Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-07 nr. 3348

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS67
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Su ARŪNU GELŪNU kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Asmenybių, tolygių gerai subrandintam vynui, beieškant
8

POLEMIKA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Atvirumas istorijai ir Niurnbergo sindromas arba
Kodėl valstybės kūryba – ne visada vykusi?
80

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poetinio Druskininkų rudens almanacho žodžių dėlionės
• ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ.
„Realybė egzistuoja tik per patirtį“
• MARIUS PLEČKAITIS.
Raidės išdavikės
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
 Spektaklio „Chaosas“ aktorius kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Paveikti žiūrovus tiesa
1
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ.
„Miranda“ – laisvės vizija
4

MUZIKA 
• MAGDALENA DZIADEK.
Chopino juokas
2

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Vylingi pažadai
• KRISTINA STANČIENĖ.
Marta ir peizažas

PAVELDAS 
• JUOZAPAS BLAŽIŪNAS.
Į pranciškonų šventovę grąžintas restauruotas paveikslas
„Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS6
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ2
• REGIMANTAS ŽILYS1

PROZA 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Šunų močia
7

VERTIMAI 
• GEORGIJUS LOBŽANIDZĖ.
Arabų kalbos mokytojas
10

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pažadinimas
4

SKELBIMAI 
• Vertimo konkursas ir kūrybinio rašymo seminaras „Rašyti kaip K“
• Pradedančiųjų vertėjų iš italų kalbos dirbtuvės

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Sėdėčiau aš gal scenoj,
arba Žilvino Andriušio kriterijai
7
• Tu Lietuva, tu mano...

DE PROFUNDIS
„Menininkas yra tas, kuris sako: tasai žmogus protingai kalba,
bet pats yra kvailys.“ Witoldas Gombrowiczius
 
• Proto muštynės14

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Redukcija Kaune: jau penktą kartą
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Autoportretas: neribotos galimybės aplenkti laiką
• KRISTINA STANČIENĖ.
Paviršiaus galia
• MARIJA GUDELYTĖ.
Kas svarbu moterims dailininkėms?
• Kęstučio Grigaliūno kūrybos pristatymas Švedijoje
• In memoriam
KONSTANTINAS BOGDANAS (1926–2011)
• Informacija
• Jubiliejai1
• Parodos LDS galerijose

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt septintoji savaitė215

TEATRAS

Paveikti žiūrovus tiesa

Spektaklio „Chaosas“ aktorius kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Chaosas“
Kamilės Žičkytės nuotrauka iš LNDT archyvo


        Spalio 7 d Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į antrąją šio sezono premjerą –­ Mikos Myllyaho spektaklį „Chaosas“. Režisierė – Yana Ross. Pjesę iš suomių k. išvertė Aida Krilavičienė, scenografas – Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė –­ Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Antanas Jasenka, videorežisierė –­ Eglė Eigirdaitė. Vaidina Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Gradauskas, Dalia Michelevičiūtė, Džiugas Siaurusaitis, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė.

        Mika Myllyaho (g. 1966) – Suomijos režisierius, dramaturgas. Režisavo ir klasikinius veikalus, tarp jų Williamo Shakespeareo’o „Hamletą“, ir šiuolaikines pjeses, pavyzdžiui, Martino McDonagh’o „Inišmoro leitenantą“. Nuo 2010 m. rudens Mika Myllyaho yra Suomijos nacionalinio teatro generalinis direktorius.

        Pjesė „Chaosas“ (2008) pasakoja apie tris moteris. Sofija – mokyklos, kurią rengiamasi uždaryti, mokytoja. Julija – gydytoja, užmezgusi romaną su pacientu. Emi – impulsyvi žurnalistė, kuriai gresia kalėjimas. Problemos, kylančios herojėms, susijusios ir su jų asmenybėmis, ir su jautrumą praradusia visuomenine aplinka. Stiprybės jos semiasi iš savo tvirtos draugystės, ir net beviltiškose situacijose atranda vietos humorui.

        Autorius taip apibūdina savo rašymo metodą: „Pjesės rašymas – nuolatinis procesas. Per repeticijas perrašinėju ir taisau savo juodraščius. Iš pradžių improvizuoju, prašau aktorių, kad jie keistų dialogus, raginu daryti ką nors kita, o aktoriai komentuoja savo personažus. Kitą dieną atnešu jiems naują teksto variantą.“

        Spektaklyje „Chaosas“ vaidinančius aktorius DALIĄ MICHELEVIČIŪTĘ, RIMANTĘ VALIUKAITĘ, TOMĄ VAŠKEVIČIŪTĘ, ALGIRDĄ GRADAUSKĄ ir DŽIUGĄ SIAURUSAITĮ kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.


Kaip gimė „Chaosas“? Spektaklyje kupiūruotas pjesės tekstas, įvesti papildomi atlikėjai.

R. Valiukaitė. Dirbome ir ieškojome kartu. Tai komandinis darbas. Atradimai buvo čia ir dabar kiekvienoje scenoje.

Jūs vaidinate ir anksčiau režisuotuose Yanos Ross spektakliuose. Tačiau „Chaosas“ tarytum tapo savotišku lyderių spektakliu. Režisierė šįkart pasirinko tik Nacionalinio dramos teatro aktorius ir sukūrė ansambliškąjį spektaklį. Tai pastaruoju metu – retenybė.

R. Valiukaitė. Kuriant spektaklį svarbus aktorių susiklausymas. Yra žmonės, su kuriais susišneki iš karto. Tuomet atkrenta daug pašalinių dalykų ir dirbti smagu. Su Yana repetuodami mes ir patys jaučiamės kūrėjais. Nėra muštro, tavęs neblokuoja, reaguoja į tavo pasiūlymus. Ji neturi kvailų režisūrinių ambicijų, kurios nesvetimos daugeliui režisierių.

D. Michelevičiūtė. Seniai nebuvau patyrusi tokio kūrybinio džiaugsmo ieškant kartu. Nes dažniausiai režisierius turi savo viziją ir stengiasi ją įgyvendinti, o aktoriai turi prie jos prisitaikyti. Šį kartą svarbus pats repeticijų procesas, kolegų patarimai.

T. Vaškevičiūtė. Norisi pabrėžti Yanos darbo discipliną. Tai padeda. Kiti režisieriai labiau išsiblaškę, dažnai pasimeta tarp idėjų, o artėjant premjerai kartais darosi net baisu. Yana yra disciplinuota –­ nuosekliai siekia savo tikslo.

D. Siaurusaitis. Tuo pačiu Ross yra sukalbama. Mes į ją nesikreipiam kaip į režisierę. Tai yra kitoks bendravimas.

R. Valiukaitė. Svarbu, kad režisierius prieš premjerą nesutriktų, liktų užtikrintas. Tada ir aktoriui nėra kaip kur nors nuklysti.

D. Michelevičiūtė. Tada ir kaltų nereikia ieškoti, jei kas nepavyksta.

Kaip vertinate pjesę?

R. Valiukaitė. Kadangi pjesė gimė Suomijoje aktoriams improvizuojant, manau, kad dramaturgas nenustebs, išvydęs perrašytą pjesę.

D. Michelevičiūtė. Visaverčius per­sonažus sukuria patys aktoriai. Pjesėje to nėra. Laikui bėgant man vis sunkiau skaityti padrikus tekstus. Norisi tekstų, kurie ugdytų mus kaip žmones ir verstų susimąstyti. Kiekvienoje medžiagoje svarbiausia yra vertikalus matmuo. Tikrovė ir jos atspindys su visom srutom tampa banalybe.

Lietuvoje ne vieną sykį iš teatro kritikų teko girdėti, esą pas mus aktoriai teatrališkai vaidina. Teko dalyvauti ne vienoje diskusijoje apie tai. Mano atsakymas: nėra tokio režisieriaus, kuris dirbtų kinematografišku principu, kad būtų siekiama maksimalaus tikrumo kaip kine. O „Chaose“ ir siekiame, kad išgyvenimas būtų kuo tikresnis, natūralus. Greta turi atsirasti aktoriaus ironiškas požiūris ir į visumą, ir į savo personažą.

A. Gradauskas. Iš šalies „Chaosas“ gali atrodyti kiek banaliai, bet per personažus ir mūsų vaidybą pjesės istorija turėtų nuskambėti nebanaliai. Šiame kontekste ir ironija turi būti subtili. Antraip viskas išskys.

D. Siaurusaitis. Po pirmo skaitymo pjesę vertinome skirtingai. Man ji pasirodė juokinga, Marijus Jacovskis nieko juokingo joje neįžiūrėjo, Daliai lyg ir trūko idėjos... Todėl ir buvo įdomu. Vieni su kitais dalijomės patirtimi. Aš bet kokioje pjesėje stengiuosi rasti tai, kas juokinga.

R. Valiukaitė. Man svarbi ironijos dozė, antraip tas rimtumas gali kvailai atrodyti. „Chaoso“ neįmanoma traktuoti kaip dvasingo, rimto savo temomis. Tai yra socialinė drama.

D. Michelevičiūtė. Medžiaga pasiduoda įvairioms interpretacijoms.

R. Valiukaitė. Reikia vaidinti taip, kad žiūrovui liktų galimybė laisvai interpretuoti vieną ar kitą personažą, situaciją. Nieko negalime prikišamai siūlyti.

D. Siaurusaitis. Todėl šiame spektaklyje ir neliko banaliai skambančių tekstų.

Ar skaitėte Kanados žurnalistės Naomi Klein „Šoko doktriną“, kuria rėmėsi Myllyaho, rašydamas pjesę?

D. Michelevičiūtė. Tai schemiška knyga. Žiūrėjome dokumentinį filmą, sukurtą pagal šią knygą. Tai banalus požiūris į pasaulio reiškinius: valdymo, sąmokslo teorijas...

R. Valiukaitė. Bet gal tai yra tiesa? Ką gali žinoti? Manau, Myllyaho ironiškai priėmė Klein teorijas. Ir būtent mano personažas – Julija – prisodrintas šių teorijų. Būtent ji prisiskaito įvairių teorijų, eina į mitingus, savo vienatvę užpildo aktyvia visuomenine veikla. Julijos charakteryje atsispindi tai, kaip Naomi Klein veikia žmones.

D. Siaurusaitis. Nieko nežinant apie pjesės parašymo aplinkybes, neskaičius teorijų, o tik perskaičius pjesę, įspūdis ir būna teisingiausias. Aktoriui papildomos pjesės interpretacijos nebūtinos. Jos tik trukdo. Pasąmonė, trečias planas... Kartais tuo nesidomint geriau vaidini.

D. Michelevičiūtė. Dar mokydamasi Vilniaus universitete šventai pavydėjau aktoriams teorinio papildomų prasmių ieškojimo, savarankiškos interpretacijos. Pavydėdavau naujo santykio su tekstu.

Bet režisieriui tai žinoti privalu. Dėl to tai ir yra skirtingos profesijos.

D. Siaurusaitis. Mes esame tik dažai, kuriais tapomas kūrinys (juokiasi).

D. Michelevičiūtė. Teptukai.

R. Valiukaitė. Kas dar mes esame?

Šiame spektaklyje Jūs suvaidinate visas remarkas, vietos ir laiko aplinkybes...

D. Siaurusaitis. Spektaklyje naudojame dokumentiką, kadrus iš mano kelionės į Teksasą, kai aš Ostino bare išgėręs šokau ir dainavau.

Kokiu principu paskirstyti veikėjai?

D. Siaurusaitis. Patys rinkomės, ką vaidinsime.

Neįsivaizduoju Rimantės, trokštančios gerti tik ekologišką vyną.

R. Valiukaitė. Vaidinu senmergę, kuri kabinėjasi prie visko: restoranai turi būti ekologiški, kailių negalima pardavinėti (dėl to ji eina mitinguoti)...

D. Michelevičiūtė. Iš pradžių man įdomiausias pasirodė psichoterapeutės vaidmuo.

R. Valiukaitė. O man – mokytojos.

A. Gradauskas. Kiekvieną kartą spektaklis suvaidinamas skirtingai, ir kiekvieną kartą atrodo, kad vienas ar kitas personažas yra pagrindinis. Nežinia, nuo ko tai priklauso.

D. Siaurusaitis. Galėsime „pasiskirstyti“: pas ką daugiausia į spektaklį ateis draugų, tas galės ir dominuoti.

Kuriate ne bendrines personažų charakteristikas, o siekiate maksimalios savo personažo, pasak Myllyaho, „emocinės masturbacijos“.

R. Valiukaitė. Neturime laiko nei „pradėti“ personažo, nei jo plėtoti, nei pasikeisti. Personažai yra kaip ženklai, kaip kortos. Jie „įkišti“ į įvairias situacijas. Čia nėra taip, kaip įprastame spektaklyje, kur vaidmuo plėtojamas. Neturime tam laiko. Šio spektaklio kitokia forma.

D. Michelevičiūtė. Atsižvelgdama į etimologinę šio žodžio prasmę, nesakyčiau, kad spektaklio herojės nepasitenkina vien savimi, neverda savo jausmuose, jos kaip tik siekia tarpusavio santykių. Nors jos iš savo rato taip ir neišeina.

T. Vaškevičiūtė. Bandėm daug bendravimo būdų: kaip prieiti prie tų temų, prie tų išgyvenimų. Jei istorijas pateikiame subtiliai, ramiai, tada nieko nebelieka. Jei nėra įtampos, tada neaišku, dėl ko apskritai visa tai vyksta.

D. Michelevičiūtė. Psichologiškai ši pjesė neišrašyta. Dėl to daugiau darbo mums. Bet ir įdomu.

R. Valiukaitė. Jei padarom perdėm subtiliai, tada blogai, jei perspaudžiam –­ irgi blogai.

Šis spektaklis tarytum negali būti pabaigtas, negali būti nuspėtas iš anksto.

R. Valiukaitė. Taip, kadangi mes niekada iki galo neišmoksime savo teksto. Čia yra „laisvoji“ programa, kuri kartais spektaklį pakreipia netikėta linkme. Kiekvienas žiūrovas šiam spektakliui turės nemažai įtakos. Reakcija – girdi spektaklį ar jo negirdi – svarbi.

Ir apie ką šis spektaklis?

R. Valiukaitė. Pažiūrėkite, kaip mes gyvename. Argi nejuokinga, kai bėgiojame su mobiliukais, su kavom, su psichoterapijom, su Naomi Klein, su mokyklų uždarymais?.. Kodėl savo gyvenimą gadiname dėl smulkmenų?

T. Vaškevičiūtė. Žmonės susitikę jau negali vieni kitų išklausyti, kalba tik apie save. Blogiausia, kad žmonės, kaip ir mano herojė, dažnai nepripažįsta, kad jiems reikia pagalbos. Aplinkoje žmonės turi būti „kieti“, antraip jie neišgyventų.

Apie tai ir svarbu kalbėti, pradėjus „naujo poveikio sezoną“.

A. Gradauskas. Ką slepia frazė „naujo poveikio sezonas“? Tai siekis naujo bendravimo, naujo santykio su žiūrovu. Net ir „Chaose“ tai nėra žaidimas simboliais. Vengiam alegorinės kalbos. Man nealegorinio teatro šiandien labiausiai ir trūksta Lietuvoje.

D. Siaurusaitis. Toma, tu esi gera Gradausko vertėja. Gal išverstumei, ką jis pasakė?

T. Vaškevičiūtė. Šį kartą jis pakankamai aiškiai visą išdėstė.

A. Gradauskas. Man šiandien trūksta socialinio teatro.

R. Valiukaitė. Ką reiškia „naujas poveikis“? Poveikis yra vienintelis. Jei spektaklis geras, jis žiūrovą paveikia: jį sujaudina, nustebina, išgąsdina... Jei negeras, žiūrovas išeina nepatenkintas. Žiūrovą galime paveikti tik tiesa, sklindančia iš scenos.

A. Gradauskas. Kaip žiūrovui man svarbu, kokiu tonu su manimi kalbama.

D. Siaurusaitis. Manęs tai nejaudina. Koks tas sezonas bus, man vis tiek. Man svarbu pats spektaklis. O kaip teatro vadovybė veiks tą žiūrovą plačiuoju mastu, man „dzin“.

R. Valiukaitė. Mes dirbame savo darbą, o kaip kas ką įvardija, nesvarbu.

D. Siaurusaitis. Ši replika skirta žiūrovui, kuris turi žinoti, kas vyksta teatre. O mes, aktoriai, tai žinodami, geriau nesuvaidinsim. Blogiau – irgi.

D. Michelevičiūtė. Mane šokiravo pakeistas moralinis teatro logo. Man, mažam šio teatro nariui, ne tas pats, kokią kultūrą skleidžiame. O skleidžiame mirties kultūrą: „Aš žudysiu, aš emigruosiu, aš tapsiu žvaigžde.“ Mane tai skaudina. Sunkiausia yra skleisti vilties kultūrą, o ne pasitenkinti banaliomis, šokiruojančiomis priemonėmis. Mes nesame dienraščio 5 puslapis. Išskrosk lavoną, ir bus viskas aišku. Ar čia bus „naujo poveikio teatras“? Ne. Bet niekas apie tai negalvoja. Galvoja tik kaip banaliom priemonėm šokiruoti. Žiūrovas nėra kvailas. Jis atsirinks. Ir jis eis į teatrą ne dėl tokio logo, bet dėl to, kad sieks naujų išgyvenimų. Reikia sugebėti skaityti laiko ženklus.

R. Valiukaitė. Manau, kad tokius lozungus pakabino dėl to, kad norėjo atsiriboti nuo komercinio teatro.

D. Michelevičiūtė. Džiaugiuosi, kad teatre yra žmonių, su kuriais galime apie tai pasikalbėti, išsakyti savo nuomonę, rasti optimalų variantą. Niekada nemėgau niveliavimo. Tarkim, naujos formos afišos. Atrodo, kad teatre vaidinamas vienas spektaklis ar jo variacijos.

D. Siaurusaitis. Nesigilink į tai. Juk vienu metu negali vaidinti ir būti direktoriumi, vadybininku. Nors kartu ir būtina išreikšti savo poziciją.

A. Gradauskas. Pažvelkim į Berlyno teatrus. Jų reklama šokiruojanti, verčianti stabtelti. Ir mūsų teatre žiūrovas priverstas pagalvoti, ką reiškia tas „Chaosas“. Ką reiškia „Aš žudysiu“?

R. Valiukaitė. Blogiausia, kad daug kas „aš žudysiu“ susieja su „Chaosu“. Taip nėra.

D. Michelevičiūtė. Kiekvienas žo­dis turi prasmę ir privalome už kiekvieną žodį atsakyti. Kai sakai „aš žudysiu“, tai ir koduoji tokį veiksmą. O kodėl ne „aš gyvensiu, aš gimdysiu, aš dirbsiu“?


 

Skaitytojų vertinimai


72074. A. :-) 2011-10-14 17:30
Saunole Dalia!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
2:14:02 Oct 17, 2011   
Oct 2 Nov 1
Sąrašas   Archyvas   Pagalba