Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-08 nr. 3056

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALBINAS GALINIS20
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
 Zigmas Vitkus.
KANIBALIZMAS, RAGANAVIMAS IR MAFIJA POSTSOVIETINIAME PASAULYJE
2
• Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS

KNYGOS 
• Donata Mitaitė.
MONOGRAFIJA APIE RAŠANČIĄ AKTORĘ
• Dalia O.Černiauskaitė.
STEBUKLAI IR KASDIENYBĖ M.ZINGERIO ROMANE "SEZONAS SU ŠOKĖJA"
• Neringa Mikalauskienė.
AR GERAI PASIŪTAS MOKSLINĖS FANTASTIKOS IDĖJŲ MENINIS DRABUŽIS?
2
• ŠIAULIAI: PROVINCIJOS MIESTAS PALATVIJYJE1
• DINGUSIOJI NAKTYJE3
• MIRTIS SVETIMAME KRAŠTE
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
NENUSPĖJAMAS CHAMELEONAS CHICKAS COREA
9

DAILĖ 
• Jūratė Stauskaitė.
LIETUVIŲ MENAS PAGAL PONĄ K.
8

TEATRAS 
• RUDENĮ VĖL UŽKAUKS "SIRENOS"1
• VILNIAUS MAŽOJO TEATRO NAUJIENOS

PAVELDAS 
• Jūratė Senvaitienė.
RESTAURUOTAS ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS MADONOS PAVEIKSLAS
1

MENO DIS/KURSE* 
• Milda Laužikaitė.
MENAS IR POLITIKA: KADA IR KIEK
4

LITERATŪRA 
• Lukas Miknevičius.
LITERATŪRON ŽENGTE MARŠ!
29

POEZIJA 
• MINDAUGAS LAUKYS4
• INGA VAIČIULIONYTĖ14
• LIDIJA ŠIMKUTĖ18

PROZA 
• Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
3
• Mari Poisson.
TREČIASIS GYVENIMAS
1

VERTIMAI 
• Alejandro Ferrero.
KAFKAMORFOZĖ
4
• KERRY SHAWN KEYS1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Aušra Matulevičiūtė.
EMIGRANTAI
7
• Ramūnas Čičelis.
REPAVIMAS – POEZIJOS SKAITYMO BŪDAS?
4

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
VAN MORRISONO BOMBA: VIDUTINYBEI – NE
30

KRONIKA 
• DIDYSIS IR MAŽASIS
• Laima Pacevičienė.
PABERŽĖS STEBUKLAS
• Thierry Quénum.
EUROPOS PORTRETAS. KAUNAS
• VILNIAUS KULTŪROS VIZIJOS
• ĮTEIKTA KARALIENĖS MORTOS PREMIJA3
• ONUTĖS NARBUTAITĖS SĖKMĖ1
• ISTORINĖS KELIONĖS

SKELBIMAI 
• PRIIMAMOS FILMŲ GAMYBOS PARAIŠKOS

DE PROFUNDIS 
• EUROVIZINIS SINDROMAS5

PUBLICISTIKA

KANIBALIZMAS, RAGANAVIMAS IR MAFIJA POSTSOVIETINIAME PASAULYJE

Zigmas Vitkus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

"Mafija" gali reikšti labai daug dalykų – iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai yra konkreti sąvoka, turinti visiems savaime suprantamą turinį. Jau penkiolika metų buitiniai dialogai, žiniasklaidoje pasirodantys straipsniai, kasdieniai graudenimai neleidžia tuo abejoti. Aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio pradžios socialiniai, politiniai bei ekonominiai pokyčiai lėmė, jog postsovietinės erdvės gyventojų žodyne atsirado naujas ir nedviprasmiškas "mafijos" terminas. Vis dėlto reikalai, kaip visuomet, yra sudėtingesni, nei atrodo, ypač tada, kai imama domėtis fenomeno ištakomis. Devintojo dešimtmečio pirmosios pusės lietuviškoji realybė yra geras pavyzdys ir atspindys to, kas vyko didžiulėje postsovietinėje erdvėje, neišskiriant, suprantama, ir visų Varšuvos pakto valstybių. Žodis "mafija" kasdienėje kalboje tuo metu buvo ypač dažnai minimas. Nesuklysime pasakę, kad jis ir šiandien nėra praradęs "aktualumo".

Mafiją galima suprasti ir kaip simbolį, ir kaip realybę. Formuluotė – "mafija – tai šiandiena" – yra geras analitinis instrumentas, norint apibūdinti dabartį, o tai reiškia konkrečiam laikui suteikti kokybinę – vertybinę kategoriją. Jos vartojimas kasdienybėje padeda išreikšti žmogaus percepcijas, moralinį tam tikrų sisteminių transformacijų vertinimą. Mafija, kaip simbolis, kuris yra sukuriamas apibendrinus kasdienę patirtį, gali reikšti viską – buvusią nomenklatūrą, valdžią apskritai, visas elito apraiškas, gatvės banditus, netgi labai sunkiai paaiškinamus dalykus (prieš keletą metų viena mergina Kaune buvo pavadinta mafioze, kai neužleido savo vietos vyresnio amžiaus pilietei troleibuse). Taigi visi neigiami šiandienos ar netolimos praeities reiškiniai gali būti pavadinti šiuo terminu. Tokį platų jo pritaikymą nulėmė visuomeninės transformacijos, įvykusios Rytų bloke po Tarybų Sąjungos žlugimo – kiekviena sritis potencialiai galėjo būti (pavadinta) mafija, kadangi kiekviena sparčiai kito ir buvo sunkiai sučiuopiama bei atpažįstama. Psichologiniu atžvilgiu mafijos, kaip simbolio, susiformavimą nulėmė paprasčiausias asociacijos principas – asociatyvinių darinių kombinacijų kasdienybėje yra be galo daug, todėl mano minėta mergaitė troleibuse ir galėjo būti pavadinta mafijos pasaulio atstove. Trumpai tariant, mafija – tai tam tikras santykis su kažkuo. Tu mafiozas, nes turi daugiau pinigų, tu mafiozas, nes tavo vaikas studijuoja prestižinę specialybę, tu mafiozas, nes neužleidi man vietos (tau patogu, vadinasi, gera, išvada – tu mafiozas), t.y mano santykis su tavimi priklauso nuo to, kiek tu turi sukaupęs realios ir simbolinės galios, apskritai kalbant, nuo to, kaip tau sekasi.

Mafija yra vertybinis santykis su kažkuo. Formuojant jos sąvoką, atspindimas tam tikras mąstymo būdas, kurio esmė – supratimas, jog pasaulis iš esmės egzistuoja neformaliai, būna kažkokiu slaptu būdu ir mafija, o kova su ja prilygsta raganavimui tikrąja žodžio prasme. Raganavimas šioje situacijoje reiškia nematomų ir pavojingų jėgų aptikimą ir įvardijimą. Tokį mąstymo būdą brandino ilgametė nelegalių ryšių mezgimo patirtis, taip pat anksčiau minėtas asociatyvus bei abstrahuojantis mąstymas. Visų šių veiksnių sintezė ir nulėmė mafijos, kaip vertybinės kategorijos, susiformavimą. Per labai trumpą laiką išryškėję turtiniai skirtumai vertė suvokti sudėtingo ir permainingo proceso priežastis, ir čia mitologizuojanti postsovietinio žmogaus sąmonė greitai surado dabarties ir praeities analogiją. Taigi įsitvirtino požiūris, kad turtas ir privilegijos neabejotinai buvo įgyti nelegaliu būdu, kas iš tiesų buvo daroma sovietiniais laikais ir kas dabartiniam tyrinėtojui atskleidžia tuometinio mąstymo šiuolaikines formas. Tokia logika teigia, jog paprastas žmogus negali tapti turtingas ir įtakingas savo jėgomis, t.y jis negali praturtėti, pradėti sėkmingą verslą be piktosios dvasios pagalbos. Piktajai dvasiai reikėjo termino. Ir jis buvo surastas.

Trumpam persikelkime į Afriką – centrinę jos dalį, buvusį Kongą, šiandien Zairo Respubliką. Afrika nėra taip toli, kaip kartais gali atrodyti. Šiandieninio Kongo problemos, susijusios su ritualiniu kanibalizmu ir raganavimu, nejučia asocijuojasi su praeities ir šiandienos lietuviškomis realijomis. Žmogaus galių ir kūno valgymas tam tikru atžvilgiu yra universalus dalykas, būdingas ne tik Afrikai ar Okeanijai.

Ragana ir kanibalas nėra tas pats, nors tam tikrais atvejais gali būti vienas asmuo. Švedų antropologė Kajsa Ekholm-Friedman knygoje apie Kongą "Catastrophe and Creation" atskiria šias dvi sąvokas, raganos ypatumu laikydama tai, kad ji suvalgo savo auką maginiu būdu, tuo tarpu kanibalas – fiziniu. Tiek raganavimas, tiek kanibalizmas yra tam tikra socialinė praktika, ypač suvešanti tuomet, kai bendruomenės yra veikiamos destruktyvių permainų. 1985 metais Konge imtasi griežtų priemonių, bandant sustabdyti nekaltų žmonių žudymą. Tačiau tai tebedaroma ir šiandien. Fenomeno esmė, kaip jau buvo minėta anksčiau, paremta supratimu, jog pasaulis egzistuoja tam tikru slaptu būdu, t.y neformaliai, ir kad paprastas žmogus savo menkomis jėgomis ir kasdieniu sąžiningu darbu nieko negali pasiekti. Nebent jam kas nors padėtų.

Staiga išryškėjus turtinei (galios) disproporcijai, tiek Konge, tiek postsovietinėje Lietuvoje buvo padarytos panašios išvados, tik vienur visos bėdos buvo suverstos raganoms ir kanibalams, kitur – kur tik įmanoma, buvo įžvelgiama "mafija". Funkcijos atžvilgiu abu požiūriai yra vienodi. Paprastas pavyzdys: kaimas Konge. Jame dvidešimt sodybų. Visi gyvena labai prastai, vos suduria galą su galu. Staiga vienas koks nors, sakykime, Z, kuris sėkmingiau nei jo kaimynai perima naujoves ir yra apsukresnis, įsigyja palydovinės televizijos lėkštę ir televizorių. Įsigyja, kai realiai to neįmanoma ar labai sunku padaryti. Kaimo gyventojai sunerimę, nes Z tapo galingesnis už juos. Visi laužo galvas, kaip tai galėjo įvykti, – juk tai neįmanoma. Ir… idėja! Z yra raganius! Siurbia iš mūsų visų jėgas ir naudoja jas savo tikslams! Naktį skrenda į raganų susitikimus ant didelio kalno. Kvieskime burtininką, jis nustatys, ar Z yra raganius, ir jeigu tai tiesa, jam galas. Štai tokia paprasta istorija. Z nužudytas, palydovinė įranga sunaikinta, o kaimas ramiai gyvena toliau…

Sugrįžkime į Lietuvą. Abejotina, ar lietuviai galėtų imtis panašių priemonių, tačiau neabejotina, kad kiekvienas panašių minčių yra turėjęs. Tiek postkolonijinio Kongo, tiek postsovietinės Lietuvos patyrimas kapitalistinėje rinkoje buvo minimalus ir naivus, todėl staigios ir radikalios permainos, privertusios žmogų atsisakyti senos socialinės praktikos, spyrė jį kuo greičiau ieškoti kompensuojamojo mechanizmo, t.y vertė ieškoti raganos. Banditai ir aferistai, įžūliai besireiškiantys kasdienybėje, buvo parankus atvejis platesniems laikotarpio apibendrinimams.

Šiaip ar taip, kriminalinio pasaulio patirtis sovietijoje buvo mažai žinoma – nebent tik iš tiesioginių susidūrimų su nusikaltėliais arba iš aprobuotų kriminalinių suvestinių. Mafija, taip pat nusikalstamumas egzistavo tik kapitalistiniame pasaulyje. Užtenka pažvelgti į 1983 m. išleistą (gerbiamo Česlovo Juršėno paruoštą) "Tarptautininko žinyną", kad suvoktum tuometines oficiozines vertinimo tendencijas: JAV duomenų bazėje – tikslus savižudžių, alkoholikų, psichinių ligonių skaičius; Tarybų Sąjungoje – tik pozityvi statistika ir žaliuojantys laukai. Suprantama, kad nusikalstamumas ir jo statistika negalėjo būti išimtis.

Būtų neteisinga teigti, jog organizuotas nusikalstamumas buvo ignoruojamas apskritai, tačiau jis buvo pateikiamas veikiau kaip išimtis, o ne kaip taisyklė, be to, "mafijos" terminas socialistinėje realybėje nefigūravo, nors ir buvo kalbama apie tam tikras organizuoto nusikalstamumo formas, pavyzdžiui, gaujas, susibūrimus. Norėtųsi atkreipti dėmesį į detektyvinę literatūrą bei kino filmus, kurie, formuojant masinę sąmonę, visuomet vaidina svarbų vaidmenį. "Mafija" juose parodoma kaip reali, kasdienybėje veikianti jėga. Tačiau tarybinėse kino juostose ir kriminalinėje literatūroje organizuotas nusikalstamumas būdavo atskleidžiamas ne kaip Tarybų šalies ir jos gyvenimo būdo organiška dalis, bet kaip nukrypimas nuo socialistinio gyvenimo normų ir iškrypusio kapitalistinio mąstymo rudimentų veikimas žmonių sąmonėje. Būtent rudimentų, kurie yra sėkmingai šalinami ir galiausiai bus pašalinti. Jie nebuvo suvokiami kaip organiška socialinė Tarybų šalies problema. "Organiškas" organizuotas nusikalstamumas galėjo egzistuoti tik JAV ir Italijoje.

Kinas yra kinas, o politinė realybė padiktavo savo logiką, ir Tarybų šalyje po persitvarkymo bandymų organizuotas nusikalstamumas tapo jusliškai patiriamu dalyku. Žaibiškai buvo suvokta, kad kapitalistinis mąstymas ir jo vadinamieji rudimentai vis dėlto yra postsovietinės visuomenės mąstymo pagrindas. Nepriklausomos žiniasklaidos atsiradimas – įvairaus kriminalinio pobūdžio informacijos perteklius (ko anksčiau nebuvo), skandalų, apgavysčių istorijos, taip pat socialinių garantijų praradimas, kartu su kitais reiškiniais lėmė, jog postsovietinis žmogus sistemino realybę, akcentuodamas jos kriminalinį, o ne kokį kitą pobūdį. Tiesą pasakius, jis nedaug teklydo, nes silpna valdžia, nespėjanti užimti visų galios nišų, yra priversta susitaikyti su tuo, kad jos bus užimtos kitų; kadangi tų nišų gerą penketą metų buvo ypač daug, "mafijos" terminas tvirtai įaugo į žmonių sąmonę ir kalbą.

Mafiją italų sociologas Pino Arlacchi‘s apibūdina kaip tam tikrą elgesį, valdžią, bet ne statišką organizacinę struktūrą; taigi "mafija" veikiau yra būdvardis ar veiksmažodis , o ne daiktavardis: prisiminkime anksčiau minėtą formuluotę – "mafija – tai šiandiena", taip pat reiškinius, kuriems šis terminas buvo taikomas. Kasdienybėje mafija yra valdžios ir su ja susijusio blogio sinonimas. Žmonės, tokiu būdu apibūdinantys valdymo institucijas, nesąmoningai įžvelgia dviejų valstybių – legalios ir nelegalios analogiją. Politinės antropologijos specialistai, besidomintys mafijos fenomenu, taip pat formuluoja organizuoto nusikalstamumo formų ir valstybės analogiją. Pasak jų, tai dvi to paties medalio pusės. Kitaip tariant, abu dariniai funkcijos atžvilgiu yra "mafijiniai", tik vienas jų veikia nelegaliai, o kitas yra legitimuotas, t.y patvirtintas kitos tokios pat mafijos. Kuo pasireiškia jų panašumas? Pirma – tiek viena, tiek kita kontroliuoja resursus, antra – abi renka mokesčius, trečia – baudžia nepaklusniuosius, ketvirta – naudoja atitinkamą simboliką, penkta – teikia saugumą. Šie panašumai neleidžia daryti vienaprasmių išvadų, girdi, jeigu jos vienodai nuodėmingos, tai vienintelė išeitis yra anarchizmas, antiglobalizmas ar vienuolynas. Kiekviena nuodėmė gali būti pozityvi, jeigu yra padaroma laiku. Devintojo dešimtmečio pradžioje, kai buvusių Rytų bloko valstybių demokratinės institucijos buvo silpnos ir nesusiformavusios, realiai veikianti mafija (tiksliau, organizuoti nusikaltėliai) verslo pasaulyje buvo vienintelė jėga, palaikanti "teisingumą" ir šiokią tokią pusiausvyrą. Kas iš to išėjo – kitas klausimas.

Akivaizdūs mafijos ir valstybės struktūriniai panašumai leidžia sąmoningai ar nesąmoningai tapatinti šias "institucijas" ir nematyti šalies gyvenime nieko pozityvaus. Patriotiškai nusiteikę piliečiai yra nusivylę šiandiena ir nebetiki jokiomis perspektyvomis, nes "visur yra mafija", "visi jie tokie". Deja, ne vien mafija, realiai veikianti ar įsivaizduota, kalta dėl tokio pesimizmo. Mafijos sąvoka, kaip visus neigiamus reiškinius įimanti abstrakcija, yra patogus instrumentas, padedantis ne tik apibūdinti savo laiką, jo metu vykusius bei tebevykstančius procesus, bet ir leidžiantis pateisinti atskiro individo nesėkmes bei nevykėliškumą. Šios mito sąvokos (ir panašių kitų) gyvybingumas liudija žmonių tikėjimo raganomis bei kanibalais, valgančiais dorų žmonių kūnus ir mintis, realumą. Kaip Konge, taip ir Lietuvoje.

 

Skaitytojų vertinimai


17759. arnas_vitkus2005-07-15 21:26
Garbus, per daug graziai ivardijate "uzbaigtines" vargenas, persikosusias per ivairius okupacinius "dursliokus", kurie ar Konge, ar cia - pas mus, niekada nebesugebes jau nebuti liudni (t.y. pikti). Patriotiskai nusiteikusiu pilieciu praktiskai kaip ir nera, ir gal net negali buti. Hipotetiniu patriotu tikrosios "pakasynos" greiciausiai bus ivyke dar kokiam 3-iam XXa desimtmety Kongo dziunglese, arba diktatoriaus A.S. NEPRIKLAUSOMOS Lietuvos laiku "Konrado Kavines" poniskuose baliukuose. O mafija, tiesa, tikrai negali apsieti be kazkokio, sakykime iliuzinio, sarysio su gerbiamojo minetu kanibalizmu, raganavimu. Nepakartojamas straipsnis! Greetings from London! Looking forward 2 Seeing U... P.S. Linkejimai Justinai is VDU, jei netiketai perskaitytu visa tai..:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
2:10:29 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba