Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-07 nr. 3348

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS67
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Su ARŪNU GELŪNU kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Asmenybių, tolygių gerai subrandintam vynui, beieškant
8

POLEMIKA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Atvirumas istorijai ir Niurnbergo sindromas arba
Kodėl valstybės kūryba – ne visada vykusi?
80

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poetinio Druskininkų rudens almanacho žodžių dėlionės
• ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ.
„Realybė egzistuoja tik per patirtį“
• MARIUS PLEČKAITIS.
Raidės išdavikės
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Spektaklio „Chaosas“ aktorius kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Paveikti žiūrovus tiesa
1
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ.
„Miranda“ – laisvės vizija
4

MUZIKA 
• MAGDALENA DZIADEK.
Chopino juokas
2

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Vylingi pažadai
• KRISTINA STANČIENĖ.
Marta ir peizažas

PAVELDAS 
• JUOZAPAS BLAŽIŪNAS.
Į pranciškonų šventovę grąžintas restauruotas paveikslas
„Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS6
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ2
• REGIMANTAS ŽILYS1

PROZA 
 VIRGINA ŠUKYTĖ.
Šunų močia
7

VERTIMAI 
• GEORGIJUS LOBŽANIDZĖ.
Arabų kalbos mokytojas
10

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pažadinimas
4

SKELBIMAI 
• Vertimo konkursas ir kūrybinio rašymo seminaras „Rašyti kaip K“
• Pradedančiųjų vertėjų iš italų kalbos dirbtuvės

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Sėdėčiau aš gal scenoj,
arba Žilvino Andriušio kriterijai
7
• Tu Lietuva, tu mano...

DE PROFUNDIS
„Menininkas yra tas, kuris sako: tasai žmogus protingai kalba,
bet pats yra kvailys.“ Witoldas Gombrowiczius
 
• Proto muštynės14

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Redukcija Kaune: jau penktą kartą
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Autoportretas: neribotos galimybės aplenkti laiką
• KRISTINA STANČIENĖ.
Paviršiaus galia
• MARIJA GUDELYTĖ.
Kas svarbu moterims dailininkėms?
• Kęstučio Grigaliūno kūrybos pristatymas Švedijoje
• In memoriam
KONSTANTINAS BOGDANAS (1926–2011)
• Informacija
• Jubiliejai1
• Parodos LDS galerijose

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt septintoji savaitė215

PROZA

Šunų močia

VIRGINA ŠUKYTĖ

[skaityti komentarus]


Šunys mūsų sodyboje atsiranda netikėtai: patys atklysta, žmonės palieka, kurių nenori ar negali laikyti, o benamių pati prisirenku – daugiausia autostradoje, tiesiog išmestų iš automobilio. Dabar laikau devynis suaugėlius ir tris mažylius (kurie jau pažadėti) – ir nei vieno nepirkau, nors keturi jų – grynaveisliai.

Visa laimė, kad vyras ir vaikai ne tik pakenčia mano pasimaišymą dėl šunų, bet ir padeda juos prižiūrėti. Mūsų vienkiemis pamažu virto šunų prieglauda, bet kol galime juos išmaitinti, nesukame galvos.

Pas mus užsuka ir nemažai norinčiųjų šunelį priglausti. Jei šuo ir šeimininkas tinka ir patinka vienas kitam – tiesiog dovanoju, jauniklius nesunkiai išdalinu, bet vis daugiau šunų mūsų sodyboje pasilieka visam laikui. Voljerus kasmet tenka plėsti.


Sutiktam valkatukui pirmiausia žiūriu į akis. Jeigu gyvos, jei žiba nors truputis vilties – gyvens. Kai žvilgsnis užgesęs, blausus, akis įrėmę žiūri į vieną tašką –­ jaučia, bėdulis, greitą galą. Toks neis su žmogum, kiek bekviestum. Ir nieko neėda, ką besiūlytum.

Priglaudžiu kiekvieną sutiktą skurduką, kuris pašauktas seka paskui ir nebijo šokti į automobilį – tegul išpampusiu pilvu, išsišovusiu nugarkauliu, suskretusiu kailiu, apėjęs niežais… Visa tai niekai – vos po savaitėlės atsigaus ir išgražės neatpažįstamai.


Pirmasis rūpestis naujoku – kirmėlės. Jas varyti reikia pamažu – girdau vaistus kelias dienas mažomis dozėmis. Neprotinga skuba gali baigtis mirtinu apsinuodijimu. Mažiukams darau klizmutes. Kai kirminų nebelieka, iškart matyti – šuo pralinksmėja, jo kailis ima blizgėti.

Mažesnis vargas – blusos. Kai kurie šunys būna jomis tiesiog aplipę, bet net nesikaso – pripratę, nelaimėliai, prie nuolatinio niežėjimo. Jų laukia vonia ir pusnis specialaus šampūno putų. Tas kvapas šuniui nepatinka, bet jis supranta, kad tai gerai, todėl kenčia ramus ir dėkingas.


Po maudynių – pirmieji pietūs. Peralkęs po priverstinio pasninko pirmuosius kąsnius vargšiukas ryja didžiausiais gabalais, nekramtydamas. Ir tyliai urzgia, pasirengęs ginti savo dubenėlį, baltakiuodamas akimis, neduok dieve, kitas bandys atimti kąsnelį – nežinia ką padarytų. Net tada, kai pilvas toks pilnas, kad net į šonus mėto, vis tiek ryja, bijodamas, kad ėdė paskutinį kartą. Kai dubenėlis ištuštėja ir mato, kad daugiau nebegaus, išsitiesia kiek ilgas ir palaimingai užmiega, apsunkęs nuo sotumo. Tą akimirką šuo nutraukia ryšį su ankstesniu gyvenimu.


Neįmanoma išgelbėti tų vargšiukų, kurie gedėdami mirusio šeimininko suserga liūdesio liga. Šie jau pasmerkti – iš sielvarto jiems plyšta širdis.

Mirti iš ilgesio gali ir šeimininko išduotas, paliktas šuo.

Pažįstama studentė išvažiavo vasarai padirbėti į užsienį, o savo taksiuką Judrį laikinai paliko man. Paliko, bet pačiam šuneliui nieko nepasakė. O jai tereikėjo pašnabždėti į ausį: Judruti, aš grįšiu, lauk manęs.

Šuo nieko neprisileido – drebėdamas nulindo į voljero kampą ir pernakt liūdnai kaukė, net širdį vėrė, o rytą radau nudvėsusį. Veterinaras, atlikęs skrodimą, nustatė širdies smūgį.

Judrio šeimininkė dėl jo labai išgyveno. Po pusmečio grįžusi namo, norėjo paimti kitą, panašų taksiuką – mano Pikė kaip tyčia buvo atsivedusi penketuką, ir iš tos vados tik du mažyliai buvo pažadėti. Nedaviau jai šunelio, nors zyzė, maldavo – ir aš kai ko išmokau iš šunų.

– Savo šunis atiduodu tik į geras rankas, nepyk, – nukirtau, bet ji vis tiek mirtinai užpyko.


Kai kurie šunys su mylimaisiais išsiskiria kitaip nei žmonės – tiesiog ištrina juos iš atminties kartą ir visam laikui. Ir ramiai gyvena toliau.

Aira buvo negrynaveislė dobermanė. Į mano prieglaudą ją atvežė vyras su žmona.

– Gaila nušauti, mes ne žvėrys, gal kas priglaus, gera kalė, labai sargi, – kalbėjo vyras.

Jie buvo ką tik pasistatę gražų namą, o mišrūnas netiko prie interjero.


Po savaitės tas vyras atvažiavo atsiimti Airos – apsigalvojo. Sakė, kelias dienas ieškojo naujo šuns, bet niekaip negalėjo išsirinkti. Neįtiko net išsvajotasis brangus šarpėjus. Abu suprato, kad jiems reikia būtent Airos. Vyrą įleidau į voljerą, jis pabandė ją prisitraukti už sprando. Kalė urgzdama išsiplėšė iš vyro rankų.

– Aira buvo labiau žmonos šuo, todėl su manim neina, – teisinosi vyras.

Kitą dieną atvažiavo abu su žmona.

– Aira, Airute, – kvietė moteris, bet šuo net nežvilgtelėjo į jos pusę. Prisegiau pavadėlį ir atitempiau Airą prie jų automobilio.

– Aira, čia aš, tavo mamytė, nejaugi mane pamiršai? Juk mes miegojome vienoje lovoje, – šniurkščiodama moteris tiesė ranką paglostyti, bet Aira tik grėsmingai iššiepė dantis.

Mačiau, sudrėko ir vyro akys, o Aira stovėjo suakmenėjusi kaip statula. Netarę nei žodžio, vyras ir moteris sėdo į automobilį. Nepamiršiu jų veidų – tarsi būtų praradę artimiausią žmogų. Tačiau jie išvažiavo kitokie nei buvo – supratę savo klaidą.

Šuo keičia žmogaus širdį.


Pažįstamų šeima, išvažiuodama į Angliją, mums paliko labradorę Siuzę. Jos vardas buvo Tonė, bet kai mažylė dukra švepluodama ją pašaukė Siuze, ir šuo pirmiausia atlapsėjo prie jos – tas vardas lipte prilipo. Naujuose namuose Siuzė greit pritapo, tad nusprendėm jos niekam neatiduoti.

Tokio šuns dar neturėjome – taip sužmogėjusio, trykštančio begaliniu noru tarnauti. Žiemą labradorė tempdavo vaikų rogutes, panešdavo krepšį su pirkiniais ir net vandens kibirą vilkdavo, o vakare visiems numaudavo batus ir kojines.

Žiūrėdama į vaikus, ji išmoko skinti agrastus ir serbentus, tik kad niekas jos nuskintom uogom nenorėdavom vaišintis, todėl pati jas ir suvalgydavo. Siuzė rinkdavo ir nukritusius obuolius, bet viena dirbti nemėgo –­ jai patiko draugija.

Mūsų labradorė puikiausiai dirbo gelbėtoja – kol maudydavomės ežeriukyje, ji plaukiojo aplink arba budėdavo ant lieptelio akylai stebėdama, ar viskas gerai. Todėl man buvo ramu, kai vaikai vieni žaisdavo sode prie kūdros.


O maloniausias Siuzės užsiėmimas – būti aukle. Ji mokėjo švelniai dūkti su vaikais: kočiojo juos po pievą, eidavo gaudynių, slėpynių, žaisdavo kamuoliu. Didžiuosius lydėdavo į mokyklą ir laukdavo grįžtant. Svarbiausia, viską darė su begaliniu atsidavimu ir tikėjimu, kad be jos tiesiog pražūtume. Ko gero, iš tiesų…

Įdomiausia, kad buvę Siuzės šeimininkai baisiausiai nustebo dėl tokių jos sugebėjimų – pasirodo, gyvendama su jais, labradorė nieko panašaus nedarė. Jie iki šiol netiki, kad šuns specialiai nedresiravome.


Kiemsargiuką Peckį radau šalikelėje partrenktą automobilio – sulaužyta koja, perplėštu pilvu. Veterinaras apžiūrėjęs patarė užmigdyti – kitaip laukia brangi operacija ir ilgas gydymas, o garantijų, kad išgis, – jokių. Pusgyvis šuo, tysodamas ant metalinio stalo, viską suprato –­ jam iš akių pabiro ašaros. Didelės, kaip žmogaus.

– Gydykim, nesvarbu, kiek kainuos, – pasakiau veterinarui, ir jo ranka, laikanti švirkštą migdomųjų, sudrebėjo.

– Pecki, Peckiuk, tu gyvensi, – šnibždėjau ligoniukui į ausį. Šuo atsuko į mane baltą, juodai taškuotą nosį ir iš paskutiniųjų lyžtelėjo ranką.

Veterinaras iš manęs paėmė labai nedaug, o šunelis neįtikėtinai greit pasveiko, tik lakstė trimis kojomis.


Peckis tapo mūsų šunų veterinaru ir mūsų šeimos gydytoju. Jei dantimis susiimdavo du peštukai, Peckis drąsiai lįsdavo į tarpą, stumdė, nepiktai kandžiojo, bandydamas sutaikyti, paskui laižydavo abiejų žaizdas. Kai man sustreikuodavo skrandis, visą naktį pramiegodavo šildydamas pilvą, o rytą jausdavausi kuo puikiausiai. Kartais, kai vyrui skaudėdavo nugarą, Peckiui liepdavau: „Šildyk tėtę.“ Šuo prisiglausdavo jam prie nugaros ir kantriai gulėdavo visą naktį.


Sūnus buvo susižeidęs koją, vėliau žaizda supūliavo, ilgai negijo, šlapiavo, nors visaip gydėm, viską išbandėm –­ visokius tepalus, kompresus, dėles... Kaip tik tuomet namuose atsirado Peckis. Šunelis kas vakarą verždavosi į sūnaus kambarį: koja krapštydavo duris, inkšdavo, kol jį įleisdavo. Tuoj puldavo laižyti žaizdą, ir per savaitę kitą koja pamažu pagijo.

Kažkur skaičiau, kad šuo savo šeimininkei diagnozavo ankstyvos stadijos krūties vėžį, įkyriai uostinėdama pažastį. Pasirodo, jautri šuns uoslė puikiai skiria sveikų ir pakitusių ląstelių baltymo kvapą.


Spanielį Rikį radom miške slidinėdami – iš toli pamačiau keistą sniego kamuolį, kuris krutėjo ir cypė. Prišliuožiau arčiau – ogi šuo. Jo gauruotos kojos, ausys, uodega ir kailis pūpsojo didžiuliais suledėjusio sniego kamuoliais. Šuo jau nebepajėgė eiti. Puoliau trupinti sniego gurvuolius, visą drebantį susukau į striukę ir parsinešiau namo. Daviau skelbimą apie pasimetusį šunį, bet niekas neatsiliepė, taip Rikis liko pas mus.


Grįžusią namo Rikutis mane pasitikdavo ypač audringai. Šokčiojo kaip ant spyruoklių ir vis taikėsi lyžtelti veidą – gal pabučiuoti, gal nuvalyti lūpdažį. Jo liežuvis didelis ir šlapias, išsisukti neįmanoma. Atrodydavau kaip ką tik nusipraususi, bet šuns uolumui nebuvo galo. Gerai jau, Rikuti, ir aš tave myliu. Jis vis tiek nesiliovė. Suėmusi į glėbį švelniai krimsteldavau jo ausį. Tai ženk­las, kad pasisveikinimas baigtas – Rikis tai suprato. Bet kartais jis mane pergudraudavo: taikliai šoktelėjęs, įkišdavo liežuvį man į burną. Kol spjaudydavausi, purkštavau, bardavausi, jis atrodė laimingiausias pasaulyje šuo.


Kaime, kur pirkome sodybą, žmonės už akių mane, žinau, vaidino „šunų močia“. Nepykstu, ko čia pykti – jie ir patys šuns ar katės niekada nepaliks likimo valiai. Kone kiekvienam kieme skalija po du tris: vienas – prie būdos, kitas – palaidas kieme, trečias – kambarinis. Kai paklausiu, ar neužtenka vieno, sako: „Vienas mūsų, kitas – mirusio kaimyno, o trečias priklydo ir liko. Labai sargus šuo, tegul bėgioja. Blogi šunys prie žmonių neužsilaiko, buriasi į gaujas.“

Kaimo žmogus jaučia, kad priklydusio šuns nevalia išvaryti, bet jeigu jam pasakyčiau, kad pats Dievas tokiu būdu namams siunčia angelą sargą, tik pirštą prie smilkinio pasukiotų.


Ne vienas klausia: kam jums tiek šunų, kam tas rūpestis?

Šunys mane išmokė nebijoti mirties.

Kai dar gyvenome daugiabutyje, laikėme vienintelę Rindę – tai buvo pirmasis mūsų šuo. Ją į namus parnešė sūnus – mišrūnę bolonę įsiūlė bendraklasė, kurios mama prisilaksčiusią kalaitę tiesiog išmetė į gatvę.

Vaikai pirmieji pajunta, kad namams reikia šuns – gal sargo, gal auklės, o gal žaidimų draugo. Tikriausiai kažkam metas pradėti mankštintis, kasdien pasivaikščioti? O gal kam reikia išsiverkti – tegul ir šunį apsikabinus?


Kai išsigandusi Rindė buvo nuraminta ir apglostyta, kai pagaliau suprato, kad jos neišvarysime, pažiūrėjo į mane tokiomis akimis, kad širdis sugrudo – dėkingesnio žvilgsnio nesu mačiusi gyvenime.

Sūnui ji greit atsibodo, tik retkarčiais pavedžiodavo, tad visa naujos įnamės priežiūra, bet ir meilė teko man.

Rindė su manim bendraudavo telepatiškai. Pavyzdžiui, naktį tylutėliai ateidavo prie lovos ir stovėdavo –­ neinkšdama, nekrapštydama letena pagalvės, bet imdavau busti. Dar pusiaumiegom, neatmerkusi akių žinojau, kad ji nori gerti. Atsikėlusi pripildavau dubenėlį vandens – lakdavo ilgai ir godžiai.

Nesudėtingi būdavo tie mūsų pokalbiai, bet įstabiausia ta „nušvitimo“ akimirka – kai ji tylutėliai atpėdindavo prie manęs, jau žinodavau, ko nori.


Nusenusi kalaitė ištisas dienas snaudė mėgstamiausioje vietoje – ant krėslo. Vieną naktį pajutau: jai visai blogai. Rindė tysojo sunkiai dvėsuodama, gęstančiomis akimis. Paglosčiau, o ji davė suprasti, kad labiau už viską nori likti viena. Gailiai užkaukiau, supratusi: ji išeina. Štai tuomet kalaitė man perdavė savo gerąją naujieną: „Aš tavęs nepalieku. Visuomet būsiu šalia, lydėsiu ir saugosiu. Šiame ir aname pasaulyje būsiu tavo angelas –­ šuo. O dabar leisk man ramiai numirti.“

Iškart palengvėjo, lioviausi verkti.

Nors Rindės kūnelį palaidojau miškelyje, bet visuomet jutau, kad ji niekur neišėjo, kad mus visus saugo.


Daugiau nebekaukiu kaip beprotė kiekvieno mirusio ar žuvusio keturkojo, nors skaudu ir gaila... O gyviems ir sveikiems neleidžiu vargti, neduodu pražūti nei vienam paliktam, benamiui, sergančiam.

Žinau, kad Anapilin lėksiu dideliu šunų kinkiniu.


Patiems šunims nėra jokia paslaptis, kad jie amžinai liks prie savo šeimininkų – šiame pasaulyje saugos juos kaip angelai sargai, o aname – gins nuo piktųjų dvasių ir palydės į dausas. Todėl šuniui baisiausia ne savo gyvybės netekti, o prarasti savo šeimininką.

Tai puikiausiai žino ir jūsiškis šuo. Pakasykite jam ausis, paskui delnais švelniai, bet stipriai paimkite šunelio galvą, savo nosį atsargiai įremkite į jo šaltą nosį, tada pažvelkite jam tiesiai į akis ir jose perskaitysite tą gerąją naujieną.

Gaila, kad daugelis žmonių šito nežino arba tuo netiki, todėl pasaulyje taip kenčia žmonės, nesaugomi angelų, ir šunys, nemylimi žmonių.


 

Skaitytojų vertinimai


71788. Sandra2011-10-10 02:38
Labai gražus, jaudinantis esė, ačiū.

71801. juste :-) 2011-10-10 14:00
Galėčiau pasiginčyti, bet taip gražiai parašyta, kad nesinori sudrumsti tos beveik šventos nuotaikos...

71802. iremi :-) 2011-10-10 14:04
Nuostabus straipsnis.Jį turėtų perskaityti ir tie kurie myli gyvūnus,ir tie,kurie jiems abejingi.Gal tada mažiau būtų išmestų į gatvę benamių gyvūnėlių...Ačiū autorei už jos požiūrį ,už jos nuostabias mintis...

71832. katė2011-10-10 20:28
Gelbsti geros užsklandos.

71872. Mona2011-10-11 12:46
rašinį pavadinčiau "pasižiūrėkit, kokia aš gera"

71979. as2011-10-12 18:19
Emociškai įtaigus apsakymas, pakylantis virš buities lygmens, tačiau šios autorės esu skaitęs ir geresnių.

72157. Rima :-) 2011-10-15 19:47
jau seniai nebuvau skaičiusi tokių puikių ir jautrių minčių

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
2:14:12 Oct 17, 2011   
Oct 2 Nov 1
Sąrašas   Archyvas   Pagalba