Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-08 nr. 3056

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALBINAS GALINIS20
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• Zigmas Vitkus.
KANIBALIZMAS, RAGANAVIMAS IR MAFIJA POSTSOVIETINIAME PASAULYJE
2
• Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS

KNYGOS 
• Donata Mitaitė.
MONOGRAFIJA APIE RAŠANČIĄ AKTORĘ
• Dalia O.Černiauskaitė.
STEBUKLAI IR KASDIENYBĖ M.ZINGERIO ROMANE "SEZONAS SU ŠOKĖJA"
• Neringa Mikalauskienė.
AR GERAI PASIŪTAS MOKSLINĖS FANTASTIKOS IDĖJŲ MENINIS DRABUŽIS?
2
• ŠIAULIAI: PROVINCIJOS MIESTAS PALATVIJYJE1
• DINGUSIOJI NAKTYJE3
• MIRTIS SVETIMAME KRAŠTE
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
NENUSPĖJAMAS CHAMELEONAS CHICKAS COREA
9

DAILĖ 
• Jūratė Stauskaitė.
LIETUVIŲ MENAS PAGAL PONĄ K.
8

TEATRAS 
• RUDENĮ VĖL UŽKAUKS "SIRENOS"1
• VILNIAUS MAŽOJO TEATRO NAUJIENOS

PAVELDAS 
• Jūratė Senvaitienė.
RESTAURUOTAS ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS MADONOS PAVEIKSLAS
1

MENO DIS/KURSE* 
• Milda Laužikaitė.
MENAS IR POLITIKA: KADA IR KIEK
4

LITERATŪRA 
• Lukas Miknevičius.
LITERATŪRON ŽENGTE MARŠ!
29

POEZIJA 
• MINDAUGAS LAUKYS4
• INGA VAIČIULIONYTĖ14
• LIDIJA ŠIMKUTĖ18

PROZA 
• Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
3
• Mari Poisson.
TREČIASIS GYVENIMAS
1

VERTIMAI 
• Alejandro Ferrero.
KAFKAMORFOZĖ
4
• KERRY SHAWN KEYS1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Aušra Matulevičiūtė.
EMIGRANTAI
7
• Ramūnas Čičelis.
REPAVIMAS – POEZIJOS SKAITYMO BŪDAS?
4

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
VAN MORRISONO BOMBA: VIDUTINYBEI – NE
30

KRONIKA 
• DIDYSIS IR MAŽASIS
 Laima Pacevičienė.
PABERŽĖS STEBUKLAS
• Thierry Quénum.
EUROPOS PORTRETAS. KAUNAS
• VILNIAUS KULTŪROS VIZIJOS
• ĮTEIKTA KARALIENĖS MORTOS PREMIJA3
• ONUTĖS NARBUTAITĖS SĖKMĖ1
• ISTORINĖS KELIONĖS

SKELBIMAI 
• PRIIMAMOS FILMŲ GAMYBOS PARAIŠKOS

DE PROFUNDIS 
• EUROVIZINIS SINDROMAS5

KRONIKA

PABERŽĖS STEBUKLAS

Laima Pacevičienė

[skaityti komentarus]

Parašiau šį pavadinimą ir pagalvojau – koks jis banalus, nuvalkiotas. Bet kaip kitaip apibūdinti ypatingą Paberžės atmosferą, jos Kūrėją – Tėvą Stanislovą, su kuriuo atsisveikinome birželio 27-ąją.? Kaip mažas Vidurio Lietuvos lopinėlis tapo traukos centru daugybei dvasiškai alkstančių, jau rašyta, ir dar bus rašoma. Tačiau niekas neaprašys tų besileidžiančios saulės nuauksintų debesų, kai 1972-aisiais myniau keturis kilometrus nuo kažkurios stotelės (gal jos pavadinimas Juodšiliai, o gal – Devyndonys?) iki Paberžės. Tik atstumą atsimenu gerai – keturi kilometrai. Mat rymojo pakelėje kryžiai, ir, kaip tada maniau, jie stovėjo kas kilometrą – kas ten žino, gal taip ir buvo. Tie kryžiai, debesys ir laukai kėlė nenusakomus jausmus mano paaugliškoje sieloje. Taip pat ir susitikimai su Paberžės Kūrėju – Tėvu Stanislovu. Iš pradžių man buvo keistas, neįprastas šis kreipinys. Bet netrukus supratau, kad į šį kunigą kitaip kreiptis turbūt neįmanoma. Jis atvira širdim priimdavo visus. Kiek pamenu, klebonijoje visada būdavo pulkas žmonių. Vieni virdavo arbatą, kiti šnekučiuodavosi, treti naršydavo po rankraštyną. Visi atvykusieji (kai kurie pasilikdavo ilgiau) tapdavo tarsi maža komuna, kurios narius vienijo tikslas – dvasiškai praturtėti (kai kuriems gal – išsigydyti sielos žaizdas). Noriai pagelbėdavome bažnyčios tvarkymo darbuose – pati kadaise lentas kroviau. Tėvas Stanislovas visada trykšdavo energija. Spinduliuodavo kaip tie jo surinkti variniai puodai ir dubenys, kaip jo sukurtos saulutės. Sakydamas vieną pamokslą po kokių dvidešimties metų, jis tars: "Kūrėjas davė saulei galią spalvinti rytmetį, vidurdienį, vakarą: mūsų sukurtos saulės spalvina mūsų artimųjų dienas ir naktis, o jų spinduliai pasiekia net slapčiausias sielos gelmes. Ir gera, ir baugu turėti galią kurti saules" ("Apie meilę ir tarnystę", p.173). Tas saulutes vėliau padėjo kurti meistrai, bet pirmosios (o kiek daug jų buvo) sukurtos Tėvo Stanislovo rankomis. Pirmą kartą apsilankantys Paberžėje gaudavo po saulutę, viena jų lydėjo mane visur, kur tik krausčiausi, ji ir dabar tebešviečia ant kambario sienos. Kiek tų saulučių pasklido po visą Lietuvą, kiek jų sušildė žmonių širdis?

Nors klebonijoje visą laiką būdavo būrelis žmonių, Tėvas Stanislovas sugebėdavo su kiekvienu ramiai pabendrauti. Jei turėdavo laiko, pasivaikščiodavo kartu iki kapinių, pasakodamas, kaip jas tvarkė, statė koplytstulpius, kūrė originalią tvorą, aiškindavo simbolius. Pamenu koplytstulpius ties kapinių vartais su rakteliais ir varpeliais. Tėvas Stanislovas pasakė paprastai: "Ateina čia žmogus, pakabina savo raktelį, o mes jam paskambinam varpeliu"...

Pabendravęs su svečiais, Tėvelis jiems leisdavo patiems šeimininkauti. Didžiausias malonumas mums būdavo vos ne per naktį raustis rankraštyne. Buvo tokia tradicija – kiekvienas Paberžėje apsilankęs literatas laikė garbe padovanoti Tėvui Stanislovui savo kūrinių rankraštį. Ten mes rasdavom tikrų lobių: atvirai išreikštų, niekur nespausdintų, cenzūros nepalytėtų minčių. Nelabai seniai buvo susideginęs Romas Kalanta. Širdis suvirpėdavo, aptikus kokį nors kūrinį ar straipsnį apie jį. Pati buvau ne per seniausiai pradėjus rašyti. Nežinia, kas šovė į galvą, bet surinkau, mano manymu, geriausius eilėraščius, surašiau juos į plonytį sąsiuvinį už 2 kapeikas ir padovanojau Tėvui Stanislovui. Neramia širdim laukiau – kas bus toliau. Skaitys? Neskaitys? Gal pasijuoks? Gražiai padėkojo, paskaitė (gal ne viską, gal širdyje ir juokėsi iš jaunatviško maksimalizmo), nes man vėliau pakomentavo keletą vieno eilėraščio eilučių, kad aš net "bandanti filosofuoti". Tėvas Stanislovas mėgo filosofiją, cituodavo Kierkegaardą ir kitus filosofus, skatino mus skaityti R.M. Rilke’s kūrybą, kurią jis vertė. Jis buvo eruditas (mokėjo keletą užsienio kalbų), ir jo pamokslų atvykdavo pasiklausyti daug šviesuolių iš įvairių Lietuvos vietų. Tačiau tie pamokslai nebūdavo sudėtingi ar nesuprantami – Tėvas Stanislovas rasdavo gražių palyginimų, paliesdavo kiekvieno širdį.

Taigi skaitydavom rankraštyne įvairiausius kūrinius, mašinėle spausdintus, ranka rašytus, ir, kas patikdavo, persirašydavom sau. Pavargę užsnūsdavom kas kur... O nuo sienų žvelgė į mus 1863 metų sukilėliai su vadu A. Mackevičium ir kitas XX a. sukilėlis – A. Solženicynas. Tėvas Stanislovas mums pasakojo, kad Paberžėje kunigavo A. Mackevičius, kad čia jis, sužeistas, buvo slaugomas. Apie A. Solženicyną ir lagerio metus daug nekalbėdavo, tik minėjo, kad tekę kalėti tarp bjauriausių nusikaltėlių, kurie prie jo atprato keiktis. Vėliau monsinjoras Vasiliauskas interviu "Literatūrai ir menui" pasakos apie Tėvą Stanislovą šachtose: "Jį suprato visi: ne tik katalikai, ne tik lietuviai, bet ir svetimtaučiai, ir vagys, ir žmogžudžiai. Su didžiausia pagarba apie jį atsiliepdavo ir norėdavo bendraut". Iš kur ta pagarba? Monsinjoras prisimena Tėvo Stanislovo patarimą, kaip kalinius nuo keiksmų atpratinti – neverta jų moralizuoti, reikia eiti ir dirbti, kur sunkiausia, pavojingiausia vieta, pasidalinti su jais valgiu; tada kitam žmogui bus truputį lengviau ir ne taip pikta, "galbūt jis tada vietoj tūkstančio keiksmų nusikeiks tik devynis šimtus devyniasdešimt devynis. Ir tai bus jau laimėjimas" ("Literatūra ir menas",1992.X.31). Stebino tai, kad Tėvas Stanislovas nesiskundė sunkumais (jis niekada dėl nieko nedejuodavo, bent neteko girdėti), o atvirkščiai – minėdavo, kad sutiko daug puikių žmonių.

Ne visą laiką praleisdavome rankraštyne ar vaikščiodami po apylinkes. Pasiklausai – ir vakaro tyloj išgirsti vargonų melodiją. Matyt, kuriam nors svečiui Tėvelis leido muzikuoti. Įeini į bažnytėlę ir, viską užmiršęs, klausaisi... Arba vartai senovines, storas bažnytines knygas ir bandai iššifruoti laiko išblukintus įrašus: kas kada gimė, kada tuokėsi, kada nuo ko mirė... Ir galvoji, koks buvo tas žmogus, kuris visa tai užrašė, ir kokie buvo tie žmonės, kurių visas gyvenimas nusakytas keliais žodžiais. Pamenu, rasdavome senų, net keleto šimtų metų, įrašų. Tai buvo geriau už istorijos vadovėlį. Tai buvo sąlytis su gyva, tikra istorija. O tų istorijos palytėjimų Paberžėje buvo daug. Minėjau, 1863 m. sukilimas, kunigas A. Mackevičius (buvo kalbama, bet nežinau, ar tai tiesa, kad būtent čia V.Mykolaitis-Putinas rinko medžiagą "Sukilėliams"), bažnytinės knygos, liturginių rūbų bei reikmenų kolekcija, dievdirbio Svirskio kryžiai. Zakristijoje buvo sukaupta įvairių liturginių rūbų, indų. Juos taip pat buvo galima pačiupinėti, pakilnoti. O kaip Tėvas Stanislovas dievdirbio Svirskio kryžius gelbėjo? Čia ištisas pasakojimas. Atsikraustęs į Paberžę, jis čia rado tuos kryžius ir ėmė bijoti, kad jų kas nenugriautų. Gimė originalus sumanymas. Padarė lenteles su užrašu: "Architektūros paminklas. Saugomas valstybės" ir pritvirtino jas prie kryžių (aišku, su niekuo iš aukščiau nederinęs). Manau, kad tada niekam nekilo ranka jų griauti, ir vėliau tie kryžiai buvo saugomi. Tėvas Stanislovas savotiškai "auklėjo" Paberžės apylinkių žmones. Tik atsikėlęs čia, jis pamatė, kad dauguma namų apleisti, aptriušę. Pirko dažus ir dalino žmonėms, kad jie savo trobas padailintų, nes, jo manymu, kai aplinka šviesesnė, tai ir žmogui linksmiau ir geriau gyventi norisi.

Dabar negaliu tiksliai pacituoti jo minčių, bijau ką nors iškraipyti. Jam visi buvo vienodi, ir didesni ir mažesni, ir pastariesiems jis stengdavosi padėti. Knygoje "Apie meilę ir tarnystę" radau vieną jo mintį: "Ginti mažuosius man liepia mūsų ordino konstitucija, dėl grytelninkų išėjau į areną ir nepasitrauksiu". Jis buvo vienuolis kapucinas. Iki susitikimo su Tėvu Stanislovu vienuolius įsivaizdavau taip, kaip juos aprašė A. Vienuolis – užkeiktus, niūrius ir paslaptingus. Tėvas Stanislovas, žaižaruojantis energijos kupinomis akims bei filosofiniu sąmoju, niekados nebuvo uždaras pasauliui. Jis jautriai reaguodavo į visus įvykius ir netylėdavo. Todėl nebuvo labai visų valdžių mėgstamas (manau, bažnytinės – taip pat). Įvairūs KGB "užkabinėjimai" jam buvo tapę vos ne kasdienybe. Jis pasakojo, kad jį bandę susieti su vienu nusikaltimu, kai nusikaltėliai, lyg apiplėšę kažkokią kitą bažnyčią, su visu grobiu slapstėsi pas jį klebonijoje. Į tai jis atsakęs, jog niekada neklausiąs atvykstančiųjų pavardžių ar tuo labiau nesirausiąs po jų daiktus. Taip ir būdavo. Kas norėdavo, patys Tėveliui pasakydavo, iš kur jie, ką veikia. Iš kai kurių svečių nuotaikos jausdavai, kad tas žmogus čia atvyko gal surasti save, išsigydyti sielos žaizdų. Galėdavai laisvai klajoti po visą Paberžę, bet vienai vietai buvo nerašytas tabu – kukliai Tėvo Stanislovo celei. Čia melsdamasis, medituodamas, jis semdavosi energijos, kad paskui ją išdalytų kitiems.

Paskutinį kartą Paberžėje lankiausi praėjusią vasarą. Kas mane ten traukė? Turbūt noras sutikti Tėvą Stanislovą, pabendrauti, įsitikinti, kad jis gyvas, veiklus, kad yra kas mus, mažus, gina, kad dar raminamai veikia jo šypsena. O gal norėjau rasti ką nors iš tos nerimastingų, maištingų paaugliškų laikų Paberžės? Ji buvo pasikeitusi. Tarsi išaugusi, išgražėjusi, suteikianti ramybę negaluojantiems vaikams. Tėvas Stanislovas? Gal truputį labiau laiko paliestas, tačiau toks pat norintis ir mokantis bendrauti, mylintis žmones.

Ir dabar, jo netekus (sunku rašyti šį žodį), mąstau, ar išliks Paberžės stebuklas? Visų stebuklų tokia lemtis – jie įvyksta tada, kai jų labiausiai reikia, o paskui mes prie jų priprantame, jie tarsi tampa nematomi ir pamažu dingsta, užleisdami vietą kitiems...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
2:10:34 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba