Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-07 nr. 3348

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS67
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Su ARŪNU GELŪNU kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Asmenybių, tolygių gerai subrandintam vynui, beieškant
8

POLEMIKA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Atvirumas istorijai ir Niurnbergo sindromas arba
Kodėl valstybės kūryba – ne visada vykusi?
80

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poetinio Druskininkų rudens almanacho žodžių dėlionės
• ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ.
„Realybė egzistuoja tik per patirtį“
• MARIUS PLEČKAITIS.
Raidės išdavikės
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Spektaklio „Chaosas“ aktorius kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Paveikti žiūrovus tiesa
1
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ.
„Miranda“ – laisvės vizija
4

MUZIKA 
 MAGDALENA DZIADEK.
Chopino juokas
2

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Vylingi pažadai
• KRISTINA STANČIENĖ.
Marta ir peizažas

PAVELDAS 
• JUOZAPAS BLAŽIŪNAS.
Į pranciškonų šventovę grąžintas restauruotas paveikslas
„Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS6
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ2
• REGIMANTAS ŽILYS1

PROZA 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Šunų močia
7

VERTIMAI 
• GEORGIJUS LOBŽANIDZĖ.
Arabų kalbos mokytojas
10

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pažadinimas
4

SKELBIMAI 
• Vertimo konkursas ir kūrybinio rašymo seminaras „Rašyti kaip K“
• Pradedančiųjų vertėjų iš italų kalbos dirbtuvės

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Sėdėčiau aš gal scenoj,
arba Žilvino Andriušio kriterijai
7
• Tu Lietuva, tu mano...

DE PROFUNDIS
„Menininkas yra tas, kuris sako: tasai žmogus protingai kalba,
bet pats yra kvailys.“ Witoldas Gombrowiczius
 
• Proto muštynės14

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Redukcija Kaune: jau penktą kartą
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Autoportretas: neribotos galimybės aplenkti laiką
• KRISTINA STANČIENĖ.
Paviršiaus galia
• MARIJA GUDELYTĖ.
Kas svarbu moterims dailininkėms?
• Kęstučio Grigaliūno kūrybos pristatymas Švedijoje
• In memoriam
KONSTANTINAS BOGDANAS (1926–2011)
• Informacija
• Jubiliejai1
• Parodos LDS galerijose

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt septintoji savaitė215

MUZIKA

Chopino juokas

MAGDALENA DZIADEK

[skaityti komentarus]


        Rugsėjo mėnesį Vilniuje vykusioje M. K. Čiurlioniui skirtoje konferencijoje pranešimą „Varšuvos muzikos institutas kaip M. K. Čiurlionio meninės raidos aplinka“ skaitė prof. habil dr. Magdalena Dziadek (Adomo Mickevičiaus universitetas, Poznanė). Siūlome jos straipsnį apie Frédéricą Chopiną – lietuvių pianistų mėgstamą kompozitorių. Šis straipsnis parašytas penkiakalbei (lenkų, rusų, anglų, prancūzų, vokiečių) F. Chopino muzikos kritikos antologijai.


„Chopine tarpusavyje kovojo du jausmai – liūdesys ir džiaugsmas; kartais toks tuščias, vaikiškas džiaugsmas, kad kai jį vėl apimdavo liūdesys, tiksliau –­ bejėgiškumas, sunku buvo patikėti, kad šioje mylimoje, išskirtinėje asmenybėje gali susikirsti šios dvi priešingos srovės.“1 Rašydamas šiuos žodžius, Antonis Wodzińskis paskelbė pamatinę XIX a. refleksiją apie Chopino asmenybės susidvejinimą. Iš vienos pusės – skausmas, nuolatinis ilgesys, garsioji širdgėla – nota bene, dvasios būsenos, kurias nuoširdžiausiai pripažindavo pats kompozitorius, iš kitos –­ atsidavimas kraštutiniam džiaugsmui, „klaikiai“ kontrastuojančiam su tamsiąja menininko dvasios puse.

Prisiminimų apie Chopiną autoriai ir pirmieji biografai sukūrė menininko jaunystės bendrų bruožų portretą. Visi vienu balsu tvirtino, kad jis buvo draugijos siela, noriai vykdydavo salonines prievoles ir tai darydamas netgi jausdavo gyvą pasitenkinimą. Ne visada ir ne visur –­ jaunas menininkas gerai jautėsi šeimos rate ir moksladraugių būryje, dėl to buvo dėkingas tiek jį supusiai meilei, tiek savo charakteriui.

„Jis buvo nepaprastai mielas, saloninių manierų, – rašė Wielisławas. – Nė pėdsako ekscentriškumo, būdingo daugeliui garsenybių, jo elgesy nebuvo. Šmaikštus, linksmas, gyvas, nė akimirką nestokojantis draugijos dėmesio. Tai su dėdiene [prisiminimų autoriaus giminaite Cichowska] grojo keturiomis rankomis fortepijonu, tai vienas valandų valandas improvizavo; o kai ji grodavo, jis versdavo jai natas, paruošdavo kėdę, tyliai pašnabždomis šmaikštaudavo, kai grodama kiek suklysdavo. Nuo fortepijono jis bėgdavo prie stalo, kur buvo sudėti albumai; tenai rašė, kūrė vykusius eilėraštukus, dažnai piešdavo ir tapydavo labai gražius ir šaunius paveikslėlius.“2

Dar vieną štrichą portretui pridėjo Józefas Sikorskis prisiminimuose, rašytuose po Chopino mirties, išspausdintuose žurnale „Biblioteka Warszawska“: „[Chopinas] turėjo visas [teigiamas savybes] privalomai reikalingas, kad būtum mylimas žmonių: dosni labdarybė, kurios pačiam ne kartą reikėjo, paslaugumas ieškantiems pagalbos ir patarimų, šviesus protas, elgesio taurumas; o kas nustebins jo kūrybos žinovus – trumpalaikis, gana tuščias linksmumas ir garikiškas sugebėjimas mėgdžioti žmonių kalbą, judesius ir minas, įrodantis jo, kaip stebėtojo, imlumą.“3

Lyginimas su Davidu Garricku, garsiuoju XVIII amžiaus aktoriumi, kuris daugiausia kūrė šekspyriškus vaidmenis, ypač komedinius, yra kai kas daugiau negu Chopino aktorinių sugebėjimų, kurie buvo visuotinai žinomi ir stebino, pripažinimas. Tai mus verčia pažvelgti į kompozitoriaus aktorinę komedinę „gyslelę“ kaip į romantinio įvaizdžio dalį. Ši galimybė, rodos, nepaprastai gundė Sikorskį, kuris buvo aistringas žmonių sielų tyrinėtojas, įkvėptas hėgeliško idealizmo. Romantinis įvaizdis – tai kostiumas: visos teatrinės priemonės jam nepaprastai tinka. Šekspyriškas kostiumas, kuriuo Chopiną perrengia Sikorskis, yra kirptas ne Garrickui, o Hamletui.

„Chopino minties fonas yra dvigubas, –­ pasakoja Sikorskis 1865 m. Chopino koncerto recenzijos paraštėse. – Pirmas šviesus, besijuokiantis kaip gamta pavasarį, beveik visur smagumas, glamonės, viltis, nesyk lengvas žaidimas, kartais nekantrumas laukiant trokštamų dovanų (...). Antras fonas debesuotas, kaip kaitrios vasaros diena, pranašaujantis audrą; trokšta audros, maldauja, kad ji ateitų, kad jį atgaivintų, bet baiminasi baisaus jos pasitraukimo. Tai skausmas, augantis iš vilties šakelių netekusio gyvenimo kamieno. Tokį sukelia humoristo apatija, atgailautojo rimbas, vilties neturinčiojo sarkazmas. Naujasis Jobas, netekęs brangių sveikatos ir dvasios, rodo savo nedalią ir dėl jos kaltina nedraugišką likimą. Pasaulis jo jau visai nedomina – nes tai jo idealų lavoninė. Jei šypsosi, tai turbūt juos prisiminęs.“4 Interpretacijos šaukiasi Sikorskio vartotos sąvokos: „humoristo apatija“, „nevilties sarkazmas“, taip pat „egzistencialistinė“ tezė apie reagavimą šypsena į savo tragišką likimą... Tuo nepasinaudojo Sikorskio įpėdiniai, prarasdami galimybę sukurti Chopino ironisto paveikslą. Taip atsitiko dėl įvairių priežasčių. Svarbiausia reikėtų laikyti spaudimą pozityvizmo, kuris atmetė bet kokią galimybę grįžti prie kompozitoriaus „romantiškumo“ ir, atvirkščiai, vertė piešti realų ar tiesiog „nuvainikuoti“ jo paveiks­lą. Tipinis „nuvainikuotojas“ buvo Janas Kleczyńskis – žymiausias XIX amžiaus antros pusės lenkų šopenologas. Jis aist­ringai ėmėsi plėšti menininko romantinę kaukę, darydamas tai beveik paskalų stiliumi, bemaž trivialiai (vis dėlto tuomet atrodė, kad jis pasakoja apie Chopino gyvenimą moksliškai tiksliai). Jį pavaizdavo kaip malkontentą, nevykėlį, slepiantį gyvenimo nesėkmes, dėl kurių pats kaltas, po „šmaikštuolio ir linksmuolio“ kauke ir parodantį tikrąją nuotaiką tada, kai „leidėjai pradėjo varžytis dėl jo kompozicijų, [ir] gerovė sužydėjo“5. Savo „metodo“ Kleczyńskis sėmėsi iš Liszto, kuris 1850 m. išleistoje knygelėje apie Chopiną jo asmenybę smulkiai išanalizavo įrodydamas, kad ji turi moteriškų bruožų: minkštumas, silpnumas, polinkis pulti į melancholiją. Manoma, kad šios knygelės pats Lisztas neparašė ir kad tai buvo jo draugės Carolyne de Sayn-Wittgenstein plunksnos darbas – tuomet šis paskalų stilius būtų tam tikra prasme pagrįstas... Blogiau, kad paskalos pasklido po pasaulį ir davė pradžią daugybei išvedžiojimų apie „dekadentišką“ Chopino ir jo muzikos prigimtį. Pats Kleczyńskis dar spėjo pajusti Liszto pasėtų abejonių kompozitoriaus, akivaizdžiai demonstruojančio prastą nuotaiką, psichine sveikata pasekmes. Išsigandęs parašė garsiąsias „Tris paskaitas apie Chopino kūrinių atlikimą“. Jose susidorojo su apie kompozitorių sukurptais mitais (ir tais, kuriuos pats seniau skleidė). Taip buvo sukurtas naujas kompozitoriaus paveikslas, pabrėžiantis „vyriškus“ Chopino asmenybės bruožus, jo psichinę sveikatą, dvasios stiprybę ir pusiausvyrą, pasireiškiančią – kaipgi kitaip – juoku.

Tais laikais, kai Kleczyńskis rašė savo paskaitas, Lenkijos visuomenei reikėjo būtent šitokios interpretacijos. Kadangi manyta, kad Chopinas turi vaidinti tautos dainiaus vaidmenį – su savo muzika žengdamas šalia didžiųjų romantizmo sielų: Mickevičiaus, Słowackio ir Krasińskio. Dainius turi būti vyriškas, stiprus ir bent truputį linksmas, o jo menas turi nešti gerą žinią. Būdas, kuriuo Kleczyńskis „karūnuoja“ Chopiną tautos dainiumi, lieka glaudžiai susijęs su garsiu, „Trijų paskaitų...“ atsiradimo metais kilusiu ginču su vokiečių kritiku Johannu Schuchtu, kuris knygoje „Friedrich Chopin und seine Werke“ pakartotinai paskelbė konvencionalų požiūrį apie depresinę kompozitoriaus psichiką, tai susiedamas su lenkiška ir slaviška prigimtimi. Schuchtui Kleczyńskis atsakė dukart: 1878 metais išspausdintame straipsnyje ir minėtose „Trijose paskaitose...“. Iš pradžių jam pritarė, rašydamas apie Chopino kūriniuose dominuojančią liūdesio gaidą („žinoma, tai yra charakterio bruožas, piešiantis mūsų liaudį, kuriai viena mintis, dažniausiai liūdna, atkakliai sukasi galvoje ir jos neapleidžia net linksmuose šokiuose“6). „Trijose paskaitose...“ jis tariamai liko tos pačios nuomonės, bet kardinaliai pakeitė diskutuojamos tezės iškalbą: „Pats melancholiškas temperamentas juk dar nėra silpnybė, kaip silpnybė nėra ir įgimtas švelnumas; o kad Chopinas, būdamas slavas ir lenkas iš motinos pusės, buvo persismelkęs šiuo gimtuoju ilgesiu, kuris daugiausiai prasiveržia mazurkose, taigi dėl to nedera jam priekaištauti. Mūsų liaudis mėgsta šokti pagal minorinę gaidą, dažnai jai skambant ilgai sukasi ir nuolat prie jos sugrįžta, bet jam tai suteikia žavesio ir tinka prie veido, tokiu begaliniu nuoširdumu dvelkia šios melodijos, tokia simpatija tautos broliams! Tai mūsų yda, kad mylime, tai pagaliau mūsų silpnybė, jeigu tai esmė, bet šioje silpnybėje slypi didis krikščioniškas, etinis elementas, ir turėtume šlovinti tokius meistrus ir poe­tus, kurie jį mums savo nemirtinguose kūriniuose atvėrė, nežinia kaip iš mūsų pačių širdžių ištraukę.“7

Toliau seka garsi Kleczyńskio pastraipa apie dvigubą, liūdną ir linksmą, Chopino muzikos pagrindą, ir šį dvilypumą jis išvedė jau ne iš pačios „išorinės“ ar „vidinės“ menininko biografijos, bet –­ kaip pridera pozityvistui, „užsikrėtusiam“ Taine’o ideologija – iš specifinių kompozitoriaus „rasės“ bruožų. Visą šių bruožų rinkinį turėjo atverti Chopino mazurkos, įkvėptos lenkų liaudies muzikos. Būtent joje autorius rado priešybių porą: liūdesį ir linksmumą, kurią įvardina Chopino muzikos išraiškingumo pagrindu. Toliau cituojama pastraipa, priklausanti Kleczyńskio naujai atrastam lenkų liaudies muzikos optimizmui, virs lenkų rašinių apie Chopiną leitmotyvu bent jau iki 1914-ųjų: „Pagaliau galėtume pagrįstai kaltinti Chopiną ir primesti jam smerktiną liaudies motyvų atkūrimą, jeigu jis visur ieškotų tik liūdnos gaidos, o būtų užmiršęs guvią gaidą, labai būdingą mūsų liaudžiai. Ši teigiama savybė, kurios atitikmens nėra užsienio kalbose, yra tai, kuo mes labiausiai išsiskiriame ir ką yra sunkiausia išreikšti. Tai yra ir gyvybė, ir galia, ir tam tikras žavesys, ir elegancija, ir tam tikras nepakartojamas riteriškas ryžtas. Kas nors svetimas, matydamas tokį lenkišką užsidegimą, tikrai sakys, kad taip linksmintis ir šokti gali tik nuoširdūs žmonės. O kiek mazurkų yra nepaprastai guvių ir nuotaikingų.“8 Štai taip vokiečių kritikas Johannas Schuchtas padėjo mums, be kita ko, atrasti „Chopino juoką“, esantį jo muzikoje.

Kleczyńskio pasekėjai jau nedaug papildė šį atradimą, nors dažnai juo naudojosi, iki nuobodumo kopijuodami svarstymų apie dvilypio liaudies gaidos Chopino muzikoje atgarsio pavyzdį (juos mini ir Władysławas Żeleńskis Chopino metinėms skirtame straipsnyje9, o Ignacas Janas Paderewskis juos pasirinko išeities tašku garsiajai tiradai apie lenkų „tautinę aritmiją“10. Trumpai prisiminti turbūt vertas tiktai žaismingas ir pamokomas ginčas, kuriame dalyvavo garsūs „Jaunosios Lenkijos“ rašytojai: Stanisławas Przybyszewskis ir Antonis Sygietyńskis. Jame buvo sprendžiama, ar Chopinas juokėsi garsiai ir stačiokiškai, ar santūriai ir švelniai (žinoma, perkeltine prasme). Šį ginčą sukėlė garsi Przybyszewskio paskaita apie Chopiną, skaityta 1899 metais Zakopanėje (pavadinta „Meistro garbei“ ir išspausdinta Krokuvoje leistame savaitraštyje „Życie“). Przybyszewskis supykdė Sygietyńskį, nes apibūdindamas Chopiną, suteikė kankinio bruožų („Buvo tas, kuris sėdi ant Golgotos prie nukryžiuotos žmonijos kojų. Ištisi amžiai kančių ir skausmo, ištisa amžinybė baisių kančių, į neviltį varančių prakeiksmų ir atstumtojo kauksmo po laimės akimirkos žaibų viesulu praūžė per jo sielą...“11) ir reinterpretavo jo „metamuziką“ kaip skambančią metafizinio skausmo išraišką – eilinį kartą tai susiejo su lenkų tautos ir jos muzikos depresiniais bruožais („liaudis išreiškia tik savo primityvius liūdesio ir ilgesio jausmus, nes net ir linksmiausios jos dainos yra tik pastovus peršokimas nuo linksmo šūksnio prie susimąstymo ar širdgėlos“12). Dar Sygietyńskiui buvo nepriimtina Chopino muzikos esmės rekonstrukcija, pateikta tipinio lenkų valstiečio elgesio aprašymu: „Mūsų valstietis su visa savo puikybe ir nerūpestingumu, sekančiu paskui, tai yra kai šoka iki nukritimo smuklėje ir visus kruvinu darbu uždirbtus pinigus prageria arba dar su kastuvu ar šakėmis puola savo ekonomą, mūsų valstietis su visu savo primityviu religiniu mistic[izm]u, tai yra kai valandų valandas drėgnose bažnyčiose guli ant šaltų plytų ir maldauja Dievo atleidimo arba keliais ropoja per pelkes į šventas piligrimines vietas. Ir neaprėpiamose platybėse praslenka prieš akis tokios liaudies gyvenimas, jos vestuvės, krikštynos ir laidotuvės, girdis smuikų raudos ir bosų griausmai, ritmingi ir cypūs šūktelėjimai „Ei, mūsų“, tai vėl gailūs kūkčiojimai –­ matomi platūs, banguoti ratai šokėjų, kurie su taurelėmis ant galvų šoka ir nė lašo iš jų neišpila, tai vėl trypimas, kratymasis ir šuoliai, kad net žemė smuklėje ar rūsyje dunda.“13

Pirmiausia ginčas kilo dėl tų šakių ir taurelių, pavartotų kaip rekvizitai aprašant liaudies pramogas. Sygietyńskis rašė: „Tokios lenkų liaudies, kokią pateikia Przybyszewskis (...), visiškai nėra tose Chopino mazurkose, kurias mūsų panelės skambina salonuose, dėl jų nuotaikų ir Europa, ir visas civilizuotas pasaulis jas priėmė į savo repertuarą, dėl jų skoningos formos. „Krašte ir liaudyje slypi Chopino muzikos esmė“ – sutinku. Bet ne tokiame krašte ir ne tokioje liaudyje, kaip jas p. Przybyszewskis pateikia. Chopino muzika mums, žmonėms, jautriems dalykų išorei, o ne „įninkantiems į esmę“, tai gražiausias, subtiliausias jausmo žiedas, pakaitomis įžūlus ir jautrus, liūdnas ir linksmas, kuklus ir pernelyg pašėlęs, bet nuostabios formos žiedas, kurio kiekviena detalė, kiekvienas pagražinimas yra pagrįstas menine stilistika –­ techniškai išbaigta, sąmoningai nušlifuota, ornamentiškai ištobulinta ir saloniškai išdailinta, pasiekta milžiniškų Chopino žinių apie fortepijoninę muziką dėka, bet nepriklausomai nuo jo spontaniško genialumo muzikai. Chopino liaudiškumas – tai išpuoselėtas skonis kokios nors karalaitės, kuri, apžavėta kaimo aplinkos, praeidama nusiskina lauko gėlių ir po vieną jas įsipina į nepaprastai garbanotus plaukus, šiandien vieną, rytoj kitą, vieną dėl svaiginamo aromato, antrą dėl subtilios formos, trečią dėl dieviškos spalvos. Bet nė nejusti, kad ji būtų merga nuo puskubilio, net jei su rugiagėle ant krūtinės, taip Chopino mazurkose niekad nejusti valstiečio, nei to iš karčemos, nei to su šakėmis!“14

Kitame rašinyje Sygietyńskis dar kartą grįžo prie Chopino muzikos jausminio prado problemos. Rėmėsi sakramentine formule, jos dvilypumu, išvesdamas ją, kaip priklauso, iš Taine’o vietos sąlygų („Kur visas peizažas skatina fantaziją ir bergždžią ilgesį, o socialinis gyvenimas – žvitrumą ir vėjavaikišką įžūlumą“), bet šiame peizaže pastatė ne karčemą ar valstiečio gryčią, o dvarą, šitaip sufleruodamas, kad kompozitorius, „(...) išauklėtas aukštuomenės dvaruose, kur viskas dvelkė rafinuotu skoniu (...), jau gyvenimo aušroje buvo pasirengęs įspūdžius ir jausmus apgaubti kilmingu, rafinuotu ir elegantišku apvalkalu“ 15.

Chopino asmenybės ir kūrybos aristokratiškų bruožų (tiesą sakant, seniai žinotų –­ prisiminimų apie kompozitorių autorių ir pirmųjų biografų aprašytų) stiprinimas Sygietyńskiui leido ginčą dėl „Chopino juoko“ perkelti į naują erdvę. Teiginiai apie jo invencijos aristokratišką subtilumą, ištobulintą techniką ir formą įgalino jį būtent padaryti išvadą, kad kompozitorius turėjo „protą linksmą, o širdį liūdną“16. Lengva nuspėti, ką autorius turėjo galvoje: linksmas protas – tai visiškas kūrybos valdymas, kuris valdo invenciją ir techniką ir visų pirma neleidžia, kad kokia nors asmeninė nuotaika –­ gera ar bloga –­ atsispindėtų kūrinio formoje. Chopinas su „linksmu protu“ – tai klasikas, kuris iš savo juoko ar verksmo padaro tik temas.

Sygietyńskio pasiūlymas nebuvo priimtas šopenologų – pernelyg buvo „šaltas“ ir demonstratyviai reiškiantis nepagarbą kūrėjo likimui. Pagarba liko aktuali ir XX a. rašiniuose apie Chopiną. Vis dėlto „Chopino juoko“ problemos juose jau nėra. Galbūt todėl, kad XX a. buvo labiau depresyvus nei ankstesnysis?


____________________________________
1 A. Wodziński. „Kilka drobnycz szczegółów z życia Fryderyka Chopina“. – „Klosy“, 1870, Nr. 249, p. 214.
2 Wielisław [Eugeniusz Skrodzki]. „Kilka wspomnień o Szopenie“. – „Bluszcz“, 1882, Nr. 32, p. 249.
3 J. Sikorski. „Wspomnienie Szopena przez Józefa Sikorskiego“. – „Biblioteka Warszawska“, 1849, t. 4, p. 523.
4 J. Sikorski. „Przegląd muzyczny“. –­ „Tygodnik Ilustrowany“, 1865, Nr. 325, p. 225.
5 J. Kleczyński. „Fryderyk Szopen“. –­ „Tygodnik Ilustrowany“, 1870, Nr. 107, p. 34.
6 J. Kleczyński. „Fryderyk Szopen i nowsza krytyka niemiecka“. – „Bluszcz“,­ 1878, Nr. 5, p. 33.
7 J. Kleczyński. „O wykonywaniu dzieł Szopena. Trzy odczyty wypowiedziane w Resursie Obywatelskiej w Warszawie w d. 11, 15 i 17 marca 1879 r.“, Kraków, 1960, p. 36.
8 Ten pat.
9 W. Żeleński. „Fryderyk Chopin w pięćdziesiątą rocznice zgonu“. – „Echo Muzyczne, Teatralne i Artystyczne“, 1899, Nr. 41.
10 I. J. Paderewski. „O Szopenie“. – Towarzystwo Wydawnicze, Lwów–E. Wende i S-ka, Warszawa, 1911.
11 S. Przybyszewski. „Ku czci mistrza“. –­ „Życie“, 1899, Nr. 19-20, p. 356.
12 Ten pat, p. 352.
13 Ten pat.
14 Gosławiec [Sygietyński]. „Porachunki“. –­ „Gazeta Polska“, 1899, Nr. 175, p. 2.
15 A. Sygietyński. „Fryderyk Chopin (w 50. rocznice zgonu)“. – „Gazeta Polska“, 1899, Nr. 237, p. 2.
16 Ten pat.



Iš lenkų kalbos vertė RIMVYDAS STRIELKŪNAS
Versta iš „Opcje“, 2009, Nr. 1.


 

Skaitytojų vertinimai


71882. ups2011-10-11 14:09
nieko nežinau apie Chopliną. Bet va iš Lenkijos išvyto Šopeno tai gal ir norėčiau paklausyti

71921. terra2011-10-11 19:45
o Žopeno nenorėtumėt?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
2:14:02 Oct 17, 2011   
Oct 2 Nov 1
Sąrašas   Archyvas   Pagalba