Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-10-27 nr. 3115

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
VĖLINIŲ
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
ŽVILGSNIS Į KAIMYNO VERTĖJO DARŽĄ
1

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (2)
3
• Jūratė Baranova.
KAIP TAPTI SAUKOS KŪRYBOS ŽINOVU?
18

POKALBIAI 
• PO TĖČIO NUMYLĖTU ĄŽUOLU1

KNYGOS 
• Rūta Šlapkauskaitė.
YANNO MARTELIO „PI GYVENIMAS“: LYGTIS SU TRANSCENDENTINIU NE/ŽINOMUOJU
4
• NUOSTABIOS MEILĖS ISTORIJA3
• SU BLOGAIS KETINIMAIS
• MISTERIJA
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• JEANAS FRANÇOIS LAPORTE’AS: „NORIU TAPTI KLAUSYMOSI VIRTUOZU“15

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MINIMUMAS?
• Emilija Budrecka.
NELĖS ZIRNYTĖS PARODA GALERIJOJE „ARTIMA“

PAVELDAS 
• Anatolijus Bachtinas.
KALININGRADAS NUSPRENDĖ ATSTATYTI KARALIAUČIAUS PILĮ
1

TEATRAS 
• SENSACINGAS LIETUVIŲ ANIMACIJOS STUDENTO IŠŠŪKIS
• LĖLIŲ TEATRŲ KONKURSE – BE STAIGMENŲ
• „RAŠANTI KARTA“ – JAUNIESIEMS DRAMATURGAMS

POEZIJA 
• STASĖ LYGUTAITĖ-BUCEVIČIENĖ3

PROZA 
• Jaroslavas Melnikas.
VIDUJE
1

VERTIMAI 
• Frank Norten (Vokietija).
UNDERGROUND III
2
• Rody Gorman (Škotija).
PIENĖS
• Maria Grech Ganado (Malta).
SANDALAS
• Pia Tafdrup (Danija).
SKAITANT MEDŽIUS
1
• Ryszard Krynicki (Lenkija).
NEPASTEBIMAI
• Njordur P. Njardvik (Islandija).
VĖJO NEGALIMA MATYTI

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Juozas Žitkauskas.
BARDŲ FESTIVALIS NUSTEBINO DALYVIŲ GAUSA
1
• Eglė Kačkutė.
BIBLIOTECA BODMERIANA – PASAULIO LITERATŪROS BENDRUOMENĖ
1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Filosofas ARVYDAS ŠLIOGERIS atsako į EDVARDO RIMKAUS klausimus.
VISA KALBA YRA METAFOROS
31

KRONIKA 
• KULUARAI
• RENKAME METŲ KNYGĄ!20
• Ridas Viskauskas.
TEATRINĖ STAIGMENA PREZIDENTO REZIDENCIJOS PAŠONĖJE

DE PROFUNDIS 
• 1926 METŲ RETRO3

PARK@S 
• Vigmantas Butkus.
TEMA: APIE ALAUS BAMBALĮ
4
• Gintautas Mažeikis.
KRIKŠTATĖVIO BIBLIOTEKĖLĖS PATARIMAI VERSLININKAMS
2
 GYVENIMAS PAGAL „PASIDARYK PATS“3
• Dalia Tamošauskaitė.
IŠ VABALŲ GYVENIMO
2
• Remigijus Venckus.
MIRTIS KINE IR REALYBĖJE
1
• ROLANDO ANDRIJAUSKO KELIONIŲ FOTOGRAFIJOS. WWW.ROLLINDUST.COM1

PARK@S

GYVENIMAS PAGAL „PASIDARYK PATS“

Pokalbis su „dr. Green“ vokalistu Domininku Kunčinu

[skaityti komentarus]

iliustracija
Grupė “dr. Green". Domininkas Kunčinas stovi antras iš kairės
Ramūno Gilio (Black Dog) fotografija

„Šiaulių dienų 2006“ metu buvusios „Elnio“ gamyklos kieme buvo surengtas koncertas „Muzika už toleranciją“. Renginyje dalyvavo ir grupė iš Vilniaus „dr. Green“. „Grynai“ ne tik groja alternatyvios muzikos koncertuose, bet ir patys juos organizuoja: rūpinasi viskuo nuo reklamos iki įgarsinimo, 1998 m. įkūrė iki pat šių metų pradžios Vilniuje veikusį undergroundo klubą „Green Club“, pernai pradėjo rengti nekomercinę multikultūrinę stovyklą „Darom“.

Kaip tu pats vadini savo gyvenimo būdą?

Įprasta tai vadinti „pasidaryk pats“, bet tai jau tampa kažkokia kliše, kaip ir daug kas. Galima pasakyti taip: manęs nedomina tai, ką siūlo oficiali pramogų industrija, todėl daugelį pramogų pasidarau pats arba padedu kitiems. Norisi, kiek įmanoma, išvengti tų įprastinių pardavėjo-pirkėjo santykių. Taip pat sudrumsti tą užsistovėjusį „čia nieko įdomaus nevyksta, kodėl niekas nieko nedaro“ vandenį. Bet nemanau, kad tai - kažkoks išskirtinis gyvenimo būdas.

Bet vis dėlto kitoks.

Galbūt jis kitoks nei žmogaus, kuriam užtenka „Akropolio“ pramogų arba tokio, kuris emigruoja ten, kur „geriau“. Ir tikrai kitoks nei to, kuris aria 5-6 dienas per savaitę nieko nematydamas, kad galėtų nusipirkti dar naujesnį plazminį televizorių, kurio, beje, neturi laiko net pažiūrėti. Kita vertus, vaikštau tomis pačiomis gatvėmis, valgau tą patį maistą, šneku ta pačia kalba.

O kaip apibrėžtum pramogas, kurios tau įdomios?

Gal galima tai pavadinti grįžimu prie tiesioginių ryšių - kažkada panašiai vykdavo miesto mugės, amatų šventės. Mūsų renginiuose taip pat nelieka tarpininkų. Juk kaip dabar organizuojami renginiai: viską daro kažkokie „mistiniai“ organizatoriai, o patys miestiečiai nuo viso to yra labai toli, jie nepažįsta koncertuojančių muzikantų, net „labas“ nedrįsta jiems pasakyti. O paskui, manydami, jog tai kažkokie aukštesnės rasės atstovai, iš pavydo paleidžia butelį jiems į galvą, kaip buvo jau ne viename masiniame koncerte Lietuvoje. Mūsų renginiuose viskas daug paprasčiau, dauguma yra pažįstami - tarp žmonių yra tiesioginis ryšys. Kiekvienas gali suorganizuoti koncertą, kiekvienas gali atsidurti scenoje, kiekvienas gali pagaminti atlikėjams maisto ar juos apnakvinti. Man įdomu pati idėja, garsas ar vaizdas, o ne jų įpakavimas. Galima vadinti tai pramoga, o galima - tiesiog gyvenimu.

Toks koncertas - lyg ir tam tikra bendravimo vieta?

Taip, tai nepanašu į, pavyzdžiui, Eltono Džono koncertą, kur žmonės susirenka, pasiklauso, parodo save, pasižiūri į kitus ir išsiskirsto. Į mūsų renginius renkasi kitokia publika - kadangi ji iš išorės yra spaudžiama visokių „gyvenk normaliai, būk toks, kaip visi“ štampų, tai šitie žmonės yra labiau vieni su kitais „suaugę“. Aišku, yra daug savojo „aš“ ieškančių paauglių - jie čia randa daugiau laisvės, jiems atrodo, kad čia gali daryti ką nori, nes pakankamai laisvos bendravimo ir elgesio normos.

Pagrindinis jus jungiantis dalykas - muzikavimas?

Nebūtinai. Vieni kuria įvairius menus, leidžia leidinius, gamina marškinėlius ar ženkliukus, dar kiti - įkuria nepriklausomą radijo stotį, organizuoja renginius savo mieste ar atidaro šios kultūros informacijos erdves. Nors muzika yra ašis, aplink kurią sukasi šitas judėjimas, vieni svarbiausių dalykų - komunikacija ir saviraiška.

Dabar įprasta visiems judėjimams kabinti subkultūrų pavadinimus. Ar vadinate save pankais ar kaip nors kitaip? Kas, pavyzdžiui, yra „dr. Green“?

Kooperatyvas, remontuojantis kultūrą nuo 1996-ųjų. Pankrokas mums leido suvokti, kad muzikos kūrimas nėra privilegija, o scena - nepasiekiamos aukštumos. Daugeliu atvejų naudingiau pereiti pankroko mėsmalę nei mokytis konservatorijoje ir paskui groti techniškai nepriekaištingai, pagal taisykles, bet be jokio vidinio pagrindo. Pastaruoju metu savo kūrybą vadinam „kurortiniu pankroku“.

Kooperatyvas „Pasidaryk pats“ - gerai skamba...

Bet taip ir yra. Kad ir dabar: atvežėm į Šiaulius garso aparatūrą, būgnus, padėjom surengti koncertą. Arba: susirandam studiją, įrašom, kuriam viršelio koncepciją, paskui patys ieškom, kur ir kaip geriau išleisti. Šiaip tai visa ta veikla - mūsų laisvalaikis.

iliustracija
Ladyfest kolektyvo fotografija

O kokios „dr. Green“ muzikantų profesijos?

Pakankamai skirtingos: IT programuotojas, teatro scenos darbininkas, būsimasis Rytų kultūrų magistras, Dailės akademijos studentė, žurnalistikos bakalauras. Aš taip pat baigiau žurnalistiką, bet žurnalisto darbo, galima sakyti, nedirbu. Iki šiol prisimenu vienos savo dėstytojos žodžius: „Neleidžia pro duris, lipk per langą“. Matau savo kursiokus televizijoje, girdžiu radijuje ar skaitau spaudoje - kol kas „lipti per langą“ nesinori. Rašau savo malonumui - daugiausia bendradarbiauju su Ore.lt, kartais parašau į kokį fanziną. Truputį gailiuosi, kad turiu tik teorinę profesiją, o ne realų amatą.

Iš tikrųjų jūs čia turbūt vyriausi, dauguma yra labai jauni, paskui gal tiesiog „išauga“?

Daug tokių - ateina, pasimala kokius dvejus metus ir dingsta, nors vis tiek kažkiek žmonių per tą filtrą užsilaiko. Bet tie, kurie visa tai pereina, bent patiria, banaliai tariant, kas yra tolerancija. Kalbu ne tik apie išvaizdą, muziką, bet ir apie mąstymą. Tokie žmonės (gal tai tik mano vizija, gal taip iš tikrųjų ir nėra), vartodami žiniasklaidos produktus, tiki ne viskuo, kas sakoma, nes daug kartų įsitikino, kad kartais žurnalistai sako tai, ko reikia jų darbdaviams arba dirbtinai kuria kažkokią intrigą. Norėtųsi tikėti, kad tokie žmonės niekada nesmerks atrodančio ir mąstančio kitaip, o jų pačių minčių spektras bus visų vaivorykštės spalvų, o ne tik baltas arba juodas.

Įsivaizduoju, kad jūs jaunesniesiems esate lyg kokie mokytojai, autoritetai.

Nenorėtume būti mokytojais. Galbūt grupė yra autoritetas. Tai yra autoritetas yra tas kooperatyvas, kuris jiems surengė daug renginių. Taip jau išeina, kad tai darom vos ne dvigubai jaunesniems už mus žmonėms. Ilgiau gyvenęs lyg ir turi daugiau ką pasakyti. Jeigu klausosi - gerai. Gal mes esame klijai, kurie juos suklijuoja. Jie susidraugauja, prieš koncertą tariasi: tu pas mane atvažiuosi, tu pas mane nakvosi, kuria savo grupes, rengia savo koncertus. Manau, tai - puikus mūsų veiklos rezultatas.

„dr. Green“ yra ir festivalio „Darom“ organizatoriai. Šią vasarą antrą kartą Širvintų apylinkėse vykusį renginį labiausiai išgarsino žiniasklaida, aprašiusi ten kilusius konfliktus.

Lietuvos žiniasklaidai labai norėjosi išspausti kokią nors sensaciją apie kruvinas žudynes, tuo tarpu britų dienraštis „The Guardian“ išspausdino spalvingą festivalio fotoreportažą - kas kaip mato. Kaip įprasta, mūsų žiniasklaida nenorėjo pamatyti gerųjų renginio pusių, įvertinti mūsų visuomenėje tokios retos saviorganizacijos, o tik ieškojo priekabių. Nesinorėjo, kad būtų kaip masiniuose renginiuose, kur apsaugininkai į žmogų žiūri kaip į šiukšlę, daro savo tvarką, todėl apsauga buvo sudaryta iš mūsų žmonių. Tai, ko gero, ir buvo mūsų klaida - neužteko profesionalumo, nesugebėjom užtikrinti saugumo ir suvaldyti masių. Kita vertus, atvažiavo ne kokie gatvės chuliganėliai, o pusamžių, reketo laiku tebegyvenančių, banditų gauja - tokių festivalyje nesitikėjom pamatyti. Žodžiu, susidūrėm su kitu pasauliu. Kadangi tas pasaulis norėjo šnekėti tik agresyvia fizine jėga, festivalio dalyviai susivienijo ir surengė Lynčo teismą. Reikėjo matyti banditų akis, kai juos apsupo keliašimtinė minia - jose buvo pirmykštė užguito gyvulio baimė. Festivalis toliau tęsėsi, tačiau nuotaika buvo gerokai sugadinta. Jai pataisyti spalio pabaigoje surengėm nemokamą revanšą-reveransą „Dar Darom“ su festivalyje nespėjusiomis pagroti grupėmis, taip pat „Darom`06“ foto- ir videofragmentais.

Ar „Darom“ dar bus?

Toje pačioje vietoje tikrai nebebus, nes ten toks sujudintas širšių lizdas, kad kitais metais iš viso būtų karo padėtis, o policija nieko negali padaryti, patys tų vietinių banditų bijo. Ieškosim ramesnės vietos, o gal kiekvienais metais darysim vis kitoj vietoj, kad nespėtų nueiti gandas. Neseniai apžiūrėjom potencialią „Darom`07“ vietą, tačiau norime truputį pakeisti renginio koncepciją - iki minimumo sumažinti jo reklamą, nepilnamečius leisti tik su tėvais ar už juos atsakingais globėjais, taip pat renginį labiau susieti su pačia „pasidaryk pats“ idėja - surengti daugiau užsiėmimų ir atrakcijų, kuriose visi galėtų dalyvauti.

iliustracija
Ramūno Gilio (Black Dog) fotografija

O ar tęsit garsiojo „Green Clubo“ veiklą?

Ne, klubo turbūt nebedarysim, nes norisi daugiau dėmesio skirti savo artimiesiems, grupei, truputį ir atsibodo, nusprendėm koncentruoti savo pastangas į didesnį projektą - „Darom“. Be to, „Green“ klubo lankytojai Vilniuje atidarė savo klubą „Gyvas DIY“, ir tai yra geriausia, ko galėjome tikėtis - veikla vystoma toliau, pagaliau ir mes taip pat galime kažkur nueiti.

Domai, sakei „susidūrėm su kitu pasauliu“. Kodėl vyksta tokie susidūrimai?

Jaunimas visais laikais pliekdavosi. O čia, kaip minėjau, susidūrė du labai skirtingi kultūriniai bei socialiniai sluoksniai su savo etikos kodeksais.

Viskas tuo pasakyta?

Labai gali būti. Nuo seniausių laikų bernai per šokius pliekdavosi. Svetimas mano teritorijoj? Atrodo kitaip? Kažkoks ne toks? Tai gal prieš mane!? Labai paprasta logika. Bet tai praeis. Europa priartėjo politiškai ir ekonomiškai, dar po kokių 10-15 metų, tikiuosi, atsiras socialinis ir kultūrinis sluoksniai. Mūsų (sub)kultūra linkusi būti savo erdvėje ir nemokyti kitų gyventi. Jos pakraščiai nėra labai ryškūs ir dažnai flirtuoja su kitomis erdvėmis. Tačiau kodėl mes turime gintis nuo išorinės agresijos net savo klubuose arba surengę festivalį nuošaliame vienkiemyje? Gal tai kaina, kurią reikia mokėti norint būti kitokiu? O su fašistuojančiais skinais susidarė uždaras ratas - tie nekenčia tų, o tie nekenčia tų. Kartais matau, kad tie, kurie yra mano pusėje, patys provokuoja, patys yra neteisūs. Dažnai tai panašu į suaugusių vaikų „karo“ žaidimą - norisi turėti „priešų“, nes tai suteikia savotiško herojiškumo. Etiketės etiketėmis, bet man labiausiai nepriimtinas yra tamsus žmogus, tenkinantis tik savo gyvuliškus instinktus. Šiauliuose, girdėjau, skinais tapo daug paprasčiausių gatvės chuliganų, kurie dabar ne tik šiaip muša, bet dar turi ir pasiteisinimą.

Dar ir kokį - už Tėvynę! O policijos požiūris yra toks: kilo muštynės, vadinasi reikia uždrausti panašius renginius. Nebus jų, nebus ir muštynių.

Tai įprastas Lietuvos reiškinys. Uždrausti visada lengviau, negu surasti kompromisą. Pavyzdžiui, Slovėnijoje ar Vokietijoje beveik kiekviename mieste tokiems judėjimams skiriamas visas pastatų kompleksas, kiekviename kas nors vyksta, ir valdžia visa tai remia. Remia daugelį bendruomenės iniciatyvų, padedančių kurti įvairiaspalvę ir atvirą visuomenę, remia asmens poreikį būti kitokiu, gyventi kitaip. Tai jau senokai yra savaime suprantamas dalykas, o mūsų visuomenėje - vis dar iššūkis ir net privilegija. Lietuva ir jos piliečiai gyvena dar tik laukinio kapitalizmo stadijoje.

Paskutiniu metu „Green“ klubas buvo įrengtas „Menų spaustuvėje“ - būsimajame nekomerciniame multikultūriniame centre. Tapom pirmuoju čia funkcionuojančiu projektu. Mūsų įrengtomis patalpomis naudojosi kiti projektai, čia centro projektas buvo pristatomas valdžiai. Tačiau po daugiau nei 2,5 metų aktyvios veiklos buvo pareikšta, kad mes čia daugiau nepageidaujami. Viskas buvo nuspręsta kažkokiame uždarame posėdyje, net nepakvietus mūsų atstovų. Savivaldybė skyrė „Menų spaustuvei“ lėšų, todėl dabar reikia ramiai ir tyliai jas naudoti. „Green“ klubo projektas buvo nutrauktas nepaisant to, kad sutraukdavo šimtus žmonių, supažindindavo juos su užsienio atlikėjais, suteikdavo erdvę pradedantiems menininkams, nepaisant to, kad šis projektas išlaikė save finansiškai, nepaisant to, kad ta pati Vilniaus savivaldybė rėmė jį kaip perspektyvų ir naudingą miestui. Pasirinktas lengviausias kelias: nebus klubo, nebus problemų. O juk ir čia, kur dabar vyksta koncertas, senuose „Elnio“ gamyklos pastatuose, būtų idealu padaryti tokį centrą su kokiais keliais barais, trimis galerijomis, dviem kino teatrais, pora koncertų salių - būtų puiki vieta žmonėms pailsėti nuo supermarketų kultūros.

iliustracija
Ladyfest kolektyvo fotografija

Ar galima būtų jus pavadinti anarchistais?

Ne, nemanau. Gal kai kurios idėjos sutampa, bet turbūt nė vienas iš mūsų nėra iki galo susipažinęs su anarchizmo teorijomis. Jose yra daug įvairių idėjų, bet viena pagrindinių, kurią pavyksta pritaikyti ir mūsų veikloje - hierarchijos nebuvimas. Kiekvienas užsiima tuo, ką moka, o sprendimai priimami diskusijose, neįsivaizduoju, kaip čia galėtų būti kažkas, kurio įsakymus visi besąlygiškai vykdytų. Vis dėlto manau, kad anarchija - utopinė filosofija, sukurianti daug laisvos erdvės aplink žmogų. Kai kurie sugeba pasinaudoti ja, tačiau daugeliui ta laisvė taip susuka protą, kad jiems vėl prireikia muštro, kažko, kas jiems nurodinėtų. Pastarieji sąmoningai arba ne, bet peržengia „Gyvenk kaip nori, bet netrukdyk kitiems“ ribą.

Domai, gal gali paaiškinti dar vieną dalyką: kodėl tarp jūsų tiek daug vegetarų, o kai kurie yra dar ir veganai. Kuo tai susiję su jūsų judėjimu?

Tai turi sąsajų su aplinkosauga: aplinką padaryk geresnę. Tai reiškia, kad, sakykim, karvę galima suvokti ne tik kaip pieno ir mėsos šaltinį, bet ir kaip šios planetos gyventoją, iš esmės tokį pat kaip ir tu. Tik tu gali protauti, bet kartais protas pridaro baisių dalykų. Pritariu tai nuomonei, kad žmonija yra parazitai ir kada nors šitą žemę jie taip nualins, kad žemė arba pati sprogs, arba žmones nušluos nuo savo paviršiaus. Žmogaus veikla iš tikrųjų yra parazitiška - jis visą laiką tik ima ima ima, bet nieko neduoda. Ir jis žudo ne iš bado ar gindamasis, o jausdamas malonumą ar rodydamas savo valdžią. Gyvūnai to niekada nedaro.

Ar iš tikrųjų visi taip mąsto?

Daugelis gal ir nesusimąsto - ateina į tą terpę, žiūri: čia jie nevalgo mėsos, tai ir aš nevalgysiu. Iš tikrųjų, vegetarizmas išplito ir tapo savotiška mada. Bet šiaip tai irgi galima traktuoti kaip kovą už lygias teises. Taip pat ir gyvūnų.

Šiuo atveju irgi galioja tas pats principas: „pasidaryk pats“ - pradėk nuo savęs?

Taip. Ir dar - apribok savo poreikius. Nieko bloga, jei truputį papuvusį obuolį nupjaustysi ir suvalgysi, o ne išmesi ir nusipirksi kitą. Arba plastikinį maišelį panaudosi dar kartą. Arba išsirinksi, kad ir brangesnį, bet vietinį produktą - paremsi jį pagaminusį kaimyną ir apsaugosi atmosferą nuo ją teršiančio transporto, galų gale, paremsi vietinę įmonę, o ne bevardę globalią kompaniją.

Manau, žmogus iš šalies, pamatęs į šitą koncertą susirinkusią publiką, nepatikėtų, kad pankams gali būti svarbios tokios idėjos - ypač vyresniems žmonėms jie atrodo ne tik įžūlūs, bet ir agresyvūs.

Man jie neatrodo agresyvūs. Tai ne agresijos jausmas, o nežinomybės baimė. Bet čia jau paties žmogaus problema, jei jis nesugeba priimti kitokio vaizdo ir kitokio garso. Arba paprasčiausiai jis atėjo ne ten, kur jam reikia. Galbūt jam čia tiesiog ne vieta. Kalbu gal šiek tiek tiesmukai, bet juk yra daug žmonių, visi turi savo pomėgius ir kartais iš tikrųjų patenki ten, kur tau ne vieta - jauti tai iš karto. O yra žmonių, kurie to nejaučia. Yra ir tokių, kurie ateina ir pradeda daryti savo tvarką, įveda savo įstatymus. Tada ir kyla konfliktas. Vienam mesti butelį per petį ir pataikyti kam nors į galvą normalu, o kitam - ne. O vyresnius žmones išgąsdinti gana paprasta. Šiek tiek garsesnė muzika, pašiaušti plaukai - jiems jau ir neramu. Gal ir aš kada nors toks būsiu, nors norėčiau tikėti, kad, tiek pamatęs, į viską žiūrėsiu tolerantiškiau. Manau, kad tai, ką mes darom, irgi yra kelias atviresnės, įdomesnės, galvojančios visuomenės link. Vienas iš kelių.

Klausinėjo Sigita Inčiūrienė

 

Skaitytojų vertinimai


32184. remis :-) 2006-10-30 16:14
smaguma, jog yra tautos bandancios plauktelt pries srove arba kad ir pasroviui tik, tarkim, palei kita kranta + untreip.................. ...pastariesiems SEKMES

32198. c0rn :-) 2006-10-31 01:45
Palaikau Doma! Labai idomus interviu ,net numeciau mikroekonomika i shali ,kad paskaityciau ;] Patinka man shitos grupes zmoniu idejos,netgi ikvepia.Aciu,tikrai daug padaret ir tikiuosi nesustosit. ;]

44329. Elzė** :-) 2008-01-20 14:58
Yop. Mano sese nereali. Visad atsiminsiu, kaip ji sieke to, kad patektu i sia grupe. Nerealiai geras zmogus. Su Domiu berods gyvai nebendravau. Bet su tokiu Verbaiciu tikrai taip. Apie tai kiek daug laiko leidau su Algiu tai net tyliu ^^ Geri jie zmones.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
2:25:39 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba