Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-07 nr. 3348

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS67
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Su ARŪNU GELŪNU kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Asmenybių, tolygių gerai subrandintam vynui, beieškant
8

POLEMIKA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Atvirumas istorijai ir Niurnbergo sindromas arba
Kodėl valstybės kūryba – ne visada vykusi?
80

KNYGOS 
 NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poetinio Druskininkų rudens almanacho žodžių dėlionės
• ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ.
„Realybė egzistuoja tik per patirtį“
• MARIUS PLEČKAITIS.
Raidės išdavikės
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Spektaklio „Chaosas“ aktorius kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Paveikti žiūrovus tiesa
1
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ.
„Miranda“ – laisvės vizija
4

MUZIKA 
• MAGDALENA DZIADEK.
Chopino juokas
2

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Vylingi pažadai
• KRISTINA STANČIENĖ.
Marta ir peizažas

PAVELDAS 
• JUOZAPAS BLAŽIŪNAS.
Į pranciškonų šventovę grąžintas restauruotas paveikslas
„Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS6
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ2
• REGIMANTAS ŽILYS1

PROZA 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Šunų močia
7

VERTIMAI 
• GEORGIJUS LOBŽANIDZĖ.
Arabų kalbos mokytojas
10

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pažadinimas
4

SKELBIMAI 
• Vertimo konkursas ir kūrybinio rašymo seminaras „Rašyti kaip K“
• Pradedančiųjų vertėjų iš italų kalbos dirbtuvės

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Sėdėčiau aš gal scenoj,
arba Žilvino Andriušio kriterijai
7
• Tu Lietuva, tu mano...

DE PROFUNDIS
„Menininkas yra tas, kuris sako: tasai žmogus protingai kalba,
bet pats yra kvailys.“ Witoldas Gombrowiczius
 
• Proto muštynės14

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Redukcija Kaune: jau penktą kartą
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Autoportretas: neribotos galimybės aplenkti laiką
• KRISTINA STANČIENĖ.
Paviršiaus galia
• MARIJA GUDELYTĖ.
Kas svarbu moterims dailininkėms?
• Kęstučio Grigaliūno kūrybos pristatymas Švedijoje
• In memoriam
KONSTANTINAS BOGDANAS (1926–2011)
• Informacija
• Jubiliejai1
• Parodos LDS galerijose

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt septintoji savaitė215

KNYGOS

Poetinio Druskininkų rudens almanacho žodžių dėlionės

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]



POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 2011.
Sudarytojas Marius Burokas.

– Vilnius: Vaga, 2011.

Šių metų Poetinio Druskininkų rudens ir jo almanacho tema „O kas nėra poezija?“ kviečia diskutuoti. Apie kanonus, dėsnius, principus, žanrus ir mokyklas... Kaip įžanginiame žodyje taria Kornelijus Platelis: „Kiekvienas kūrinys, kurį mes laikome daugiau ar mažiau vykusiu, kuris mus sudomina ir paveikia, mums yra poezija. Ir tai, kuo jis paveikia, turbūt galėtumėme laikyti savybėmis, skiriančiomis jį nuo „ne-poezijos“. Dėmesio – čia verta stabtelėti ir paklausti: negi paveikumas ir yra pagrindinis vertinimo kriterijus?.. Juk vieni brauks ašarą klausydami lyriškų gimtąjį sodžių apdainuojančių eilių, „kur kumeliukai, / grakštūs ir drėgni, / užvertę galvas, / po žvaigždę žinda“ (D. Čepauskaitė, p. 44), kiti piktinsis: nustok seilėtis, atsigręžk į rūsčią „erozijos erą“, anot R. Daugirdo, kurio tekstuose „lempų žvaigždės leidžias iškart į pasąmonę“ (p. 52). Paveikūs abu tekstai. Tačiau veikia ne tema. Veikia žodis. Ir nebūtinai metafora. Iškalbėti gyvenimą galima paprastai, fiksuojant ir dėliojant į teksto vertikales tik tai, kas patenka į akiplotį: „sėdim rūkom virtuvėje geriam / argi šitas mūsų sėdėjimas / gali būti poezija / klausia staiga / argi šitie tušti buteliai / peleninė nuorūkų kalnas / šis šaldytuvo gurgimas / gali būti poezija / gali būti gali nebūti / nežinau sakau / tai priklauso“ (D. Dirgėla, p. 64). Teisingai, priklauso. Priklauso nuo to, kaip sudėliosi žodžius, kokie jie atsidurs šalia vienas kito, kokį sąskambį, ritmą sudarys. Galiausiai –­ ar išlaikomas teksto vientisumas, įtampa nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Tai ir ilgokas I. Butkutės „Siuvinėjimas peilių sode“ (p. 34), ir vos keliomis eilutėmis užgriebiantis esmę R. Daugirdo „Belaikis“ (p. 56), švedo G. Hardingo „Užburtas pasakų pasaulis“ (p. 95), lenko M. Kureko lėta žodžių tėkme pasižyminti poema „Oleandras“ (p. 157), amerikietės K. Farris poetinės miniatiūros, išsirutuliojančios į dramatišką siužetą, pavyzdžiui, „Mise en abyme“ –­ apie merginos veidrodžio veidu jauseną... O galbūt suklūsti, aptikęs tik vieną kitą estetinę įžvalgą, tačiau tekstas, kaip visuma, nuobodokas (čia akys krypsta į pradžioje minėtąjį D. Čepauskaitės „Aš nieko nežinau...“, p. 44, ar į esto A. Langemetso „Laivą“). Be to, pasitelkiant R. Kmitos eilėraštyje inkrustuotą V. Šlaito mintį, dera priminti, jog „eilės turi būti / siūbuojanti širdis, o / ne forma“ (p. 136). Todėl kažin ar kam nors, be pačių kūrėjų, įdomi teksto gimimo refleksija (L. Rubinšteino „Reguliarus rašymas“, p. 237).

Poeto stebėtojo ir beasmenės minios, įkūnijančios protestą prieš valdančiuosius, priešprieša ryškėja A. Valionio eilėraštyje „Rytų Europa“. Poetas vis dėlto yra tas, kuriam skirta nurodyti kelią („Nustojau būt tik stebėtojas, porai minučių, nurodžiau / kelią. Teisingą. Dešimt minučių pėsčiom. Ratų nereikia, / tiesiai alėja, o ten jau girdėsis. / Vakare žiūrėjau žinias. Padainavę visi išsiskirstė“ (p. 314). E. Ališanka taip pat poetą išskiria iš kitų, jo žvilgsnis į lietuvius iš laiko perspektyvos apčiuopiamai sudaiktina jų būtį: „anais laikais, kai ėmė vertis smegduobės, lietuviams nieko kito nebeliko, kaip / kraustytis po žeme, iki šiol gali atpažinti kokiam berlyne, vaikšto prisimerkę, / pilnom kišenėm molio, tai kur ten žodis betilps, pirštais susirodo, baksnoja, / poetas irgi, tik su antpirščiu iš močiutės podėlių, sidabriniu, tiesiai dievui į akį, / ir nieko, pasirodo, irgi smegduobė, tik dar didesnė“ (p. 12).

Distancija (ypač laiko, tiek žvelgiant į praeitį, tiek į ateitį) dažnai kuria ironišką santykį su pasauliu. Ironija – vienas iš elementų, kurie gali pasitarnauti tam, kad tekstas taptų eilėraščiu. Nepralenkiamas juodojo humoro meistras šiame almanache neabejotinai yra D. Gintalas (sakykime, jo „Pavasaris“, atakuojantis sąmonę iš kapinių išplautų karstų gondolų vaizdais, p. 78). Tačiau pašmaikštavimai ne visada yra originalūs, kaip štai latvio U. Berzinio: „Kaip puiku mano laidotuvėse, / visa įprasta: netašytos kalbelės, / saikingi pagraibstymai kažkuriai už papų“ (p. 25). Skaitant jo eilėraščius, neapleidžia įspūdis, jog poetas gromuliuoja savo paties uodegą. Kartais būna netgi juokinga. Dažniausiai – „o kas iš to?“

PDR almanache – vienuolika lietuvių autorių ir aštuoniolika svečių iš užsienio (Lenkijos, Estijos, Rusijos, Vokietijos, Ispanijos, Italijos, JAV, Švedijos, Slovėnijos, Kroatijos, Bulgarijos, Airijos, Danijos, Islandijos). Eilėraščius vertė E. Drungytė, M. Burokas, L. Masytė, Z. Mažeikaitė, V. Dekšnys, D. Sirijos Giraitė, Laimantas Jonušys, J. M. Abraitytė, L. Katkus, B. Januševičius, G. Tamaševičius, A. Musteikis ir kiti vertėjai. Tai jų nuopelnas, kad žodžiai ir jų sąskambiai paveikūs ne vien originalo kalba.

Taigi poezija gali tapti bet kuris gyvenimo epizodas: puodelių duženos, šarkos plunksna, pokalbio nuotrupos, vaiko iš cigarečių dėžučių pastatytas lėlių teatras (G. Hardingas), laiškai, antspauduojami aviete ir dangaus lapu (I. Kaminskis), mergaitė balta suknele Europos aikštėj, žaidžianti ant antkapius primenančių skulptūrinių plokščių (G. Kazlauskaitė), berniukas, pasilenkiantis iš po kilimėlio ištraukti žalia patina apsitraukusio namų, o gal savo vaikystės rakto (Al Zolynas), kasininkė, vis dar sėdinti kasoje dešimt minučių iki vidurnakčio (R. Kmita), valandų skaičiavimas prekybos centre (D. O’Driscollas), pirmadienio vakaras Madrido bare, jaučiant savyje sapno jūros krantą (Y. Soler Onís), ryškiaspalvės lūpų monotipijos ant cigarečių filtro (R. Šileika), kurčnebylė mergina, kurios rankos gracingai verčia žodžiais judesius (F. Tomada) ar abstraktus šviesos ir atspindžio sąlyčio taškas veidrodiniame paviršiuje (S. Pálssonas)... Tačiau ne bet koks tekstas vadintinas poezija: poezija jį gali paversti tik toks ruduo, kaip A. Kaziliūnaitės eilėraštyje, kai „medžiai numeta / varnų kranksėjimą / visuose / veidrodžiuos“ (p. 118). Taip prasideda dar viena diena Druskininkuose. Laikas rinkti kaštonus arba rašyti.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
2:14:21 Oct 17, 2011   
Oct 2 Nov 1
Sąrašas   Archyvas   Pagalba