Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-08 nr. 3056

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALBINAS GALINIS20
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• Zigmas Vitkus.
KANIBALIZMAS, RAGANAVIMAS IR MAFIJA POSTSOVIETINIAME PASAULYJE
2
• Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS

KNYGOS 
• Donata Mitaitė.
MONOGRAFIJA APIE RAŠANČIĄ AKTORĘ
• Dalia O.Černiauskaitė.
STEBUKLAI IR KASDIENYBĖ M.ZINGERIO ROMANE "SEZONAS SU ŠOKĖJA"
 Neringa Mikalauskienė.
AR GERAI PASIŪTAS MOKSLINĖS FANTASTIKOS IDĖJŲ MENINIS DRABUŽIS?
2
• ŠIAULIAI: PROVINCIJOS MIESTAS PALATVIJYJE1
• DINGUSIOJI NAKTYJE3
• MIRTIS SVETIMAME KRAŠTE
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
NENUSPĖJAMAS CHAMELEONAS CHICKAS COREA
9

DAILĖ 
• Jūratė Stauskaitė.
LIETUVIŲ MENAS PAGAL PONĄ K.
8

TEATRAS 
• RUDENĮ VĖL UŽKAUKS "SIRENOS"1
• VILNIAUS MAŽOJO TEATRO NAUJIENOS

PAVELDAS 
• Jūratė Senvaitienė.
RESTAURUOTAS ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS MADONOS PAVEIKSLAS
1

MENO DIS/KURSE* 
• Milda Laužikaitė.
MENAS IR POLITIKA: KADA IR KIEK
4

LITERATŪRA 
• Lukas Miknevičius.
LITERATŪRON ŽENGTE MARŠ!
29

POEZIJA 
• MINDAUGAS LAUKYS4
• INGA VAIČIULIONYTĖ14
• LIDIJA ŠIMKUTĖ18

PROZA 
• Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
3
• Mari Poisson.
TREČIASIS GYVENIMAS
1

VERTIMAI 
• Alejandro Ferrero.
KAFKAMORFOZĖ
4
• KERRY SHAWN KEYS1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Aušra Matulevičiūtė.
EMIGRANTAI
7
• Ramūnas Čičelis.
REPAVIMAS – POEZIJOS SKAITYMO BŪDAS?
4

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
VAN MORRISONO BOMBA: VIDUTINYBEI – NE
30

KRONIKA 
• DIDYSIS IR MAŽASIS
• Laima Pacevičienė.
PABERŽĖS STEBUKLAS
• Thierry Quénum.
EUROPOS PORTRETAS. KAUNAS
• VILNIAUS KULTŪROS VIZIJOS
• ĮTEIKTA KARALIENĖS MORTOS PREMIJA3
• ONUTĖS NARBUTAITĖS SĖKMĖ1
• ISTORINĖS KELIONĖS

SKELBIMAI 
• PRIIMAMOS FILMŲ GAMYBOS PARAIŠKOS

DE PROFUNDIS 
• EUROVIZINIS SINDROMAS5

KNYGOS

AR GERAI PASIŪTAS MOKSLINĖS FANTASTIKOS IDĖJŲ MENINIS DRABUŽIS?

Neringa Mikalauskienė

[skaityti komentarus]

Fantastinė literatūra paprastai rimtų kritinių studijų nesulaukia. Iš dalies tai paaiškinama tuo, jog ji priskiriama populiariajai pramoginei literatūrai, ir manoma, kad yra skaitoma ir be nuodugnesnės analizės. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, šis reiškinys egzistuoja, ir apie jį prabilti kada nors teks, juo labiau kad viena iš fantastinių romanų pretenzijų – būti intelektualiojo romano žanro atšaka (čia galima būtų paminėti Ph. K. Dicko "Ubiką" arba lietuvio išeivio Jurgio Jankaus "Anapus rytojaus"). Tačiau kai kuriems lietuvių autoriams, deja, iki gelmių dar labai toli – užsimoję meno kalba išreikšti originalią hipotezę ar sukurti vieną galimų žmonijos civilizacijos ateities versijų, jie nepajėgia laikytis šio žaidimo taisyklių – ima klaidžioti literatūros šalikelėse, nukrypdami tai į sausą aprašomąjį idėjos išdėstymą, tai į veikėjų išgyvenimų peripetijas, su ta idėja tik netiesiogiai susijusias. Panagrinėkime keletą Vytauto Ažušilio fantastinių kūrinių – "Ronetą" (1991) ir "Dublerius" (2003).

Pirmiausia – apie bendriausius literatūros pakraipos, vadinamos moksline fantastika, bruožus. Mokslinėje fantastikoje žmonės dažniausiai ieško atsakymų į kitokius klausimus negu tie, kurie paprastai keliami meninėje kūryboje, – iš fantastikos laukiama naujų idėjų, pasaulio tvarkos, žmonijos ateities hipotezių ir taip toliau. Taigi galima teigti, kad idėja fantastinėje literatūroje vaidina ypač svarbų, gal net ir pagrindinį vaidmenį. Amerikiečių literatūros kritikas A.Kingsley’s pasiūlė net tokią formulę – "Idėja, kaip herojus". Tai reiškia, kad individualus charakteris tarsi pasitraukia į antrą vietą ir atlieka pagalbinę funkciją – išryškina vieną ar kitą idėją. Fantastika kartais dar yra vadinama "samprotavimų literatūra", "galimybių literatūra" arba "literatūrine hipoteze". Tiesa, mokslinės fantastikos ir mokslo sąsajos yra sąlyginės: mokslo duomenys į fantastinę literatūrą patenka perdirbti, o dažnai ir tyčia deformuoti tiek, kad čia mokslas virsta pseudomokslu. Kuriami galimų pasaulių modeliai – gyvenimas kitose planetose, paralelinėse erdvėse arba tolimoje Žemės ateityje. Skaitytojas turi laikytis žaidimo taisyklių, įsivaizduoti, kad visa tai kažkur egzistuoja, o autorius privalo rašyti taip, kad priverstų skaitytoją patikėti tokios egzistencijos realumu: keliamos mokslinės hipotezės, pateikiamos fizikos, astronomijos, chemijos ar biologijos žinios. Kad kūrinys patrauktų dėmesį ir nevargintų jame nagrinėjamos problemos (populiarios – egzistencinės, filosofinės ar psichologinės temos), rašytojas turi sukurti ir nuolat palaikyti įtampą, todėl svarbų vaidmenį vaidina intriga. Į siužetą dažnai įpinama ir meilės linija, veikėjų charakteriai nekomplikuoti, išvaizda patraukli. Stilius lengvas, vaizdai plastiški, tapybiški, su ryškiomis buities detalėmis, aprašyti sklandžia ir paprasta kalba.

Turint omeny šiuos bendrus bruožus, Vytauto Ažušilio fantastiniai romanai būtų puikus populiariosios literatūros pavyzdys. Tiek "Ronetos", tiek "Dublerių" veikėjų paveikslai atskleidžia tam tikrą idėją. Kuriant pagrindinių veikėjų charakterius, apibrėžiamas tik jų socialinis vaidmuo: "Ronetoje" tai – jaunas profesorius Robertas Netas, ieškantis naujų planetų ir dieną naktį leidžiantis observatorijoje, "Dubleriuose" – mokslininkas Ignas, sukūręs protingą mašiną ir taip pat beveik neiškeliantis kojos iš savo laboratorijos. Galima sakyti, kad skaitytojui jau iš anksto primetama tam tikra siužeto eigos schema – akivaizdu, kad toks "darboholikas" tuoj tuoj nustebins pasaulį nauju atradimu. Deja, tiek "Ronetos", tiek "Dublerių" atradimų visiškai naujais ir pribloškančiais vadinti negalėtumėm. Idėjos naujumas – vienas iš reikalavimų fantastikos žanro kūriniui. Mokslinėje fantastikoje yra savos "amžinosios temos", pavyzdžiui, kosminis skrydis, kontaktai su kitomis civilizacijomis. Bet rašytojas fantastas neturi teisės sudaryti įspūdžio, kad jis pirmasis "nuskrido" į Mėnulį. Vieną kartą išsakyta idėja tarsi užregistruojama skaitytojo atmintyje, lyg ten būtų savas "patentų biuras". Tos pačios idėjos panaudojimas, žinoma, galimas, bet kitokiu būdu: jeigu kartą kas nors aprašė ir paaiškino kelionę "nuline erdve", tai nebūtina vėl aprašinėti šios kelionės būdo – reikia tiesiog juo naudotis, nes fantastinės literatūros skaitytojas jau turi tam tikrus modelius arba kodus, kurie iškyla jo sąmonėje skaitant naują kūrinį. "Ronetoje" vaizduojama situacija – protingų būtybių paieškos Visatoje, žmogaus perkėlimas iš Žemės į kitą planetą, suleidus tam tikrų cheminių medžiagų, – pasaulinės fantastikos literatūroje jau daugelį kartų aprašyta ir gali būti įdomi nebent tam, kuriam tai – pirmas į rankas patekęs fantastikos kūrinys. Žinoma, gal ir galima būtų autorių girti už bandymą išaukštinti lietuvių tautą kosminiu mastu: paaiškėja, kad Ronetos planeta – ne kas kita kaip Didžioji Žemė, iš kurios į mūsų pasaulį perkelti pirmieji žmonės (Marija, Ieva ir Povilas) atsidūrė būtent dabartinės Lietuvos teritorijoje, o Ronetos atradėjas Robertas Netas kaip tyčia darbuojasi Vilniaus observatorijoje. Sakykime, kad čia – dar viena romantizmu dvelkianti legenda apie tai, jog ne tik indoeuropiečių, bet ir visos žmonijos protėviai buvo lietuviai. Aišku, faktų ir mokslinio pagrįstumo fantastiniame kūrinyje niekas neieško, vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad vienas iš reikalavimų fantastikos žanro kūrinių autoriui – sugebėti pateikti savo hipotezę taip, kad bent jau tuo momentu, kai kūrinys skaitomas, ja būtų tikima. Vienas iš būdų – pamažu eiti mįslės įminimo link, paliekant skaitytojui pačiam rasti trūkstamas grandis, siekiant, kad galutinę išvadą jis suformuluotų pats. Deja, V.Ažušilio "Ronetoje" skaitytojui viskas pateikiama ant lėkštutės. Ir dar ne vieną kartą pakartojama vos ne tais pačiais žodžiais – mokslo tarybos posėdžiuose, pokalbių su draugais metu ar per pagrindinio veikėjo apmąstymus.

Romane "Dubleriai" – ne ką geriau. Sugebančios mąstyti mašinos sukūrimo idėja 2003 metais skaitytojo jau nebenustebinsi. Kita vertus, mintis, jog mūsų Žemė ir kiekvienas joje gyvenantis žmogus gali turėti antrininką, su kuriuo jį sieja nematomos gijos, galėtų būti įdomi. Pseudoteorija, kad smegenyse egzistuoja tam tikrų ląstelių grandinė, ir, išlaisvinus kai kurias iš tų ląstelių, žmonės galėtų įgyti galių paveikti kitų žmonių veiksmus, skaityti mintis, nuspėti ateitį arba net iš nieko sukurti kitus kūnus, gana logiškai įsikomponuoja į visuotinio Pasaulio proto formavimosi temą, kuri ilgainiui turėtų tapti kertine "Dublerių" ašimi. Tačiau netampa. Idėjos esmę užgožia vos ne muilo operos lygio konfliktas: Ignas padaro klaidą, duodamas savo sukurtai protingai mašinai moterišką – Ingos – vardą, ir ši ilgainiui pradeda elgtis pagal aikštingos, pavydžios ir nenuspėjamos moters stereotipą – rezga intrigas, kaip išskirti Igną su žmona. Veikėjai prabyla banaliomis serialų frazėmis, prisiekinėja amžiną meilę, pykstasi ir vėl taikosi, kol ateina laiminga atomazga – protingoji mašina sudaužoma į šipulius, mokslininko žmonelė ištraukiama iš meilužio namų, ir šeimoje įsivyrauja ramybė ("Geriau jokio atradimo negu toks. Važiuojam namo, mano meile, aš tavęs labai išsiilgau. O rytoj laukia ilgas ir sunkus darbas. Su Aloyzu pradėsime iš naujo kurti Pasaulio protą, ieškosime mūsų dublerių").

Reikia pasakyti, kad nors V.Ažušilio veikėjai ir smarkiai pasinėrę į darbus ir dieną naktį sėdi laboratorijose ar observatorijose, jie tampa bejėgiai prieš kažkokį fatališką moteriškumą. Skaitytojui pateikiamas idealizuotas jų meilės objekto paveikslas. Roberto Neto mylimoji Ronė apibūdinama kaip "tobulų kūno linijų", "nuostabiai daili", "tobulo grožio kūrinys, kurio žodžiais apsakyti neįmanoma". "Dubleriuose" Igno kolega Aloyzas galvą pameta vos išvydęs protingosios mašinos sukurtą "nuostabiai dailios" moters kūną. Kitokių, labiau individualizuotų, apibūdinimų autorius neieško. Užtenka to, kad tos tobulos linijos įžiebia meilę visam gyvenimui. "Ronetoje" veikėjų troškimas pratęsti giminę paverčiamas visos žmonijos civilizacijos išlikimo problemos sprendimu. Pagal vaikų žaidimo modelį aprašoma, kaip pirmųjų Mažosios Žemės gyventojų dukterys pastoja ir pradeda gimdyti vaikus ("Nesakysiu, bet ir mane pamokyk, kaip įdėti vaikutį į pilvą"). Galbūt tai ir yra nauja patiems veikėjams, bet skaitytojas jaučiasi taip, tarsi jam būtų aiškinami elementarūs dalykai. O fantastiniame kūrinyje, kurio pagrindinė mintis – pateikti savitą žmonijos Žemėje atsiradimo versiją, tiek dėmesio skirti tam, ką skaitytojas ir taip žino, tikrai netikslinga.

Aprašomasis V.Ažušilio fantastinių romanų stilius ir idėjų raiškos būdas (objektyvaus galimo pasaulio modelis, visažinis pasakotojas, statiški veikėjų charakteriai, sukurti remiantis jų atliekamu socialiniu vaidmeniu) primena lietuvių fantastikos pradininku laikomo Justo Pilyponio (1907–1947) kūrinius. Deja, nuo J.Pilyponio "Antrojo pasaulio tvano" (1930, 1934 m.) išleidimo praėjo septyniasdešimt metų, ir V.Ažušilio kūryba šalia V.Norbuto "Nemirtingumo lygties" (1970), "Geriausios Lietuvos fantastikos" rinktinių, leidžiamų nuo 1997-ųjų, arba J.Žilinsko romano "Genomas", pasirodžiusio 2004 m., atrodo šiek tiek archajinė. O fantastinei literatūrai stovėti vietoje – nepageidautina.

 

Skaitytojų vertinimai


17734. kanars2005-07-14 14:54
tai gal ir reikėjo analizuoti Pilyponį, Norbutą ir Žilinską?

17849. Avis2005-07-20 19:25
aisku, kad reikejo, bet Azusilis pats prisiprase:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
2:10:30 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba