Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-10-27 nr. 3115

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
VĖLINIŲ
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
ŽVILGSNIS Į KAIMYNO VERTĖJO DARŽĄ
1

ESĖ 
 Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (2)
3
• Jūratė Baranova.
KAIP TAPTI SAUKOS KŪRYBOS ŽINOVU?
18

POKALBIAI 
• PO TĖČIO NUMYLĖTU ĄŽUOLU1

KNYGOS 
• Rūta Šlapkauskaitė.
YANNO MARTELIO „PI GYVENIMAS“: LYGTIS SU TRANSCENDENTINIU NE/ŽINOMUOJU
4
• NUOSTABIOS MEILĖS ISTORIJA3
• SU BLOGAIS KETINIMAIS
• MISTERIJA
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• JEANAS FRANÇOIS LAPORTE’AS: „NORIU TAPTI KLAUSYMOSI VIRTUOZU“15

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MINIMUMAS?
• Emilija Budrecka.
NELĖS ZIRNYTĖS PARODA GALERIJOJE „ARTIMA“

PAVELDAS 
• Anatolijus Bachtinas.
KALININGRADAS NUSPRENDĖ ATSTATYTI KARALIAUČIAUS PILĮ
1

TEATRAS 
• SENSACINGAS LIETUVIŲ ANIMACIJOS STUDENTO IŠŠŪKIS
• LĖLIŲ TEATRŲ KONKURSE – BE STAIGMENŲ
• „RAŠANTI KARTA“ – JAUNIESIEMS DRAMATURGAMS

POEZIJA 
• STASĖ LYGUTAITĖ-BUCEVIČIENĖ3

PROZA 
• Jaroslavas Melnikas.
VIDUJE
1

VERTIMAI 
• Frank Norten (Vokietija).
UNDERGROUND III
2
• Rody Gorman (Škotija).
PIENĖS
• Maria Grech Ganado (Malta).
SANDALAS
• Pia Tafdrup (Danija).
SKAITANT MEDŽIUS
1
• Ryszard Krynicki (Lenkija).
NEPASTEBIMAI
• Njordur P. Njardvik (Islandija).
VĖJO NEGALIMA MATYTI

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Juozas Žitkauskas.
BARDŲ FESTIVALIS NUSTEBINO DALYVIŲ GAUSA
1
• Eglė Kačkutė.
BIBLIOTECA BODMERIANA – PASAULIO LITERATŪROS BENDRUOMENĖ
1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Filosofas ARVYDAS ŠLIOGERIS atsako į EDVARDO RIMKAUS klausimus.
VISA KALBA YRA METAFOROS
31

KRONIKA 
• KULUARAI
• RENKAME METŲ KNYGĄ!20
• Ridas Viskauskas.
TEATRINĖ STAIGMENA PREZIDENTO REZIDENCIJOS PAŠONĖJE

DE PROFUNDIS 
• 1926 METŲ RETRO3

PARK@S 
• Vigmantas Butkus.
TEMA: APIE ALAUS BAMBALĮ
4
• Gintautas Mažeikis.
KRIKŠTATĖVIO BIBLIOTEKĖLĖS PATARIMAI VERSLININKAMS
2
• GYVENIMAS PAGAL „PASIDARYK PATS“3
• Dalia Tamošauskaitė.
IŠ VABALŲ GYVENIMO
2
• Remigijus Venckus.
MIRTIS KINE IR REALYBĖJE
1
• ROLANDO ANDRIJAUSKO KELIONIŲ FOTOGRAFIJOS. WWW.ROLLINDUST.COM1

ESĖ

ŽYMĖTOS KNYGOS (2)

Stasys Stacevičius

[skaityti komentarus]

Kas tai?

Šią vasarą savo miestelio kapinėse, kur tvorelės juosia ne pavienius antkapius, o dažniausiai šeimų kapavietes, randu pakankamai pažįstamų, o nunykę kauburėliai, senmedžiai, nerakinami vartai, kapinių šulinys, koplyčia ant kalnioko, pripėduotas smėlis – lyg viršelio iliustracija. „Merkinės antolgijai“? Skambteli pušies kankorėžis, atsitrenkęs į stiklo žvakidę, ir galvoju, jog taip groja viešpats, kai atsibosta piešti.

Nerašysiu tos antologijos – velionių vaikai ir vaikaičiai sudraskytų arba nesisveikintų. Ir kartotis nereikia, turime visą Edgaro Lee Masterso gyvos mirties „Spūn Riverio antologiją“, išverstą Sigito Gedos, tačiau ir Spūn Riverio miestelis, ir jo velionys – išgalvoti.

O čia tikros kapinės – iš dalies įslaptinta antologija, besikeičianti su kiekviena mirtim, su kiekvienu nauju numirėliu prarandanti vieną slaptaraščio skaitytoją, netenkanti skyriaus ar skyrelio, kurį galėjo perskaityt tik daug žinojęs senolis, tačiau su jo mirtim antologija pasipildo nauju puslapiu, kurį dabar mintinai žino gal šimtai, bet po pusšimčio metų gal nežinos ir neperskaitys nė vienas.

Kiekvienam kitokia ta miestelio antologija ar kapinių biblioteka, nes anas jauno velionio sesių išpuoštas kapas priklauso mano klasiokui ir draugui, „erelių vadui’’, bet kiti gali tarti, jog tai jų sūnaus ir brolio žudiko kapas, tretiems tai savižudžio kapavietė, ketvirtosioms – gal tolimo meilužio atmintis, ir tik vienas kitas viską sujungs.

Sustoju prie andai pažistamų.

Penkiametis Sauliukas, kurs įkrito į senelės gyvuliams išvirtos karštos buzos puodą.

Greta – jo senelė, kuri neatlaikė Sauliuko motinos, savo dukros, priekaištų ir numirė drauge su savo vėžiu.

Šalia ir jos vyras, kurs, likęs našlys, senatvėj vienui vienas vienkiemyje kažką mintijo, vaikščiodavo pas jaunesnę moteriškę į tolimą kaimą, kartais pamiršdavo pas ją dirbtinius dantis, ne per daug patogius dantis, o ta paskui atnešdavo – nesikrimsk dėl dantų, yra svarbesnių dalykų.

Štai vienatviškas stribo kapas – jis pokaryje mano tuomet jaunų tėvų sodyboj ant aukšto palėpėj esą ieškojo partizanų, bet nukabino ir pavogė skilandį, „kindzių“, kaip čia buvo įprasta sakyt. Tuomet smarki mano senelė, nebūtų iš Perlojos, tėvo motina, suuodusi esmę, pasivijo laukais tolstantį stribų ir enkavėdistų būrį, puolė purtyti stribą, kurio pilvas atrodė kaip nėščio, ir vadas, saikingai intelegentiškas karininkas Mičiuškinas, apsimetęs, kad nieko nežinojo, įsakė „kindzių“ grąžinti, o stribui – visam likusiam gyvenimui – prilipo „Kindziaus“ pravardė. Sąjūdžio pradžioj, kaip buvo įpratęs, tuomet vienintelėj miestelio parduotuvėj „liaudies gynėjas Kindzius“ norėjo apsipirkt be eilės, bet eilėj buvo kelios tremtinės moterys, jo andai šautuvo buože palydėtos, tai ėmė rėkt ir vos neapspjaudė. Tas grįžo ir pasikabino.

Anapus tvoros – kryžiai partizanams virš buldozeriu išmaišytų jų kaulų.

Gana.

Nebūtina ta antologija, geriau be tikslo vaikščioti, žvilgtelt į kapinių šulinį, pasibelst į užrakintą koplyčią ant kalnioko, stabtelt po pušim, pasidairyt pakraštėlyje uogų, grybų ir jausti, kaip kapinės gydo regą ir stiprina klausą, grąžina pusiausvyrą tarp netylos ir tylos.

Andai vienas smagus kritikas, perskaitęs vieną ankstesnių mano knygelių, parašė kaip ir improvizaciją, pavadino ją pagal vieną mano eilėraštį „Kapinių biblioteka“, teigė, jog autorius serga nekromanija, vaikštinėja po kapines ir džiaugiasi, kad jo vertikali padėtis geresnė negu anų.

Gal ir taip – dauguma, kol juda, džiaugias, kad jų padėtis gal geresnė, nors klinikinių mirčių patyrėjai kartais sako priešingai. Nesmagu tik buvo, kad nė tos mano knygelės, nė autoriaus S. S. anas neįvardijo, ir ta „Kapinių biblioteka“ atrodė kaip smulki literatūrinė vagystė iš kapinių.

Tiek tos.

Vis tiek vėl vaikštau po kapines.

Ir džiaugiuos vertikalia padėtimi.

Kol kas.

Stabteliu prie mūsų kapavietės – čia ne didmiesčio, o mažmiesčio kapinės, čia erdvės dar netrūksta, šeimos turi apsitvėrusios savo plotelius. Jeigu juose tampa ankšta, tai galima paprašyt proprosenelio, kad pasislinktų, galima laidot sudūlėjusiojo kape – lai susimaišo kartų kaulai.

Net nežinau, kiek mano prosenelių iš tėvo pusės čia palaidota. Trys? Penki? Devyni? Ar suktų dėl to sau galvą brolis, ar neužsiimtų kuo nors pelningesniu mano brolis, kurio nemačiau, nes numirė pusės metų, o aš atsiradau vietoj jo?

Beviltiški galvojimai, beviltiškas laikas eiti pro beviltiškus vartus.

Pakeliui užsuku į Merkinės knygynėlį ir šypsausi: „Spūn Riverio antologija“ – išleista 2000-aisiais ir dabar vienintelė šiame knygynioke poezijos knyga – tebestovi vietoj, beveik vertikaliai, maždaug 85 laipsnių kampu, kaip stovi atsirėmę į medį ar į praeitį, jau septinti metai taip: simpatiška knygininkė Jolanta kartkarčiais nubraukia nuo „Spūn Riverio“ dulkes ir padeda su visais numirėliais įprastinėn pagarbion vieton. Du egzempliorius, nes aš nusipirkau tik vieną, o likusių – gal niekas niekad, gal sulauksim dešimtmečio ir paminėsim mažą jubiliejų.

Ne todėl, kad čia Merkinė.

Ne todėl, kad ten Vilnius.

Ne todėl, kad skaitymas kliudytų džiaugtis vertikalia, horizontalia ar dar kokia nors padėtimi, o todėl, kad tai ne bulvės ir ne uogienė, ir apskritai nieks miestelyje, net mokytojai ir besikeičiantys kunigai, nežino – kas tai.

Bruknės ir spanguolės

„Bruknelę“, užrašęs 2004-ųjų Kalėdų datą, padovanojau mamai, pradėjusiai devintą dešimtį ir vis išeidinėjančiai iš šito pasaulio, nes ką bedovanot senam žmogui, kuriam jokių daiktų beveik nebereikia, o knyga juk – pusiau daiktas, pusiau ne daiktas. Ja galima nudobti musę, bet galima atsiverst atsitiktinį puslapį ir perskaityt posmelį iš skyriaus apie nelemtą lošimą:

Tuo tarp Maumulis
Kakta su guzu –
Plačiai užsimojo
Karalių tūzu.

Gal proproanūkiai, jeigu proanūkiai neprasiloš ar neprasimuš mirtinai kaktų, skubėdami į stipriausią pasaulyje valstybę, perskaitys.Tą Martyno Vainilaičio mitologinę eiliuotą pasaką išsirinkau todėl, kad vis rengiausi autoriui – nors ir pavėluotai – ištesėt pažadą, parašyti apybraižą apie jį, kaip vaikų poetą, nes tuomet dirbau nemažame laikraštyje.

Bet, užgriuvus asmeninėms ir kt. problemėlėms, į Vainilaičio septyniasdešimetį taip ir nenuvažiavau, sakiau, pabendrausim kitą kartą, juk ne apie paradinį vakarą turiu parašyt, o apie seno vaikų poeto gyvenimą. Vis sakiau – kitą kartą, kol tasai „kitas kartas“ prisirimavo prie karsto.

Taip ir likom akivaizdžiai nepažįstami.

Nei susidraugavę, nei susipykę.

Susitikę laike, bet prasilenkę erdvėj.

Kaip dabar parašysiu apie jo vaikystę Mergežeryje, apie paauglystę visai kitokioj Varėnoj, paskui Griškabūdyje, apie studijas Lietuvos konservatorijos teatriniame fakultete, apie redaktoriavimą „Žvaigždutėj“, vėliau – „Genyje“, apie paskutines jo vasaras Valkininkuose, apie jo bendravimą su „žemaičių ambasadoriumi Dzūkijoj“, su stabmeldžiu, anekdotininku ir grafiku, jau išėjusiu į dausas Algimantu Švažu?

Dilgteli lyg ir kaltė, kai žvilgsnis užkliūva už „Bruknelės“ – rūgštoka ta uoga, bet siela spangteli, lyg ne bruknę, o saują spanguolių prarijus. Juk „Grigo ratai“ ir „Ežio namas“ buvo tarp ankstyvos mano vaikystės knygiokių, o aš taip ir neištesėjau vyresniam kolegai pažado, nes kliudė niekingi rūpesčiai – tai ratų, tai pinigų, tai laiko nebuvo, tai vienadienių sensacijų, tai dar kokių niekų tam laikraščiui, kur septynerius metus dirbau, reikėjo. Paskui nebedirbau. Vis tiek retsykiais pagalvodavau apie M. V., ypač kai akims užkliūdavo „Bruknelė“ – didelė ir raudonai juoda, gal kokiam nors kitam laikraščiui parašysiu, tik ne šią savaitę, tik ne šitą mėnesį...

Skaičiuoju ypatingus velionis, kuriuos, dar kalbius, suspėjau prakalbint, kol dirbau žurnalistu, ir skaičiuoju tuos, kuriuos ketinau prašnekint, bet nespėjau, – ir tų, ir anų maždaug po lygiai. Nors – kokia čia lygybė?..

Slogus sapnas: numiriau ir privalau – gal už bausmę – dirbt pomirtiniame laikraštyje, šlykštokame, banalokame, beveik bulvariniame, noriu rašyt apie menininkų, keliautojų, pokštininkų ir atsiskyrėlių gyvenimus, apie esmę ir sielų virpesius, bet man darbdavys (gal ir ne Belzebubas) liepia pasakot tik apie jų prisidirbimus, trumpai ir aiškiai. Apie knygas, menus ir siekiamybes – tabu, vos ne kaip tikrovėj, o atsibudus burnoj spangus spangus – ne bruknelių – gal spanguolių skonis.

Kažkuris mitologas yra sakęs: jei staiga dingtų visi lietuvių mitologų darbai, visos legendos su pasakom, tai mūsų mitologiją būtų galima atkurti pagal M. Vainilaičio „Bruknelę“. Gal per stipriai pasakyta, bet šiek tiek tiesos yra. Ar beįmanoma iš poeto, kurio asmeniškai nepažinojai, knygų ir iš sausos biografijos, iš fotografijų, iš amžininkų pasakojimų daugmaž atkurti gyvą autoriaus paveiks­lą? Ne atkurtum, o tik sukurtum – pagal save, tik ar bereikia? Juk svarbiausia paslaptis jau nusinešta.

„Dausos“ –

panešiota, pabrozdinta pirmoji Gintaro Beresnevičiaus knyga su žirgu ir negyvu raiteliu viršelyje, išleista 1990 metais. Andai skaičiau ją miške, po debesimis. Tokias knygas kaip „Baltų religinės reformos“, „Lietuvių religija ir mitologija“ labiau mėgstu skaityt atviroj erdvėj, nes, pasak G.B., senieji lietuvių dievai nenorėjo būt uždaryti tarp sienų. „Dausas“ vakar vėl skaitinėjau iš naujo, iš pradžių po beržais, o, eidamas miegop, lovoj, užsidegęs žvakę šalia, nes dabar, kai savo atokybėje tai rašau, yra 2006-ųjų rugpjūčio 9-oji. Po vidudienio iš laidojimo namų Vilniuj netrukus turi būt išnešamas karstas.

Dar praėjusią naktį prie žvakės iš „Pabėgusio dvaro“ antrąsyk perskaičiau „Trumpą lietuvių istorijos kursą“, dar – „Iš pasaulio istorijos“, ir neviltis susimaišė su keista šypsena, su begarsiu juoku.

Kas dabar bepakutens istoriją?

Kas beišjudins kokią miegančią dievybę?

Kas ginčysis, jog dievas nėra apvalus?

Kas reziumuos: Beresnevičius tai supai­sys?

Kiaurymė, spraga, tuštuma.

Pagoniu save laikantis Seimo narys Gediminas Jakavonis sako išsiaiškinęs vietovę netoli Perlojos, prie Mildupio upeliuko, kur esą buvusi Mildos šventykla. Prieš tūkstantį ar kelis šimtus metų. Žinių atoaidžiai – iš kartos į kartą – ataidėjo iki mūsų. Brandinom sumanymą ten per Mildos vardadienį, gegužės 13-ąją, surengti meilės lyrikos skaitymus. Gal papildant religijotyrininko esė ar moksliniu darbu. Nedažnai buvodamas Vilniuj, su G. B. tik apie poeziją ir vyną – trumpai, įdomiai – šnektelt suspėjau, o atsakingą už lietuvių meilę ir pasidauginimą deivę Mildą palikau kitam kartui.

Dabar žiūriu į „Dausas“, ir tiesiog nuskausminančiai veikia tų „Dausų“ skyrių ir skyrelių pavadinimai: „Mirusieji medžiuose, augaluose“, „Virtimas paukščiais“, „Laikini įsikūnijimai ir atgailaujančios sielos“, „Užpasaulinės sritys“, „Dievo pasiuntinys“, „Laukinė medžioklė“.

Tik 16 metų prabėgo nuo „Dausų“ pasirodymo iki dausų atsivėrimo jų autoriui. Per tą laiką – 17 knygų. Lyg niekur nieko – dėstytojaujant, naktimis nemiegant, valandas ištempiant ar suspaudžiant, kartais nuklystant, kur laikas kitaip keičiasi.

Keturiasdešimt penkeri.

Keturiasdešimt šešeri.

Tokiam amžiuj sapnai tampa rūstesni.

Bet dar gali susapnuoti kokią anapusinę knygų lentyną – su keletu naujų ir netikėtų G. Beresnevičiuas mokslinių studijų bei žaismingų romanų, ne per daug komercinių, išnešiotų, parašytų, kai autoriui sueis 55, 65, 75.

Išsivirti kavos.

Užsirūkyti.

Kaip tai reikšminga – regėti „Sutemose“ („Šiaurės Atėnai“, 2005, Nr. 42):

„Užsikirto mano žiebtuvėlis, kuriuo prisidegu naktį cigaretes, kai žiūriu tai į kompiuterio langą, tai į kokio kito žmogaus langą, o degtukai pasibaigė, ir man pasidarė baisu, nes kava be cigaretės yra liūdnas gėrimas, kuriuo pasmerktieji kankinami pragare, ir nakčia rašydamas tekstus su kava ar arbata turiu retkarčiais parūkyti, nes tai nesveika kūnui, bet gera minčiai. Nežinodamas, ką daryti, išėjau į mikrorajoną trečią nakties pasiskolinti degtukų. (...) Sakiau, kad man tereikia kelių, nes aš užsidegsiu žvakę ir tada jau degtukų nuodėguliais prisidegsiu nuo tos žvakės (...). Paryčiui atėjo mano dukra ir, pamačiusi virtuvėje degančią žvakę, ją užpūtė, nes buvo mokyta, kad taip būti negali, kad prie žvakės dera sėdėti ir budėti, viena žvakė negali būti palikta“.

Taupau paskutinę žvakę, vėl uždegsiu po trijų valandų, kai Kaune, Romainių kapinėse, turės nusileist duobėn karstas ankstyvasis. Paliksiu degančią žvakę, ne vieną, o tarp „Dausų“, „Imperijos darymo“, „Vilkų saulutės“ ir kitų. G. B. knygų, o pats eisiu atviron erdvėn su kava ir cigaretėm, prie ugniavietės savo atokybėj, sėdėsiu akimis į tą pusę, o ji šiuo atveju vakaruos, anapus Straujos upeliokės, – mirusieji išeina kiton pusėn vandens. Mes liekam daryt arba nedaryt imperijos, tos, be teritorijos, bet su žmonėm. Be G.B. ją daryt bus kebliau, o ir mirt – nuobodžiau. Vienoj esė jis rašė apie mažas „mirtytes“ – jos ištinka, kai perstumdai baldus, pakeiti aplinką ir panašiai, tos „mirtelės, mirtytės“ lyg atnaujina tave. Jausmas dabar, lyg būtų numiręs mirties žinovas ir nebūtų ko paklausti, kaip su ja bendrauti dabar, kai pernelyg giedra ir skaidru – nuo „Dausų“ gal iki padausių.

„Pomirtinio gyvenimo problema bus didysis žmogaus rūpestis iki laikų pabaigos...“ – taip 1990 metais palydėjo minėtą pirmą G. Beresnevičiaus knygą Vytautas Radžvilas. Jeigu taip, tai ir pomirtinės knygos bus didysis mūsų rūpestis iki laikų pabaigos.

 

Skaitytojų vertinimai


32142. ivs2006-10-30 03:11
Nu liuks. Nu geras. Užsikabinau už žodžių "taip groja viešpats, kai atsibosta piešti", o paskui tie dirbtiniai dantys, palikti pas jaunesnę moteriškę tolimame kaime ir vertikali padėtis, kalbintųjų ir nekalbintųjų "lygybė" ir, žinoma, Dausos. Lyg magiška skaičiuotė:
    Keturiasdešimt penkeri.

    Keturiasdešimt šešeri.

    Tokiam amžiuj sapnai tampa rūstesni.
Kieno dabar eilė kiton pusėn vandens?

32154. pega :-) 2006-10-30 09:03
Gerai padirbejo Stasys.Siai temai dar labai tiktu jo eilerastis SENI KAIMYNAI.Girdit-krenta,kaip rasa ant tako,jusu grudas skildamas perpus...

32204. rudra2006-10-31 08:38
Tekstas į sielą (tenenuskamba egzaltuotai). Kaip ir visi šio Autoriaus tekstai, eilės, - primena, išjudina kažką, pakylėja.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
2:25:57 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba