Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-07 nr. 3348

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS67
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Su ARŪNU GELŪNU kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Asmenybių, tolygių gerai subrandintam vynui, beieškant
8

POLEMIKA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Atvirumas istorijai ir Niurnbergo sindromas arba
Kodėl valstybės kūryba – ne visada vykusi?
80

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poetinio Druskininkų rudens almanacho žodžių dėlionės
• ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ.
„Realybė egzistuoja tik per patirtį“
• MARIUS PLEČKAITIS.
Raidės išdavikės
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Spektaklio „Chaosas“ aktorius kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Paveikti žiūrovus tiesa
1
 DOVILĖ ZELČIŪTĖ.
„Miranda“ – laisvės vizija
4

MUZIKA 
• MAGDALENA DZIADEK.
Chopino juokas
2

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Vylingi pažadai
• KRISTINA STANČIENĖ.
Marta ir peizažas

PAVELDAS 
• JUOZAPAS BLAŽIŪNAS.
Į pranciškonų šventovę grąžintas restauruotas paveikslas
„Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS6
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ2
• REGIMANTAS ŽILYS1

PROZA 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Šunų močia
7

VERTIMAI 
• GEORGIJUS LOBŽANIDZĖ.
Arabų kalbos mokytojas
10

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pažadinimas
4

SKELBIMAI 
• Vertimo konkursas ir kūrybinio rašymo seminaras „Rašyti kaip K“
• Pradedančiųjų vertėjų iš italų kalbos dirbtuvės

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Sėdėčiau aš gal scenoj,
arba Žilvino Andriušio kriterijai
7
• Tu Lietuva, tu mano...

DE PROFUNDIS
„Menininkas yra tas, kuris sako: tasai žmogus protingai kalba,
bet pats yra kvailys.“ Witoldas Gombrowiczius
 
• Proto muštynės14

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Redukcija Kaune: jau penktą kartą
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Autoportretas: neribotos galimybės aplenkti laiką
• KRISTINA STANČIENĖ.
Paviršiaus galia
• MARIJA GUDELYTĖ.
Kas svarbu moterims dailininkėms?
• Kęstučio Grigaliūno kūrybos pristatymas Švedijoje
• In memoriam
KONSTANTINAS BOGDANAS (1926–2011)
• Informacija
• Jubiliejai1
• Parodos LDS galerijose

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt septintoji savaitė215

TEATRAS

„Miranda“ – laisvės vizija

DOVILĖ ZELČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Airida Gintautaitė – Miranda
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš
OKT / Vilniaus miesto teatro archyvo


Oskaro Koršunovo spektakliai nuo „Hamleto“, per „Dugną“ iki „Mirandos“ –­ ribojantys žiūrovų akims skirtą erdvę, užveržiantys pabėgimo nuo savęs galimybę. Ir – vedantys gilyn, giliau, nei galėtumei įtarti, ten, į tokį asmeninės vaizduotės ir atpažinimo centrą, kur nebėra kur trauktis, nebėra kur slėptis nuo atversto it velėna žmogaus: žiūrėk, atpažink, drebėk. Tai tu, Prosperai. Tai tu, Miranda. Tai tu, Oskarai. Tai aš.

Sąlyginai nedaug žiūrovų (apie du šimtus), sumažinta, kamerinė sceninė erdvė (ji suglobia žiūrovus, kaip ir spektaklyje „Dugne“). Tačiau sąvoka –­ „kamerinė“ – turi jaukumo atspalvį, kuris, kalbant apie O. Koršunovo premjerą „Miranda“, skambėtų sarkastiškai. Būtent tokį „jaukumą“, kaip ir dauguma mūsų, augusių tarybiniuose daugiabučiuose ir tarybinėje tikrovėje, regiu vos atėjusi į spektaklį. Dainiaus Liškevičiaus scenografijai tarnauja visa, ką galime atrasti ne viename senalietuvio inteligento (ir dažno SSRS teritorijos gyventojo), nespėjusio „prasisukti“ naujoje šalies istorijoje, namuose. Žinoma, su kai kuriais pakitimais. Daugelis pamena vienodas sekcijas, puošusias ano meto namus, su veidrodžiais ir be jų, – visuomet pavydėjau bendraklasėms, galinčioms atidaryti sekcijos lentynos dangtį ir paversti jį stalu. Būtent iš šios man nuo vaikystės „paslaptingos“ baldo vietos vienu judesiu Miranda atvers k  i  t  ą, grėsmingą anapusinį pasaulį karščiuojančiai Prospero sąmonei. Priblokš spektaklio smūginiai paradoksai: į smegenis – iš sekcijos! Cha-cha-ha... Norėtumei juoktis, bet užima amą, kai Miranda fantastišku tempu plėšia iš savęs žodžius. Ar toji neįgali, iki kankinančios įtampos sutelkusi valią ir vos pajėgianti išskiemenuoti vieną žodį, krėsle įkalinta Miranda? Taip, ji. Susisukusi į embriono pozą, įtilpusi vaizduotės sekcijoje, ji šnypščia, spjaudosi, geismingai laižosi, kol Prosperas iš siaubo vyniojasi į sovietinio kilimo tūtą. Dar – pufas, suveriamos matinio stiklo kambario durys, aptriušę krėslai, siurblys „Audra“. Perkrautos knygų lentynos (tikrasis Prospero turtas), Čiurlionio reprodukcija. Rogutės – viršutinėje užveriamoje knygų lentynoje. Senas telefonas. Visa tai D. Liškevičius su O. Koršunovu sutraukė į mažą, tankiai įdaiktintą kambarėlį. Štai čia gyvensime savo gyvenimus valandą keturiasdešimt minučių, per kurias prasuksiu savo gyvenimo „filmelį“. Čia, užspausti fizinės ir dvasinės nelaisvės, skaitysime savo pasakas. Iš šito rezistencinio būsto mėginsime prisiskambinti pasauliui, idant sušuktume: „Gelbėkit! Išvaduokit!“ Tik kad niekas neatsilieps. O varge, niekas, iki pat finalo. Po šitą kambarėlį Prosperas su Miranda tampys savo likimo svarmenį, nepakeliamą, baisų, juodą vergo ženklą, vergystės „žaislą“, juo kankins save ir vienas kitą.

Dar – radijas (tikresnis nei televizorius ryšys su pasauliu), nutįsęs ir susiraitęs jo laidas. Regiu, kaip Prosperas, tarytumei koks Solženicyno prototipas, sukaustyta eisena įžengęs savo kambarin (balti inteligento marškiniai, šalikėlis po kaklu ir – šlepetės), mėgina iš radijo kyšantį laidą įtaisyti į tinkamiausią vietą, –­ kad pagaliau liautųsi garsų maišalynė ir radijo bangų kosminis dūzgimas, o pasigirstų Pasaulis. Vynioja laidą aplink šakutę ir smeigia knygų lentynon. Kažkas pasigirsta... Prosperas – Povilas Budrys bent akimirkai jaučiasi laimėjęs slaptą kovą. Įkalintojo fizinė ir dvasinė bejėgystė, sugautas ir uždarytas į narvą paukštis... Žmogus, iš paskutiniųjų ginantis savo orumą nelaisvės ir pažeminimo sąlygomis. Spektaklio sprendime pagrindinis veikėjas – inteligentas, tad jis ir gelbstisi kultūroje ir per kultūrą, t. y. literatūrą. Štai langas, kuris perkels vaizduotę ir savo gyvenimą į kitą dimensiją, – knygos! Knygos jį pražudys. Juos abu – pražudys. Bet knygos ir išlaisvins. Klasika. „Knygą reikia gerbti!“ – sako Prosperas, grasindamas dukrai pirštu, kai ši numeta ant grindų jai pasiūlytą perskaityti knygą. Su knygomis galbūt dar galima šioje negyvenamoje saloje ištverti, nes žmogaus dvasinę gyvybę tegali palaikyti viltis. Josios ir stveriasi Prosperas, skaitydamas sau ir dukrai Mirandai knygas. O kas labiausiai atitinka negyvenamos salos sąlyginius dydžius? Daugelis knygų ir veikalų, tačiau artimiausias, sunkiausias ir skaudžiausias atitikmuo – W. Shakespeare’o „Audra“. Miranda – Airida Gintautaitė jos geidžia labiausiai. Šioje fantasmagoriškoje dramoje savo likimo atitikmenis randa ir Prosperas. Todėl Tėvas pernelyg nesipriešins, kai Duktė dar ir dar sykį atmes visą kitą literatūrą. T. y. išmėtys jai siūlomas knygas ant grindų. Užsispyręs, neįgalus, išlepintas kaprizingas vaikas. Ar – dieviškoji svajonė, Prospero vizija, jo siela? Išpylusi, išspjovusi tėvui į veidą sriubą – kam maistas, kai laukia Ferdinandas? – Miranda prašys perskaityti vienintelį kūrinį „Audra“. O dabar stabtelsiu... Tai tik paviršinė veiksmų seka. Ir Prosperas, ir Miranda puikiai žino, ar bent nujaučia, kokius pragarus teks pereiti, skaitant „Audrą“, kurios herojais taps jie patys. Jei visko ir nežino, tai nujaučia, kokie žaibai, griausmai, ugnis ir mirties siaubas laukia. Tačiau abu be to negali. „Ne Ka-li-ba-nas!“ –­ desperatiškai mėgina ginčyti vaidmenų pasirinkimą Miranda, ji ž  i  n  o, jog Kalibanas – tai prievarta. Tačiau Kalibanas jų negyvenamoje saloje – neišvengiamybė. „Mes be jo neapsieisime, –­ niūriai konstatuoja Prosperas, – mes be jo – niekaip.“ Todėl kad nelaimėlio, išsigimusiojo, suluošintojo Kalibano atsiradimas jųdviejų scenoje – tai susitikimas su savo demonais ir gaivalais, tai pripažinimas sau, kas esi. Kalibanas –­ kaip akistata. Todėl be jo, nelaimėlio, prievartos ir dvasios išnaros veiksmų Mirandai neįmanoma sulaukti savojo Ferdinando. Žiaurūs mainai: Ferdinandas ateis tik po Kalibano. Ir Miranda, plėšoma meilės ilgesio, iš dalies gal net žinanti, k  a  s jos laukia, užsimerks. Visi O. Koršunovo spektakliai kalba apie viena: žmogus gali r  i  n  k  t  i  s net tada, kai pasirinkti, regis, neįmanoma. O juk apsisprendė ir pasirinko tiesą Koršunovo Oidipas („Oidipas karalius“), Hamletas, Aktorius („Dugne“). Pasirinkimo laisvė – kaip realybės spindulys, realybės, kurioje nebebus nei melo, nei dvasios suspaudimo, nei prievartos. Pasirenka ir Prosperas su Miranda, vedami O. Koršunovo, palydimi kompozitoriaus Antano Jasenkos tarybinės klasikos ikonų – „Gulbių ežero“ baleto ir A. Pugačiovos. Tačiau virš tų garsų, virš radijo burzgesio, kaip širdies nekantra ištrūkti iš narvo – jaudinantis ir kiek bauginantis paukščio sparnų plastėjimas. (Žaviuosi Jasenkos minimaliom ir funkcionaliom akustinėm priemonėm: eiti kartu su spektaklio sprendimu, neprimetant savęs.) Plastėjimas laisvės link, tegu ir per mirties slenkstį.

Mirandos rankos... Nuo pirmųjų minučių, kai Miranda atsibunda, ji mėgina kalbėti judesiu. Ne žodžiais, kuriuos taip sunku artikuliuoti, bet skrendančiomis, kylančiomis, plazdančiomis rankomis. Nusmelkė baimė: iš kur, iš kokių pažinimo, žinojimo gelmių šią plastiką prisišaukė aktorė ir režisierius, kai žodį ištaria ne burna, bet rankos? Ištraukta iš slaptųjų patirčių gelmės!

Kalibanas, šiurpindamas žiūrovus galimomis perversijomis, bus prikeltas, prišauktas, apnuogintas. Vargšas, kraupus iki graudumo, keliantis ne tiek šiurpą ir pasidygėjimą, kiek gailestį –­ ak, prieiti, apkabinti, užglostyti, užsupti kalibaniškąją agresiją ir vienatvę, nušluostyti Kalibanui ašaras, išlaisvinti Mirandos rankas...

Kelias į laisvę dažniausiai veda per mirtį. Prosperui, Mirandai, t. y. tėvui ir dukrai, arba – įkalintajam ir jo dvasiai –­ šis kelias neįmanomas be tokių kankinančių pratybų. Tik apnuoginant savo gaivalus, juos atpažįstant ir įvardijant. Todėl – Kalibanas... „Ne-bi-jok!“ –­ viso spektaklio leitmotyvas, kurį skiemenuoja Miranda Airidos lūpomis klampią ir nerimo skandinamą valandą, ir man taps burtažodžiu. Ne-bi-jok. Tasai imperatyvas greičiausiai ir talpina visą spektaklio idėją. Nebijok, kai esi prispaustas, kai luošinamas fizinės, socialinės, politinės ar asmeninės nelaisvės ir priklausomybės, kai esi skandinamas ir žlugdomas Piktojo, savo bevališkumo ar ydų, nebijok net tada, kai esi niekinamas ir/ar prievartaujamas (-a). Kad ir kaip siaubinga tai būtų, kad ir kaip beviltiška – ne-bi-jok! Tu gali rinktis. Tegu ir mirtį, jei ji garantuoja laisvę.

Tik iki jos dar „Mirandos“ duetui – kelias erškėčiais klotas. Prosperas –­ Gonzalas – Kalibanas – Ferdinandas – Prosperas. Ir vėl – sielos išnara kūniškasis Kalibanas. Ir dar sykį – Kalibanas. O tada vėl, iš naujo – savinaikos ar išsigelbėjimo butelio besistveriąs Prosperas. Ir visas transformacijas peržengia vienintelis aktorius. Povilas Budrys šokinėja iš personažo į personažą taip spėriai ir kardinaliai, jog scenoje pasirodžius estetui, pažeisto lytiškumo ir hipertrofuoto jautrumo „gražuoliui“ Ferdinandui, akimirką suabejoju, ar priešais mus – tas pats Budrys. Kaip įmanoma taip persikelti, įsikūnyti?

Airida Gintautaitė skausmingai iki kraštinių sutampa su Miranda, ir, ko gero, įžengia į Mirandos kūną gerokai anksčiau, nei prasideda spektaklis. Aktorės plastika, vaidmens artikuliacija, –­ ar tai būtų peržiūra, pirmoji ar antroji premjera, – lyg pirmas ir paskutinis spektaklis gyvenime. Be asmeniško Gintautaitės, Budrio ir Koršunovo santykio į šią dramos interpretaciją „Mirandos“ stebuklas nebūtų įvykęs. Kiekvieno šį spektaklį kuriančiojo tikėjimas lemia šios šviesios tragedijos tiesą. O gal tai farsas. O kartais ir – tragikomedija. Stebuklinė pasaka, taip gražiai ir atsargiai prasidėjusi ir palengva virtusi haufiškuoju siaubu. Be išgyvenimų tiesos ši „Audra“, tapusi „Miranda“, teskambėtų taip, kaip Prospero samtis, maišantis puodo dugną...

Mirandos ir Prospero ryšys – lyg Gordijaus mazgas, kurį abu privalo perkirsti kaskart iš naujo, kaskart leisdamiesi į savo sielos užkaborius, išgrynindami spektaklio idėją iki skausmingo spengsmo. Gailia uždaryto ir įkalinto vaiko, tasai vaikas – ir Miranda, ir Prosperas, ir net Kalibanas...

„Mirandos“ vertikalė – kaip laisvės proveržis. „Ko tu reikalauji?!“ – raitydamasis iš skausmo ar parblokštas karštinės Prosperas klausia savo sielos. „Aš reikalauju Laisvės!“

Laikydamasi Prospero ir Mirandos rankų, vis atsigręždama į Koršunovą, su šiuo OKT pastatymu žengiu Jos pasitikti. Laisvės.


 

Skaitytojų vertinimai


71849. Poli2011-10-11 06:17
oi kaip drėksta nusenusi Zelčiūtė - net kompiuterio ekranas rasoja.

71854. godo2011-10-11 09:17
ačiū, Dovile

71885. ? :-( 2011-10-11 14:16
ar dar žiūri kas koršūnovą?

71894. iloP2011-10-11 15:17
Labai gražiai parašyta. kodėl burnoti jei žmogus parašo nuoširdžiai. Taip kaip manto ir girdi. Ar nuoširdumas mūsų visuomenėj jau tapo nusenes dalykas?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
2:14:03 Oct 17, 2011   
Oct 2 Nov 1
Sąrašas   Archyvas   Pagalba