Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-10-27 nr. 3115

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
VĖLINIŲ
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
ŽVILGSNIS Į KAIMYNO VERTĖJO DARŽĄ
1

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (2)
3
 Jūratė Baranova.
KAIP TAPTI SAUKOS KŪRYBOS ŽINOVU?
18

POKALBIAI 
• PO TĖČIO NUMYLĖTU ĄŽUOLU1

KNYGOS 
• Rūta Šlapkauskaitė.
YANNO MARTELIO „PI GYVENIMAS“: LYGTIS SU TRANSCENDENTINIU NE/ŽINOMUOJU
4
• NUOSTABIOS MEILĖS ISTORIJA3
• SU BLOGAIS KETINIMAIS
• MISTERIJA
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• JEANAS FRANÇOIS LAPORTE’AS: „NORIU TAPTI KLAUSYMOSI VIRTUOZU“15

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MINIMUMAS?
• Emilija Budrecka.
NELĖS ZIRNYTĖS PARODA GALERIJOJE „ARTIMA“

PAVELDAS 
• Anatolijus Bachtinas.
KALININGRADAS NUSPRENDĖ ATSTATYTI KARALIAUČIAUS PILĮ
1

TEATRAS 
• SENSACINGAS LIETUVIŲ ANIMACIJOS STUDENTO IŠŠŪKIS
• LĖLIŲ TEATRŲ KONKURSE – BE STAIGMENŲ
• „RAŠANTI KARTA“ – JAUNIESIEMS DRAMATURGAMS

POEZIJA 
• STASĖ LYGUTAITĖ-BUCEVIČIENĖ3

PROZA 
• Jaroslavas Melnikas.
VIDUJE
1

VERTIMAI 
• Frank Norten (Vokietija).
UNDERGROUND III
2
• Rody Gorman (Škotija).
PIENĖS
• Maria Grech Ganado (Malta).
SANDALAS
• Pia Tafdrup (Danija).
SKAITANT MEDŽIUS
1
• Ryszard Krynicki (Lenkija).
NEPASTEBIMAI
• Njordur P. Njardvik (Islandija).
VĖJO NEGALIMA MATYTI

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Juozas Žitkauskas.
BARDŲ FESTIVALIS NUSTEBINO DALYVIŲ GAUSA
1
• Eglė Kačkutė.
BIBLIOTECA BODMERIANA – PASAULIO LITERATŪROS BENDRUOMENĖ
1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Filosofas ARVYDAS ŠLIOGERIS atsako į EDVARDO RIMKAUS klausimus.
VISA KALBA YRA METAFOROS
31

KRONIKA 
• KULUARAI
• RENKAME METŲ KNYGĄ!20
• Ridas Viskauskas.
TEATRINĖ STAIGMENA PREZIDENTO REZIDENCIJOS PAŠONĖJE

DE PROFUNDIS 
• 1926 METŲ RETRO3

PARK@S 
• Vigmantas Butkus.
TEMA: APIE ALAUS BAMBALĮ
4
• Gintautas Mažeikis.
KRIKŠTATĖVIO BIBLIOTEKĖLĖS PATARIMAI VERSLININKAMS
2
• GYVENIMAS PAGAL „PASIDARYK PATS“3
• Dalia Tamošauskaitė.
IŠ VABALŲ GYVENIMO
2
• Remigijus Venckus.
MIRTIS KINE IR REALYBĖJE
1
• ROLANDO ANDRIJAUSKO KELIONIŲ FOTOGRAFIJOS. WWW.ROLLINDUST.COM1

ESĖ

KAIP TAPTI SAUKOS KŪRYBOS ŽINOVU?

Jūratė Baranova

[skaityti komentarus]

Jei rekordu būtų laikoma tai, kaip, parašius minimalų puslapių skaičių, tapti kokio nors dalyko ekspertu, galėčiau bandyti į jį pretenduoti. Apie Šarūno Saukos tapybą esu sukurpusi du ar tris puslapius. Tai sutapo su skaičiumi puslapių, kuriuos esu parašiusi apie tapybą apskritai. Ir tik apie kelis paveikslus, pirmiausia apie „Pragarą“, paskui šiek tiek užsiminiau apie „Pabėgimą“, „Žmogžudystę restorane“, berniuką, besišlapinantį į vandenį bažnyčioje, paveiksle be pavadinimo. Pragaro simboliką lyginau, tiksliau – priešinau Sigito Parulskio romano „Trys sekundės dangaus“ dangaus motyvui. Mano rašinį išbrokavo kultūros žurnalas, iki tol kartkarčiais spausdinęs mano tekstus. Buvau išmesta iš kultūros. Atsisveikinant redaktorė skatino mane pripažinti, kad būtent šis rašinys išėjo nekoks. Kultūra, kaip ir kiekvienas jos leidinys, žaidžia pagal savas taisykles. Kultūrai reikia tarnauti kantriais ir gal kiek nuobodžiais rašiniais, kurie ugdo nuotolį ir nuo kultūros, ir nuo savęs rašančio. Tokių esu prirašiusi per gyvenimą daug. Kai prasideda mėgavimasis tekstu – kas gali pakęsti šias intelektualines orgijas? Tekstas apie Saukos kūrybą buvo pirmasis, kurį rašydama patyriau ieškojimo džiaugsmą. Žinoma, kad nevykęs, nesiginčijau. Kaip gali pavykti koks nors rašinys, jai rašantysis iš jo pats sau sukuria malonumo šaltinį? Ką turi veikti tuo metu skaitytojas?

Rašinį išspausdino „Literatūra ir menas“. Paskui automatiškai jis perėjo į knygą „Meditacijos: tekstai ir vaizdai“. Jį pamiršau. Kol po kelerių metų nuskambėjo skambutis. Skambino moteris, organizuojanti tapytojo Šarūno Saukos parodą Maskvoje, ir prašė, kad leisčiau panaudoti savo tekstą parodos prisistatymui. Pajutau situacijos komiškumą – štai tapau tapybos žinovė. Prisipažįstu, nudžiugau, kad atsirado bent viena skaitytoja, kuriai priimtinas pasirodė mano tekste slypintis atradimo džiaugsmas. Kita vertus, supratau, kad Saukos kūrybos tyrinėjimai Lietuvoje per šį laikotarpį ne ką pasistūmėjo į priekį. Dar po mėnesio nuskambėjo antras skambutis. Kviečiančioji prašė pakalbėti apie Saukos kūrybą Nikitos Michalkovo naujai kuriamai Rusijos televizijos laidai. Vėl stebiuosi, nejau neatsiranda rimtesnių specialistų? Kas tie kiti „saukininkai“ Lietuvoje? Pasirodo, Eimuntas Nekrošius, Andrius Mamontovas, Sigitas Parulskis, dar kažkas. Visų mūsų „tyrinėjimų“ apimtys, ko gero, panašios. Tiesa, Parulskis romane „Trys sekundės dangaus“ vieną epizodų nutapė iš Saukos paveikslo, vaizduojančio berniuką bažnyčioje. Be to, viename paveiksle „Sakmė apie Sigitą Parulskį“ rašytojas, tuo metu dar poetas, nutapytas kaip prototipas. Pasirausiau atmintyje, prisiminiau – ir mano pačios rengtuose trijuose vadovėliuose yra net šeši reprodukuoti Saukos paveikslai. Prie jų nuolat grįžtu, kaip ir prie kitų dailininkų, režisierių, filosofų, rašytojų tekstų. Šie Saukos paveikslai įaugo į mano sumanytos praktinės filosofijos vidinį kosmosą kaip neatskiriama jos dalis. Taip įaugo, kad nebegalėčiau prisiminti, kiek ir kokiu aspektu apie juos esu įvairiausiose auditorijose kalbėjusi. Todėl pamiršau. Reiktų prisiminti. Susikaupiau ir nukeliavau jau dabar viešai kalbėti apie Saukos kūrybą į Maldžio galeriją. Po manęs turėjo kalbėti Parulskis, tvirtai nepažadėjęs, kad iš tikrųjų ateis. Prasidėjo filmavimas. Prikabino man mikrofoną, ir ėmiau rankomis mosikuoti prie paveikslo „Sakmė apie Sigitą Parulskį“, rodyti, kaip jis sudėstytas iš keturių dalių: kairėje – minios, dešinėje – mergaitės, apačioje – gulintis poetas, viršuje – mėnulis. Ėmiau postringauti, kad šios keturios dalys ir paveikslo forma galbūt simbolizuoja, kaip mato dažnas mano klausytojas, iškreiptą, sulaužytą kryžių. Dažnai prie šio paveikslo sugrįžtu, nes jis mano vizijose ženklina tam tikrą kūrėjo archetipinę būseną. Dar daugiau, prisimenu, kad, pradėdama savo knygą „Filosofija ir literatūra“, įsijautusi rašiau apie šį paveikslą, lygindama su kitu – Platono olos alegorijos iliustracija, kur irgi galima įžvelgti šviesos šaltinį – ugnį, saulę, minios ir filosofų priešpriešą: „Čia taip pat matome minią ir nuo minios archetipiškai atsiskyrusius du paveikslo herojus: mažą mergaitę, kuri nusisukusi nuo minios tarsi žvelgia į patį paveikslo stebėtoją. Minia nesidomi taip pat ir gulintis poetas (nuoroda į konkretų rašytoją šiai analizei visiškai nesvarbi). Kaip ir pirmajame paveiksle, matome šviesos šaltinį, bet skirtingai nuo pirmojo – tai mėnulis, vos ne vos prasišviečiantis tarp debesų. Matome, kad minia tokia pat sutrikusi ir besiblaškanti, kaip ir pirmajame paveiksle – „Platono uola“. Žmonių kojos nesurakintos, bet jie pririšti prie savojo išsiblaškymo ir tarpusavio priklausomybės. Poetas ramus. Jis galbūt net jau miręs, galbūt miega, gal praradęs sąmonę ar šiaip giliai nugrimzdęs į meditacijos būseną. Poetas pridengtas vienuolio abitu – jis paslaptingas, minia nuoga, aiški kaip dukart du keturi. Ne taip, kaip pirmajame paveiksle, ši minia nėra išsigandusi, ji arogantiška, ieškanti nuotykių (įtaigi scena – vienas kiša liežuvį kitam į ausį) ir savimi pasitikinti. Ji tariasi kažką žinanti. Ji tarsi nesidomi poetu, bet akivaizdu, kad viską jau yra nusprendusi. Poetas paaukotas – minios prarytas, suvalgytas, sudorotas, nublokštas buko jos spaudimo ir apkerėtas tamsios šviesos, kurią skleidžia mėnulis (ne saulė). Jei nebūtų mergaitės, kuri nujaučia poeto buvimą ir jo krytį, jo vienatvė būtų nepakeliamai absoliuti. Filosofai pirmajame paveiksle į šviesą kaip į tiesą žvelgia kartu – jie „komunikuoja“ atsivėrusias įžvalgas. Bežadis poetas guli vienas, apgaubtas tamsos“. „Nepamirškime, kad poetas – tai paslaptinga naktinė, beveik požeminė būtybė, menininkas turi šikšnosparnio, žiurkės, kurmio ir mimozos prigimtį“, – primena Gombrowiczius, tarsi būtų matęs Saukos paveikslą.

Kalbu Rusijos televizijai kažką panašaus prasta rusų kalba. Ir ne taip sklandžiai. Iš arti staiga pamatau, kad ne viską dar esu detaliai įžiūrėjusi šiame paveiksle. Matau ne tik iškvailėjusią, dailininko ironiškai šaržuojamą minią pirmajame paveikslo plane, bet ir fone bukai žiūrinčius viena kryptimi anoniminius veidus, laukiančius kažko iš dangaus. O iš dangaus krinta makaronai. Ne ilgi, vermišeliniai, o trumpi, buki, šiek tiek riesti, su skyle vidury. Staiga matau, kad ir mėnulyje yra nutapytas pasaulis. Ten gyvena kažkas. Bet kas ir kodėl, nebėra laiko suprasti. Strimgalviais filmuojama toliau. Žiūriu – mano mėgėjišką performansą stebi gal net kiek ankstėliau filmuotis atėjęs pats paveikslo prototipas, vėl iš romanisto ir eseisto tapęs poetu Parulskis. Pasijuntu nevisiškai gerai: ir dėl to, kad kalbu tarsi ir apie jį, ir dėl to, kad kalbu apie tai, ką mažai išmanau. Ir kad vis dar atseit turiu minčių ir neužleidžiu žmogui, laiku atėjusiam filmuotis, vietos. Prie režisierės pripuola viešųjų ryšių organizatorė ir reikalauja baigt mane filmuoti, nes garbusis lietuvių rašytojas neapsikentęs laukimo išeis namo. Režisierė piktinasi, kad čia ne žinių televizija ir kad per maži tarpai tarp kalbančiųjų, ir maloniai paprašo rašytoją dar palaukti. Ji dar nori mane pakalbinti. Parulskis sutinka. Pasijuntu eterio žvaigžde, plepu toliau.

Pereinu prie kito paveikslo, vadinasi jis „Pabėgimas“. Sakau, kad mėgstu šitą paveikslą, jau aštunti metai jis mano vadovėlyje, dažnai jį pasitelkiu Kierkegaardo aprašyto esteto būsenai apibūdinti. Filmuojanti stebisi, kad apie Saukos paveikslą galima pasatyti „mėgstu“, kas rusiškai skamba „liubliu“, vadinasi, beveik kad ir „myliu“. Juk Saukos paveikslų niekas nemyli (nikto ne liubit), – provokuoja jinai mane. Jaučiu, kad man patinka mane kalbinanti žurnalistė Jelena. Ji žino, apie ką kalba, gerbia tai, ką išgirsta, ir suranda tinkamą toną bei momentą paklausti. Postringauju toliau, nes jaučiuosi dialogiškai, nemėgstu kalbėti monologu, tarsi susivėlinęs pranašas. Sakau, kad šis paveikslas man kai ką byloja. Jame man svarbūs trys pagrindiniai momentai. Pirmiausia – prie lubų iš baimės prisispaudęs žmogus, virtęs muse, tarakonu, pusiau gyvūnu. Dėmesingai pažiūrėjus galima įžvelgti paties autoriaus – dailininko sukurtą alter ego. Prieš jo akis kabo šviesos šaltinis, lempa, tokia, kokia būna kaimo troboj ir kokia buvo mano vaikystės namuose Lietuvos provincijoje. Tačiau ji nešviečia. Vėl, kaip ir prieš tai buvusiame paveiksle, antruoju paveikslo komponentu tampa minia. Ji čia anoniminė, tvarkingai kažkur žygiuojanti. Ją prižiūri kažkokie ietimis apsiginklavę sargybiniai kairėje, apatinėje paveikslo dalyje. Minios grėsmė ir prisispaudusio prie lubų pabėgusio individo baimė akivaizdi. Tačiau dešiniajame apatiniame paveikslo kampe atsiranda, mano galva, svarbus akcentas. Čia galima įžiūrėti medį (agresyvaus ieties antgalių metališkumo priešprieša). Šalia jo klūpo moteris – ji rami, susikaupusi ir nebijo minios, nors ši – jai už nugaros. Ji jai abejinga. Ji su savimi – ji tiesiog esti. Kaip esti medis. Jos kojos panašios į medžio šaknis. Jomis ji į žemę yra stabiliai įaugusi. Prisispaudęs prie lubų išsigandęs pabėgėlis paniškai bijo susitapatinti su minia, tapti jos dalimi. Jis jaučia savo išskirtinumą ir neįmanomą sutapimą. Estetas visada jaučiasi esąs išimtis, išskirtinis, nelygstamas, sako Kierkegaardas. Pasikartojimas jam keltų nuobodulį. Jei jis nuliptų ir ramiai atsiklauptų šalia moters, iš esteto taptų etiku. Jei pajėgtų. Tačiau vargu ar nulips – jį smelkia baimė. Toks būtų numanomas tolesnis paveikslo veiksmo siužetas, pamatytas mano – filosofijos interpretatorės – akimis.

Dailininkas, išgirdęs tokią istoriją, ko gero, labai nusistebėtų. Jis neturi išankstinės paveikslo gimimo vizijos. Visa ši teorinė žodžių ekvilibristika jam svetima. Tapytojas mąsto vaizdais. Kaip pasakytų dzeno meistrai, mąsto savo nieko nemąstančiu mąstymu. Tuo, kuris sutampa su kosmine sąmone. Vakariečiai ją mieliau linkę vadinti pasąmone. Man labiau prie Saukos kūrybos limpa būtent jungiškoji pasąmonės, kaip kolektyviškai užgyventos, bet užmirštos patirties, susiklosčiusios į archetipus, samprata. Sauka ištapo įvairiausius galimus mūsų kolektyvinių baimių archetipus. Todėl jo paveikslai ne vieną gąsdina. Kažką paliečia, ko bijome patys. Labiausiai bijome savo baimių. Net ne paprastų baimių, o metafizinio siaubo ir nerimo, kylančio ne iš išorės, o iš mūsų pačių. Juk paveikslas – tik drobė, dažai ir dailininko vaizduotės sukurti potėpiai. Ko bijoti? Kuo šlykštėtis, ko nerimauti? Kad sukurtas pasaulis nevirstų tikru? Kad dailininko vizijose pamatytas pragaras nepasirodytų esąs pragaras? Kad vienišius ir pragare nepasijaustų esąs visiškai vienas, tarsi aukai paruoštas gyvūnas surištomis kojomis, su siaubu laukiantis savo eilės? Pragaras gal ir yra laukimas su siaubu būsimo siaubo?

Ne visus Saukos paveikslus galiu prisijaukinti ir aš – tik kai kuriuos. Ne viską galiu atpažinti ir suvokti iš karto. Kol kas nieko nesakau apie tuos, kur būtybės staiga keičia lytį ir neaišku – kas čia vyras ar moteris. Kita vertus, asmeniškoje gyvenimo situacijoje staiga atplaukia stambaus rankas į šonus įrėmusio vyriško, kurio visą kūną kaip skruzdėlės yra aplipę mažesni žmogėnukai, prisiminimas. Tuo metu jis kažką byloja. Struktūrina situaciją. Skaitau Alio Balbieriaus esė „Ištuštėjimai“ ir matau, jog ir jis pasitelkia dailininko paveikslą, kad nusakytų savo būseną: „Kartais tomis ištuštėjimo akimirkomis jautiesi, lyg būtum be kūno. Pasijunti žmogumi, kuriam tapytojo Šarūno Saukos bananas nukando galvą“. Prie Saukos kūrybos galbūt pratintis reiktų žingsnis po žingsnio. Pamečiui: nutolstant nuo to paties paveikslo, sugrįžtant. Visai jo kūrybai neužtektų gyvenimo. Dailininkas, žiūrovui „pasuoja“, tarsi žaidžiant krepšinį, jo paveiksluose atsiranda erdvė, apie kurią žiūrovas gali kurti savo pasakojimą, tai, ką mato ar neapibrėžtai nujaučia, pavadinti žodžiu. Įvardinta archetipinė nuojauta atpažįstama ir sutramdoma. Bent šiek tiek. „Sauka labai literatūriškas“, – tiksliai, mano galva, pasakė po manęs filmuotas Parulskis. Jo paveikslai siužetiški, bet ne horizontaliai, o vertikaliai, – pabrėžė rašytojas. Pratęsčiau šią mintį: todėl Saukos paveikslai ypač atviri įvairiausiems suvokėjų kuriamiems pasakojimams. Jie prisodrinti neužbaigtų siužetų, čia apstu veikėjų – žmonių. Jie neįpratai socialūs. Gal tai gali būti suvokiama ir kaip socialinė satyra. Tapybos žinovai galbūt gali įžvelgti kryptis, mokyklas, potėpius ir netikėtus spalvų derinius. Gali lyginti su Bruegeliu, Boschu, Dali ar Baconu. Diletantei, tokiai kaip aš, Sauka nepanašus į nieką. Gal – šiek tiek į Grünewaldą, kurio paveikslą „Triveidis“, vaizduojantį vieną galvą su trim veidais, kaip intelektualinį rebusą taip pat esu įdėjusi į „Filosofijos“ vadovėlį prie temos „Kūnas“. Mano klasifikacijoje jis gal labiau priklausytų „baimės ir nerimo“ krypčiai, kurios neprilygstamas atstovas yra Munchas. Tačiau Muncho tapomos baimės yra atviros: pats paveikslas beveik klykia. Saukos baimės yra „aptapytos“ – pridengtos vualiu, prisodrintos dailininko ironijos ir autoironijos. Būtų galima daug ką pasakoti apie kūno sampratą Saukos kūryboje, žinau, kad Darius Klibavičius kadaise gyvavusioje Atviros visuomenės kolegijoje yra ta tema parašęs tekstą. Man eksperimentai su kūnu – tiks­liau, su jo neįmanomomis galimybėmis – yra kiek įdomesni belgų siurrealisto Rene Magirtte’o tapyboje.

Kai studentai, pažvelgę į kurio nors Saukos paveikslo reprodukciją, sako: „Man nepatinka, šlykštu“, klausiu: „Gerai, bet ką matot?“ Siūlau rašyti viską, kas ateina į galvą, – aprašyti visas laisvas savo asociacijas ir nesukti galvos, ką dailininkas buvo sumanęs čia pasakyti. Siūlau užbaigti Saukos pradėtą kurti istoriją savo laisvu pasakojimu. bnmdeda pasakojimą. Man svarbus akcentas šiame paveiksle pasirodė vanduo. Vanduo kartkarčiais grįžta į Saukos pasaulį: kartais kaip tikras („Užutėkis“, II), kartais – kaip imituojamas. Visa ką nuplaunančio ir apvalančio, gal net išganančio vandens įvaizdis yra gan paplitęs. Tačiau, pakeliavus Saukos sukurtais pragariškais baimių labirintais, protas šaukiasi kažko aiškaus ir apibrėžto. Man į galvą atėjo Michelio Foucault įžvalgos knygoje „Beprotybės istorija“, kurioje jis sako, kad vanduo ir beprotybė nuo seno buvo susiję europiečio žmogaus svajonėse. Klasikiniu periodu britų melancholija buvo grindžiama jūrinio – drėgno ir nestabilaus – klimato įtaka. Tačiau labiausiai įstringa Foucault aprašyti ne tik menininkų sugalvoti, bet ir, pasirodo, realūs, kvailių laivai. Viduramžiais kai kurie Europos miestai psichinius ligonius susodindavo į laivus ir plukdydavo iš miesto į miestą, neleisdami jiems niekur išlipti. Kartais juos patikėdavo išplaukiantiems jūreiviams. Foucault sako, kad ši bepročių piligrimystė buvo tarsi kelionė ieškant vietos, kurioje beprotybė sugrįžtų pati į save. Tai piligrimystė ieškant savojo proto. Kita vertus, plaukdamas laivu, žmogus arčiausiai priartėja prie likimo netikrumo – ir pats prie savęs. Tai absoliuti kelionė, kaip naujas kalėjimas. Nežinoma šalis, į kurią jis atvyks, ir – šalis, iš kurios jis atvyko. Jo tiesa ir jo tėvynė yra tik ši bevaisė erdvė tarp dviejų kraštų, kurių nė vienas jam nepriklauso. Vanduo apvalo – sako Foucault. Kai kurie Saukos darbai, mano galva, byloja tą patį. Ne tik apie vandenį, bet ir apie beprotybę.

 

Skaitytojų vertinimai


32143. ivs2006-10-30 03:23
Reikės paskaityti, tik kad tas Parulskisparulskisparulskis biski vemti verčia. Bet gal jis čia niekuo dėtas.

32146. ivs2006-10-30 05:15
Kas yra "bnmdeda pasakojimas"?
Kam ta įžanga? Norėta pasakyti, kad savoj šaly pranašu nebūsi? Štai yra žmogus, suprantąs Š. Saukos kūrybą, bet niekam neįdomu? Gal ir taip, bet labiau panašu į paiką pasipuikavimą - štai, žiūrėkite, mus filmavo, mus kalbino, mus įvertino. Kažkaip atrodo, kad tokius dalykus apie žmogų turėtų sakyti kiti...
Kaip gali pavykti koks nors rašinys, jai rašantysis iš jo pats sau sukuria malonumo šaltinį? Ką turi veikti tuo metu skaitytojas? - rašo JB. Tai išeina, kad tik kančios pagimdytas tekstas yra vertas skaitytojo dėmesio? Nors yra tiesos tame. Kai palygini su kai kokia muzika. Ją labai smagu pačiam groti, improvizuoti, leistis jos pagaunamam ir ją vesti, bet klausytis tų improvizacijų labai nuobodu. Dažniausiai. Taip, tikriausiai, būna ir rašytojams.
Na, bet abelnai tai buvo įdomu pažvelgti į tą baisųjį Šarūną Sauką ne savom akim.
Įdomiausia apie tuos kvailių laivus, bet vis tik man įdomesni hatifnatai ir jų paslaptis :)

32147. nu ir nu2006-10-30 05:17
Ar tai grafomanijos priepuolis? Betgi ir kitų požymių ne visai gerų yra: aš aš aš aš aš; to "aš" daugiau nei Saukos... O taip tikėjausi ir norėjau apie Sauką; paskui ta paranoja su Parulskiu... Nejau nors vieno str. neįmanoma be jo? Matyt ir ta redaktorė, atmetusi aną kartą Baranovos str., buvo teisi, nereikėjo spausdinti ir šito.

32151. to 321472006-10-30 08:13
pritariu del grafomanijos

32182. van Dalas2006-10-30 15:21
prižodinta `prifilosofuota" iš peties, o Sauka toli toli. kam rašyti, jei nejauti nė velnio to Saukos , o tik maivaisi ir demonstruojiesi?

32211. varna2006-10-31 17:16
Galų gale supratau, ką man primena Baranova - ogi girtą vairuotoją.

32212. Pasivaiksciojimas2006-10-31 17:19
Skaitytojus suklaidina, o kartais giliai sukrecia faktas, kad jie negali sugauti-pagriebti Jurates Baranovos savo veiksmais, jausmais ir mintimis. Uzkloti savo `kunu`, uzspausti negyvai lokio gleby. Sukrecia pasamoninga pajauta, kad Baranova nesugaunama, nevaldoma, kad Baranova-laisvas zmogus. Pasirodo, yra daug Baranovu, - ir jos visos kartu iseina pasivaikscioti, keicia pavidalus nelyg ateiviai, nei pas Sauka, nei pas Parulski ju nera. Nesugaunamos, nekontroliuojamos. Situacija.

32219. pasivaikščiojimui2006-10-31 19:00
Fantastiškai varna apibūdino. baranova nėra nesugaunama ar nevaldoma. ji neprognozuojama. kaip girtas vairuotojas. va čia - visa esmė ir didelė bėda.

32221. Mintis yra daiktas2006-10-31 19:44
Fantazija- bedu fabrikas - ji daznai panaudojama ne pagal paskirti. Isivaizduojame siauba (`neprognozuojama Baranova` suvazinejo varna), ir uzmirstame, kad protinga gamta pasirupino varna, paruose ja neprognozuojamoms situacijoms: varna nuskirs. Filosofe Baranova perkando si scenariju ir nesibaimindama panaudoja gamtos duotas kalbos ir minties dovanas. Neabejotina, kad ji laiminga jauciasi budama neprognozuojama. Zmones, pauksciai ir orai sukonstruoti buti neprognozuojamais.

32223. rami2006-10-31 20:23
prognozuojama, visiškai, raminkitės. Gal net ji pati čia apie save parašė: ach, kokia aš neprognozuojama, tokia net paslaptinga, ach, kokia aš vis dėlto nuostabi... Filosofijoje gelmių nepasiekiu, bet taip noriu būti matoma ir girdima. Panašiai kaip pop žvaigždutės.

32224. raven2006-10-31 20:55
ak, baranova , baranova... ir vel plaukioji

32226. jo...2006-10-31 21:41
savo pačios pamazgose...

32230. Baranova nepasakoma2006-11-01 00:54
Ar "pop zvaigzdute"/Baranova gali buti prognozuojama, ar sutiks buti uzdaroma kaip kanarele kazkieno namuose? Kas suras ja pasimetuse tarp kaukiu, balsu, musu noru, savu ir gatveje surinktu? Jie susimaise, isnyko ribos.
Ruke matome tai, ko norime - savo baimes ir troskimus.

32237. pragaras2006-11-01 11:57
baranova, nelakstyk po svetimas pievas; Saukos žinove tu netapsi, o štai Anilionytės žinove tapti tau seniai priderėjo:)))

32239. Gyvenimo liudininkai2006-11-01 12:54
Net senas zmogus kartais gali pasijusti vaiku, o pagyvenusi moteris tapti maza naivia mergaite: pazvelgti i paveiksla susizavejimo, nuostabos, pasibaisejimo akimis, spontaniskai, su nevaldoma laive. Tuomet, net jei visas Saruno Saukos menas - skestantis Titanas, Baranova issigelbes ant savo plausto. Ji - Saruno Saukos meno liudininke. Ji nepretenduoja atrasti, kas paslepta nuskendusiu meno laivu triumuose. Tai reikia tikru `inzinieriu-naru`. Taciau zurnalistai apklausia liudininkus.

32281. negerbiantis pasikėlusių :-( 2006-11-04 14:12
aš, man, mano... Ir dar kaip J.B. prognozuojama... Argi nesimato, kad jau į dangų kyla?.. Sparnai dygsta... Gaila, kad jų aplinkiniai nemato... Tenka pačiai apie juos kalbėti...

32282. rašinėjančiai poniutei2006-11-04 16:37
Eitum, verčiau, Baranova, per tv kokią gero gyvenimo būdo laidą vest ar komsomolkės "stiliui" pratarmes rašinėt.

40997. tomasd :-) 2007-09-29 18:32
aaaa baisus baisus pavaekslai

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
2:26:01 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba