninio triukšmo – elektros, lėktuvų, šaldytuvų... Jiems atsiradus, muzikoje vis daugėja triukšmo.

Tavo kūrybingumas stebina ir žavi. Ar tai įgimta, o gal šią savybę galima išsiugdyti?

Manau, jog jau gimiau tyrinėtojas, nors ši mano savybė bėgant laikui ir vystėsi. Vienas įtakingiausių indų mąstytojų Jidu Krišnamurtis teigė, jog kūrybingumas yra gyvenimo būdas. Tai buvimas toje vietoje, tuo metu, ypatingas jautrumas aplinkai, ryšys su ja. Kiekvieno žmogaus kūrybingumas turbūt turi tam tikras ribas, bet savo jautrumą, pojūčių subtilumą bei pilnatvę galima ugdyti visą gyvenimą.