Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-10-27 nr. 3115

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
VĖLINIŲ
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
ŽVILGSNIS Į KAIMYNO VERTĖJO DARŽĄ
1

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (2)
3
• Jūratė Baranova.
KAIP TAPTI SAUKOS KŪRYBOS ŽINOVU?
18

POKALBIAI 
• PO TĖČIO NUMYLĖTU ĄŽUOLU1

KNYGOS 
• Rūta Šlapkauskaitė.
YANNO MARTELIO „PI GYVENIMAS“: LYGTIS SU TRANSCENDENTINIU NE/ŽINOMUOJU
4
• NUOSTABIOS MEILĖS ISTORIJA3
• SU BLOGAIS KETINIMAIS
• MISTERIJA
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• JEANAS FRANÇOIS LAPORTE’AS: „NORIU TAPTI KLAUSYMOSI VIRTUOZU“15

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MINIMUMAS?
• Emilija Budrecka.
NELĖS ZIRNYTĖS PARODA GALERIJOJE „ARTIMA“

PAVELDAS 
• Anatolijus Bachtinas.
KALININGRADAS NUSPRENDĖ ATSTATYTI KARALIAUČIAUS PILĮ
1

TEATRAS 
• SENSACINGAS LIETUVIŲ ANIMACIJOS STUDENTO IŠŠŪKIS
• LĖLIŲ TEATRŲ KONKURSE – BE STAIGMENŲ
• „RAŠANTI KARTA“ – JAUNIESIEMS DRAMATURGAMS

POEZIJA 
• STASĖ LYGUTAITĖ-BUCEVIČIENĖ3

PROZA 
• Jaroslavas Melnikas.
VIDUJE
1

VERTIMAI 
• Frank Norten (Vokietija).
UNDERGROUND III
2
• Rody Gorman (Škotija).
PIENĖS
• Maria Grech Ganado (Malta).
SANDALAS
• Pia Tafdrup (Danija).
SKAITANT MEDŽIUS
1
• Ryszard Krynicki (Lenkija).
NEPASTEBIMAI
• Njordur P. Njardvik (Islandija).
VĖJO NEGALIMA MATYTI

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Juozas Žitkauskas.
BARDŲ FESTIVALIS NUSTEBINO DALYVIŲ GAUSA
1
• Eglė Kačkutė.
BIBLIOTECA BODMERIANA – PASAULIO LITERATŪROS BENDRUOMENĖ
1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Filosofas ARVYDAS ŠLIOGERIS atsako į EDVARDO RIMKAUS klausimus.
VISA KALBA YRA METAFOROS
31

KRONIKA 
• KULUARAI
• RENKAME METŲ KNYGĄ!20
• Ridas Viskauskas.
TEATRINĖ STAIGMENA PREZIDENTO REZIDENCIJOS PAŠONĖJE

DE PROFUNDIS 
• 1926 METŲ RETRO3

PARK@S 
• Vigmantas Butkus.
TEMA: APIE ALAUS BAMBALĮ
4
• Gintautas Mažeikis.
KRIKŠTATĖVIO BIBLIOTEKĖLĖS PATARIMAI VERSLININKAMS
2
• GYVENIMAS PAGAL „PASIDARYK PATS“3
• Dalia Tamošauskaitė.
IŠ VABALŲ GYVENIMO
2
• Remigijus Venckus.
MIRTIS KINE IR REALYBĖJE
1
• ROLANDO ANDRIJAUSKO KELIONIŲ FOTOGRAFIJOS. WWW.ROLLINDUST.COM1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

VISA KALBA YRA METAFOROS

Filosofas ARVYDAS ŠLIOGERIS atsako į EDVARDO RIMKAUS klausimus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Edvardo Rimkaus piešinys

Konceptualiojo meno apraiškas (instaliacijas, performansus ir kitus reiškinius) kai kurie meno žinovai apibūdina ir kaip bandymą suartinti tradiciškai autonomiškomis kultūros sritimis laikomus meną ir filosofiją. Kaip manote, ar įmanoma tokia sintezė?

Konceptualusis menas... Aš tapysiu teisingumą, grožį, gėrį, meilę, iškrypimą, libido ar dar ką nors... Tapyk sau į sveikatą... Dažnai tokio pobūdžio menas yra pagrįstas naikinimu. Pavyzdžiui, boba atsisėda ir pradeda save pjaustyti ar dar ką daryti. Ji nepriima savęs tokios, kokia yra: nesvarbu, gražios ar dar kokios kitokios, – tai visai kiti klausimai. Štai aš jums pademonstruosiu, ką iš savęs galiu padaryti. Sukuriama radikaliai dirbtinė situacija, tiktai skirtumas tas, jeigu lyginsim su tradiciniais menais, kad normalus tapytojas „špachteliu“ raižo drobę, o boba save. Jeigu tau patinka, pinigus už tai moka, – daryk sau. Man nepatinka. Sintezuoti tokį meną ir filosofiją yra beviltiška. Manau, kad kuo menas tampa konceptualesnis, kuo labiau jis orientuojasi į dirbtinę patirtį, tuo labiau jis tolsta nuo filosofijos. Naivesnis menas, remiantis klasikine mimezės samprata, dar susiliečia su filosofija, nes ten vis dėlto dar mėgdžiojama gamta. Žiūrima į daiktą ir stengiamasi kuo tiksliau jį atkartoti, aprašyti. Čia bent jau meno ir filosofijos išeities taškas yra panašus, nors paskui keliai ir išsiskiria. O kuriant tuos vadinamuosius konceptualius meno kūrinius, atmetama natūrali patirtis ir tiesiog pradedama kliedėti. Nesvarbu, ar tie kliedesiai būtų tapomi, giedami, užrašomi. Skirtumas tas, kad vietoje raganų, velnių, dievų, dvasių ar dar ko kito atsiranda visokie libido, kokia nors pasąmonė ir kitokios nesąmonės. Freudo aš baisiai nemėgstu, jis yra vienas Vakarų intelektualinės degradacijos simbolių. Kiek gali nusiristi tokio rango kultūra, jeigu jos intelektualiniu pamatu tampa tokie pseudofilosofai: Marxas, Nietzsche, Freudas. Žemiau neįmanoma nusiristi. Tada pradedi suprasti, iš kur visa tai – instaliacijos, grožėjimasis ekskrementais, lavonų pjaustymas, lupimas odos. Čia yra marksistinis, froidistinis, nyčiškasis pasaulio matymas arba nematymas.

Kai kurie žmonės Jus apibūdina pirmiausia kaip prozos kūrėją, o tik paskui kaip filosofą. Kaip reaguojate į tokius bandymus apibrėžti Jūsų tekstų turinį?

Čia reikia prisiminti, jeigu neklystu, Moliere’ą, kai sakoma – jis gyveno daug daug metų ir suprato, kad kalba proza. Na taip – tai yra tekstas, proza. Tik tiek, kad yra absurdas supriešinti tuos dalykus. Priešinamas tekstas tam, apie ką tas tekstas. Sukonkretinsiu – pakalbėsiu apie metaforas. O, sako, tavo tekstuose daug metaforų, tai čia jau poezija yra. Reikia suvokti, kaip metafora yra vartojama poezijoje, moksle, religijoje ir kaip filosofijoje. Pavyzdžiui, poezijoje metafora gali būti graži arba negraži. Moksle metafora gali būti efektyvi arba neefektyvi. Branduolinės reakcijos metafora yra labai efektyvi, kaip žinome, galima branduolinę bombą pagaminti, bet tai yra metafora, ne daugiau. Religijoje metafora irgi gali būti efektyvi arba ne. Tik tiek, kad dėl metaforų tūkstančius metų kankinami žmonės, pjaunami, sprogdinami nekalti vaikeliai ir visa kita. Tai yra pavojingos metaforos. Filosofijoje metafora gali būti tiksli arba ne. Filosofija turi pradėti nuo nuogų daiktų. Kitaip bus, jeigu tu žiūrėsi kaip mūsų gimnazistės arba kritikai: tai, sako, čia poetinė metafora, daiktų nuogų nėra. Anaiptol. Pirmiausia, kad pamatytum daiktą, reikalingas bekalbis sąlytis su juo. Yra nurengiami kalbos drabužiai. Mano supratimu, tai yra tiksli metafora. Gali būti ir netikslių metaforų. Kalboje apskritai neįmanoma apsieiti be metaforų. Čia jau atskira tema. Tas vadinamas mokslas – tai radikaliausios, kokios tik yra išrastos, metaforos. E=mc² yra metaforų metafora. Arba Heisenbergo pasaulio lygtis tokia yra – supermetafora. Arba atomas – kas tai yra, ne metafora? Laukai, kvantai, kvarkai – visa tai metaforos. Visa kalba yra metaforos. Kitokia ji negali būti paprasčiausiai dėl to, kad žodis negali kokiu nors būdu susilieti su daiktu, tai yra visai kažkas kita negu daiktas. Aš sakau – krėslas, ir ką bendra tas mano burbuliavimas turi su štai šituo krėslu? Ogi absoliučiai nieko. Tai yra metafora. Arba galima ir taip sakyti – tai yra mitas. Kiekvienas ištartas žodis yra mažas mitas. Aš sakau – medis, ir tai jau yra mitas. Žodis „medis“ nieko bendra neturi su tuo, ką aš matau. Tuo požiūriu, žinoma, aš rašau prozą, bet prozą rašo ir Einsteinas, ir Hegelis – visi rašo prozą, kitaip būti negali, tik klausimas, kokia šita proza, ar ji tiksli, ar ne? Ar tu kliedi ir tampi, kas filosofui neleistina, poetu, ar vis dėlto tau pavyksta pasakyti paprastą dalyką apie paprastą daiktą, kurį tu paprastai pamatei.

O dėl mano reakcijos į bandymus apibrėžti mano tekstų turinį galiu pasakyti tiek – aš negaliu reaguoti, kadangi mano knygų neskaito nė vienas filosofas. Negirdėjau nė vieno žodžio iš savo kolegų apie savo tekstus, per dvidešimt metų – nei vieno žodžio. Nebuvo jokios rimtesnės diskusijos. Visokie šou per mano knygų pristatymą ir panašūs dalykai yra kas kita. Mano draugas Tomas Sodeika ar Arūnas Sverdiolas nė vieno žodžio man nėra pasakę nė apie vieną mano knygą. Tą patį galiu pasakyti apie Evaldą Nekrašą, Rolandą Pavilionį ir kitus filosofus. Aš šiuos žmones gerbiu, man būtų įdomu žinoti jų nuomonę apie mano knygas, bet nežinau, ar jie iš viso skaitė mano tekstus. Dėl to aš ir nežinau, kaip man reaguoti. O visokie davatkų ir kitokių veikėjų pasisakymai apie mano kalbas ar tekstus dažnai yra juokingi. Sako – nihilistas, apie nieką šneka, krikščionybės nemyli, ne katalikas ir taip toliau. Ką galima tokiems pasakyti? Galiu tik apgailestauti, kad nieko nežinau, kaip žmonės, kurie bent kiek ką nors supranta, žiūri į mano tekstų turinį.

Jūs kai kuriuos didžiuosius gamtos mokslų teoretikus vadinate ir tokiais pat didžiais filosofais ar net poetais. Gal galėtumėte plačiau tai pakomentuoti?

Aš veikiau juos pavadinčiau poetais, vis dėlto poetais. Labai gražus yra Heisenbergo prisipažinimas. Ta pati problema jį kamavo, kaip ir N. Bohrą, ir visus didžiuosius mokslininkus, kvantinės mechanikos kūrėjus. Cituoju Heisenbergą: kaip natūralia kalba pasakyti tai, ką išreiškia mūsų pačių išrastos lygtys; man atrodo, kad tą galbūt geriau gali padaryti poetai. Mano požiūriu, aukšto rango mokslininkas, ne inžinierius, yra arčiau poezijos negu filosofijos, nes jisai nesiskaito su daiktais, jis juos išplėšia, medį išrauna, atneša į laboratoriją, supjausto, ištirpina rūgštyje, sudegina, sveria pelenus ir visa kita daro, jo patys daiktai nedomina. Jis netgi sako, kad tai yra iliuzija. Iš tikro jis sako kaip Nietzsche: daiktų čia nėra, mums tik atrodo, kad jie yra. Manau, be jokios ironijos, kad didieji fizikai, pavyzdžiui, Heisenbergas, Einsteinas, yra aukščiausio rango poetai, bet ne filosofai. Tai nereiškia, kad jų tekstuose negalėtum surasti tokių pasakymų, kurie kilo iš tiesioginio daiktų regėjimo. Mes niekada šimtu procentų negalime būti nei tik filosofai, nei tik poetai, nei tikintieji, nei dar kas nors. Tai neįmanoma. Jeigu tu esi gyvas padaras, tai negali visą laiką tik į daiktus žiūrėti jau vien dėl to, kad tau reikia valgyti. Neužmiršti reikia ironijos momento. Atrodo, čia yra toks gardas, ir tam garde tupi toks homunkulas, kurio visas gyvenimas yra tik toks, o ne kitoks. Taip nebūna. Jam juk reikia eiti į tualetą, norom nenorom išeiti iš gardo, pavalgyti, reikia moterį mylėti, jeigu jisai vyras, reikia kartais ir pasivaikščioti išeiti, kartais reikia paskaityti ir poezijos knygą (ir smagu būna tada), kartais reikia ir muzikos paklausyti. Čia irgi yra savotiška žmogaus tragedija, kuri jau nuo seniausių laikų yra ir kyla iš tos pačios dirbtinės patirties. Tai nelaimė. Aš būtinai turiu būti šamanas, inžinierius, filosofas, poetas ar dar kas, laikantis tų nomenklatūrų. Ir nieko čia nepadarysi. Bet šiaip paprastoje, normalioje situacijoje mes nesame nei filosofai, nei krikščionys, nei mokslininkai, nei poetai ar dar kas. Mes esam būtybės, kurios yra čia ir dabar, kurios žiūri į daiktus, šildosi saulutėje ir panašiai. Unikalu yra tai, kad būtent graikai atranda žmogų, kuris nėra tas homunkulas, kaip kokioje Indijoje: čia yra brahmanai, ten vaišijai, šudros ir kitokie. Tai pabaisiškos kastų sistemos. Arba tos religinės klaikios sistemos – o, sako, aš esu krikščionis. Sakau, tai parodyk, gal čia tau apgamas koks kryžiaus ženklo yra ar dar kas. Nėra apgamo. Žmogui reikia visada tokių dalykų. Jis nori arba krikščionis būti, arba lietuvis, žydas, išrinktosios tautos atstovas, bolševikas, filosofas, poetas. Taip ir sako: aš – filosofas arba aš – fizikas, chirurgas, milijonierius ir panašiai. Taip jau yra. Graikai pirmieji pasakė – ne, tu nei filosofas, nei poetas, nei koks kastos atstovas, tu visų pirma esi čia ir dabar ir stebi pasaulį. Filosofija stengiasi apmąstyti pamatinę žmogaus būklę. 99 % savo gyvenimo mes turime ką nors veikti, turime keisti pasaulį, tvarkyti jį, glamžyti, valgyti, perkurti, bet būna akimirkų, kai tu paprasčiausiai gali šito nedaryti. Šitą akimirką graikai pasirenka kaip pavyzdinę, puikiai žinodami, kad tai yra tik akimirkos. Tai filosofinis, graikiškas žvilgsnis į pasaulį. Ir jūs, ir aš – visi esame viskas vienu metu. Mes būname ir poetai neišvengiamai, ir muzikantai, ir tikintys žmonės. Sigitas Geda gražiai sako – kartais tikiu, kartais ne, rytą netikiu, vakare tikiu. Labai geras apibūdinimas.

Savo tekstuose įspūdingai apmąstote gamtos daiktus. Gal manote, kad žmogaus sukurtas ar perdirbtas daiktas yra ne toks paslaptingas kaip gamtos daiktas?

Taip aš ir manau. Sukurtas ar perdirbtas daiktas – jis apskritai nebeturi paslapties. Visos mūsų kūrybos ir gamybos tikslas – sukurti skaidrų daiktą, perregimą. Galutinis techninių mokslų tikslas, kaip ir visų religijų, – sukurti stiklinį pasaulį, kurio absoliutus šeimininkas būčiau aš, jame negrėstų man jokie pavojai, kiekvienas daiktas man būtų absoliučiai klusnus. Tai absurdas, bet tikslas yra toks. Techniniai mokslai tą tikslą karikatūra pavertė. Dažnai kalbu per paskaitas, kad mane neretai sukrečia žiniasklaida. Paskui klausiu ko nors – ar girdėjai? Sako, ne. Tai, galvoju, gal man haliucinacija kokia buvo. Mačiau laidą, kurioje buvo pasakyta, kad kuriama pasaulinė programa, į ją metamos milijardinės lėšos, ji vadinasi „Perregimas žmogus“. Suskaičiuosim viską, išdėliosim genus visus, visas biochemines reakcijas, fiziologinius mechanizmus, ir žmogus taps perregimas. Čia iš esmės yra viso mokslo idealas – sukurti kiaurai perregimą pasaulį. Tik yra viena bėda – kažkodėl nesuvokiama, kad jeigu tu esi perregimas, tai tavęs nėra iš viso. Galima sukurti perregimą pasaulį, jį sunaikinant. Tuo požiūriu perdirbtas daiktas neturi jokios paslapties tiek, kiek jis yra man paklusnus. Jis toks turi būti. Kam man automobilis, jeigu aš paspaudžiu sankabą, ir jis sustoja, paspaudžiu stabdžio pedalą, ir jis pradeda važiuoti, kam man toks automobilis? Arba kam man automobilis, kuris manęs neklauso: aš suku vairą į dešinę, o jis suka į kairę? Nereikia man tokio automobilio. Kam man toks rašiklis, kuris, kai pasiimu jį rašyti, pradeda giedoti man Beethoveno simfonijas? Man nereikia tokio dalyko, geriau nueisiu dūdos paklausyti. Daiktai turi būti klusnūs mums tiek, kiek įmanoma. Bet, – Aristotelis taip sako, – kiek dirbtinis daiktas vis dėlto padarytas iš gamtinės medžiagos, tiek jame išlieka paslapties. Lėktuvas skrenda – paukšt ir nukrenta, nepaisant visų technikų ir technologijų. Netgi dirbtinių daiktų mes negalime visiškai valdyti. Tačiau, be jokios abejonės, kiek žmogus sukuria ar perdirba daiktą, tiek jis nebetenka ir paslapties. Paprasčiau šnekant, dirbtiniai daiktai turi mažiau paslapties negu gamtos daiktai. Tos paslapties turi, bet ji labiau pasislėpusi yra, tarsi dugne. Gamtos daiktas atvirai rodo savo paslaptį, tik reikia ją pamatyti. Filosofo pareiga yra tą paslaptį pamatyti. Dirbtinis daiktas yra sužmogintas, jo paviršiuje – kičas, tas daiktas ir domina mus tiek, kiek jis yra sužmogintas, kiek jis yra skaidrus, perregimas, kiek juo gali manipuliuoti, valdyti ir visa kita. Tokio daikto gamtiškumas lieka šešėlyje – mes to nenorime matyti, nes tai paprasčiausiai yra pavojinga: jei suki automobilį į kairę, o jis važiuoja į dešinę, – viskas, tu esi grabe. Mes nenorime dirbtiniame daikte matyti to, kas yra nežmogiška, tamsu. Nors to ir nenorime, tačiau daiktai vis tiek mums nėra visiškai klusnūs, jie priešinasi mums, bet idealas toks – sukurti tokius daiktus, kurie būtų absoliučiai skaidrūs. Tai yra amžina žmogaus svajonė. Netgi pasakos tuo pagrįstos. Skraidantis kilimas, nei benzino nereikia, kuris brangiai kainuoja, ir negenda tas kilimas. Kuoka iš esmės nesiskiria nuo branduolinės bombos. Tik tiek, kad su kuoka gali vieną žmogų užmušti, o čia paspaudęs vieną mygtuką – milijoną. Tai yra tas pats noras sukurti tobulą instrumentą, kuris visiškai nebesipriešintų. Žmogus nori padaryti daiktus, kurie būtų be paslapties, kurie neturėtų jokio šešėlio. Daroma viskas, kas tik įmanoma, kad būtų šis tikslas pasiektas. Turbūt ateis toks laikas, kai tas tikslas bus pasiektas, užteks tik nusispjauti, ir gal susprogs visas žemės rutulys. Ribų tokiems dalykams nėra. Gal vis dėlto geriau būtų, kad netgi dirbtiniuose daiktuose išliktų šita paslaptis, nors mes ir nenorime, kad ji būtų. Gamtiniai daiktai yra iš esmės paslaptingi. Gamtinis daiktas yra absoliuti transcendencija. Jis negali buti nepaslaptingas. Pažinti daiktą – reiškia jį perdirbti, sunaikinti. Kantas tai yra puikiai aprašęs. Mes galime pažinti tik dirbtinį, natūralaus daikto pakaitalą, o ne patį gamtinį daiktą, bet gamtinį daiktą galime matyti. Filosofija tuo ir unikali, kad ji reikalauja iš tavęs (nors tai beveik neįmanoma, nes esi prakeiktas padaras, pasmerktas kūrybai ir naikinimui), kad tu bent retkarčiais pažvelgtum į daiktą jo neperkurdamas, kad tiesiog leistum jam būti tokiam, koks jis yra. Tai iš tikrųjų neįmanoma, bet filosofijoje kalbama apie principus, apie idealus. Tas daiktas, į kurį mes žiūrime, yra idealas. Filosofija ir pradeda nuo idealo – mūsų paprasčiausias žiūrėjimas į daiktą, teorinė žiūra – tai idealo stebėjimas, matymas, koks daiktas galėtų būti, jeigu aš jo nevalgyčiau, neperdirbčiau, neperkelčiau į laboratoriją, bažnyčią, dirbtuvę. Toks daiktas yra absoliučios paslapties vieta. Aš galiu tik vaikščiot apie tokį daiktą ir pasakoti – va matai, čia tokia spalva, taip jis atrodo, čia tokia forma ir panašiai, o į vidų to daikto aš negaliu įsismelkti kaip filosofas; o kaip normalus žmogus, nesvarbu koks, aš turiu jį naikinti, perdirbti, kurti ir visa kita. Dirbtinis daiktas nėra mažiau paslaptingas, aš taip pasakyčiau – dirbtinis daiktas yra absoliučiai be paslapties, o gamtinis daiktas tiek, kiek jis gamtinis, yra totalinė paslaptis. Tai yra priešingi poliai. Nors realioje situacijoje nėra totaliai dirbtinių daiktų ir totaliai gamtinių.

 

Skaitytojų vertinimai


32144. ivs2006-10-30 03:39
Hm... dar pagalvosiu, kaip čia yra.

32148. jo...2006-10-30 05:28
Šliogeris nuo kuklumo nemirs. Keista, kad nepasižiūri į save iš šono. Kodėl jo knygų jo kolegos neskaito? Todėl, kad jos per storos ir jų per daug. Jei viską būtų sukišęs į vieną knygą - o tai būtų galima padaryti, tikrai būtų perskaitę... Ir dar - Freudo jis nemėgsta. Na žinoma, kaip mėgsti, jei nesinori pažvelgti, kokie gi impulsai varo jo paties rašinėjimus? Kodėl jų tiek daug? Kam jis rašo? Kodėl jis nenori nusistatyti savo santykio su Vakarų filosofijos tradicija? Ką iš ko perėmė? Gal tada ir tekstų sumažėtų?

32155. vardas2006-10-30 09:10
Galėtų būti ilgesnis interviu. Patink man Šliogerio šneka

32161. gugu2006-10-30 10:30
genijus ir tiek

32163. Raimis2006-10-30 10:49
A.Šliogeris - tikras unikumas: nuplėšo visas mandagių susitarimų skraistes. Bravo demaskuotojui Arvydui!

32172. vs2006-10-30 12:12
kiek pribloškė AŠ pasakymas, kad kolegos jo neskaito ir nekomentuoja. gal čia perlenkta? nes jeigu ir filosofų santykiai kaip kai kurių politikų, tai į ką tada žmogui atsiremt šiam pasauly? Šliogerį mėgstu pasiskaityti bent jau dėl paprastos lietuviškos kalbos, tegul ir niūrios

32177. jablynkšt2006-10-30 13:36
man tai juokingiausia, kai pvz. Baranova dedasi esanti didelė A.Š. specialistė. ko gero, Šliogeris taip ir numirs neperskaitytas.

32185. 2233222006-10-30 16:17
kiek sliogeri skaitau , tiek zvengiu :D bet su juo gerti nenoreciau - visa vakara baisiai rektu .sliogerio apie konceptualuji mena klaust tai tas pats kas karve klaust apie santexnika . bet jo..jis filosofas . daug kalba . kaip ir turi but . juk koks filosofas jei nekalba ?- matyt tuomet ir i daiktu prigimti neisismelkia :D

32195. pridelas2006-10-30 22:41
smagios sapaliones. tik apie konceptualuji mena su juo daugiau nekalbekit. ok?

32210. Aktyvus puslapiai2006-10-31 16:44
A Sliogeris - eretikas daugeliu prasmiu. Todel idomus. Eretikai lauzo stampus, Sliogeris lauzo minties ir zodzio griuvenas, dauzo meno turgaus kapines, varto jo paminklus-stalus. Atsako nera, nera veiksmo. Atsakas - butu issukis, transcendencijos prasiverzimas, kuri siuo atveju neimanoma. Draugai atsako tyla, likusieji pasipiktinimu. Visi teisus. Mintis kaip vanduo- visur prasiskverbia. Tai, kad menas ir ne-menas neprasisverbia i minti- siutina minties zmogu Sliogeri. Jis kala akmeni, ir siame procese jis beviltiskai vienas. Nera nei meno, nei filosofijos, nei daiktu. Nera dvieju Sliogeriu. Sliogeris vienas

32213. varna2006-10-31 17:34
Būtent: vakare tikiu, ryte netikiu... Iš pradžių išdeda į šuns dienas konceptualų meną už tai, kad grožisi ekskrementais, o paskui aiškina apie gamtos sukurtus dalykus: Aš galiu tik vaikščiot apie tokį daiktą ir pasakoti – va matai, čia tokia spalva, taip jis atrodo, čia tokia forma ir panašiai.... Ir kuo tai skiriasi nuo gerėjimosi ekskrementais.

32217. Neaiskus ivykiai2006-10-31 18:12
Sutverimai ir daiktai pasmerkti laisvei, kurioje jie skesta ir kabinasi i kitus. Jeigu Sliogerio mintis isikibo i `gerijimasi` ir konceptualus, tai zenklas, kad ji skesta. Taciau gali buti ir atvirksciai - `gerejimasis` ir konceptualai isikibo i Sliogeri. Ka daugiau mes siuo atveju galime pasakyti? - Tik tai, kad skestantis nugarma i dugna. Mintis gali kabintis i minti, menas i mena, zmogus i zmogus. Taciau mintis negali isikibti i zmogu - ji prazus.

32222. antanas2006-10-31 20:23
Visais laikais zmones domino mus supantis pasaulis. Materialus ir dvasinis. Viskas tvarkoj. Mokslininkai minkydami materja priejo aklavietes. Gerbiu kiekviena zmogu, kuris iesko ir netrypcioja vietoje. Aukstas filosuofavimo lygis, tai dar nera viskas, o paprasciausias ieskojimas, kuris dazniausiai surandamas to zmogaus kelio pabaigoje. Bet norint ir atsidavusiai ieskant galima rasti, patirti ir kur kas anksciau. Tikrus ieskotojus (bet dar ne filosuofus) turi dominti klausimai: Kas as ir kur as? Kas ta visuomene, kurioje gyvenu? Zmonija, kuriai priklausau? Visata, kuriuoje mes visi randames? Atsakymuose, vienu metu i visus siuos klausimus, ir gimsta Filosuofas. Prasideda Filosuofijos pradzia. Jei kam idomu galetume padiskutuoti. Gincytis - nematau prasmes.

32225. gavėnas2006-10-31 21:21
vaikodėl pradedama konceptualiuojumenu, o lygirbaigiama gamtosdaiktais. a?

32227. antanas2006-10-31 22:16
Samoningai paciame zodyje padariau klaida. Ne uzkybo. Gal atsiranda Lietuvoje zmones, kurie zino, kad Filosofijos esme ne zodziose..Kad Filosofai, neturedami kitos iseities, naudoja zemiskus zodzius ir taip stengiasi labai ribotu budu pasakyti tai ka jaucia, isgyveno. Stengiasi, bet del kalbos ribotumo lieka nesuprasti tu, kurie nepatyre to nuostabaus jausmo. Kaip galima apie tai nekalbeti, jei karta buvo nuostabu gyventi. Siaip filosofai turetu uzsiminti nors kartais apie mirti. Nes tai vienintele gyvenimo tiesa. Tai geras kelias ieskanciajam, nes vercia uzduoti sau Hamletiska klausima: Kas bus ten? Ar supranti, Arvydai, apie ka cia rasau. Cia karta mane uzsipuole, kad rasau apsirukes zoles. Suprantu juos. Noriu, kad visi taip "apsirukytu". Suvoktu gyvenimo prasme zemeje. Pajudintu is miego tauta, atvertu (nors nedideliai daliai zmoniu) akis. Nustebe (gime dvasiniam pasauliui) pamatytu kur yra, ka veikia su jais musu isrinktieji. Stai kokia Filosofija reikalinga Lietuvai ir zmonijai, Arvydai! Kuo deti cia tie daiktai, kuriuos liecia ir bando pazinti vaikai. Prisimines J. Erlicko daina apie pasibalnota sleiva asila, matau ji juojanti is rasytoju sajungos apzergusi stora seimo nari ir dainuojanti ta pacia daina: " Kur as nujosiu kreiva ir sleiva asila pasibalnojes?" Jega!!! Sviesti tauta, zmonija musu pareiga. Kodel taip nuvertinama Filosofija?! Studentams desto ne Filosofai, o tik filosofijos profesoriai. Ar jauciame, Arvydai, skirtuma tarp to?! As jauciu ir labai noreciau, kad tuos du svarbius dalykus atskirtu tie, kurie vadina save Filosofais. Kada jie atskirs, tada tures pilna teise destyti. Ponas Ozolas perskaites, bet nesuprates Platono "Ideali valstybe" nuejo i politika, kad butu naudingas Lietuvai. Veliau suprato (iseidamas)kad filosofas rasydamas turejo galvoje ne musu, ne savo ir ne kokia kita, o ta, kuri buvo jo samoneje mastymo metu. Atsiprasau!

32229. Jie visi skrenda, cia ir ten2006-11-01 00:37
Kai sakom: mirtis yra vienintele gyvenimo tiesa, kurios nezinau, nepatyriau, nepalieciau pats, - taip isreiskiamas didziausias zmogaus samones paradoksas - zmogaus samones busena, kai ji dar nepatyrus pati saves. Paradoksas ne mirtis, bet tai, kad samone staiga atsiranda, sprogsta. Neatsiradusi samone negali mirti, atsiradusi samone negali mirti. Sliogeris pradeda nuo konceptualumo, baigia daiktais - viskas teisinga, nera pradzios.

32234. Korra2006-11-01 09:46
O ką rwiškia pasipūtėlių išgalvotas terminas "konceptualus menas"? Nieko, todėl, kad visas menas yra konceptualus, arba jo nėra.

32235. a2006-11-01 10:26
Sakyciau: jie visi skraido cia. Nuskrides karta ten, jau pasilieka ir ten. Toks zmogus ir buna vienu metu dviejose padetyse. Suvokia jog yra kunas ir siela. Suvokia kuno laikinuma ir sielos amzinybe. B. Sruogos pasakyta minti: "Mirusieji moko gyventi gyvus" galima traktuoti ivairiai ir visiskai subjektyviai. Visi filosofavimai yra gerai, jie zadina zmogaus samone. Bet daznai pagauni, kad jie taip ir lieka strakalioti vietoje arba tolimesni iskylantys klausimas labai panasus. Noriu pasakyti: per ilgas klaidziuojimo kelias neduodantys efektyviu rezultatu. Sliogerio nuomone skaiciau apie Nietzsche: du kalbantys apie visai skirtingus dalykus. Labai pavirsutiniskas vertinimas. Kad visokiausiu tikejimu ir netikejimu zmones puola Sliogeri, tai nera blogai. Kiek zmoniu, tiek nuomoniu. Davatkems pykta, kad toks vyras blaskosi ir neateina pas jas. Baznyciu tarnai su malonumu jam noretu ikalti vini i kakta, kad apie nieka negalvotu. Dabar, kai tikejimas, kuris buvo uzkariaves tiek daug pasaulio, isstumiamas dar pavojingesni jiems darosi Filosofai. Blogai, kad neskaito ir nediskutuoja kolegos.. Laikas aplankyti mirusiosius, pabuti mintimis erdveje su Sruoga, Ciurlioniu prisiminti daugiau tu, kuriu sielos liko gyvos.

32240. Buvimas nesikartoja2006-11-01 13:14
Visi vertinimai yra unikalus ir taiklus, bet skiriasi ju perspektyvos. Vieni, isleisti i laisve, skaido po visus krastus, kiti ropoja kaip sraiges, treti kaip akmenys guli. Placiaja, bendrine prasme visi zmones yra nyces-sliogeriai. Konkeciaja prasme, statisku, judanciu, stovinciu, mirusiu minciu pasaulyje didziule ivairove: mintys pajuda tik pakile tarp skirtumu. Mintys yra, kalba ju buvimas, ir kalba ne apie tuos pacius dalykus. Buvimas nesikartoja

32243. antanas2006-11-01 19:45
Viskas taip. Bet kodel tos mintys taip letai pajuda? Jos tarp tu skirtumu kilnojasi ir leidziasi, kilnojasi ir leidziasi. Jei ir nenusileidzia i ta pacia ankstesniaja vieta, bet ir pakila ne taip aukstai, kaip galetu. Suprantu, kad tai nera lengva. Statoma pilis griuva, bet ant tu griuvesiu jau esi auksciau - ARCIAU. Mes labai ribojame minties laisve, blokojame ja visokiausiais daiktais, vaizdais. Cia yra didziausia zmonijos problema. Mes ziuredami i nama, jo nematome, o matome tik viena jo puse. Reiskia yra kazkas anapus ko mes nesuvokiame. O formule: "centras yra visur, apskritimo niekur" Ar neduoda laisves minciai? Kodel dangus, kaip koks gaubtas virs musu? Mes uzdare save tarsi kokioje kolboje ir negalime atsiplesti nuo zemes ir mus supanciu daiktu. Tik Laisva mintys gali pakelti mus iki Kurejo ir atsakyti i tai ko mes blaskomes cia - KOKIA GYVENIMO ZEMEJE PRASME.

32244. Fragmentuoto proto problemos2006-11-01 20:54
Is tiesu, reiketu grizti prie pagrindiniu klausimu, kas esu tas `as` ir kaip sukuriamas atstumas, kuri geriau butu pavadinti priestaravimu. Spresti juos konkreciu budu. Pameginti suvokti, kur ir kaip atsiranda priestaravimas zmogaus samoneje, tarp jo ir daiktu, tarp laisves ir `nelaisves`. Pameginti suvokti nelaisve, apziureti ja is visu pusiu, nes ji- labai asmenine problema, kaip ir visi like zmogaus ieskojimai ir pergyvenimai. Reiketu nuosirdziai save paklausti, kas apriboja mano asmenine `minties laisve`? Suvokus, atradus priezasti, sektu veiksmas, panaikinantis atstuma ir priestaravima.

32246. antanas2006-11-01 22:10
Labai graziai tiko "priestaravimas". Bet problema tame, kad zmogutis galvoja (miega), kad nera jokios tos asmenines problemos. Jis mano, kad viska ismano. Kaip jam pasakyti: nugalek savyje verga. Kiek ir kaip dar ji turi gyvenimas spardyti, kad jis stabteltu karta ir paklaustu saves rimtai: Kodel taip yra? Gal cia kazkas ne taip? Egoizmas beribis. Malonumu siekimas visose srityse. Vos gaves vel pamirso ir iesko kito. Jis nesuvokia, kad yra gaudomas, kaip auka. Net ne gaudomas, o pats ieskodamas, kad ji prarytu ir isspjautu eilini karta. Manau, kad savo gyvenimo kelio pabaigoje, (jei kuno mirimas letas)zmogus yra priverstas klausti ir atsakyti. Suvokia del ko buvo zemeje ir kaip nesamoningai nugyveno. Kada duotos visos galimybes pradeti cia ir dabar. Graudu, kad toks sunkus zmogaus kelias, kuri jis turi praeiti, kol taps (arba ne) Zmogumi.

32271. a2006-11-03 16:57
Kokia cia ramybe ir tyla.. Nenoriu gincytis, bet kadangi niekas neskaito, tai padiskutuosiu garsiai. Gerbiamas filosofas isitikines, kad: "mes negalime buti simtu procentu, nei filosofai, nei poetai" ir t.t. Man atrodo, kad geras poetas, kompozitorius,dailininkas butinai buna geras tik tuomet, kai yra suvokes savo zemiska paskirti zemeje - tapes Filosofu. Toki zmogu ima vadinti isminciumi, pranasu nors jis yra tik vienas is nedaugelio zmoniu esamam laikmety patires Kureja, suvokes jo troskima. Viena is tokiu galima laikyti Kristu. Jis, suvokes gyvenimo prasme, amzinas Tiesas, ejo skelbdamas mums visiems, troksdamas buti isgirstas, priimtas, palaikytas, bet neisduotas. Viso to rezultatus turime. Kai kam matyti seniai, kitiems ne, o buvo panaudota pasauliui uzvaldyti. Prisimenu H.Hesses "Stiklo karoliuku zaidimas" Ir dabar, kai krikscionybe baigia atgyventi, o filosofai sukalioja degtuku dezutes, zydai vel meta didziausius pinigus i nauja busima religija, kuri vadinsis "kabala" Ji pritaikyta labiau isprususiam zmogui, bet vel parklupdys zmonija, suletins, pristabdys jos vystymasi naturaliu taisiklingu budu. Ir tik del to, kad visai demesio neskiriama normaliam svietimui. Ne savo vietose sedi tie, kurie vadina save kritikais, svietimo ministrais ir t.t. Visiems gerai-lengva valdyti tokia banda.

32272. a2006-11-03 20:13
Darosi dziugu ir liudna. Dziugu del to, kad pasitvirtina Tiesa, kad esi Visatoje vienas. Liudna - kad esi vienas, kad nera bendraminciu, neturi su kuo bendrauti.

32286. andre :-) 2006-11-04 22:47
Patiko atvirumas ir drasa, o tiesos galutines nebus niekada.Kon cep tu alus is menas, tai vemalai - intelektualinio deficito sindromo apraiska.Issivemti po pagiriu tikrai yra gerai, po to sagryzta sveikata, duok dieve kad tai per ilgai neuzsitestu.Menas turi vesti i grozi ir tikra jausma, o ne atspindeti smegenu viduriavima ir nepagydoma nora, kaip nors issiskirti . Jeigu menas viskas - menas niekas.AS pries juodu ir kitu spalvu kvadratu bei pisuaru meee-na, pries prievartini garsu sukergima, pries viska kas skleidzia destrukcija ir bloga kvapa...o gal as klystu ir naujam pasauliui reikia uzpakaliu filosofu, ir menininku...tuomet tegyvuoja televizija - bet ir tai praeis, nes tai kas netikra sunaikina pats save...su pagrabu andre.

32287. b2006-11-04 23:10
Dziugu,kad Lietuvoj yra protingu zmoniu,kurie sugeba va taip protingai komentuoti.Liudna,kad jie kazkur pasislepe,o neina i patarejus svietimo ministrui.

32288. xx2006-11-04 23:15
Filosofija-vyru mokslas.O gal as klystu?Bet supratau tik Antano Maceinos rastus.Jeigu siuolaikiniai filosofai rasytu taip kaip sis-lietuviskai-gal nebutu tokie vienisi.

32291. :)2006-11-05 10:17
Stai ka mes turime Lietuvoje..Giria savo Š...komentarus. Turbut nakti "sviete" ministras.

32294. a2006-11-05 11:58
O, ir cia jau yra laselis gyvybes.

32306. ežeras2006-11-05 18:36
tokios "gerbiamo filosofo" arogantizuotos sapaliones,- didziausia tikrosios isminties meiles diskreditacija. praleido gera proga patylet.

37856. brooklyn :-( 2007-05-12 04:35
Antanas nepastebetas neliko. Seip apemes prota tas reikalingas miegas, kelia shia diskusija i ateiti. Tik tiek, kad ponas Arvydas, stovi ryshkiai laipteliu zemiau nei jau mano paminetas komentatorius.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
2:25:42 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba