Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-07 nr. 3348

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS67
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Su ARŪNU GELŪNU kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Asmenybių, tolygių gerai subrandintam vynui, beieškant
8

POLEMIKA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Atvirumas istorijai ir Niurnbergo sindromas arba
Kodėl valstybės kūryba – ne visada vykusi?
80

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poetinio Druskininkų rudens almanacho žodžių dėlionės
• ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ.
„Realybė egzistuoja tik per patirtį“
• MARIUS PLEČKAITIS.
Raidės išdavikės
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Spektaklio „Chaosas“ aktorius kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Paveikti žiūrovus tiesa
1
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ.
„Miranda“ – laisvės vizija
4

MUZIKA 
• MAGDALENA DZIADEK.
Chopino juokas
2

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Vylingi pažadai
• KRISTINA STANČIENĖ.
Marta ir peizažas

PAVELDAS 
• JUOZAPAS BLAŽIŪNAS.
Į pranciškonų šventovę grąžintas restauruotas paveikslas
„Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS6
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ2
• REGIMANTAS ŽILYS1

PROZA 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Šunų močia
7

VERTIMAI 
• GEORGIJUS LOBŽANIDZĖ.
Arabų kalbos mokytojas
10

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Pažadinimas
4

SKELBIMAI 
• Vertimo konkursas ir kūrybinio rašymo seminaras „Rašyti kaip K“
• Pradedančiųjų vertėjų iš italų kalbos dirbtuvės

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Sėdėčiau aš gal scenoj,
arba Žilvino Andriušio kriterijai
7
• Tu Lietuva, tu mano...

DE PROFUNDIS
„Menininkas yra tas, kuris sako: tasai žmogus protingai kalba,
bet pats yra kvailys.“ Witoldas Gombrowiczius
 
• Proto muštynės14

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Redukcija Kaune: jau penktą kartą
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Autoportretas: neribotos galimybės aplenkti laiką
• KRISTINA STANČIENĖ.
Paviršiaus galia
• MARIJA GUDELYTĖ.
Kas svarbu moterims dailininkėms?
• Kęstučio Grigaliūno kūrybos pristatymas Švedijoje
• In memoriam
KONSTANTINAS BOGDANAS (1926–2011)
• Informacija
• Jubiliejai1
• Parodos LDS galerijose

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt septintoji savaitė215

(PA)SKAITINIAI

Pažadinimas

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]




Tinlėjus G. Dž. LODŽONGAS. DVASIOS UGDYMO MENAS.
Iš rusų kalbos vertė Algirdas Kugevičius.
Dailininkas Ričardas Toliušis.

– Vilnius: Metodika, 2011.

DIDŽIOJI ATJAUTA

Lodžongas – sudėtinga tibetietiško budizmo tradicijos praktika, proto mankšta ir dvasios ugdymo menas, sukurtas XII a. kadampa budizmo mokyklos mokytojo Gešės Čekavos Dordžės (1102-1176), parašiusio kertinį tekstą „Septynios dvasios ugdymo prasmės“. Iki šio teksto pasirodymo jis buvo slaptas, atskleidžiamas tik ištikimiausiems mokiniams. Gešės Čekavos mokytojas Gešė Šarava tarė jam: „Jei nori pasiekti nušvitimą, praktika priimant pralaimėjimus ir pasiūlant pergalę kitiems – būtina.“ Gešė Čekava paklaũsė mokytojo, dvylika metų praktikavo, kol tapo meistru. Jis taip pat išmoko tongleno („davimo ir gavimo“) meditacijos, kurios dėka išgydė nemažai raupsuotųjų. Po tokios sėkmės Gešė Čekava nusprendė pasauliui atskleisti sudėtingą, bet labai naudingą dvasiai ir kūnui mokymą. Lodžongo mokymo, pasak jį perteikusio budizmo filosofijos daktaro (Gešė) Džampa Tinlėjaus (g. 1962; plačiau – http://geshe.ru), „šiais sudėtingais laikais, kai niekas nežino, kas nutiks po kelių mėnesių, reikia kaip oro. Lodžongas padės įveikti visas nepalankias kliūtis ir neigiamus veiksnius dvasios ugdymo kelyje. Neigiamos aplinkybės jums daugiau neatrodys tokios. Jos taps gera, naudinga jūsų proto ugdymo priemone“.

Gešė Džampa Tinlėjus – Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV mokinys, kuris trejus metus atsiskyrėliškai meditavo Himalajuose ir tapo aukštos kvalifikacijos meistru. 1993 m. Dalai Lamos XIV pavedimu išvyko dirbti į Rusiją, kur tapo pasauliečiu, sukūrė šeimą, tačiau didžiąją dalį jo gyvenimo užima paskaitų skaitymas, seminarų (retritų) rengimas, knygų rašymas. 2010 metais Gešė Džampa Tinlėjus lankėsi Vilniuje. Budizmo meistro mokinys Ignas Staškevičius, pristatantis šią knygą Lietuvai, akcentuoja, kad mokytojas šioje knygoje „svarbias tiesas iliustruoja daugybe buitiškų pavyzdžių, istorijų, anekdotų iš įvairių epochų ir vietovių. Autorius įtikina, kad budizmo praktika yra naudinga tiek ieškant krypties nušvitimo link, tiek siekiant laimės šiame gyvenime. Įvairiausiais būdais mūsų protus pasiekusios žinios dažnai sujaukia mintis, gąsdina ir blaško. Pranašai, ekspertai, lyderiai bruka prieštaringas idėjas ir teorijas. Modernus pasaulis tapo toks daugialypis ir dinamiškas, kad jame, regis, nebeliko patikimo pagrindo žmogiškai laimei. Nuo triukšmo ieškome prieglobsčio gamtoje, nuo netikrumo – tikėjime. Lodžongas – tai budizmo pagrindinės srovės Mahajanos sekėjų praktikuojamas dvasios ugdymo menas. Jis nesiūlo greito pigaus išganymo, tačiau moko siekti aukštesnės sąmonės kokybės“ (p. 10–11).

Ši knyga sudaryta remiantis Gešės Džampos Tinlėjaus komentarais, aiškinančiais pagrindinį Gešės Čekavos Dordžės tekstą, taip pat paskaitomis, skaitytomis Maskvoje, Ufoje, Ulan Udėje. Lodžongas – esminis Mahajanos mokymas –­ vadinamas „laimės keliu“. Šioje knygoje, be Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV ilgo gyvenimo maldos, įdomios I. Staškevičiaus pratarmės, yra įvadas, kuriame aiškinami motyvacijos lygiai, pateikiamas nusilenkimas Didžiajai Atjautai bei visos septynios prasmės: parengiamosios praktikos, dviejų bodhičitos tipų pažadinimas, nepalankių sąlygų pavertimas dvasiniu keliu, mokymas, kaip viename gyvenime sujungti visą praktiką, dvasios išugdymo matai, aštuoniolika dvasios ugdymo įžadų ir pabaigos pamokymai. Prieduose –­ pranašystė apie Budos Maitrėjos atėjimą, Gešės Džampos Tinlėjaus atsakymai į žmonių klausimus.

Tai bene aktualiausias budizmo veikalas, išleistas Lietuvoje šiomis dienomis, kuris pakankamai nesudėtinga forma padės daug daugiau nei, kaip įvardija I. Staškevičius, „naujųjų vėjų“ judėjimai, sektos ir įvairūs painūs „naujoviški“ mokymai.

„Tikra didžioji atjauta pasireiškia tada, kai jūs galvojate, kaip kenčia visos būtybės: net jeigu visi aplink jus juokiasi, sako tostus, kilnodami taureles, jūs sėdite su ašaromis akyse, galvodami apie visų būtybių kančias. Ne tik apie tai, kad jos laikinai kenčia, bet ir apie tai, kaip jos sukasi samsaroje, kaip pačios save įtraukia į samsarą. Ir jūs linkite, kad jos išsivaduotų iš kančių“ (p. 320).




Razauskas-Daukintas D. KROSNIS MITOLOGIJOJE.
Dailininkė Agnė Kananaitienė.

– Vilnius: Aidai, 2011.

ŠVENTOJI UGNIS IR PEKLA

Nors po Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) žūties susidariusios tuštumos (tai buvo labai produktyvus ir genialus mokslininkas!) kol kas niekas neužpildė, humanitarinių mokslų daktaras Dainius Razauskas-Daukintas (jo senelis Adolfas Daukintas statė krosnis-plytines) yra vienas tų, kurių mitologijos tyrinėjimai verti didelio dėmesio ir pagarbos.

„Krosnis mitologijoje“ – trečioji knyga „Aidų“ serijoje „Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai“. Pirmosios dvi – D. Razausko mokytojo Vladimiro Toporovo „Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai“ (2000) bei D. Razausko versta Pėterio Šmito „Latvių mitologija“ (2004). Taigi galime teigti, kad ši serija kol kas yra tiesiogiai susijusi su D. Razausku. Galbūt per griežta būtų teigti, kad baltistika Lietuvoje merdi, tačiau jos pakilimo nematyti. Greičiau regime pseudoistorinius, pseudomitologinius tyrinėjimus apie Lietuvą kaip „Atlantidą“, „Sarmatiją“, „gotų palikuonis“ ir kt. D. Razauskas – vienas iš nedaugelio, kurio tyrimais asmeniškai pasitikiu: jie kruopštūs, išsamūs. Palyginti nedidelėje (pusketvirto šimto puslapių) monografijoje „Krosnis mitologijoje“ – net 1251 išnaša, o literatūros ir šaltinių sąrašas sudaro 27 puslapius!

D. Razauskas 2005 m. Rusijos mokslų akademijos Slavistikos institute apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Mitologinių sąvokų leksinė-semantinė analizė: „žuvies“ simbolika baltų-slavų tradicijoje (atsižvelgiant į indų-iranėnų duomenis)“. Nuo 2007 m. dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, taip pat kultiniame, dar nuo 1988 m. leidžiamame žurnale „Liaudies kultūra“. Pagrindinė tyrimų sritis – lietuvių, baltų (ir plačiau) mitinis pasaulėvaizdis, mokslininkas mėgina sukurti baltų (pirmiausia lietuvių) mitinių vaizdinių aprašymo modelį ir aprašyti, kiek įmanoma išsamiau, kuo įvairiausius baltų tradicijos vaizdinius, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusius su mitiniu pasaulėvaizdžiu. Išleido apie 30 mokslinių straipsnių ir jau keturias monografijas bei studijas: „Ryto ratų ritimai. Pagrindinio kosmologinio modelio rekonstrukcija su etimologiniais priedainiais“ („Pradai“, 2000), „Vėjūkas. Lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wæjug/wæjyg) (LLTI, 2004), „Vytis simbolikos požiūriu. Baltas raitelis su iškeltu kalaviju raudoname lauke“ („Aidai“, 2008) ir „Krosnį mitologijoje“.

Šioje gana sudėtingoje, tačiau įtraukiančioje knygoje – septyniolika skyrių, kuriuose į krosnį, kaip į mitologinį objektą, žiūrima vis per kitą prizmę. Krosnis D. Razauskui nepraradusi sakralinės prasmės (deja, daugelis miestiečių turbūt jau ir šio žodžio nebežino). Ji – tai pasaulio vidurys, aukuras, namų šventovė, namai, pasaulio krosnis, akmenų krūsnis, kalnas, pragaras, kapas, vėlių buveinė, kelias į dausas, įsčios, gimda, motina, „gimdanti“ duoną, puodynes (keramiką) ir metalo dirbinius, Dievo krosnis, gyvas padaras, žmogaus bruožų būtybė. Atvirai pasakysiu – niekada negalvojau, kad krosnis gali turėti tokią gilią mitinę simboliką, kol nepamąsčiau, jog ji pirmiausia susijusi su šventa daugeliui religijų (pirmiausia iranėnų, indų ir baltų) ugnimi. „Krosnies branduolys yra ugnis – pridengta, apgaubta, saugoma, saugi, prijaukinta, suvaldyta ugnis. (...) Kaip šviesos ir šilumos šaltinis, ugnis būrė, telkė žmones apie save, todėl krosnis, židinys tapo „pasaulio viduriu“, gyvenimo ašimi – tiek profaniškojo, buitinio, tiek sakralaus, religinio, dvasinio. Pastarojo – jau vien dėl to, kad būtent ugnis, pirmiausia aukuro ugnis, nuo seno buvo šventa, gal net šventybė pati savaime, todėl židinys, vėliau krosnis atstojo namų aukurą. Savo ruožtu apie židinį, krosnį sukosi visas šeimos, namų gyvenimas – tokiu mastu, kad krosnis, „šeimos židinys“ tapo tiesiog namų metonimu“ (p. 7).

Knygoje – daug atradimų tam, kas mėgsta nagrinėti mitologines, lingvistines subtilybes. Galima sakyti, šios monografijos išėjimas – tikra šventė, suteikianti viltį, kad baltiškosios mitologijos studijos nemirs. Esama ir gana linksmų pastebėjimų, pvz., kadaise žodis pekla vadinosi kepla (nuo žodžio kepti, *pekti), jis taip pat susijęs ir su prūsišku (?) žodžiu Peckols, Peckullus (yra ir pagoniškojo metalo grupė „Poccolus“, kurios pavadinimas taip pat kelia artimas asociacijas).

Perskaičius knygą galimas šalutinis poveikis: nebesinorės turėti (arba išmesite, jei turite) netikro „židinio“, verčiau ieškosite sodybos su krosnimi.




Sobeckis D. HOMO RELIGIOSUS.
Dailininkas Edmundas Ragožius.

– Kaunas: Kauko laiptai, 2011.

JMAS*

Dainius Sobeckis, arba Daiso (g. 1977 m. Klaipėdoje), – teologijos bakalauras, religijos mokslų magistras, literatūrologijos doktorantas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Dirbo ir staliumi, ir valdininku, skaitė pamokslus reformatų bažnyčioje, o dabar Žemaitijos gilumoje su žmona augina vaikus. Ir rašo geras eiles. Pirmosios jo eilėraščių knygos – „Be vietovardžių“ („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2001) ir „Žvejo sūnaus“ („S. Jokužio leidykla-spaustuvė“, 2006) padarė gerą įspūdį, todėl apsidžiaugiau pagaliau sulaukęs trečiosios, išėjusios po penkerių metų. Tiesa, per tą laiką D. Sobeckis išleido net dvi knygas rusų kalba: „Iz tmy“ („Iš tamsos“, 2009; vertė Semas Simkinas, tai – „Žvejo sūnaus“ eilių vertimai) ir „Homo religiosus“ („Baltoslavija“, 2010; vertė Clandestinus), kuri, kaip matome, pirmiau pasirodė rusų kalba. Kadangi rusiškąsias D. Sobeckio knygas galime vadinti bibliografine retenybe, grįžkime prie lietuviškosios „Homo religiosus“ (penktadalis jos eilių rusiškojoje nespausdintos), pažymėtos kukliu haikišku moto: „Du nesusisiekiantys indai“. Ši metafora iš karto nukelia mintis į judėjiškosios Kabalos labirintus, kuriuose egzistuoja sąvoka cimcum (begalinio Dievo susitraukimas, kurio metu atsiranda tuštuma tehira; pasaulis olam tampa susisiekiančiais indais). D. Sobeckis, galimas daiktas, čia naudoja ironiją, kuri regėti ir knygos viršelyje: jei neklystu, ant jo pavaizduota į „tradicinį“ Jėzų Kristų panaši figūra, besišlapinanti ant elektros stulpo (labai nesaugu, net jei esi Dievo Sūnus).

Taigi koks tas „religingojo žmogaus“ pasaulis D. Sobeckio akimis? Knygos anotacija sufleruoja, kad ji sklidina siurrealistinės dievoieškos, krikščioniškosios filosofijos pervertinimo. Lyrinis subjektas esąs triveidis cinikas: homo sovieticus, homo religiosus ir homo lituanus (šioje vietoje man pakvipo Gintaro Grajausko romanu „Erezija“; „Baltos lankos“, 2005). Autorius teigia norintis palošti kortomis su Dievu, net žinodamas, kad praloš, „bet juk taip knieti“ (p. 29). Hm. O šnapso su Dievu įkalt nesinori? Arba surūkyt kubietišką cigarą (o gal žolės?). Beje, su velniu kortomis lošti D. Sobeckis nenori. Suprantama – jis juk visus žaidimus moka. Na va, tik užsimink apie šnapsą. Kitame puslapyje poetas įsitikinęs: „Kai nukeliausim į dangų / kartu su Kristum / vyną gersim / jis žadėjo“ (p. 28). Sakoma, kad neatsargios pagirios priveda prie daugiadienių... D. Sobeckio, kaip homo religiosus, užkanda, žinoma, atitinkama: „Prilipdė plotkelį / prie liežuvio galo / paskelbė / „Kristaus kūnas“ / užčiaupiau burną / nieko neatsakęs / ragauju / nei duona/ anei kas / galvojau / bent bus / kūno skonio“ (p. 19). Kanibalizmu kvepia. Ir prasta duonos kepykla. Nejaugi Žemaitijoje geros duonos nėr? Vartom toliau. Pagėręs ir pavalgęs poetas tampa lyriškas. „Vadinkit mane vardu / praeinantis“ (p. 10). Gerai jau, kaip tik pageidausite, mielas homo religiosus. Knygos pabaigoje –­ sunkios pagirios: „Viešpatie nagi pasiimk / iš ašarų pakalnės / nei vaikščiot / nei matyt nebegaliu / nebepasėdžiu nebegirdžiu / tik šlakelis degtinės/ mano paguoda / Dieve / myliu tave / nejau mane / visai pamiršai“ (p. 63). Vėliau –­ gliukai, baltoji karštinė, kurioje dalyvauja „stambiakrūtės mulatės“ (p. 65), „vartai / spindintys deimantais smaragdais / iš gryno aukso buvo“ ir, žinoma, AC/DC (p. 66). Spėju, „Hell’s Bells“. Netradicinio požiūrio žmonėms („netradiciniams krikščionims“) D. Sobeckis iššifruoja, kad AC/DC reiškia „AntiChrist/Death Christ“. Po to – tuštuma. „Tikėjimo / tuščios / bažnyčios“ (p. 67). Ir saldus dėdulės sapnas: „Prie stalo / agapės / induistai / budistai / musulmonai / judaistai / sintoistai / etc.“ (p. 68). Tenka pataisyti: šintoistai (jap. Shintō). Krikščionys – „prie stalo vienintelio“, jie „atleliuliuoja / aleliuliuoja / aleliuja / ir deda ant stalo / dovaną / lašinių šmotą“ (p. 68). Zapadlistai, vienok –­ juk musulmonai ir judėjai lašinių nevalgo.

Ši poezija, kurią Clandestinusas vadina „Evangelija nuo Sobeckio“, mano galva, –­ jauniesiems eretikams ir laisvamaniams. Kaip išbandymas, ar pavyks pabėgti nuo dogmų. Jei pavyks, knygos tikslas pasiektas. Kyla vienintelis klausimas: ar nepabėgs silpnai tikintys homo religiosus į kokią labiau ateistinę religiją, pvz. dzenbudizmą?


____________________________________
* JMAS – santrumpa, mano sugalvota, kad neįžeistų tikinčiųjų; pagal knygos viršelį ji reikštų „Jėzus myža ant stulpo“.


 

Skaitytojų vertinimai


71677. mindaugas :-) 2011-10-08 15:25
Sudomino Sobeckis!

71880. ups2011-10-11 14:00
"Įvairiausiais būdais mūsų protus pasiekusios žinios dažnai sujaukia mintis, gąsdina ir blaško." --- tai jau taip. Mažiau dėmesio išoriniam pasauliui, o daugiau dėmesio vidiniam, nepakenktų nei vienam lietuviui

71881. opinia 2011-10-11 14:07
užjaučiu sobeckį. jei aš studijuočiau religijas Klaipėdos ar kitam universitete, irgi prarasčiau tikėjimą.

71920. terra2011-10-11 19:44
man atrodo, kad Klaipėdoj - vieni karaimai? tiesa?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
2:13:58 Oct 17, 2011   
Oct 2 Nov 1
Sąrašas   Archyvas   Pagalba