Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-10-27 nr. 3115

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
VĖLINIŲ
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
ŽVILGSNIS Į KAIMYNO VERTĖJO DARŽĄ
1

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (2)
3
• Jūratė Baranova.
KAIP TAPTI SAUKOS KŪRYBOS ŽINOVU?
18

POKALBIAI 
• PO TĖČIO NUMYLĖTU ĄŽUOLU1

KNYGOS 
 Rūta Šlapkauskaitė.
YANNO MARTELIO „PI GYVENIMAS“: LYGTIS SU TRANSCENDENTINIU NE/ŽINOMUOJU
4
• NUOSTABIOS MEILĖS ISTORIJA3
• SU BLOGAIS KETINIMAIS
• MISTERIJA
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• JEANAS FRANÇOIS LAPORTE’AS: „NORIU TAPTI KLAUSYMOSI VIRTUOZU“15

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MINIMUMAS?
• Emilija Budrecka.
NELĖS ZIRNYTĖS PARODA GALERIJOJE „ARTIMA“

PAVELDAS 
• Anatolijus Bachtinas.
KALININGRADAS NUSPRENDĖ ATSTATYTI KARALIAUČIAUS PILĮ
1

TEATRAS 
• SENSACINGAS LIETUVIŲ ANIMACIJOS STUDENTO IŠŠŪKIS
• LĖLIŲ TEATRŲ KONKURSE – BE STAIGMENŲ
• „RAŠANTI KARTA“ – JAUNIESIEMS DRAMATURGAMS

POEZIJA 
• STASĖ LYGUTAITĖ-BUCEVIČIENĖ3

PROZA 
• Jaroslavas Melnikas.
VIDUJE
1

VERTIMAI 
• Frank Norten (Vokietija).
UNDERGROUND III
2
• Rody Gorman (Škotija).
PIENĖS
• Maria Grech Ganado (Malta).
SANDALAS
• Pia Tafdrup (Danija).
SKAITANT MEDŽIUS
1
• Ryszard Krynicki (Lenkija).
NEPASTEBIMAI
• Njordur P. Njardvik (Islandija).
VĖJO NEGALIMA MATYTI

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Juozas Žitkauskas.
BARDŲ FESTIVALIS NUSTEBINO DALYVIŲ GAUSA
1
• Eglė Kačkutė.
BIBLIOTECA BODMERIANA – PASAULIO LITERATŪROS BENDRUOMENĖ
1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Filosofas ARVYDAS ŠLIOGERIS atsako į EDVARDO RIMKAUS klausimus.
VISA KALBA YRA METAFOROS
31

KRONIKA 
• KULUARAI
• RENKAME METŲ KNYGĄ!20
• Ridas Viskauskas.
TEATRINĖ STAIGMENA PREZIDENTO REZIDENCIJOS PAŠONĖJE

DE PROFUNDIS 
• 1926 METŲ RETRO3

PARK@S 
• Vigmantas Butkus.
TEMA: APIE ALAUS BAMBALĮ
4
• Gintautas Mažeikis.
KRIKŠTATĖVIO BIBLIOTEKĖLĖS PATARIMAI VERSLININKAMS
2
• GYVENIMAS PAGAL „PASIDARYK PATS“3
• Dalia Tamošauskaitė.
IŠ VABALŲ GYVENIMO
2
• Remigijus Venckus.
MIRTIS KINE IR REALYBĖJE
1
• ROLANDO ANDRIJAUSKO KELIONIŲ FOTOGRAFIJOS. WWW.ROLLINDUST.COM1

KNYGOS

YANNO MARTELIO „PI GYVENIMAS“: LYGTIS SU TRANSCENDENTINIU NE/ŽINOMUOJU

Rūta Šlapkauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Martel Y. Pi gyvenimas. Iš anglų kalbos vertė Edita Mažonienė. – Kaunas: Jotema, 2004.

Prisiminkime Heinrichą Heinę ir jo skambiąją frazę „Dievas yra, ir jo vardas – Aristofanas“. Bet prisiminkime atsargiai: Kanados rašytojas Yannas Martelis dar nėra tapęs nei tokiu kultiniu rašytoju kaip Heine, nei satyros klasiku kaip didysis graikų dramaturgas. Pagaliau juk šio jauno autoriaus kūrybinėje biografijoje tik du romanai ir du apsakymų rinkiniai. Tačiau – jau keli literatūriniai apdovanojimai: „Journey“ prizas už apsakymų rinkinį „Kas slypi už Helsinkio Rokamašių“; Hugh’o MacLennano apdovanojimas už „Pi gyvenimą“; Didžiosios Britanijos rašytojų sandraugos prizas; Pietų Afrikos „Boeke“ apdovanojimas ir – nenustebkime – prestižinės 2002 m. Bookerio premijos laurai. Tai vis „Pi gyvenimo“ šlovė. Todėl Martelis nesikuklina. Atidžiai stebi Šiaurės Amerikos literatūrinį dangų, ieškodamas properšos, pro kurią dieviškos šviesos spindulys nutvieks jo kūrybinę sąmonę ir nustebins stebuklo besiilgintį epiloginės epochos skaitytoją.

Provokuojančią Heine’s frazę prisiminiau neatsitiktinai. Vakarų pasaulio skaitytojus sužavėjęs Martelio romanas „Pi gyvenimas“ atveria subtilią autoriaus ironiją ir parodijos išmonę. Pasakojimo centre – žmogaus santykis su šventybe, žemiško baigtumo ir dieviškos amžinybės patirtis. Tai pasakojimas, kurio tikslas – atnaujinti žmogaus ir Dievo sandorą, atskleisti esatį, ištirpusią empirinės tikrovės dykumoje. Tačiau jautriai, neįkyriai, žaismingai – per ironišką apylanką.

Martelio romanas pasakoja mažo indų berniuko, Pisino Patelio, nutrūktgalvišką kelionę valtimi iš Indijos į Meksiką. Užaugęs Pondičerio miestelyje, zoologijos sodo įkūrėjo šeimoje, Pisinas yra keistas vaikas. Jis myli gamtą ir gyvūnus bei savo tėvo žvėryną: „Man tai buvo rojus žemėje. (...)Gyvenau kaip karalaitis. Kuris maharadžos sūnus turėjo tokius didžiulius, turtingus žaidimų plotus?“ (p. 20). Taip pat jis myli ir Dievą. Lyg ir nieko ypatinga, tačiau meilę transcendencijai Pi išreiškia neįprastai: jis yra ir praktikuojantis hinduistas, ir musulmonas, ir krikščionis. Martelis lengvai pasišaipo iš religinių institucijų: ginčydamiesi dėl Pi religingumo, panditas, imamas ir kunigas greitai pamiršta dievišką išmintį ir atskleidžia paprastus žmogiškus prietarus:

– Yra tik vienas Dievas.

– Ir su savo vienu dievu musulmonai nuolat kelia problemų ir provokuoja riaušes. Įrodymas, koks blogas islamas, – tai, kokie necivilizuoti musulmonai, – pareiškė panditas.

– Kalba kastų sistemos vergų prižiūrėtojas, – įsižeidė imamas. – Hinduistai verčia vergauti ir garbina aprengtas lėles.

– Jie aukso veršio mylėtojai. Jie klaupiasi prieš karves, – paantrindamas įsiterpė kunigas (p. 72).

Martelio ironija išreiškiamas įsitikinimas, jog dievoieška visada yra asmeninis kelias, nepaklūstantis institucinės priklausomybės suvaržymams. Todėl ir Pi sutartis su Dievu sutvirtinama per akistatą su nežinomybe: išsiruošusi emigruoti į šaltąją Kanadą, Pi šeima nuskęsta vandenyne, ir berniukas atsikvošėja besąs vienintelis išsigelbėjęs. Vienas valtyje. Išskyrus sužeistą zebrą, išalkusią hieną, išsigandusią orangutanę ir... karališkąjį Bengalijos tigrą. Čia prisimintina anagoginė teksto prasmė, pažadėta romano pradžioje: Pi istoriją papasakojęs vyras autoriui pažadėjo „priversiantis įtikėti Dievą“ (p.6). Šis pažadas prikausto ir Martelio skaitytoją: įsismelkiant į Pi istoriją, ji įsismelkia ir į mus, leisdama apčiuopti tą būties prieaugį, kuris, pasak Hanso Georgo Gadamerio, mus ištinka kiekvieną kartą, tiesiogiai išgyvenant meno kūrinį.

Kaip ir kiekvieną gerą knygą, Martelio romaną galima skaityti ir labai asmeniškai, George’as Steineris pasakytų – kurtuaziškai, atsiliepiant į estetinės patirties dieviškąjį šauksmą, ir Kanados literatūros istorijos kontekste, apmąstant romano santykį su literatūriniu savo paveldu. Jo nereikėtų nuvertinti: „Pi gyvenimas“ įdomiai pratęsia ilgametę kanadiečių pasakojimų apie gyvūnus ir humoristinės literatūros tradiciją.

XIX–XX amžių sandūroje apsakymais apie laukinės gamtos gyventojus Kanadoje išgarsėjo Charlesas Robertsas ir Ernestas Thompsonas Setonas, savo kūryba simboliškai atsiliepę į kanadiečių kaltės jausmą dėl kolonizacijos metu sužalotos gamtos. Ekologiniai rūpesčiai būdingi ir Archibaldo Belaney’o, geriau žinomo Pilkosios Pelėdos vardu, literatūriniams ieškojimams. Šis indėnu tapęs škotų imigrantas ne tik rašė apsakymus apie gamtą ir gyvūnus, bet ir rūpinosi aplinkosauga: jo dėka Kanadoje buvo išgelbėta sparčiai nykstanti bebrų populiacija.

Humoristiniai Martelio romano blyksniai taip pat suartina jį su Thomo Chandlerio Haliburtono ir Stepheno Leacocko satyromis. Kaip ir šių autorių, Martelio ironija nukreipta į savo laikmečio skaitytoją. Haliburtono sukurtas keliaujančio laikrodžių prekeivio – amerikiečio Semo Sliko personažas įkūnija XIX a. kanadiečių dviprasmišką požiūrį į JAV. Semas Slikas – slidus ir apsukrus, kaip ir jo pavardė (angl. „slick“ – „slidus“, „apsukrus“, „gražiakalbis“). Žodžiu – tikras jankis. Tuo tarpu Leacocko satyriniuose apsakymuose ironizuojama mažų Kanados miestelių kasdienybė ir jų gyventojų kompleksai. Čia „herojumi“ tampa „mažasis žmogus“, siekiantis įvykdyti Britų imperijos kultūrinę misiją Kanados provincijoje. Šiuolaikiniam skaitytojui Leacockas primena, jog tokie metropoliai kaip Torontas, Monrealis ar Vankuveris tėra istorinių bei demografinių visuomenės pokyčių simuliakrai – iš esmės Kanada buvo mažų miestelių šalis. Ir turbūt tebėra – bent jau Alice Munro apsakymuose.

Tuo tarpu Martelio ironija nėra socialiai angažuota, kaip kad jo pirmtakų. Veikiau „Pi gyvenime“ pašiepiama nužudyto Dievo epocha: pagrindinis veikėjas liudija pasitikėjimą anapusybe postmoderno skaitytojams, gyvenantiems transcendencijos šešėlyje. Todėl ir laivo katastrofą, ir Pi kelionę valtimi galime suprasti kaip dievoieškos metaforą. Berniuko pastangos išlikti ir padėti išgyventi tigrui Ričardui Parkeriui atlyginamos visų pirma dvasine branda ir dieviškos esaties patirtimi:

Aukšta krinta į žema, o žema kelia į tai, kas aukšta. Sakau jums, jei būtumėt pakliuvę į tokius kraštutinius sunkumus, tai jūsų mintys irgi būtų pakylėtos. Kuo žemiau esi, tuo aukščiau nori kilti tavo protas. Savaime suprantama, kad toks visko netekęs ir nusiminęs, koks buvau, nesiliaujančių kentėjimų ir skausmų kamuojamas, turėjau atsigręžti į Dievą (p. 267).

Daugeliu aspektų „Pi gyvenimas“ yra kone chrestomatinis postmodernistinės metaliteratūros – literatūros apie literatūrą – pavyzdys. Akylas skaitytojas nesunkiai pastebės intertekstines aliuzijas į Danielio Defoe „Robinzoną Kruzą“ bei Ernesto Hemingway’aus „Senį ir jūrą“ – tai vis naratyviniai inkliuzai, bylojantys apie romano meninę prigimtį. Robinzono Kruzo negyvenama sala Martelio romane tampa dreifuojančiu rojumi, kuriame auga medžiai kanibalai, suėdantys paklydusius naivius žmogelius naktipiečiams. O Hemingway‘aus senojo žvejo ir didžuvės egzistencinis susirėmimas gražiai transformuojamas Pi ir tigro kovoje dėl išlikimo.

Romano struktūra taip pat atliepia postmodernistinę teksto koncepciją. „Autoriaus pastabose“ romano pradžioje apibūdinama pasakojimo situacija, sukuriama aprašomos istorijos „tikrumo“ iliuzija: autorius išgirsta Pi istoriją iš jo draugo lūpų, o vėliau susitinka ir patį Pi, sukūrusį šeimą Kanadoje. Slenkstį tarp empirinės ir meninės tikrovės siekia ištrinti ir trečioji romano dalis, kurioje Pisinas kalbasi su laivo katastrofą tiriančiais japonų transporto ministerijos tarnautojais. Jie negali patikėti Pi pasakojimu:

Atsiprašau, kad pasakysiu taip stačiokiškai, mes visai nenorim jūsų įžeisti, bet negi tikrai manote, kad mes patikėsime, a? Medžiai mėsėdžiai? Žuvim mintantys dumbliai, gaminantys gėlą vandenį? Medžiuose gyvenantys vandens graužikai? Tokių dalykų nesama (p. 277).

Martelis ironizuoja intelektualią skaitytojo refleksiją: siekdami racionaliai paaiškinti Pi sugebėjimą išgyventi atvirame vandenyne su plėšriu žvėrimi, mes, kaip ir japonų tarnautojai, pasiklystame loginių argumentų bei prieštarų lauke. Sveikas protas šnabžda, jog bananai neplūduriuoja ir juo labiau negali vandens paviršiuje išlaikyti suaugusios orangutanės. O laukinis bei išbadėjęs tigras vargu ar leistųsi įsakinėjamas mažo berniuko. Mums paprasčiau – mes suprantame, jog „Pi gyvenimas“ yra meninis pasakojimas. O štai japonų tarnautojų įnirtingas siekis paaiškinti pasaulį loginiais dėsniais toks žavus, jog, rodos, net Dievas juokiasi.

Ši prieštara tarp pasitikėjimo logika ir pasikliovimo metafizika ir sudaro pagrindinę romano prasminę ašį. Iracionalųjį skaičių „pi“ įkūnijantis Pisinas Patelis yra savotiškas pasaulio hermeneutas, mokantis mus skaityti dieviškos esaties pėdsakus ne tik Martelio romane, bet ir empirinėje realybėje. Todėl Pi gyvenimo istorija – tai pasišaipymas iš griežtų analitikų, ieškančių saugumo logikos pančiuose, tačiau kartu ir kvietimas kalbėti apie būties stebuklus. Nes pasitikėti pasakojimu reiškia pasitikėti prasmės būtinybe. Ne veltui judėjų išmintis byloja, jog Dievas sukūręs žmogų tam, kad galėtų klausytis jo pasakojimų. Juk žmogus, kaip primena anglų prozininkas Grahamas Swiftas, yra pasakojanti būtybė.

Martelio pasakojimas sklandus ir nepretenzingas. Neretai net poetiškas. Čia reikėtų pagirti ir vertėjos Editos Mažonienės darbą: išverstas į lietuvių kalbą „Pi gyvenimas“ nepraranda savo lengvumo ir ramaus pasakojimo ritmo. Romano neištinka pasakojimo koma, kaip kad neretai nutinka kitiems lietuviškiems vertimams. Ypač džiugina vertėjos jautrumas savam kalbos ir kultūros kontekstui: pavyzdžiui, Pi dainuojamas angliškasis „Happy Birthday“ dailiai paverčiamas lietuviškuoju „Ilgiausių metų“. Galbūt todėl taip apmaudu ir dėl paliktų klaidų. Orangutanės vardo (Orange Juice) vertimas Oranžinuke dar suprantamas, nors ir galima buvo ją pavadinti Apelsinuke, kuri būtų išlaikiusi pirminį vardo semantinį lauką, tačiau „small b business“ vertimas „smulkiuoju „b“ verslu“ (p. 82) yra mažų mažiausiai keistas, turint galvoje, kad romane Pi kalba apie verslą iš mažosios „v“. Panašus apsižioplinimas – ir Pisino vardas. Tai, kad vertėja paaiškina jo dviprasmiškumą, kuriuo taip kūrybiškai žaidžia romano autorius, yra labai pagirtina. Tačiau, regis, neatidžiai perskaitytas 3-ias romano skyrius, kuriame sakoma, jog Pisinui vardas suteiktas „pagal plaukimo baseiną“ (p. 15). Vertėtų žinoti, jog „piscine“ prancūzų kalba reiškia „baseiną“ ir Pisino Molitorio vardas yra tiesioginė nuoroda į Molitorio baseiną, o ne į „žuvies“ prasminį aspektą, kaip teigiama išnašoje (p. 18). Prisiminus, jog Martelis laisvai kalba tiek anglų, tiek prancūzų kalbomis, šio nesklandumo būtų buvę galima išvengti. Antraip nejučiomis pakliūvama į kanadietiško – vadinasi, dvikalbio – tapatumo spąstus.

Margaret Atwood teigia, jog Kanados rašytojai yra apsėsti mirties idėjos. Net taikusis klevo lapas valstybės vėliavoje, jos nuomone, yra apgaulė, slepianti kraujo pėdsakus ant sniego. Tai šalis, kurioje pirmiesiems kolonistams teko nelengvi likimo išbandymai, kovojant su atšiauriomis gamtos sąlygomis, nepažįstamais pavojingais gyviais ir nenuspėjamomis klimato išdaigomis. Todėl nenuostabu, jog ankstyvojoje Kanados literatūroje apstu smurto, siaubo, kančios ir mirties vaizdinių. Jais kalba tautinė sąmonė, bandanti prisijaukinti užgrobtą senąjį indėnų pasaulį.

Norėčiau manyti, jog „Pi gyvenimas“ žymi lūžį Kanados literatūrinėje paradigmoje. Katastrofa išlieka – mes prisimename žuvusią Pi šeimą ir kitus laivo keleivius, tačiau jos sukelta gėla nėra apokaliptinė. Kitaip negu neseniai į lietuvių kalbą išverstas Atwood romanas „Oriksė ir Griežlys“, Martelio „Pi gyvenimas“ suteikia viltį. Čia skelbiamas pasitikėjimas transcendencija ir kasdienybės stebuklu. Pasitikėjimas žmogumi ir pasauliu. Martelio romanas metafizine nuojauta primena Josifo Brodskio žodžius, jog kalba įkūnija tris pažinimo būdus, ryškiausiai išsiskleidžiančius poezijoje; analitinį, intuityvų ir apreiškimą. „Pi gyvenimas“ – tai kalbos pasaulis, laukiantis apreiškimo. Galbūt mums visiems iki jo – tik 303 puslapiai?

 

Skaitytojų vertinimai


32199. krankt2006-10-31 02:07
Skaiciau angliskai pries trejus metus, tikrai sauni knyga.

48415. puiki2008-09-01 14:09
puiki knyga, kuria butina skaityti iki pabaigos

51188. Eglė2009-02-02 12:18
Nuostabi knyga!

61393. Evaldas :-) 2010-07-14 09:11
Viena geriausių mano skaitytų knygų! Smagu vėliau ją aptarti su kitu žmogum, kuris taip pat perskaitė ir nevisai suprato pabaigą..."Tai kokia tikroji istorija?"

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
2:25:58 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba