Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-10-27 nr. 3115

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
VĖLINIŲ
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
 Jurgita Mikutytė.
ŽVILGSNIS Į KAIMYNO VERTĖJO DARŽĄ
1

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (2)
3
• Jūratė Baranova.
KAIP TAPTI SAUKOS KŪRYBOS ŽINOVU?
18

POKALBIAI 
• PO TĖČIO NUMYLĖTU ĄŽUOLU1

KNYGOS 
• Rūta Šlapkauskaitė.
YANNO MARTELIO „PI GYVENIMAS“: LYGTIS SU TRANSCENDENTINIU NE/ŽINOMUOJU
4
• NUOSTABIOS MEILĖS ISTORIJA3
• SU BLOGAIS KETINIMAIS
• MISTERIJA
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• JEANAS FRANÇOIS LAPORTE’AS: „NORIU TAPTI KLAUSYMOSI VIRTUOZU“15

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MINIMUMAS?
• Emilija Budrecka.
NELĖS ZIRNYTĖS PARODA GALERIJOJE „ARTIMA“

PAVELDAS 
• Anatolijus Bachtinas.
KALININGRADAS NUSPRENDĖ ATSTATYTI KARALIAUČIAUS PILĮ
1

TEATRAS 
• SENSACINGAS LIETUVIŲ ANIMACIJOS STUDENTO IŠŠŪKIS
• LĖLIŲ TEATRŲ KONKURSE – BE STAIGMENŲ
• „RAŠANTI KARTA“ – JAUNIESIEMS DRAMATURGAMS

POEZIJA 
• STASĖ LYGUTAITĖ-BUCEVIČIENĖ3

PROZA 
• Jaroslavas Melnikas.
VIDUJE
1

VERTIMAI 
• Frank Norten (Vokietija).
UNDERGROUND III
2
• Rody Gorman (Škotija).
PIENĖS
• Maria Grech Ganado (Malta).
SANDALAS
• Pia Tafdrup (Danija).
SKAITANT MEDŽIUS
1
• Ryszard Krynicki (Lenkija).
NEPASTEBIMAI
• Njordur P. Njardvik (Islandija).
VĖJO NEGALIMA MATYTI

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Juozas Žitkauskas.
BARDŲ FESTIVALIS NUSTEBINO DALYVIŲ GAUSA
1
• Eglė Kačkutė.
BIBLIOTECA BODMERIANA – PASAULIO LITERATŪROS BENDRUOMENĖ
1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Filosofas ARVYDAS ŠLIOGERIS atsako į EDVARDO RIMKAUS klausimus.
VISA KALBA YRA METAFOROS
31

KRONIKA 
• KULUARAI
• RENKAME METŲ KNYGĄ!20
• Ridas Viskauskas.
TEATRINĖ STAIGMENA PREZIDENTO REZIDENCIJOS PAŠONĖJE

DE PROFUNDIS 
• 1926 METŲ RETRO3

PARK@S 
• Vigmantas Butkus.
TEMA: APIE ALAUS BAMBALĮ
4
• Gintautas Mažeikis.
KRIKŠTATĖVIO BIBLIOTEKĖLĖS PATARIMAI VERSLININKAMS
2
• GYVENIMAS PAGAL „PASIDARYK PATS“3
• Dalia Tamošauskaitė.
IŠ VABALŲ GYVENIMO
2
• Remigijus Venckus.
MIRTIS KINE IR REALYBĖJE
1
• ROLANDO ANDRIJAUSKO KELIONIŲ FOTOGRAFIJOS. WWW.ROLLINDUST.COM1

AKTUALIJOS

ŽVILGSNIS Į KAIMYNO VERTĖJO DARŽĄ

Jurgita Mikutytė

[skaityti komentarus]

Vokiečių vertėjų sąjunga, remiama Roberto Boscho fondo, rugsėjo 13-15 d. Berlyne surengė konferenciją „Žvilgsnis į kaimyno daržą“, į kurią sukvietė literatūros vertėjų sąjungų atstovus iš Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Slovėnijos, Čekijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos ir Lietuvos (atstovavo LLVS pirmininkė, šių eilučių autorė). Kaip sako pats pavadinimas, siekta sužinoti, kokia vertėjų situacija Rytų ir Vidurio Europoje, ir pasidalinti patirtimi. Kiekvienas buvo paprašytas papasakoti, kaip jo šalyje tampama vertėju (ar galima šią specialybę studijuoti), ar yra vertėjų sąjunga, kokie jos tikslai ir veikla, ar sąjunga siūlo pavyzdinę autorinę sutartį bei honorarų rekomendacijas ir ar leidėjai su tuo sutinka, ar yra galimybių tobulintis, ar vertėjai gauna pakankamai užsakymų, kokie santykiai su leidyklomis, kokie honorarai, ar vertėjams mokamas procentas nuo parduodamo tiražo, ar gerbiamos vertėjų autorinės teisės, ar autorių teisių įstatymas ką nors sako apie honoraro minimumą, ar mokamas autorinis atlyginimas už knygų panaudą, kokie vertėjų draudimo ir mokesčių reikalai, ar vertėjams skiriamos premijos ir stipendijos.

Serbijos atstovė pasakojo, kad jos šalyje vertėjai neugdomi, tačiau užsienio filologijos seminaruose verčiami tekstai – beveik visi literatūriniai. Literatūros vertėjų sąjunga buvusioje Jugoslavijoje įkurta 1953 m. ir dabar veikia kaip Serbijos vertėjų sąjunga. Vertėjų yra apie 400, 200 jų – aktyvūs, iš jų apie 12 procentų – laisvi. Nauji nariai priimami tik gavus 2–3 rekomendacijas ir patikrinus vertimų kokybę. Sąjunga leidžia vertimų žurnalą, kasmet organizuoja tarptautinę vertėjų konferenciją, skiria premiją (apie 1600 Lt) už prozos, poezijos, eseistikos vertimus, tačiau šiaip nėra veikli. Honorarai nuo 1994 m. nesikeičia – apie 10,4 Lt (į rankas) už 1800 ženklų norminį puslapį, pradedantys vertėjai gauna trečdaliu ar per pusę mažiau. Leidyklos beveik visada vėluoja mokėti, tiražų dydžius taip pat visada slepia. Dėl to ne vienas vertėjas paduoda leidyklą į teismą (ir laimi).

Bosnijoje ir Hercegovinoje situacija sudėtinga dėl to, kad šalyje – trys oficialios, menkai viena nuo kitos besiskiriančios kalbos – serbų, kroatų ir bosnių. Parlamento dokumentų vertėjams tai palanku, bet štai literatūros vertėjams – anaiptol, nes Bosnijos ir Hercegovinos knygų rinka kertasi su kroatų ir serbų: daugelis knygų gali būti importuojamos, po 1996 m. šalyje didžiųjų leidyklų neliko, bet vis steigiasi mažos naujos. Vertėjai neugdomi, iš esamų (aktyviau verčiančių yra apie 40) – nė vieno laisvo. Šiuo metu bosnių rašytojo Dževado Karahasano iniciatyva kuriama Vertėjų sąjunga, priėmimo į narius sąlyga – viena išversta knyga. Honoraras, jei apskritai mokamas, – nuo 13 iki 17 Lt už 1800 ženklų puslapį.

Slovėnija. Liublianos universitete literatūrinio vertimo disciplinos nėra, bet galima pasirinkti specialius seminarus. Vertėjų sąjunga įkurta 1992 m., turi kabinetą Slovėnijos rašytojų sąjungos pastate, 6 valandoms per savaitę samdo darbuotoją, vienija apie 200 narių (priėmimo sąlyga – dvi knygos), kartą per metus išleidžia straipsnių įvairiomis vertimo temomis rinkinį, retkarčiais rengia diskusijas. Vertėjai gali gauti stipendijas, ypač iš autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos. Honoraras už 1800 ženklų puslapį – vidutiniškai 35 Lt į rankas (minimumas – 21 Lt).

Čekijos vertėjų sąjungos pirmininkė, Prahos Karolio universiteto docentė Hana Linhartová pasakojo, kad universitete yra Vertimo katedra, kurioje galima pasirinkti literatūrinio vertimo seminarus. 1990 m. įkurta Vertėjų sąjunga vienija apie 500 narių, samdo sekretorę, kartą per mėnesį vertėjų paslaugoms – juristo konsultacijos. Sąjunga kasmet rengia konferenciją, jaunųjų vertėjų konkursą, organizuoja vertėjų dirbtuves, skiria stipendijas, nuo 1992 m. teikia premiją už geriausią metų romano vertimą (beveik 7000 Lt). ČR kultūros ministerija kasmet teikia maždaug 35 000 Lt dydžio premiją geriausiam vertėjui. Ypač intriguojanti – Vertėjų sąjungos nuo 1994 m. per Prahos knygų mugę skiriama Antipremija už blogiausią metų vertimą, t.y. už „nukankintą“ originalą bei prastą vertimo čekų kalbą ir kenkimą profesijos prestižui. Antipremija taikoma ne tiek knygos vertėjui, kiek leidėjui ir redaktoriui, jei toks apskritai buvo, mat pastaruoju metu čekų leidyklos taupo ir knygų neredaguoja. Honorarai daugelį metų tokie patys – už 1800 ženklų puslapį mokama apie 15 Lt. Laisvų vertėjų nėra.

Baltarusio Liavono Barščeuskio pasakojimas mūsų nenustebino: jo šalyje vertėjo profesija buvo rizikinga visais laikais. 1840-1905 m. galiojo spaudos baltarusių kalba draudimas, vėliau stalinistinis režimas beveik visus vertėjus išnaikino, po karo buvo propaguojama, kad baltarusių kalba – be perspektyvos, kad ji puoselėja nacionalizmą. Lukašenkos nuomonė ne itin skiriasi, beje, jis neseniai švietimo ministrui davė įsakymą sukurti naujas baltarusių kalbos taisykles. Rašytojų sąjungoje veikusios vertėjų sekcijos veikla paralyžiuota, tad ją perėmė baltarusių PEN centras. Vertėjų sąjungos įsteigti neįmanoma, nes ji neregistruojama kaip juridinis asmuo. Leidyklos nacionalizuotos, yra mažų privačių, bet jų leidžiamus vertimus sunku parduoti knygynuose, todėl kartais knygos metrikoje parašoma, kad ji išleista Sankt Peterburge, Vilniuje ar Bialystoke; Baltarusijoje laisvai galima nusipirkti visokių knygų rusų kalba, tačiau baltarusiškų (tiek originalių, tiek vertimų) – sunku. Literatūrą verčia apie 200–250 vertėjų, savaime suprantama, – tik laisvalaikiu. Honorarus vertėjai gauna tik tuo atveju, jei buvo gauta užsienio parama, o šiaip džiaugiasi, kad knyga apskritai išleidžiama.

Ukrainoje irgi aktuali kalbos ir identiteto problema, teigė Lvovo universiteto vokiečių literatūros ir vertimo dėstytoja Khrystyna Nazarkevič, mat ir ši šalis XIX a. II pusėje neišvengė spaudos ukrainiečių kalba draudimo. Dabar daugelis ukrainiečių, ypač Rytų Ukrainoje, kalba tik rusiškai, o vyriausybė neturi jokios nacionalinės kultūros politikos kalbai apginti. Tik pusė Ukrainoje išleidžiamų knygų – ukrainiečių kalba, bet ir tos prastai platinamos: viena vertus, dėl liaudies antipatijos gimtajai kalbai, antra vertus, dėl neišmanymo. Taigi Ukrainoje vertėjai verčia tiek į ukrainiečių, tiek į rusų kalbą, nors iš Rusijos importuotos verstos knygos pigesnės, kadangi Ukrainoje leidykloms mokesčiai dideli. Vertėjų sąjungos nėra. Lvovo universitete yra pasirenkamos vertimo paskaitos. Honoraro dydis – apie 7 Lt už puslapį Lvove (Vakarų Ukrainoje) ir šiek tiek daugiau Kijeve.

Rusijos atstovas, žurnalo „Inostranaja literatura“ vyriausiasis redaktorius, vertėjas Aleksandras Livergantas pirmiausia prisiminė sovietinius laikus, kai vertėjų buvo nedaug, bet jie buvo labai gerbiami ir gerai apmokami. Dabar jauni vertėjai uždirba daugiau nei senieji, nes šie dirba lėtai; redagavimo kultūra supras­tėjo, leidėjai dažnai pamiršta vertėjo pavardę. Honorarai skiriasi: jei vertėjas verčia greitai ir dar bestselerį, gali gauti net apie 30-40 Lt už puslapį, jei verčia lėtai ir klasiką – apie 10-13 Lt. Nuo 1991 m. veikia Rusijos vertėjų sąjunga, vienijanti daugiausia techninio pobūdžio knygų vertėjus, nors yra joje ir beveik neveikianti meninio vertimo sekcija. Pasijutę nebereikalingi, senosios kartos vertėjai, gavę Norvegijos vertėjų sąjungos paramą, 2005 m. įkūrė Literatūrinio vertimo meistrų sąjungą (rusiškai skamba dar išdidžiau – союз „Мастера литературного перевода“); jai priklauso apie 200 narių, priimami ir perspektyvūs jauni vertėjai. Samdoma koordinatorė ir buhalterė. Ši sąjunga jau surengė tarptautinę rusų literatūros vertėjų konferenciją, kartu su Britų taryba įsteigė premiją už geriausią metų prozos ir poezijos vertimą; labiausiai siekia ugdyti pradedančius vertėjus, sukurti tinklalapį, vertėjų duomenų bazę, skirti stipendijas vertėjams.

Daugelio besiklausant prieš akis kilo chaoso vaizdai. Geresnė padėtis – Čekijoje, Slovėnijoje ir Lietuvoje. Visoms minėtoms šalims bendra tai, kad leidėjai dažniausiai pasisavina visą (ar didelę dalį) užsienio fondų vertimams skirtą paramą, vertėjams mokėdami grašius.

Nors Vokietijos vertėjai taip pat skundėsi, kad retas kuris gali gyventi vien iš vertimo, gerai tvarkomi socialiniai, teisiniai ir vertėjų tobulinimosi reikalai mus, Rytų ir Vidurio europiečius, apstulbino. Literatūros vertėjų sąjunga įkurta 1954 m. kaip profsąjunga, dabar jai priklauso 1200 narių. Kitaip negu daugelyje kitų šalių, į narius priimami visi, publikavę bent vieną verstą knygą. Tokia solidari ir reprezentacinė sąjunga gali pasiekti, kad vertėjams būtų priimti palankūs įstatymai. Beje, nario mokestis – 1 procentas pajamų. Sąjunga nariams siūlo nemokamą teisinę pagalbą (jei reikia – ir teisme), pavyzdinę autorinę sutartį, honorarų rekomendacijas (mokami svyruoja nuo 12 iki 22 eurų, t.y. 41-76 Lt, dažniausiai – 62 Lt už norminį puslapį). Vokietijoje (ir Austrijoje) norminis puslapis, pripažįstamas leidėjų asociacijos ir teismo, – 30 eilučių po 60 ženklų, į juos įskaičiuojami ne tik tarpai tarp žodžių, bet ir nebaigtos eilutės (pvz., dialogų ar naujos pastraipos atveju). Taigi pagal mūsų skaičiavimo sistemą išeitų 1400-1600 ženklų puslapyje. Vertėjų sąjunga pasiekė, kad įstatyme būtų numatytas honoraro minimumas. Tam buvo surengta pavykusi akcija: kiekvienam parlamentarui padovanota po verstą knygą su asmeniniu vertėjo laišku, kaip ilgai jam teko dirbti ir kiek pinigų už tai gavo. Vokietijoje vertėjai gauna ne tik iš anksto sutartyje numatytą honorarą, bet ir procentą nuo parduodamų egzempliorių, jei viršijamas tam tikras tiražas.

1997 m. Vokietijoje buvo įsteigtas Vertėjų fondas, kad būtų galima gauti paramą (kasmet susidaro apie 380 000 eurų biudžetas), kuri išleidžiama vertėjų tobulinimosi dirbtuvėms (pagal kalbas), seminarams įvairiomis temomis (pvz., istorinių, kriminalinių romanų vertimas, grožinio teksto analizė vertėjams, nauji klasikos vertimai, šnekamosios kalbos, poezijos intarpų prozoje, dialogų vertimas), kitokiems renginiams, darbo, kelionių, mentorių stipendijoms. Pastaroji – kai mėnesiui ar keliems sudaromas pradedančiojo ir patyrusio vertėjo tandemas, abiem skiriant po stipendiją, kad labiau patyręs globotų ir padėtų spręsti vertimo problemas „pradinukui“.

Trumpai apie Lietuvos literatūros vertėjų situaciją: aukštosiose mokyklose meninis vertimas nedėstomas, todėl LLVS 2006 m. rudenį pirmąkart rengia meistriškumo kursus (suplaukė net apie 100 registracijos anketų, nors vietų mažai). LLVS organizuoja 4–5 viešus seminarus-diskusijas per metus, turi (neseniai patobulintą) tinklalapį, jame – narių duomenų bazę, diskusijų forumą, vertimo kritikos skyrių ir kita; Vertėjų dieną teikia dvi Šv. Jeronimo premijas, neilgai trukus skirs Valdybos premiją asmeniui, ypač daug nuveikusiam per pastaruosius vienerius metus meninio vertimo srityje (pvz., recenzentui, dėstytojui, gal net leidėjui). Visus konferencijos dalyvius sudomino LLVS vertimo kritikos gaivinimo projektas – skatinti kritikus, vertėjus rašyti analitines užsienio grožinės literatūros ir jos vertimų recenzijas, mokant papildomą honorarą. Visa LLVS veikla dokumentuojama tinklalapyje www.llvs.lt.

Pradedantys vertėjai Lietuvoje gauna apie 17 Lt ir mažiau už puslapį (2000 ženklų) į rankas, labiau patyrę – vidutiniškai 21 Lt ir daugiau, nors duomenis surinkti ir apibendrinti sunku, kadangi mūsų vertėjai nelinkę atvirai kalbėti, o „vienadienių plaštakių“, kurias išnaudoja leidyklos, nekreipdamos dėmesio į vertimo kokybę ir mokėdamos mažai, irgi yra. LLVS siūlo pavyzdinę autorinę sutartį, tačiau šiuo metu oficialios derybos su Leidėjų asociacija būtų sudėtingos, nes Seime ruošiama nauja autorių teisių įstatymo redakcija, jau nekalbant apie tai, kad leidėjai nemato reikalo su vertėjais kalbėtis.

Dabar galiojantis įstatymas apie honorarus tesako tiek, kad kiekvienas „autorius turi teisę į autorinį atlyginimą“ ir „Autorinio atlyginimo dydis nustatomas šalių susitarimu“. Naujojo įstatymo projekte numatytas tik vienas punktas, kuriame šiek tiek konkrečiau kalbama apie pinigus: „Kūrinio antrasis ir vėlesni leidimai arba papildomi tiražai galimi tik tuo atveju, jei dėl to susitarta leidybos sutartyje ir numatytas atlyginimas autoriui ne mažiau kaip 5 procentai leidėjo pajamų iš atitinkamo leidimo ar tiražo. Leidėjas privalo apie tai iš anksto pranešti autoriui, kad šis per protingą terminą galėtų padaryti reikalingus kūrinio pakeitimus. Šie pakeitimai neturi keisti kūrinio pobūdžio ir neprotingai didinti kūrinio išleidimo išlaidas“. Tai truputėlį geriau, negu buvo, bet vis tiek nepakankamai konkretu, juolab kad leidėjai slepia papildomų tiražų dydį.

Lietuvoje nereglamentuotas norminis puslapis; nuo sovietinių laikų iki šiol skaičiuojama lankais, kurių dydį leidėjai interpretuoja įvairiai.

Grįžtant prie konferencijos. Jos pabaigoje dalyviai svarstė dilemą: „Kokybė versus kiekybė (t.y. profsąjunga)“. Juk dauguma minėtų sąjungų priima narius, atsižvelgdamos į vertimo kokybę, taigi – anaiptol ne visus, kitaip negu Vokietijoje. Tačiau Vokietijoje, pirma, daug galimybių tobulintis. Antra, ten nėra tiek problemų dėl kalbos, priešingai nei kai kuriose aukščiau minėtose šalyse (įskaitant ir Lietuvą), kurių gyventojai, tarp jų ir daugelis vertėjų, savo gimtąja kalba taisyklingai kalbėti nemoka (išskyrus galbūt kalbininkus) ir kuriose knygos neredaguojamos.

Bet kad ir kaip išdidiems skurstantiems individualistams vertėjams nepatiktų žodis „solidarumas“, daugiau pasiekę užsienio kolegos ir Lietuvos juristai, su kuriais teko konsultuotis, sutartinai teigia, kad jis yra vienintelis vaistas padėčiai pagerinti.

Tiesa, Lietuvoje vokiškas modelis nelabai įsivaizduojamas: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga įregistruota Kultūros ministerijoje kaip meno kūrėjų organizacija, ir tai, kad literatūros vertėjai pripažįstami menininkais, – gražu. Taip pat puiku, kad LLVS gali kasmet gauti paramą kūrybinėms programoms iš valstybės lėšų. Tačiau meno kūrėjų organizacijos, remiantis įstatymu, negali būti profsąjungos. Taip pat meno kūrėjų įstatymas griežtai nurodo narių priėmimo (drauge ir meno kūrėjo statuso suteikimo) sąlygas. Taigi mums belieka raginti jaunus vertėjus stengtis versti kuo geriau, o įveikus dvi knygas – stoti į LLVS, nes visų vertėjų darbo ir gyvenimo sąlygos pagerės tik siekiant to visiems kartu.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
2:25:46 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba