Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-07 nr. 3348

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS67
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Su ARŪNU GELŪNU kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Asmenybių, tolygių gerai subrandintam vynui, beieškant
8

POLEMIKA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Atvirumas istorijai ir Niurnbergo sindromas arba
Kodėl valstybės kūryba – ne visada vykusi?
80

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poetinio Druskininkų rudens almanacho žodžių dėlionės
• ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ.
„Realybė egzistuoja tik per patirtį“
• MARIUS PLEČKAITIS.
Raidės išdavikės
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Spektaklio „Chaosas“ aktorius kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Paveikti žiūrovus tiesa
1
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ.
„Miranda“ – laisvės vizija
4

MUZIKA 
• MAGDALENA DZIADEK.
Chopino juokas
2

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Vylingi pažadai
• KRISTINA STANČIENĖ.
Marta ir peizažas

PAVELDAS 
• JUOZAPAS BLAŽIŪNAS.
Į pranciškonų šventovę grąžintas restauruotas paveikslas
„Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS6
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ2
• REGIMANTAS ŽILYS1

PROZA 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Šunų močia
7

VERTIMAI 
• GEORGIJUS LOBŽANIDZĖ.
Arabų kalbos mokytojas
10

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pažadinimas
4

SKELBIMAI 
• Vertimo konkursas ir kūrybinio rašymo seminaras „Rašyti kaip K“
• Pradedančiųjų vertėjų iš italų kalbos dirbtuvės

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Sėdėčiau aš gal scenoj,
arba Žilvino Andriušio kriterijai
7
• Tu Lietuva, tu mano...

DE PROFUNDIS
„Menininkas yra tas, kuris sako: tasai žmogus protingai kalba,
bet pats yra kvailys.“ Witoldas Gombrowiczius
 
• Proto muštynės14

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Redukcija Kaune: jau penktą kartą
1
 NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Autoportretas: neribotos galimybės aplenkti laiką
• KRISTINA STANČIENĖ.
Paviršiaus galia
• MARIJA GUDELYTĖ.
Kas svarbu moterims dailininkėms?
• Kęstučio Grigaliūno kūrybos pristatymas Švedijoje
• In memoriam
KONSTANTINAS BOGDANAS (1926–2011)
• Informacija
• Jubiliejai1
• Parodos LDS galerijose

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt septintoji savaitė215

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas

Autoportretas: neribotos galimybės aplenkti laiką

NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bronius Gražys. Autoportretas.
Drobė, aliejus. 2011

Baigiantis vasarai pastebėjau, kad baigėsi mano paso galiojimo laikas. Nuskubėjau į pasų poskyrį, kur, sklandžiai įveikusi visas dokumentų tvarkymo procedūras, netikėtai susidūriau su sunkiausia užduotimi – paso nuotrauka. Mano atvaizdas vis neįtiko (nepatiko) fotografuojančiai tarnautojai. Kad atitiktų reikalavimus, teko kelis kartus fotografuotis iš naujo: žiūrėti tiesiai, nenuleisti ir nenukreipti žvilgsnio, nepasukti galvos, nenudelbti smakro (jei slapčia tikėtumeisi užmaskuoti raukšles). Galiausiai „iškeptas“ atvaizdas nenudžiugino, bet dokumentui tiko... O Algimanto Kunčiaus dokumentinių filmų-portretų parodoje Šiuolaikinio meno centre Romualdas Ozolas apie savo „filmuotą“ portretą sakė, kad geriausiai portreto trūkumus gydo laikas, nes po 30–40 metų portretas atrodys be priekaištų... Tad nusiraminusi ir susitaikiusi su savo paso nuotraukos perspektyva, ėjau į parodą „XXI amžiaus autoportretas“, šių metų rugpjūčio 21 d. atidarytą Vilniaus „Arkos“ galerijoje (veikė iki rugsėjo 13 d.). Pirmas įspūdis nudžiugino – tai menininkų laisvė ir galimybės susikurti, perkurti ar atkurti savuosius portretus. Įvairių dailės sričių atstovai asmenines patirtis ir įžvalgas čia turėjo pateikti šiuolaikiškai – taip nurodo parodos pavadinimas. Parodoje 101 menininkas eksponavo daugiau nei tris šimtus pastarųjų metų tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, keramikos, fotografijos kūrinių.

Nuo antikos laikų autoportretas yra organiška ir svarbi meninės raiškos dalis: suvokti save ir pasaulį per paties kūrėjo unikalumą, išskirtinumą. Šis žanras itin sparčiai plėtojosi baroko epochoje, plintant realistinio vaizdavimo tendencijoms. Jis visokeriopai suklestėjo moderniosios dailės laikais. Užtat XXI amžius keičia individo, asmenybės vertės suvokimą, neretai implikuoja individo unifikavimą, niveliavimą, neatpažįstamas transformacijas, dekonstrukciją. Todėl autoportretas – ne toks jau lengvas uždavinys šiuolaikiniam menininkui.

Ir mūsų dienomis svarbiausia išlieka kūrėjo tapatybės – unikalios, daugiaveidės – problema. Todėl dažniausiai sėkmingas atrodo chameleoniškas menininko gebėjimas keistis, maskuotis, atrasti naujus savosios esybės pavidalus... Kita vertus, dalis parodoje dalyvavusių menininkų aiškiai siekia įprasminti save nesislėpdami. Kaip kadaise senovės graikai, jie mėgina pakartoti realybę, atspindėti „sielos judesius“ arba žvilgsnio įtaiga paveikti žiūrovą.

Taigi autoportretas yra pilnavertė kūrybos ir kūrėjo tapatybės dalis. Vieniems tai yra kasdienis savęs fiksavimo procesas. Panašiai elgėsi Rembrandtas, kuris visuomet turėjo vienintelį ir nepakeičiamą pozuotoją – save patį – ir nuolat fiksavo savo mimikas, nuotaikas. Arba Salvadoras Dali, kuris per savo ego, taip pat ir savąją išvaizdą, stengėsi nuolat šokiruoti pasaulį; ko gero, jis pats buvo žinomas masėms gal net geriau nei jo kūriniai... XIX amžiaus autoportreto ikona galime laikyti Vincentą van Goghą, balansavusį tarp beprotystės ir nušvitimo periodų ir palikusį mums įtaigiausius savo atvaizdus, tikrus gyvenimo ir jausmų dienoraščius. Ar tapytojas yra eksperimentatorius, ar jis tiesiog fiksuoja tai, ką mato? Nuo renesanso iki impresionizmo ši dilema nuolat aštrėjo. Tačiau menininkas nebūtų kūrėjas, fantazuotojas, jei nesiektų imituoti, kurti simuliakrus, vaizdinius, kurie priverstų juo patikėti. Tad ar atvaizdas ir yra realybė, ar juo siekiama pasivyti, aplenkti, apgauti tikrovę?

iliustracija
Rytis Valantinas.
Autoportretas – lagaminas.

2011

Prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as savo garsiajame veikale „Simuliakrai ir simuliacija“ nagrinėja postmodernios epochos sąmonę, tikrovės ir vaizduotės santykį, apibrėžia menininkui itin aktualią simuliacijos sąvoką, atvaizdo kūrimo stadijas, kurių problematiką vienaip ar kitaip sprendė viso XX amžiaus dailininkai, joms neliko abejingi ir XXI amžiaus kūrėjai. Todėl visai įdomu pamėginti „diagnozuoti“, kurie parodos autoportretai yra gilios realybės siekimas, kurie slepia jos nebuvimą ar yra visai nesusiję su ja, grynas savęs paties simuliakras.

Autoportretai šioje parodoje buvo labai skirtingi. Komponavimo požiūriu vieni autoriai fokusuoja žvilgsnį į savo veidą, kiti vaizduoja figūrą iki pusės, kai kuriuose darbuose esama ir erdvės, aplinkos fragmentų, padedančių atskleisti charakterį. Išraiškos, pasaulėjautos atžvilgiu ekspozicijoje matėme nemažai fotorealistinei, tikroviškai plastikai arba siurrealistiniams eksperimentams ištikimų kūrėjų. Išskirčiau ironišką Žygimanto Augustino savistabą. Šis menininkas girdi ne tik savo pulsą, bet jaučia ir laiko, visuomeninių politinių aktualijų atgarsius. Paveikūs ir skaidrūs Rimos Gaižauskaitės autoportretiniai piešiniai. Kiek sustingusi Svajūno Armono tapybinė „tapatybė“, šalta, prabangi, dekoratyvi.

Negailestingu, griežtu žvilgsniu iš savo veidrodinio atvaizdo žvelgė Bronius Gražys. Aleksandro Vozbino įprastą raišką šįsyk priminė meistriškai nutapyti drabužio raštai. Minimalistiniame, išgrynintame Roberto Bliujaus autoportrete autorius ramiai, oriai žvelgia į žiūrovą, aistras ir emocijas tarsi palikdamas nuošalyje.

Kitus autorius vadinčiau tikrovės transformuotojais, įžūliai koketuojančiais su savuoju atvaizdu ir žinomomis tiesomis. Toks yra Raimundo Sližio (1952–2008) pasaulėvaizdis. Negailestingai savo atvaizdą keliais tušo potėpiais tėkšteli Vida Krištolaitytė. Tik fragmentišką dokumentinę veido, t. y. tikrovės, atodangą palieka Arūnė Tornau, kitką užmaskavusi spalvų kilimu, mozaika.

iliustracija
Jūratė Rekevičiūtė.
Videofilmas „Me (Aš)“.

Ričardas Bartkevičius atsiskleidžia itin ekspresyviais, kraštutinės įtampos kupinais autoportretais, virtuoziškais potėpiais, kurių „nesurežisuosi“, nenumatysi iš anksto. Panašus yra ir Simono Skrabulio autoportretų kūrimo principas. Su savuoju „aš“ darniai sutaria Rimas Bičiūnas. Į savo autoportretų pasaulį, tarsi į Nojaus laivą, dailininkas susikrauna svarbiausias gėrybes: modelį, tauraus gėrimo, net ir savuosius personažus... Personifikuotos Algirdo Boso skulptūros taip pat perša paraleles su menininko „aš“, glaudžiai suaugusiu su marmuro, medžio, piešinių pavidalais ir formomis. Inos Budrytės autoportretai balansuoja tarp tikrovės ir beribės dailininkės fantazijos. Idealizuoti Janinos Cieliešienės atvaizdai, menantys renesanso tapybai būdingą komponavimo principą – profiliu, suformuoti iš pradrėkstų odos atplaišų. Dekoratyvias realybės ir fantazijos vizijas parodoje pateikė ir Jolita Česonytė.

Kai kurie parodos dalyviai buvo linkę pasikliauti moderniomis technologijomis ir pasitelkę jas atspindėti dabartį. Priėmę jų diktuojamas taisykles, specifinę kalbą, dažnai menininkai į šaltą technologijų pasaulį įterpdavo ir stiprią emocijų dozę. Ryškiausiai čia save realizavo Jūratė Rekevičiūtė. Ji pademonstravo tokį įtaigų savo autoportretą, kuris lietuviškosios dailės kontekste gali būti gretinamas su Jurgos Barilaitės „maču“, kai atvaizdas „išmušamas“ bokso pirštinėmis, galynėjantis su pačia tapyba. Bartošas Polonskis autoportretiškumą originaliai „konvertavo“ į virtualų dialogą su parodos žiūrovais. Konceptualiai į autoportreto žanrą pažvelgė Rytis Valantinas, Marta Vosyliūtė, Linas Cicėnas. Iš parodoje matytų trimačių, skulptūrinių atvaizdų reikia išskirti Zitos ir Romualdo Inčirauskų, Ričardo Zdanavičiaus kūrinius.

Itin gyvybingai ir įtaigiai skaitmeninio atspaudo, montažo sąsajas su kitomis meno šakomis interpretuoja Žydrė Ridulytė, Valentinas Ajauskas, Daumantas Tomas Pilipavičius, Marijonas Šlektavičius, Rasa Žmuidienė. Idealizuotą, fotografišką vaizdo dualizmą matėme Dovilės Tomkutės-Veleckienės kūriniuose.

Sakyčiau, kad šiandien žvelgti į autoportretą reiškia įžengti į rafinuočiausią, labiausiai puoselėjamą ir slepiamą menininkų pasaulį, išvysti tai, ką jie išpažįsta tik sau. Tačiau tai gali būti ir atgrasi, nemaloni akistata. Štai čia ir prasideda didysis žaidimas, tikrasis Menas – atverti save arba užsidėti vieną iš tūkstančio kaukių...


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
2:14:19 Oct 17, 2011   
Oct 2 Nov 1
Sąrašas   Archyvas   Pagalba