Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-07 nr. 3348

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS67
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 Su ARŪNU GELŪNU kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Asmenybių, tolygių gerai subrandintam vynui, beieškant
8

POLEMIKA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Atvirumas istorijai ir Niurnbergo sindromas arba
Kodėl valstybės kūryba – ne visada vykusi?
80

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poetinio Druskininkų rudens almanacho žodžių dėlionės
• ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ.
„Realybė egzistuoja tik per patirtį“
• MARIUS PLEČKAITIS.
Raidės išdavikės
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Spektaklio „Chaosas“ aktorius kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Paveikti žiūrovus tiesa
1
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ.
„Miranda“ – laisvės vizija
4

MUZIKA 
• MAGDALENA DZIADEK.
Chopino juokas
2

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Vylingi pažadai
• KRISTINA STANČIENĖ.
Marta ir peizažas

PAVELDAS 
• JUOZAPAS BLAŽIŪNAS.
Į pranciškonų šventovę grąžintas restauruotas paveikslas
„Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS6
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ2
• REGIMANTAS ŽILYS1

PROZA 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Šunų močia
7

VERTIMAI 
• GEORGIJUS LOBŽANIDZĖ.
Arabų kalbos mokytojas
10

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pažadinimas
4

SKELBIMAI 
• Vertimo konkursas ir kūrybinio rašymo seminaras „Rašyti kaip K“
• Pradedančiųjų vertėjų iš italų kalbos dirbtuvės

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Sėdėčiau aš gal scenoj,
arba Žilvino Andriušio kriterijai
7
• Tu Lietuva, tu mano...

DE PROFUNDIS
„Menininkas yra tas, kuris sako: tasai žmogus protingai kalba,
bet pats yra kvailys.“ Witoldas Gombrowiczius
 
• Proto muštynės14

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Redukcija Kaune: jau penktą kartą
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Autoportretas: neribotos galimybės aplenkti laiką
• KRISTINA STANČIENĖ.
Paviršiaus galia
• MARIJA GUDELYTĖ.
Kas svarbu moterims dailininkėms?
• Kęstučio Grigaliūno kūrybos pristatymas Švedijoje
• In memoriam
KONSTANTINAS BOGDANAS (1926–2011)
• Informacija
• Jubiliejai1
• Parodos LDS galerijose

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt septintoji savaitė215

AKTUALIJOS

Asmenybių, tolygių gerai subrandintam vynui, beieškant

Su ARŪNU GELŪNU kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ

[skaityti komentarus]


        Rugsėjo mėnesį Seime vykusios konferencijos „Baltai ir slavai“, skirtos žymaus baltisto Vladimiro Toporovo atminimui, dalyvių dėmesys ir kalbos, regis, neretai krypo „karštos aktualijos“ link. Tiek maskviečiai svečiai, tiek mūsų atstovai apgailestavo, kad Maskvoje nebeliko keliolika metų reikšmingą kultūrinį darbą dirbusio, bendraminčius telkusio, Jurgio Baltrušaičio namų siela tapusio Lietuvos kultūros atašė Juozo Budraičio… Šia proga nutarėme pasidomėti Kultūros ministerijos pozicija dėl Lietuvos kultūrinio atstovavimo užsienyje.

        Su kultūros ministru ARŪNU GELŪNU kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.


Gerbiamasis Ministre, gal trumpai nusakytumėt, kokia ministerijos (ir visos Vyriausybės) pozicija dėl mūsų kultūros atašė užsienio šalyse: kiek ir kur jų turi būti?

Kultūros atašė skyrimo politika negali nutolti nuo valstybės bendros užsienio politikos. Teigiame, kad mums svarbu kaimynai – Baltijos ir Šiaurės šalys, tad būtų keista, jei ten neskleistume savo kultūros. Kitas svarbus apsisprendimo kriterijus – tai šalys, į kurias orientuojamės ekonomiškai ir socialiai, su kuriomis siekiame artimesnių kontaktų, o dialogui, be abejo, kultūra labai pravarti. Peržiūrime esantį atašė tinklą – artimiausiu metu tikrai turėtų vėl atsirasti kultūros atstovo Švedijoje ir Suomijoje pozicija. Tai ypatingai mums svarbios valstybės, tik, deja, sunkmečiu šis atstovavimas slinktelėjo į Daniją; ši šalis taip pat svarbi, bet mūsų kultūrinio bendradarbiavimo su ja įdirbis nėra tokio lygio kaip su švedais ir suomiais. Mano įsitikinimu, Lietuvos kultūros atašė Šiaurės šalims turėtų būti Stokholme, iš kurio savo veiklą galima skleisti ir į kitas šalis. Tai vienas konkretus prioritetų pasirinkimo pavyzdys. Mums, be abejo, aktuali ir kaimynystė su Lenkija, Kaliningrado sritimi; kultūriniai mainai didina tarpusavio supratimą.

Teko išgirsti nemažai skepsio dėl kultūros atašė Austrijoje – esą kuo ta šalis mums taip strategiškai svarbi?.. Arba –­ ar verta turėti savo atašė tokioje tolimoje šalyje kaip Japonija? Bet istorinių argumentų šioms pozicijoms išlaikyti esama. Man teko ir lankytis Aust­rijoje, ir priimti čia, Lietuvoje, keletą parodų iš Austrijos, tad patyriau, kad tai lietuvių kultūrą vertinanti šalis. O juk Viena, Zalcburgas –­ pasaulinės kultūros centrai; dar Lincas, mūsų kaip kultūros sostinės 2009-aisiais partneris – šie santykiai, nors ir sunkiais laikais, buvo labai produktyvūs.

Klausimą, kiek turi būti kultūros atašatų, šalys sprendžia skirtingai, tai priklauso nuo finansinių galimybių. Turtingos ir toli į priekį žvelgiančios valstybės jų steigia kuo daugiau. Tarkim Suomijos institutas veikia bene 25 šalyse, visur turi savo kultūros padalinį, kuris žinią apie šalį paskleidžia labai plačiai. Mūsų atveju tikslingiau ambasadoje turėti už kultūros sklaidą atsakingą žmogų, kuris ieškotų rėmėjų, salių renginiams, megztų kontaktus užsienyje ir palaikytų juos su menininkais Lietuvoje, įgyvendintų įvairių meno sričių pristatymo projektus, kurie, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, valstybei duoda nepaprastai didelę naudą.

Ekonominio taupumo sumetimais galbūt galima atašė pareigybes dubliuoti – štai minėjote atstovavimą visai Skandinavijai, tad gal užtektų Vokietijoje ir Austrijoje vieno kultūros atašė?

Skandinavijos šalys turi palyginti nedaug gyventojų, tuo tarpu atašė Vokietijoje aptarnauja didžiulę valstybę. O atašė Austrijoje dar, galima sakyti, atlieka šias funkcijas Kroatijoje ir Slovakijoje. Svajoju, kad mūsų atašė Italijoje rūpintųsi lietuviškosios kultūros sklaida ir Slovėnijoje, toje mažoje, bet išskirtinėje valstybėje, daug pasiekusioje (lyginant su kitomis buvusio Varšuvos pakto šalimis) ekonomikoje, turinčioje įspūdingą kultūrą. Teko ten neseniai lankytis, buvau sužavėtas; esu įsistikinęs, kad Lietuva ir Slovėnija turėtų kuo keistis. Mūsų operos pristatymas Liublianos festivalyje, sulauktos ovacijos – puiki pirmoji bendradarbiavimo kregždė.

Gal pažarstykime ir karštąsias žarijas. Štai iš KM struktūros ne taip seniai „iškrito“ kultūros atašė Maskvoje pareigybė... V. Toporovui skirtos konferencijos dalyviai išties apgailestavo, kad J. Budraičiui praradus kultūros atašė statusą, sunyko ir Jurgio Baltrušaičio namų veikla... Tad gal šiek tiek informacijos apie šiuos namus – kas tai per institucija, kokio pavaldumo? Ką manote apie jų būtąją (J. Budraičio organizuotąją) ir dabartinę veiklą?

Juozą Budraitį vadinu maestro – nerandu tinkamesnio žodžio. Tai išties didysis meistras ir savo profesijoje, ir kultūrinėje diplomatijoje, kuriai buvo pasišventęs keliolika metų. Kai nuvažiavome jo sveikinti 70-mečio proga, kartu liūdnai nujausdami, kad tai šio kultūros pasiuntinio veiklos pabaiga, suprantama, buvo liūdna. Tai žmogus, kuriam Rusijoje nereikia paso, Budraitis ten tapęs legenda – vaikštant su juo Maskvos gatvėmis, lankantis keliose institucijose, kur jis sveikintas su gimtadieniu, matei didžiulį žmonių dėmesį ir pagarbą jam. Milžiniškas Budraičio įdirbis aktorystėje tikrai palengvino jo, kaip kultūros atašė, veiklą.

O Baltrušaičio namai yra puikioje Maskvos vietoje. Tai Lietuvai priklausantis erdvus pastatas, turintis ir kabinetus, ir salytę, kur galima rengti poezijos skaitymus, kamerinius muzikos vakarus. Budraitis šias galimybes pilnai išnaudojo. Baltrušaičio namuose vykdavo ir baltisto, didelio Lietuvos bičiulio V. Toporovo skaitymai – profesoriui esant gyvam, Budraitis su juo palaikė artimus šiltus santykius. Buvusio kultūros atašė Maskvoje dėka, Baltrušaičio namuose išties virė kultūrinė veikla. Šiuo metu esama pauzės – kol kas nepaskirtas ir ambasadorius Rusijai, norima tai suderinti su naujo kultūros atašė paskyrimu. Tikrai ilgai svarstėme kandidatūras į šį postą, ko gero, įspūdingiausias iš gautų pasiūlymų –­ Ingeborga Dapkūnaitė… Bet tai kol kas nerealu, juk karjeros zenite esančią, visame pasaulyje besifilmuojančią aktorę vargu ar įmanoma apkrauti organizaciniu ir piopieriniu darbu. Viską apsvarsčius, nutarta šias pareigas siūlyti Faustui Latėnui, ne kartą Rusijoje dirbusiam kartu su režisieriumi Juozu Tuminu, ne tik žinomam kompozitoriui, bet ir patyrusiam vadybininkui. Puoselėju viltis, kad Baltrušaičio namai, šis mūsų kultūros židinys Rusijoje, vėl atsigaus. Prie to turėtų prisidėti ne tik Latėnas, bet ir jo žmona, žinoma menotyrininkė, patyrusi kultūros renginių organizatorė Ramutė Rachlevičiūtė.

Ar labai griežtos juridinės kultūros atašė skyrimo-atšaukimo nuostatos? Ar jas gali paveikti, tarkim, psichologiniai veiksniai, konkrečios asmenybės reikšmingumas tam tikrame poste (turiu galvoje ne tik J. Budraitį, bet ir Lianą Ruokytę, sėkmingai besidarbavusią Skandinavijoje)? Jei žmogus savo „charizma“ prisideda prie mūsų kultūros skleidimo, ar ir tuo atveju taikomi griežti „kadencijos“ ir panašūs reikalavimai?

Turėčiau pradėti iš toliau. Lietuvoje, mažoje ir toliau žaibiškai mažėjančioje valstybėje (jaunystėje man buvo užsifiksavęs skaičius 3,72 milijono gyventojų, šiurpas perbėgo per nugarą neseniai išgirdus, kad mūsų tėra trys milijonai), labai sunku rasti žmogų, kuris būtų subrandintas kaip geras vynas, atitiktų daugybę kriterijų į užsienį siunčiamam mūsų šaliai atstovauti žmogui. Abu jūsų paminėti vardai yra tokie gerieji pavyzdžiai. L. Ruokytė lietuvių kultūrai tikrai parengė dirvą Švedijoje ir visoje Skandinavijoje. Formaliai žiūrint, kultūros atašė reikia taikyti rotacijos principą –­ po kurio laiko žmogus turi būti skiriamas kitur. Bet atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, kadencijos yra pratęsiamos –­ pavyzdžiui, labai džiaugiuosi, kad tai galėjome padaryti Briuselyje dirbančiai Vidai Gražienei, kuri yra kompetencijos ir darbštumo pavyzdys. Jei artėjant Lietuvos pirmininkavimui ES atsiųstume visai naują žmogų, susilpnintume valstybės šansus tinkamai pristatyti savo kultūrą.

Kai kultūros pasiuntiniui sukanka 70 metų, reikalavimai dar griežtesni – beveik automatiškai iš diplomatinės tarnybos atleidžiama, taip buvo ir J. Budraičio atveju. Skaudu, nes tai didelis nuostolis valstybei –­ netekti tokio įdirbio ir asmens, tapusio kone ikona. Mano manymu, Budraitis, išlaikęs puikią fizinę formą, bent penkerius metus tikrai galėjo dirbti. Deja, nebuvo galimybės šio klausimo ir svarstyti, suveikė amžiaus cenzas.

Mes stokojame žmonių, iš kurių galėtume rinktis. Nepakanka būti gabiu, studijas baigusiu jaunuoliu, kad būtum tinkamas plaukti į tarptautinius vandenis ir atstovauti šaliai, tam reikia brandos ir patirties. Reikalavimai kultūros atašė yra kompleksiniai – būtina išmanyti kultūrą, mokėti užsienio kalbą, turėti administravimo įgūdžių. Turime ir jaunesnių atašė, bet bent jau tokiose šalyse kaip Rusija ir JAV „studentiškas“ variantas netinka. Štai į kultūros atašė JAV numatyta menotyrininko, kultūros kuratoriaus, jau dirbusio atašė Lenkijoje, Evaldo Stankevičiaus kandidatūra. Juk tikrai svarbu užtikrinti tinkamą mūsų šalies kultūros sklaidą valstybėje, kurioje itin didelė lietuvių bendruomenė, daugybė kitų tautybių –­ pavyzdžiui, žydų – žmonių, siejančių save su Lietuva.

Reikia pasidžiaugti, kad vyriausybė prieš pat vasaros atostogas priėmė mums nepaprastai reikšmingą potvarkį, kuriuo atstovauti Lietuvos kultūrai leidžiama siųsti ne vien valstybės aparato žmones, kas buvo privaloma iki tol. Nutikdavo ir kurioziškų atvejų, kai, norėdami menotyrininką ar kultūros vadybininką siųsti į užsienio šalį dirbti kultūros atašė, dėl šio formalaus reikalavimo turėdavome įdarbinti jį, tarkim, savo audito ar bendrųjų reikalų skyriuje. Tad dabar gavome teisę paskirti ir kompozitorių Latėną, nesantį valstybės tarnyboje. Delsimas išsiųsti kultūros atašė į Rusiją ir JAV ir buvo susijęs su šia aplinkybe. Dabartinė nuostata mums palengvina tinkamų kultūros pasiuntinių paieškas.

Dėkoju.

___________________________________________________________


Lietuvos Respublikos kultūros atašė šiuo metu:


Nuolatinėje LR atstovybėje Europos Sąjungoje – Vida Gražienė,

Kaliningrade – Romanas Senapėdis,

Didžiojoje Britanijoje – Daiva Parulskienė,

Prancūzijoje – Rasa Balčikonytė,

Italijoje – Irma Šimanskytė,

Lenkijoje – Jurgis Giedrys,

Danijoje – Liana Ruokytė-Jonsson,

Ukrainoje – Daiva Dapšienė,

Vokietijoje – Gabrielė Žaidytė,

Austrijoje – Rita Valiukonytė.


 

Skaitytojų vertinimai


71852. kaip suprasti|?2011-10-11 09:07
dar neturi kandidato, o jau atšaukė rusų taip mylimą Budraitį? "Deja, nebuvo galimybės šio klausimo ir svarstyti, suveikė amžiaus cenzas." Tai bent. Senovės Romoj ir Graikijoj buvo atvirksčiai. Balsuot galėdavo tik tik nuo 29 metų. Manydavo, kad tik tada pakankamai subrendęs protas ir nebetaip siautėja aistros. O į Senatą 50 metų senatorių laikydavo dar per jaunu, nes išminties turėdavo per mažai.

71853. hmm..2011-10-11 09:09
maniau kad bus diskutuojama apie menų tarybą. Ar šis klausimas nediskutuotinas?

71883. Auditas2011-10-11 14:09
"Mes norime atviro viešo konkurso į šias pozicijas, kad galėtų žmonės iš viso kultūros ir politinio lauko kandidatuoti, ir mes atsirinktume tikrai geriausias kandidatūras, nes tiek kultūros pozicija Rusijoje, tiek Jungtinėse Valstijose yra nepaprastai reikšminga", - dėstė Kultūros ministerijos vadovas. 2011.03.31 Tai ar buvo tie žadėti atviri vieši konkursai dėl Latėno ir Stankevičiaus ?

71940. idomu2011-10-12 10:04
is tikruju but idomu isgirst argumentus kodel Latenas ?

72070. Italija2011-10-14 16:35
Juokingiausias ir graudžiausias variantas yra Lietuvos kultūros etašė Italijoje... Šita Mergina nemokanti Italų kalbos, ir beje, nepasižymėjusi jokiais didesniais darbais kultūrinėje terpėje, gavo vietą Italijoje(!). Įdomu, kaip vyko konkursas šiuo atveju? kažkam sprangtelėjus pirštais?

72152. Dz.2011-10-15 18:24
Apgailetina.

72165. to Italija2011-10-15 22:14
nežinau, bet Irma yra iš Lietuvos Instituto, kuris švogerių sunaikintas, Dirbo Getės Institute. Taip, kad argumentas jei konservo/komunistinėje terpėje genitalijų nepraskėtė, tai dar nereiškia, kad kultūroje nieko. Šiaip geriau pasidoėmtumėte Berlusconio/Putino maištu. Visi taviškai rėkia apie bolševikų maištą prieš Putiną/Berlusconį. Taip, kad Italija yra ne tavo nosiai ir kalbai, susireikšminus pienburni. Sutariam? O gal važiuo į Romą ir įkalbėkt italus nedaužyt automobilių, kurie nekenčia kaip ir aš tamstos putiniško/bersluconiško užpkalio, kuri kultūra nekvepia, o kvepia tavo glitaus klano savimeile

72187. !!!2011-10-16 15:27
Be reikalo vargstat: "72165. to Italija" yra yra geriausias kultūros atstovo pavyzdys ir puikiausias kultūros ataše bet kuriai šaliai!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
2:14:08 Oct 17, 2011   
Oct 2 Nov 1
Sąrašas   Archyvas   Pagalba