MIRTIS KINE IR REALYBĖJE

Nors mirtis - savotiškas kasdienybės prieskonis, paprastai apie ją garsiai nekalbama. Tačiau vizualinė kultūra ją įvaizdina ir paverčia pramoga. Mirtis kine tampa romantine, brutalia, apgailėtina arba visiškai nieko neteigiančia reikšme. Kūnas kine tik atlieka vaidmenį, jo paties autentika yra nugalėta. Autentika neturi vertės, mat mirimas yra suvaidintas.

Mirtį galime vadinti vieninteliu gyvenimo tikslu. Ji gali būti suvokiama kaip didžiausia gyvenimo dovana. Tokiu atveju laimingiausias dalykas yra numirti ramiai, lengvai, susitaikius su būties tiesomis, tarytum panirti į savo paties intymumą. Mirtis liečia tik mirštantįjį ir nieko, kas yra aplinkui jį. Būtent toks panirimas galimas mirtį išgyvenant senatvėje.

Suvokti kiekvieną akimirką kaip vertingą gyvenimo elementą - reiškia patirti daugybę impulsų. Toks savo būties vertinimas tampa susitaikymu su mirtimi. Susitaikantis su mirtimi filmo herojus romantizuojamas, tokioje situacijoje jis dažnai atrodo kaip didvyris. Aplinkiniai staiga išskysta, skausmas, peraugantis į isteriją, rodo jų trapumą. Kaip realybėje, taip ir kine mirtis gali dezorientuoti, tapti pamišimo priežastimi, leidžia kinematografams nuslysti į psichodelikos zonas. Čia mirtis ir mirimas yra jusles aštrinanti priemonė.

Artimojo mirtis dažniausiai veda į susitaikymą su realybe. Tačiau kine susitaikymas neretai atidėliojamas. Gedulas suspenduoja gyvenimo tėkmę. Gyvenimas, tapęs statiška atkarpa, plazdančia dinamiškoje realybėje, nėra tapatus tikram gyvenimui. Kinas negali būti tapatus realybei, o mirties vaizdavimas kine neretai dar labiau atitolina jį nuo realaus gyvenimo. Tačiau tas atitolimas skatina mirties suromantinimą.

Mirštantysis yra tarsi pažeista organizmo-sociumo ląstelė. Mirimas yra mirštančiojo reikalas, bet jos sukeliamas skausmas tampa aplinkinių patirtimi ir tikrove. Mirtis kaip infekcija sugriaužia vieną ląstelę ir palieka savo ilgai negyjantį randą kitose organizmo ląstelėse. Randas - skausmas, kurio intensyvumas mažėja priklausomai nuo artumo su mirusiuoju.

Mirtis - sunkiai suvokiamas reiškinys, apie ją žinome nedaug. Todėl imamės interpretacijų. Mirtis kine vaizduojama remiantis viena iš galimų interpretacijų. Žmogus mirtį įvaizdina tam tikrais pavidalais. O įvaizdinimo būtinybę įrodo vizualinės kultūros suformuota ikonografija. Tie vaizdiniai yra suformuoti autentiškos patirties. Kinas mirties vaizdinius verčia stereotipinėmis ikonomis.

Justi artėjant mirtį - reiškia nebegalėti tęsti savo veiklos, prarasti savo tapatybę, nebeieškoti atsakymų arba tarpusavyje sumaišyti klausimus ir atsakymus. Tokiu atveju nebėra prasmės pesimizmo keisti optimizmu, o savianalizė tampa dar labiau gniuždančiu veiksmu. Vadinasi, mirtis gali būti suvokiama kaip psichinė ir biologinė individo destrukcija. Destrukcija - kaip jokių prasmių ir tikslų neturintis, baigtinis procesas.

Tačiau kine mirtis geba tapti pagrindine tiek siužeto, tiek filosofinio naratyvo ašimi. Pats naratyvas alegoriškai gali būti suvokiamas kaip gyvenimas, o mirimas - kaip paradoksalus tą gyvenimą formuojantis elementas. Paradoksalumas sušvelninamas, jei filme nuo pat pradžios kuriama mirties nuojauta. Mirtis filmo pradžioje ar pabaigoje, kaip ir gyvenime, gali būti suvokiama kaip kažkieno pabaiga arba naujo pradžia.

Mirtis gyvenime ir kine gali būti traktuojama ir kaip geismo objektas, gyvenimo dovana. Tai įrodo savižudybės fenomenas. Tokiu atveju geriausia dovana sau - tapti savo mirties autoriumi.

Apskritai mirtis yra nuolat kuriama kiekvieno, mirštančio vakar, dabar ir rytoj. Paradoksalu, žmogus mirtį gali laikyti savo paties ir kitų autoriniu darbu, nors savosios mirties patyrimas ir kūrimas yra pati nemaloniausia viso gyvenimo procedūra.

Mirties akimirka gali būti suvokiama ne tik kaip atsisveikinimas, bet ir kaip tam tikra padėka už gyvenimą, kuris turėjo galimybę susikirsti su tebesitęsiančiu kitų gyvenimu.

Mirtis kaip silpnumo ir didingumo akimirka - atiduoti save gamtai. Neišvengiamybė veda į nesąmoningumą, pasiglemždama visas įmanomas tik gyvajam būdingas prasmes ir reikšmes. Mirštantysis lieka pats su savimi, kovoja ir susitaiko. Jis yra kūniška figūra ir jausmų indas kartu.

Mirtis, kaip ir meilė, yra liūdesio, skausmo ir jausmų išraiška. Tačiau mirties atveju negalimas joks tęstinumas ir koregavimas. Mirtis negali būti kontroliuojama ar slopinama, ji veda tik vienu keliu.

Kinas negali perduoti jausmų turinio, išgyvenamo pačiam mirštant ar būnant šalia mirštančiojo. Jis tik teigia romantiškos, siaubingos, psichodelinės mirties galimybę. Kino pagalba mirtis tampa preke, viena iš galimybių suvokti, kaip mes galėtume numirti.