Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-10-27 nr. 3115

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
VĖLINIŲ
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
ŽVILGSNIS Į KAIMYNO VERTĖJO DARŽĄ
1

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (2)
3
• Jūratė Baranova.
KAIP TAPTI SAUKOS KŪRYBOS ŽINOVU?
18

POKALBIAI 
• PO TĖČIO NUMYLĖTU ĄŽUOLU1

KNYGOS 
• Rūta Šlapkauskaitė.
YANNO MARTELIO „PI GYVENIMAS“: LYGTIS SU TRANSCENDENTINIU NE/ŽINOMUOJU
4
• NUOSTABIOS MEILĖS ISTORIJA3
• SU BLOGAIS KETINIMAIS
• MISTERIJA
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• JEANAS FRANÇOIS LAPORTE’AS: „NORIU TAPTI KLAUSYMOSI VIRTUOZU“15

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MINIMUMAS?
• Emilija Budrecka.
NELĖS ZIRNYTĖS PARODA GALERIJOJE „ARTIMA“

PAVELDAS 
• Anatolijus Bachtinas.
KALININGRADAS NUSPRENDĖ ATSTATYTI KARALIAUČIAUS PILĮ
1

TEATRAS 
• SENSACINGAS LIETUVIŲ ANIMACIJOS STUDENTO IŠŠŪKIS
• LĖLIŲ TEATRŲ KONKURSE – BE STAIGMENŲ
• „RAŠANTI KARTA“ – JAUNIESIEMS DRAMATURGAMS

POEZIJA 
• STASĖ LYGUTAITĖ-BUCEVIČIENĖ3

PROZA 
 Jaroslavas Melnikas.
VIDUJE
1

VERTIMAI 
• Frank Norten (Vokietija).
UNDERGROUND III
2
• Rody Gorman (Škotija).
PIENĖS
• Maria Grech Ganado (Malta).
SANDALAS
• Pia Tafdrup (Danija).
SKAITANT MEDŽIUS
1
• Ryszard Krynicki (Lenkija).
NEPASTEBIMAI
• Njordur P. Njardvik (Islandija).
VĖJO NEGALIMA MATYTI

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Juozas Žitkauskas.
BARDŲ FESTIVALIS NUSTEBINO DALYVIŲ GAUSA
1
• Eglė Kačkutė.
BIBLIOTECA BODMERIANA – PASAULIO LITERATŪROS BENDRUOMENĖ
1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Filosofas ARVYDAS ŠLIOGERIS atsako į EDVARDO RIMKAUS klausimus.
VISA KALBA YRA METAFOROS
31

KRONIKA 
• KULUARAI
• RENKAME METŲ KNYGĄ!20
• Ridas Viskauskas.
TEATRINĖ STAIGMENA PREZIDENTO REZIDENCIJOS PAŠONĖJE

DE PROFUNDIS 
• 1926 METŲ RETRO3

PARK@S 
• Vigmantas Butkus.
TEMA: APIE ALAUS BAMBALĮ
4
• Gintautas Mažeikis.
KRIKŠTATĖVIO BIBLIOTEKĖLĖS PATARIMAI VERSLININKAMS
2
• GYVENIMAS PAGAL „PASIDARYK PATS“3
• Dalia Tamošauskaitė.
IŠ VABALŲ GYVENIMO
2
• Remigijus Venckus.
MIRTIS KINE IR REALYBĖJE
1
• ROLANDO ANDRIJAUSKO KELIONIŲ FOTOGRAFIJOS. WWW.ROLLINDUST.COM1

PROZA

VIDUJE

Alkūninio veleno išpažintis

Jaroslavas Melnikas

[skaityti komentarus]

iliustracija

Situacija visiškai idiotiška, galima sakyti, – egzistencinė: kartą nubusti rytą ir suvokti, kad esi kažkokio mechanizmo alkūninis velenas, judantis pirmyn atgal (kiek pakylantis į viršų, paskui vėl pirmyn, apačion, atgal), kažkuo ten pastumiamas, kažką ten paspaudžiantis. Iš pradžių, vos nubudęs, aš net nesupratau. Galvoje kirbėjo kažkokios neaiškios mintys: kad šiandien reiktų pas Pomerancevą nueiti, pinigų (vakar žadėjo paskolinti šimtą dolerių), kad Mašenkai, dukrytei, reikia matematiką paaiškinti (visą savaitę atidėliojau). Kažkas apie Liusę, žmoną: kad su ja jau seniai nebuvau, na... ta prasme (kai toks gyvenimas, tai dar ir ne tokius dalykus – tarsi ir „nebūtinus“ – pamirši). Bet erzino kažkoks triukšmas aplinkui; kažkur klaksėjo, kažkas į kažką trynėsi, truputį cypčiojo. Ir visus raumenis (taip man atrodė) maudė: jaučiau nuovargį. Tarsi jau trečią valandą būčiau daręs mankštą: tūpiausi ir stojausi, tūpiausi ir stojausi...

Nesuprasdamas, kas darosi, pamėginau atsikelti. Kur ten! Tarsi mano valia būtų tuščia vieta. Ar yra ji iš viso, mūsų valia, jei nuo mūsų niekas nepriklauso? Jei mūsų valios nėra, tai ar mes laisvi, nepriklausomi? Ar laisvės formulė nėra: „Aš noriu – ir kai kas keičiasi“? Bet mano padėtis visiškai nepasikeitė: tas pats raumenų maudimas (taip man atrodė), kažkoks man nesuprantamas judesys, kurį dariau, tie patys tolygaus trynimosi garsai ir žvangėjimas, sklindantis iš visų pusių. Tai kas gi tuomet valia? Jei jos nėra – nėra manęs. Ir vėl pamėginau atsikelti ir nuvažiuoti pas Pomerancevą. Jokio rezultato.

...Nuo tos baisios akimirkos prabėgo jau dvidešimt treji metai: dvidešimt treji metai, kai man, mano valiai, mano gyvenimui kažkas atsitiko. Kažkas siaubinga. Dvidešimt trejus metus nesustodamas stumdau kažkokį cilindrą, kažkokiame variklyje (per tiek laiko jau galėjau ką nors apmąstyti). Kam, kokia prasmė (taip pat ir tos metamorfozės, kurią patyriau), – visiškai neaišku. Bet ką aš, sakykite, turiu daryti tokioje situacijoje? Ką galiu? Gal aš nemėginau kaip nors išsilaisvinti? Sugrįžti prie ankstesnio, tegul taip pat nelabai laisvo, bet vis dėlto žmogiško gyvenimo (jis man šiandien atrodo rojus)? Būkite tikri, per tiek metų mėginau, ir dar kaip. Bet, tiesa, tik pirmaisiais metais – juk žmogus negali bergždžiai mėginti be galo: tai viršija jam suteiktas jėgas. Galas visada yra. Paskui sakoma, kad žmogus „palūžo“, kad palaužta jo dvasia. Tai yra pasipriešinimo dvasia (o ar yra kitokia?).

Būti velenu tam tikrame darniai veikiančiame mechanizme, būti kažkokios jėgos (einančios neaišku iš kur, kur link, kam) perdavėju – prie to pripranti. Bet ne tiek, kad visiškai prarastum save ir nebeprisimintum tikrojo gyvenimo, laisvės. Savo paties gyvenimo. Norėčiau mesti ir išeiti. Į kokius tolius. Būti vėju, o ne alkūniniu velenu. Bet kaip tą padaryti, kai tu – va pokštas – tas velenas ir esi: kai tave stumia ir vartalioja kažkas, neatsiklausdamas tavo valios, kai esi tik priemonė, kažkokios aukštesnės (oi, ar tikrai) valios perdavimo priemonė?

Tada kas esi? Nulis? Zero? Merde ant pagaliuko? Eina metai, ir tu užsimiršti, be paliovos beprasmiškai judėdamas. Argi tai gyvenimas? Tavęs jau seniai nėra, o tu nepastebėjai. Kažkaip egzistuoji – bet kaip? O būna prisiminimų valandėlių, kai tu atsiskiri nuo savo geležinio, nepaliaujamai judančio kūno: ir tada aiškiai suvoki, kad tu visai ne alkūninis velenas, o kažkas... Kažkas visai kitas, iš kitos dimensijos pasaulio? Bet kodėl tu negyveni tame kitame pasaulyje? Kur jis? Kodėl aplinkui tave štai jau dvidešimt treji metai vien tik trynimasis, pokšėjimas ir šlykštus, įsigėręs tau į poras tepalo kvapas?..

Vieni klausimai. O atsakymai? Juos žino Dievas? Juk argi ne juokinga, kad alkūninis velenas samprotauja apie Dievą? Kita vertus, tie klausimai, tos mintys apie Dievą – argi jie neįrodo atvirkščio dalyko? Kad čia kažkoks baisus nesusipratimas? Kad aš visai ne alkūninis velenas, o būtybė iš kito pasaulio, vien tik per nesusipratimą patekusi į kažkokį mechanizmą? Na kad ir visi tie krumpliaračiai ir kiti velenai, kurie mane iš visų pusių supa ir daugelis kurių vis kontaktuoja su mano kūnu (ar tikrai jis mano?). Nepanašu, kad jie turėtų kokių minčių ar prisiminimų. Jie sau sukasi, juda pirmyn ir atgal – ir viskas čia, nieko daugiau. Jokios filosofijos.

Nors, jei sąžiningai, iš kurgi man žinoti? Aš juk irgi kurčias ir nebylus: nėra kam papasakoti, na, ir neturiu ko. Viską, visą savo būties siaubą laikai savyje. Ne todėl, kad niekini pasaulį arba tiesiog nenori, o todėl, kad nėra jokios galimybės papasakoti.

O mano šeima – mano žmona, vaikai? Nuo to baisiojo ryto – apie juos jokios informacijos. Ar tebėra gyvi? Kai prisimenu juos, tokius tolimus ir brangius, man norisi verkti. Ir verkčiau, raudočiau, bet neturiu akių. Ar tai ne kančia? Jei jau kas nors norėjo mane nubausti (už ką?), tai geriau būtų mane pavertęs geležies gabalu. Kam jis man paliko atmintį, gyvą atmintį – atimdamas galimybę matyti artimus veidus. (Dieve, ar dar yra kita laimė? Visokia kitokia laimė – netikra.) Nesuteikdamas nė mažiausios informacijos apie juos...

Beje, man čia kilo viena tokia mintis. Bėgant metams, įsižiūrėjau tokią veržlę, pačią didžiausią (kuri su manimi iš kairės sukasi). Juokinga – įsižiūrėjo veržlę! alkūninis velenas! Bet štai aš patyriau tokį jausmą. Ką jis galėtų reikšti? Ar tik jis nereiškia, kad ta veržlė visiškai ne veržlė, o... ne, gėda ir prisipažinti, kas per mintis: na, gerai jau – ar tik tai ne Liusė, mano žmona? Kažkuo ji panaši... Suprantu, kad nesąmones kalbu, bet štai toks jausmas yra. Juk jei aš tą rytą tapau alkūniniu velenu, tai ar negalima būtų teigti, kad tas pats nutiko ir Liusei? Ir kad ji lygiai tai pat nieko nesuprasdama (per penkis milimetrus nuo manęs!) štai jau dvidešimt treji metai suka neaišku ką? Juk tai net ir labai logiška, jei pagalvotum. Tada štai tos dvi veržlės, kurios sukasi už didžiosios (viena didesnė, kita mažesnė) – ar tik ne Mašenka ir ne Kolečka? Kai pagalvoju, kad ir jiems tokia lemtis kliuvo (dar žmogiškai nepagyvenus), širdis plyšta (kur ji, ta širdis?). O ką aš galiu padaryti? Visiškai ničnieko.

Ir apskritai – štai apie ką kartais galvoju: o visas likęs pasaulis? Aš kenčiu, įsivaizduodamas žmones, tuo metu vaikštinėjančius kur nors miškais, besiirstančius valtele, geriančius (o, laisvieji!) kavą jaukioje šiltoje kavinėje... O ar taip yra? Ar beegzistuoja dar tas pasaulis? O jei ne aš vienas patyriau tą metamorfozę? Labai jau daug čia įvairiausių dydžių krumpliaračių ir veržlių prieš mane ir iš šonų (tiesiog begalybė). Aš juk jokio supratimo neturiu, kokio dydžio šis mechanizmas – galbūt jis kaip Everestas, ir jame šeši milijardai darniai besisukančių detalių?.. Galbūt jau nebėra to pasaulio, nėra to gyvenimo – ir visų bendras (maniškis!) likimas? Kai taip pagalvoji, lengviau pasidaro: kad tu ne vienas esi nuskriaustas, kad ne tik tavo gyvenimas paverstas absurdu, pajuoka... Kad štai ir prezidentai, ir generolai, o ne tik paprasti inteligentai kaip aš, – visi iš geležies dabar: štai tas didžiulis svertas, sukantis visą armiją velenų ir velenėlių (taip pat ir mane), – ar tik ne Prancūzijos prezidentas? O juk ir jį patį stumia štai tas cilindras... Viskas sukasi (o kam?).

Bent jau žinotum, kad tas mechanizmas – geram tikslui: tegul tavo gyvenimas liovėsi buvęs gyvenimas, bet tu nors žinotum, kad tas mechanizmas, tarkim, perpila kam nors kraują, tai yra gelbsti kitą gyvybę. Bent jau šiokia tokia prasmė atsirastų, pateisintų kaip nors tavo kančią, suteiktų logikos tam absurdui. Ne, tu nieko nežinai – nelemta tau žinoti, ir viskas. Sukis, „tūpkis ir stokis“ be galo, dešimtmečius (o gal šimtmečius, tūkstantmečius, milijonus metų? juk aš jau ne organinis kūnas, o geležis.) Tai lengva? O jei tartum, kad ta mašina, kurią padedi sukti, – piktiems kėslams? Galbūt ten, jos gale, pritvirtinta adata, kuri vis įsiminga į žmogaus akį ir kiaurai praduria kaukolę? O galbūt tai vamzdis, į atmosferą išmetantis nuodingas dujas, nuo kurių miršta milijonai vaikų? Galbūt jos jau pražudė ir tavo paties vaikus? Bet aš nieko negaliu padaryti! Negaliu išsilaisvinti iš sukibusių geležinių detalių, kurios mane suka ir kurias aš suku. Nuo tos minties mano sąžinei nė per nago juodymą ne lengviau: jei tau kas įspraudė į ranką peilį ir, suspaudęs plieniniais gniaužtais, nukreipė į kūdikio širdį, – ar galėsi ramiai eiti gulti? Pasakyti sau, kad ne tu tai padarei, o tas, kuris laikė tavo ranką? Galėsi, jei esi nežmogus. O aš kol kas žmogus. Vidujai, sau – tai yra savo jausmais ir mintimis (nes realiai – aš velenas, alkūninis velenas).

O gal... O gal ir nėra jokios prasmės: nei geros, nei blogos. Tiesiog dirba sau kažkokia mašina – be prasmės. Nieko nesukurdama. Niekam nepadėdama, niekam nekenkdama. Kodėl gi ta absurdiška situacija, kurioje atsidūriau aną rytą, negalėtų tapti dar absurdiškesnė? Jei aš būčiau nelabasis, turėčiau valdžią ir norėčiau pasityčioti iš žmonijos, būtent taip ir padaryčiau: paversčiau šešis milijardus žmonių siaubinga mašina, kuri dirba be jokios prasmės. Nes daugelis pasirengę kentėti ir aukotis, kada mato prasmę. O aš priversčiau juos kentėti beprasmiškai, be pateisinimo – dešimtmečius, tūkstantmečius, amžinai... Vien tik dėl sadistiško malonumo (jei būčiau nelabasis).

O jei aš būčiau Dievas, būčiau leidęs tokią nesąmonę, žinodamas, kad galiu jos atsisakyti. Ir sugrąžinti žmonėms žmogišką gyvenimą bei laisvę (ir tuomet nelabojo valdžiai galas). Nes milijonai metų, kol mes suksimės beprasmiškoje mašinoje, – niekis, kadangi Dievas valdo laiką. Jis sugrąžins mus visus – ir mane, ir Liusę, ir Mašenką, ir Kolečką – milijonus metų atgal vienu mažylio pirštelio mostelėjimu. Ir paguldys mus į mūsų šeimynines lovas, mūsų šiltuose namuose, tarsi mes nebūtume sukę krumpliaračių ir velenų milijonus metų. Ir tuomet pasirodys mums, visiems, kad mes tik miegojome ir sapnavome baisų sapną: laisvi, patys sprendžiantys, kas gerai, o kas blogai ir kaip mums pasielgti. Ir tada – tai bus po milijonų metų – nepatikėsiu, kad buvau alkūninis velenas. Aš nusišypsosiu ir apglėbsiu savo vaikus. Ir Liusė, staiga, akimirksniu priminusi man (o Dieve!) didelę veržlę, prisispaus prie manęs iš nugaros, apkabindama per pečius, laimingai atsidusdama ir šnabždėdama man į ausį kvailus ir mielus žodžius.

 

Skaitytojų vertinimai


40878. dž.k. :-) 2007-09-23 15:29
meistriška.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
2:25:38 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba