TEATRINĖ STAIGMENA PREZIDENTO REZIDENCIJOS PAŠONĖJE

Spektaklio „Vieno miesto istorija“ programėlės fragmentas

Baltarusijos valstybinis lėlių teatras, kaip rašoma interneto puslapyje www.puppet-minsk.com, įkurtas 1938 metais Gomelyje. 1950-aisiais teatras perkeltas į Minską. Šiandien varganokai atrodantį teatrą (Lietuvos valstybinių lėlių teatrų bent jau išorinis vaizdas daug geresnis) galima rasti Engelso gatvėje, priešais monumentalios formos Prezidento rezidenciją. Ši detalė patraukė dėmesį, kai Minske žiūrėjau jauno režisieriaus Aleksandro Januškievičiaus spektaklį „Vieno miesto istorija“ (pagal M. Saltykovą-Ščedriną; premjera įvyko 2005-ųjų gruodį; dailininkas Valerijus Račkovskis).

Baltarusijos valstybinis lėlių teatras repertuare turi 11 spektaklių suaugusiems. (Čia nė vienas mūsų lėlių teatras negali konkuruoti…) Spektaklius suaugusiems teatras vaidina ne savaitgaliais, o darbo dienomis. Gaila, temačiau vieną teatro vadovo Aleksejaus Leliavskio spektaklį vaikams – premjerą „Žydroji paukštė“ (pagal M.Maeterlincką). Spektaklis stiliaus požiūriu pasirodė kiek eklektiškas, su „juodu humoru“ (pantomimos scena, kaip „iš kapų“ pakyla miruoliai…), todėl sunku nuspėti, koks spektaklių suaugusiems lygmuo.

Bet grįžtu prie spektaklio „Vieno miesto istorija“. Lietuvos teatre jau būsim pamiršę vadinamą „Ezopo kalbą“, kai tam tikrą žiūrėjimo džiaugsmą teikdavo atpažinimas, ką iš tiesų nori publikai parodyti ir pasakyti kūrėjai. Minske šitai prisiminiau. Ir mėginsiu „sužaisti“ pagal spektaklio taisykles.

Vaidinimas – išimtinai apie Rusiją. Scenoje regime iš lentų sukaltą keliaaukštę širmą su angomis lėlių veikėjams. Antrame aukšte – vieta aktoriui, vaidinančiam Valdžią. Taigi vieno miestelio nusmurgę apsileidę vėplos gyventojai (lėlės tarsi neturi aiškios konstrukcijos, jų figūros pakumpusios, pilvai išsipūtę, šukuosenos susivėlusios…) „sumąsto“, jog geriau gyvens, jei juos tinkamai kas nors valdys. Pasitelkus vaizdo ir garso asociatyvias detales, tarsi keliaujama nuo carinės valdžios iki šių dienų „laisvų rinkimų“. Pavyzdžiui, Brežnevo laikotarpis atskleidžiamas žinių laidos „Vremia“ muzikiniu šaukiniu, paties Leonido parodijuojama kalbėsena ir įstabiais paradais, deklaruojančiais, kad „gyvenimas kasdien gerėja“, – scenoje pravažiuoja mašinikės su dešrų, kumpių ir kitų skanėstų muliažais… Graudžiai groteskiška scena vaizduoja, kaip sunku žmoneliams šiuolaikinėje Rusijoje (juk ne apie vieningą Baltarusiją ši daina…). Tokia „bobulencija“ agituoja: „Balsuokite už mane!“ ir patiekia „liaudžiai“ dėžę „vodkos“. „Liaudis“ (lėlės) „vodką“ kliu kliu kliu… Jos konkurentė neatsilieka ir agitacijos pabaigoje išstumia „vodkos“ dėžių stirtą. „Liaudis“ vėl kliukina… Kas laimėjo „rinkimus“?..

Žvelgiant rimčiau, spektaklio tempą lėtina gana ilgoki Valdžios monologai. O ir vieno doruolio nukryžiavimas spektaklio pabaigoje atrodo kiek deklaratyvus, neparemtas veiksmo eiga. Vis dėlto žavi jauno žmogaus pastanga apžvelgti prieš­taringus „liaudies ir valdžios“ santykius. Rusijos, žinoma. Gaila, kad istorija – reta viešnia lietuvių menininkų lėlių spektakliuose…