SKAITANT MEDŽIUS

Medžiai mano tėvui visuomet pasako,
koks dabar metų laikas, jie šviečia
jo smegenyse
beržų kamienai balti,
herojiškai tiesūs
arba ramiai siūbuojantys.
Medžiai be lapų –
vadinas, žiema, kai saulės spinduliai
skrodžia kambarį.
Medžių lapija sodriai žalia –
vadinas, jau vasara, kai sutemos gaubia
o lapai pagelsta –
vien tik ruduo.
Ar šiandien,
ar prieš penkiasdešimt metų,
koks skirtumas?
Prabėgo dvi valandos
ar tik dvi minutės –
skiriasi iš esmės,
jei tuo metu ieškai užuovėjos
skaidriame vaikystės prisiminime?
Ar aš sėdžiu kėdėje, ar mano mama,
kas iš to?
Ar tai aš, ar mano sesuo,
argi tai ką nors reiškia,
jei mums smagu?
Kopiantys šešėliai
taip toli, kad jų nesuvoki.
Šešėliai nieko nereiškia,
nes šią akimirką vyšnioje liuoksi voverė
nuo šakos ant šakos,
ir mes tai matome...
Beržų šakos tik išsprogusios susikerta tarsi kardai,
dabar yra svarbiausia.
Dabar
čia ramu, dabar
saulė šviečia pro langą,
čia darosi šilta, dabar
mes gyvi...
Bet kas nutinka tuomet,
kai medžius išrauna
su šaknimis,
kai jie iš lėto nusklendžia ten,
kur užasfaltuojamos žvaigždės?

Vertė GIEDRIUS TAMAŠEVIČIUS