Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-07 nr. 3348

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS67
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Su ARŪNU GELŪNU kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Asmenybių, tolygių gerai subrandintam vynui, beieškant
8

POLEMIKA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Atvirumas istorijai ir Niurnbergo sindromas arba
Kodėl valstybės kūryba – ne visada vykusi?
80

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poetinio Druskininkų rudens almanacho žodžių dėlionės
• ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ.
„Realybė egzistuoja tik per patirtį“
• MARIUS PLEČKAITIS.
Raidės išdavikės
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Spektaklio „Chaosas“ aktorius kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Paveikti žiūrovus tiesa
1
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ.
„Miranda“ – laisvės vizija
4

MUZIKA 
• MAGDALENA DZIADEK.
Chopino juokas
2

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Vylingi pažadai
• KRISTINA STANČIENĖ.
Marta ir peizažas

PAVELDAS 
• JUOZAPAS BLAŽIŪNAS.
Į pranciškonų šventovę grąžintas restauruotas paveikslas
„Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS6
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ2
• REGIMANTAS ŽILYS1

PROZA 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Šunų močia
7

VERTIMAI 
• GEORGIJUS LOBŽANIDZĖ.
Arabų kalbos mokytojas
10

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pažadinimas
4

SKELBIMAI 
• Vertimo konkursas ir kūrybinio rašymo seminaras „Rašyti kaip K“
• Pradedančiųjų vertėjų iš italų kalbos dirbtuvės

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Sėdėčiau aš gal scenoj,
arba Žilvino Andriušio kriterijai
7
• Tu Lietuva, tu mano...

DE PROFUNDIS
„Menininkas yra tas, kuris sako: tasai žmogus protingai kalba,
bet pats yra kvailys.“ Witoldas Gombrowiczius
 
• Proto muštynės14

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Redukcija Kaune: jau penktą kartą
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Autoportretas: neribotos galimybės aplenkti laiką
• KRISTINA STANČIENĖ.
Paviršiaus galia
 MARIJA GUDELYTĖ.
Kas svarbu moterims dailininkėms?
• Kęstučio Grigaliūno kūrybos pristatymas Švedijoje
• In memoriam
KONSTANTINAS BOGDANAS (1926–2011)
• Informacija
• Jubiliejai1
• Parodos LDS galerijose

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt septintoji savaitė215

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas

Kas svarbu moterims dailininkėms?

MARIJA GUDELYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jolanta Teišerskytė-Stoškienė
parodos „Apie tai“ atidaryme

Vilniaus rotušėje rugsėjo mėn. vyko šešioliktoji Lietuvos moterų dailininkių draugijos paroda „Apie tai“. Dar 1938 m. įkurtos draugijos veiklą 1995-aisiais atgaivino tapytoja Jolanta Teišerskytė-Stoškienė, siekdama paskatinti moteris dailininkes iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų aktyviai dalyvauti kūrybinėje veikloje. Kasmet menininkių bendruomeniškumą puoselėjančios J. Teišerskytės-Stoškienės pastangos šiemet buvo įvertintos ir Lietuvos dailininkų sąjungos padėkos raštu, kurį per parodos atidarymą tapytojai įteikė LDS pirmininkas Eugenijus Nalevaika.

Parodos pavadinimas tarsi nenurodo jokių konkrečių ekspozicijos gairių. Galbūt jį galima susieti su tuo, apie ką paprastai nekalbame, kas nutylima, lieka tarp eilučių, tiesiog – su mus supančia kasdienybe. Panašiai nostalgiškame tokio paties pavadinimo eilėraštyje prabyla Juozas Erlickas:


        Kada daugel metų keliavęs žeme
        Aš pasuksiu iš kelio, atgulsiu birželio žolėj,
        Virš galvos man vasara, po galva žiema,
        Keturi vėjai smilgos viršūnėj kalbėsis žaliai
        Apie tai, kaip nuspalvina mišką ruduo,
        Apie tai, kaip saulėteky skleidžias žiedai,
        Apie tai, kaip ant kalno karklai,
        O pakalnėj,
        O pakalnėj vanduo.

Parodos anotacijoje pabrėžiama, kad „temų požiūriu didelė dalis darbų artimi poetinėms nuotaikoms, fiksuoja artimą aplinką, gamtą, tačiau vengia specifinės moteriškos problematikos“.

Tačiau paroda nebuvo labai nutolusi nuo lyrizmo, sentimentų. Pabrėžtinai vengiančios akcentuoti feministinę problematiką menininkės labai įvairiai iššifravo parodos pavadinimą, tačiau ne viena paniro ir į lyties, tapatybės aspektų paieškas. Parodos rengėjoms pavyko sukurti įdomią ir jaukią ekspoziciją, pasiekti plastinės kūrinių vienovės, darnos įspūdį, formų ir prasmių sąskambių (šiuo atžvilgiu itin išsiskyrė viena rotušės salė, kurioje buvo sutelkti pastelinio kolorito darbai, vykusiai pagyvinti ryškiais spalviniais akcentais). Moterims dailininkėms svarbu tiesiog bendrauti, puoselėti moterišką solidarumą, bet galimybė kasmet pristatyti savo kūrybą kurioje nors Vilniaus parodinėje erdvėje, ypač kūrėjoms iš kitų miestų, taip pat labai aktuali. Deja, parodoje pritrūko griežtesnės, reiklesnės atrankos. Ar tik ne dėl tokio rengėjų nuolaidžiavimo dalis autorių apskritai nedalyvauja moterų dailininkių parodose?

Taigi, kokios idėjos rūpi parodos „Apie tai“ dalyvėms? Kaip jos išreiškiamos? Parodos „kodą“ J. Teišerskytė-Stoškienė interviu Lietuvos televizijai apibūdino kaip amžiną problematiką – moterų ir vyrų ryšį. Iš tiesų, ši mintis – taiklus daugelio parodos kūrinių komentaras. Intymus, asmeninis ryšys, temos, gvildentos nuo biblinės poros – Adomo ir Ievos – laikų, tebėra svarbios ir šiandien. Tai jaudina ir menininkes. Postmodernioje epochoje masinių informavimo priemonių atakuojamas žmogus blaškosi tarp asmeniškumo ir visuomeniškumo, tarp gamtos ir antrinės realybės, tarp individualių ir globalių idėjų. Todėl dabar kaip niekad svarbu rasti atsakymus į šiuos klausimus, išspręsti ramybės neduodančias dilemas. Ko gero, meno kalba yra tam viena tinkamiausių...

Parodoje menininkės nemažai dėmesio skyrė savo aplinkai, jausmams, patirtims. Apibendrinant jų laikyseną, tiksliausia vadinti ją romantiška, nekonfliktiška. Tai moterys, vis dar tikinčios idealia, amžina meile, metaforiškai kalbančios apie emocinę pilnatvę. Tačiau meninės raiškos požiūriu parodos dalyvės aiškiai skyla į dvi viena kitą papildančias stovyklas: konceptualios raiškos ir tradicinės kūrybos šalininkių. „Konceptualistes“ šiuo atveju apibūdinčiau kaip kūrėjas, neretai linkstančias į abstrakciją, kuriančias įvairiausiomis dailės technikomis – grafikos, tapybos, keramikos, tekstilės. Per jų kūrinius paroda įgavo aktualių, kritiškų, ironiškų intonacijų. Konceptualaus mąstymo pavyzdžių joje nebuvo daug, tačiau tokiuose kūriniuose įkūnytos idėjos paradoksaliai veikė ir kitus parodoje demonstruotus darbus, tarsi įtraukė į dialogą. Be to, juk kartais riba tarp konceptualumo ir tradiciškumo yra gana subtili. Šios menininkės „moteriškų“ temų nedramatizuoja, perteikia jas natūraliai, šiuolaikiškai, interpretuodamos ir ne meno sferos artefaktus, kūrybiškai naudodamos masinės gamybos daiktus, fotografijas, tekstus, žaisdamos sąlygiška, asociatyvia plastika ir įvaizdžiais. Pavyzdžiui, Zita Inčirauskienė tekstilinėje kompozicijoje „Kontrabanda 1864–1904“ (2010) rekonstruoja kultūrinių reiškinių, asmeninių ir visuomeninių ryšių, santykių prasmes, įtaigiai manipuliuodama medžiagiškumu, faktūromis, tonais, šriftu. O kupiną paradoksų „Klošaro sapną“ (2010), sukurtą iš mezginių, natūralaus lino ir seno lovūgalio, apskritai pavadinčiau tikru dizaino perliuku... Z. Inčirauskienė pagauna universalias tekstilės galimybes, pasitelkia skaitmeninę fotografiją, taikliai įkūnija gatavų daiktų (ready-made) signalus.

iliustracija
Natalija Janekina.
Dama su uogų indu.

Drobė, aliejus. 2010

Jolantos Kyzikaitės, 2010 m. konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ nugalėtojos, kūriniai prikausto dėmesį motyvų asociatyvumu ir aktualumu, popmeno, kompiuterinio vaizdo, gatvės meno ir profesionalaus piešinio deriniu. Marta Vosyliūtė, naudodamasi kino scenovaizdžio meninės kalbos principais, kuria savitus, mačizmu atsiduodančius tapybinius scenarijus, kuriuose apstu vietos ir poetiškumui, emocionalumui.

Moters ir vyro temą iš pažiūros žaismingai ir grakščiai atskleidžia Jolanta Kvašytė. Grotesko, parafrazės, dekoratyvumo kupinose jos keraminėse formose puikiai dera monumentali plastika, glazūrų spalvos, išraiškingos faktūros, profesionalus piešinys ir įtaigus elementų ritmas. Vitališkos, erotiškų vaizdinių prisodrintos J. Kvašytės vazos taikliai atsako į parodos temą. O Danutės Jazgevičiūtės, Jūratės Urbienės, Irenos Vabalienės, Danguolės Brogienės, Gražinos Kriaunevičienės, Genoratos Razmienės tekstilėje abstrakčios kalbos įvairovė ir polinkis į dekoratyvumą neprieštarauja konceptualiosios dailės žaidimo taisyklėms.

Kitos parodos dalyvės savo poziciją išsako lyriškiau, kameriškiau, neretai pasitelkdamos siurrealistines, ekspresyvias formas arba jau ne kartą minėtą dekoratyvų apibendrinimą.

Štai nedidelio formato Audronės Petrašiūnaitės kompozicijos persmelktos moteriškos būties apmąstymų. Specifinė tapysena menininkės paveiksluose poetiškai ir subtiliai sujungia figūras, interjerų fragmentus, natiurmortus. Ryškios A. Petrašiūnaitės tapybos spalvos skleidžia meditatyvią, mąslią nuotaiką, kurią lemia skaidrus, rimties kupinas dailininkės pasaulėvaizdis.

Žaismingą parodos temos, turinčios ir ryškų erotinį atspalvį, traktuotę pateikė ir parodos kuratorė Jolanta Teišerskytė-Stoškienė. Jos drobėse moterys panėši į rytietiškas nimfas; siurrealistiškai perkurdama tikrovę menininkė tapo fantastinius moterų kūnų, gyvūnų figūrų vaizdinius.

Meistrišku iliuzoriškumu parodoje patraukė Eglės Babilaitės tapyba ant reljefinių keramikos paviršių, kartais padvelkianti ir egzistenciniu nerimu. Irena Vabalienė pristato audimo ir siuvinėjimo technika sukurtas subtiliausias lino kompozicijas. Įspūdį ekspozicijoje paliko ir Violetos Gaidamavičiūtės-Kisielienės šilkografinės improvizacijos, kamerinės Irenos Ambrazienės gamtos motyvų alegorijos. Kiek groteskiški, tačiau šilti, „jaukūs“, ypatingu menininkės ryšiu su paveikslų herojais nuspalvinti tapytojos Grytės Pintukaitės-Valečkienės portretai. Įsidėmėjau ir siurrealistinius grafikės Kristinos Daniūnaitės personažus, meistriškus Joanos Plikionytės ofortus, gyvas ir išraiškingas Natalijos Janekinos paveikslų faktūras. Sakralumo ir amžinųjų vertybių intonacijos visuomet būdingos Elenos Kniūkštaitės kūriniams.

Vis dėlto, nepaisant autorių ir kūrinių įvairovės, parodoje pasigedau atviro, gal kartais labiau (auto)ironiško menininkių žvilgsnio į save arba į mus visas. Kita vertus, kalbėti „apie tai“ reiškia poetišką nežinią, subtilių nutylėjimų, o gal ir drovumo šydą. Arba viską, ko nedrįstame ištarti, išsakyti viešai, nepaisant to, kad moters temos intymumą jau seniai pavergė ir sunaikino galinga reklamos, grožio industrijos mašina...


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
2:14:23 Oct 17, 2011   
Oct 2 Nov 1
Sąrašas   Archyvas   Pagalba