Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-07 nr. 3348

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS67
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Su ARŪNU GELŪNU kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Asmenybių, tolygių gerai subrandintam vynui, beieškant
8

POLEMIKA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Atvirumas istorijai ir Niurnbergo sindromas arba
Kodėl valstybės kūryba – ne visada vykusi?
80

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poetinio Druskininkų rudens almanacho žodžių dėlionės
• ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ.
„Realybė egzistuoja tik per patirtį“
• MARIUS PLEČKAITIS.
Raidės išdavikės
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Spektaklio „Chaosas“ aktorius kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Paveikti žiūrovus tiesa
1
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ.
„Miranda“ – laisvės vizija
4

MUZIKA 
• MAGDALENA DZIADEK.
Chopino juokas
2

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Vylingi pažadai
• KRISTINA STANČIENĖ.
Marta ir peizažas

PAVELDAS 
• JUOZAPAS BLAŽIŪNAS.
Į pranciškonų šventovę grąžintas restauruotas paveikslas
„Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS6
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ2
• REGIMANTAS ŽILYS1

PROZA 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Šunų močia
7

VERTIMAI 
 GEORGIJUS LOBŽANIDZĖ.
Arabų kalbos mokytojas
10

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pažadinimas
4

SKELBIMAI 
• Vertimo konkursas ir kūrybinio rašymo seminaras „Rašyti kaip K“
• Pradedančiųjų vertėjų iš italų kalbos dirbtuvės

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Sėdėčiau aš gal scenoj,
arba Žilvino Andriušio kriterijai
7
• Tu Lietuva, tu mano...

DE PROFUNDIS
„Menininkas yra tas, kuris sako: tasai žmogus protingai kalba,
bet pats yra kvailys.“ Witoldas Gombrowiczius
 
• Proto muštynės14

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Redukcija Kaune: jau penktą kartą
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Autoportretas: neribotos galimybės aplenkti laiką
• KRISTINA STANČIENĖ.
Paviršiaus galia
• MARIJA GUDELYTĖ.
Kas svarbu moterims dailininkėms?
• Kęstučio Grigaliūno kūrybos pristatymas Švedijoje
• In memoriam
KONSTANTINAS BOGDANAS (1926–2011)
• Informacija
• Jubiliejai1
• Parodos LDS galerijose

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt septintoji savaitė215

VERTIMAI

Arabų kalbos mokytojas

GEORGIJUS LOBŽANIDZĖ

[skaityti komentarus]




          Mokysiu tave arabiškai,
          išmokysiu
          asmenuoti
          myliu visais laikais.
          Tai lengva –
          arabų kalba neturi
          laiko gramatinės
          kategorijos
          ir niekas nesidalija
          į būtąjį, esamąjį ir būsimąjį.
          Joje gyvena dabartis be praeities
          ir praeitis be ateities,
          žmogus gi pakabintas už kojų
          jų karštoje
          juodoje krosnyje.

          Aš tavo arabų kalbos mokytojas,
          mes pradedame ne nuo žodžio,
          o nuo darbo –
          nuo šaknies fa’alia,
          kuri gruziniškai reiškia darymą.
          Paasmenuosime daryti trijuose laikuose:
          esamajame be būtojo,
          būtajame be esamojo ir
          būsimajame be būtojo ir
          esamojo –
          įdomiai užsisuks
          fa’alia šaknis
          tarp manęs ir tavęs.
          Dabar paskaitykim eiles,
          išsiaiškinsim ikiislamiškąją arabišką pynę
          tamsybės laikų,
          tautos tamsuolišką laiką,
          šviečiantį
          iš tamsos,
          lyg raudas kupranugaris,
          tingiai linguojantis dykumoje,
          kol mums šviečia jaunas mėnulis ir
          vis tiek – tamsuma,
          nes danguje dar nesušvito
          vienišas mėnulio kardas, spindintis narsumu.
          Dabar paskaitykim Koraną,
          apšvietusį tamsuolišką laiką,
          Alacho dovanotomis
          grakščiomis suromis.

          Aštuoniasdešimt pirmoji sura,
          SUSUKIMAS:

          kada susisuks saulė
          ir kada žvaigždės išsibarstydamos užges,
          ir kada pajudės išnykdami kalnai,
          ir kada kupranugarės dešimtame mėnesyje
          liks be priežiūros,
          ir kada visi žvėrys susitelks į bandą,
          ir kada pritvinks ir išsilies visos jūros,
          ir kada sielos susivienys su kūnais,
          ir kada palaidotąją gyvą paklaus,
          už kokią nuodėmę ji nužudyta,
          ir kada ritinys išsisuks,
          ir kada dangus bus nuplėštas,
          ir kada pragaras įsiplieks,
          ir kada rojus prisiartins, –
          sužinos siela, ką ji atsinešė!

          Ir užraudos siela:
          o pasaulių Valdove,
          aš, gyvas palaidotas,
          tavo dovanotame kūne
          nuolaidžiaujantis beprasmiams ir betiksliams
          to kūno įnoriams,
          nesugebėjau išsilaisvinti
          nuo žmogiškų priedermių.
          Aš nesupratau,
          paaiškink, maloningasis ir mielaširdingasis,
          už kokią nuodėmę iš manęs pareikalauta,
          už kokį nuodėmingą darbą nužudytas,
          jeigu viskas už mane buvo nuspręsta
          iki tol, kol pasirodžiau aš
          šiame skriejančiame pasaulyje,
          kol neištrėškei Tu manęs nelaimingu lašu
          ir kol neprivertei manęs išlieti nelaimingąjį lašą!
          Nes visi mūsų nelaimingi lašai išsilieja Tavo valia,
          nes Tavo yra sutverti
          minkšti kaip sviestas įdubimai,
          stangrūs kaip kopos iškilumai
          ir putnios nepasotinamos lūpos.
          Tau Tu papuošei mane, panašia į mėnulio
          pjautuvą danguje,
          sutvirtėjusia nuo aistros kūno dalimi –
          jataganu, spindinčiu lyg sidabras,
          degančiu noru į viską įsiskverbti,
          viską perskrosti
          kaip siela,
          arba, tiksliau,
          dvasia...

          Tavo yra sukurtos kūno dalys
          ir kalbos dalys,
          kuriomis rašomos
          visos knygos visomis kalbomis,
          taip pat ir arabiškos...
          Ir buvo rašoma arabiškai
          tūkstantis ir viena istorija:
          Tūkstantis ir viena naktis,
          makatos,
          gazelės ir mokslo darbai,
          tarp kurių verta paminėti
          meilės aistrų aiškintoją
          Muchi ad-din Al-Arabi,
          šėtono pakurstymus
          Al-Challadino,
          žinią apie atleidimo karalystę
          Abul-alia-al-Maari
          ir Tūkstantis ir vienas arabiškas būdas
          koto pailginimui –
          autorius nežinomas.
          O, Alache,
          aš buvau barstytojas,
          vienas iš tų,
          kuriais Tu pavadinai
          Savo surą.

          Penkiasdešimt pirmoji sura,
          BARSTYTOJAI:

          tegu bus nužudyti melagiai,
          tūnantys apsileidimo liūne,
          klausinėjantys: „Kada Baisiojo teismo diena?“
          Dieną tą jie bus ugnimi išbandyti:
          „Patirkite savo išbandymą,
          tai yra tai, ką jūs skubinote!“
          Išties dievobaimingi –
          Soduose tarp šaltinių,
          priimantys tai, ką dovanojo jų Viešpats,
          nes prieš tai jie tvėrė gėrį.
          Nes tik mažesniąją dalį nakties jie miegojo,
          o prieš aušrą maldavo atleidimo,
          ir jų turtuose buvo dalis prašančiam ir netekusiam.
          Ir pasaulyje yra stebuklingi ženklai
          kaip ir sielose jūsų.
          Argi jūs nematote?

          Dieve mano, pažiūrėk į mane,
          pažiūrėk ir atsakyk –
          kodėl
          užmirštas kūnas?
          Jame taip pat begalė stebuklų:
          švelnios koralinės lūpos,
          dantys – perlų eilė,
          žvaigždės danguje, sieloje ir akyse.
          Mėnuo – jataganas danguje
          ir mėnuo – jataganas
          paslėpsnyje.
          Širdis, prasiskverbianti į Tavo gelmes,
          ir falas, prasiskverbiantis į tavo kūrinių gelmes –
          kuo ne Tavo stebuklas
          kiekviena mano kūno gyslelė,
          į žvaigždes panaši,
          į mėnulį
          arba į žolę.
          Aš tavo arabų kalbos mokytojas –
          mokau ir naudoju tave,
          nes aš jau ne homo sapiens
          ir ne homo faber.
          Aš – tipinis
          savo laiko atstovas,
          aš esu tai, į ką galutinai pavirto kiekvienas –
          žmogus – vartotojas,
          pasinaudotojas.
          Aš – tavo arabų kalbos mokytojas:
          As-salamu alaykum –
          Taika su tavimi!
          Alaykumu s-salamu –
          Taika ir tau!
          Taip sveikinasi Rytai ir Vakarai.
          Aš buvau tavo arabų kalbos mokytojas
          tą pačią dieną, rugsėjo 11-ąją,
          viename iš
          Niujorko dangoraižio balkonų
          stovėjau ir spragsėjau atminčiai,
          ir toje nuotraukoje aš
          šypsausi,
          nieko nepastebiu,
          žiūriu sau į priekį,
          ir širdis nejaučia pavojaus.
          Ir, aišku, nuotraukoje ryškiai matyti,
          kaip už manęs viską dengia milžiniškas lėktuvas!
          Chiru ummika!
          (Paliksiu neišversta.)
          Chiru ummika! –
          Taip kalbasi
          Rytai ir Vakarai.

          Koranas gi skelbia:
          Alachui priklauso Rytai ir
          Vakarai, ir į kur tu beatsisuktum,
          visur Jo pavidalas, nes
          Alachas  visuotinis – išminčių išminčius,
          aš žinojau tai, Viešpatie,
          tą pačią dieną, rugsėjo 11-ąją,
          nerūpestingai fotografuodamas pasaulį,
          ir net neatsigręžiau!

          Aš žinojau ir tai,
          kad veidas arabiškai – surat,
          o gruziniškai,
          kaip pats žinai,
          reiškia foto arba paveikslą –
          būtent tai, kas liko iš manęs,
          kai gyvą mano veidą
          Tu pervėrei lėktuvu
          ir išsprogdinai mane kaip dangų,
          dangų, kurio šerdyje – Tavo sostas.
          Chiru ummika!
          Tiktai  Fuck  you!
          Arba Мать твою!
          Taip kalbasi Rytai ir Vakarai.

          Ne tik amerikietis – net ir arabas
          jau, be abejo, neprisimena
          tos arabų kalbos,
          Viešpaties iš kitų kalbų išrinktos,
          išrinktos
          dėl tikslumo
          ir dėl grakštumo šito tikslumo,
          kada kalba yra tiek grakščiai tiksli,
          kad panašėja į apglėbimą,
          glėbesčiavimą, o ne pasmaugimą,
          kaip dažnai, trokšdami apkabinti,
          mes ir tegalime
          tiek – sugniuždyt vienas kitą.
          Aš mokiau tave arabiškai,
          aš išmokiau tave:
          pilvo šokio,
          keliavimo ant kupranugario,
          sėdėjimo sukryžiavus kojas
          ir ramaus pašnekesio
          apie tai, kad šį pasaulį sutvėrė Dievas,
          ir sutverti šiame pasaulyje knyga
          ir lėktuvas,
          auka ir budelis...
          Viešpats sukūrė mokytinį ir,
          svarbiausia,
          tokį štai arabų kalbos mokytoją.

          Mokysiu tave arabiškai...


Vertė JONAS LINIAUSKAS ir IRINA JERMAKOVA

 

Skaitytojų vertinimai


71829. selė :-) 2011-10-10 20:16
Esu drąsi ir visai nebijau pasakyti, kad man šie eilėraščiai, nežiūrint kai kurių nevisai priimtinų vietų, labai patinka: juose daug išminties ir jausmo.

71847. Burbulas2011-10-11 05:07
gražu, bet ilgoka - arabiškai turbūt neišmokčiau, kantrybės pritrūkčiau

71887. ups :-) 2011-10-11 14:25
buvo įdomu paskaityti

71888. gaila2011-10-11 14:27
bet tūkstantis ir viena naktis ne arabų, bet persų kūrinys. Nedaug kas lieka arabams pasigirti. O melo, gaila, ši pirklių bendruomenė nalaikė nuodėme.

71919. terra to selė2011-10-11 19:42
aš perskaičiau tiki vieną eilėraštį ar trumpą poemą, kuri man patiko, labai norėčiau rasti ir kitus eilėraščius, kuriuos jūs perskaitėt. Kur jie yra publikuoti?

71946. dahlia2011-10-12 11:01
Galutinė "Tūkstančio ir vienos nakties" versija sudaryta Egipto mameliukų valdymo laikotarpiu. Tačiau arabiškas pavadinimas - persų "Tūkstančio pasakojimų" (Hazar afsana) kalkė. "Kitab al-Fihrist" (Knygos-indekso) autorius, arabas, ca. 988 m. taip aiškina "Tūkstančio ir vienos nakties" genezę: pirmieji pasakas kūrė, žinoma, senovės persai; jas perėmė ir perpasakojo partų karaliai, o iš Sasanidų dinastijos - arabai (kurie, tarp kitko, Sasanidų karalystę sulygino su žeme). Rėmai - persiški, bet apaugę vėlesniais pasakojimais (viskas, susiję su kalifu Harūnu ar-Rašidu - iš Bagdado Abasidų laikų, o Aladinas su savo stebuklinga lempa - mameliukų Kairas). Todėl negalima teigti, kad "Tūkstantis ir viena naktis" - persų kūrinys, o arabai čia lyg ir niekuo dėti (prieš teigiant, jei tingisi į biblioteką eiti, galima bent dėdės Gūglio pasiklausti). Pačiame eilėraščio vertime žeidžia netiksliai verstos arabų literatų ar mąstytojų pavardės, iš kokios gi kalbos versta? O veiksmažodžio "veikti" šaknis - fa, ajn, lam; taigi: fa`ala.

71951. selė terrai :-) 2011-10-12 11:20
Ačiū. Pasiaiškinau ką reiškia žodis sura net pasiskaičiau apie Koraną. Nepatikėsi, bet vietoje žodžio eilėraščiai norėjau parašyti eilės - man atrodė, kad didingiau skambėtų... Būtum praradusi progą man gnybtelėti, o aš būčiau taip ir likusi su savo neišmanymu... Turiu palydovinę tv, kurioje begalės arabų kanalų, ypač daug Irano. Mėginau pasiklausyti to jų murmėjimo, kuris vadinasi giedojimu - veda iš proto, bet žiūrėti, kaip baltų žmonių masė suka ratu apie Meką gana įdomu.

71974. terra2011-10-12 17:51
iš kur ištraukei, kad noriu tau gnybtelti? visai nenoriu, maniau, kad kur nors yra daugiau to Lobžanidzės eilių

72023. colega :-) 2011-10-13 12:12
Yra paskutiniame Poezijos pavasaryje.

72038. terra2011-10-13 18:40
ačiū

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
2:14:08 Oct 17, 2011   
Oct 2 Nov 1
Sąrašas   Archyvas   Pagalba