Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-08 nr. 3056

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALBINAS GALINIS20
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• Zigmas Vitkus.
KANIBALIZMAS, RAGANAVIMAS IR MAFIJA POSTSOVIETINIAME PASAULYJE
2
• Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS

KNYGOS 
• Donata Mitaitė.
MONOGRAFIJA APIE RAŠANČIĄ AKTORĘ
• Dalia O.Černiauskaitė.
STEBUKLAI IR KASDIENYBĖ M.ZINGERIO ROMANE "SEZONAS SU ŠOKĖJA"
• Neringa Mikalauskienė.
AR GERAI PASIŪTAS MOKSLINĖS FANTASTIKOS IDĖJŲ MENINIS DRABUŽIS?
2
• ŠIAULIAI: PROVINCIJOS MIESTAS PALATVIJYJE1
• DINGUSIOJI NAKTYJE3
• MIRTIS SVETIMAME KRAŠTE
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
NENUSPĖJAMAS CHAMELEONAS CHICKAS COREA
9

DAILĖ 
• Jūratė Stauskaitė.
LIETUVIŲ MENAS PAGAL PONĄ K.
8

TEATRAS 
• RUDENĮ VĖL UŽKAUKS "SIRENOS"1
• VILNIAUS MAŽOJO TEATRO NAUJIENOS

PAVELDAS 
• Jūratė Senvaitienė.
RESTAURUOTAS ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS MADONOS PAVEIKSLAS
1

MENO DIS/KURSE* 
• Milda Laužikaitė.
MENAS IR POLITIKA: KADA IR KIEK
4

LITERATŪRA 
• Lukas Miknevičius.
LITERATŪRON ŽENGTE MARŠ!
29

POEZIJA 
• MINDAUGAS LAUKYS4
• INGA VAIČIULIONYTĖ14
• LIDIJA ŠIMKUTĖ18

PROZA 
• Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
3
• Mari Poisson.
TREČIASIS GYVENIMAS
1

VERTIMAI 
 Alejandro Ferrero.
KAFKAMORFOZĖ
4
• KERRY SHAWN KEYS1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Aušra Matulevičiūtė.
EMIGRANTAI
7
• Ramūnas Čičelis.
REPAVIMAS – POEZIJOS SKAITYMO BŪDAS?
4

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
VAN MORRISONO BOMBA: VIDUTINYBEI – NE
30

KRONIKA 
• DIDYSIS IR MAŽASIS
• Laima Pacevičienė.
PABERŽĖS STEBUKLAS
• Thierry Quénum.
EUROPOS PORTRETAS. KAUNAS
• VILNIAUS KULTŪROS VIZIJOS
• ĮTEIKTA KARALIENĖS MORTOS PREMIJA3
• ONUTĖS NARBUTAITĖS SĖKMĖ1
• ISTORINĖS KELIONĖS

SKELBIMAI 
• PRIIMAMOS FILMŲ GAMYBOS PARAIŠKOS

DE PROFUNDIS 
• EUROVIZINIS SINDROMAS5

VERTIMAI

KAFKAMORFOZĖ

Alejandro Ferrero

[skaityti komentarus]

Alejandro Ferrero gimė Sobradelo miestelyje (Ispanijoje) 1975 metais. Nuo mažens gyvena Madride, ten pat gavo fizikos mokslų magistro laipsnį. Nuo penkiolikos metų rašo apsakymus, nes poezijos bijo, o romanui atsidėti neturi laiko. Kritikos ypač vertinami apsakymų rinkiniai "Kam nenuobodu spintoje" ("Para quien no se aburra dentro de un armario") ir "Durelės galvoje" ("Una puerta en la cabeza").

Paėmiau pasiskaityti Kafkos "Metamorfozę". Ne todėl, kad labai norėjau dar kartą ją perskaityti. Stačiai knyga netyčia pakliuvo man į rankas. Paėmiau ją nežiūrėdamas, kai pirštais braukiau per knygų nugarėles lentynoje. Galėjo pakliūti Dostojevskio "Idiotas" arba Stendhalio "Raudona ir juoda", ir nebūtų buvę jokio skirtumo, – būčiau paėmęs bet kurią knygą. Kai užsimerkęs atkišau ranką, man nieko daugiau nereikėjo, tik atsakymų. Atsakymų į savo klausimus. Sprendimų. O jeigu netyčia būčiau įjungęs radiją arba televiziją? O jeigu būčiau pataikęs į akvariumą, kur ramiai sau kuitinėjasi mano vėžliai? Nebūtų buvę jokio skirtumo. Žiūrėti televiziją, klausytis radijo, žiopsoti į vėžlius, skaityti knygą… Dostojevskį, Kafką, Stendhalį… Koks skirtumas? Atsakymai tūno manyje. Man reikia nebent patogios progos juos išgirsti. O patogių progų visada per akis.

Skaitau Kafkos "Metamorfozę": "Vieną rytą, atsibudęs iš neramaus miego, Gregorijas Samsa susivokė begulįs lovoje pavirtęs pasibaisėtinu vabzdžiu", ir po trumpo aprašymo Gregorijas (arba Gregoras vokiškai, nors galėjo vadintis bet kaip ir gyventi bet kurioje šalyje) svarsto: "Kas man atsitiko?"

Baimė, taip, tik baimė spiria mane ieškoti atsakymų. Galimas daiktas, niekas kitas nekaltas dėl mano baimės, tik aš pats. Kodėl jau kuris laikas nesilaikau jokių moralės normų? Gal todėl, kad pradėjau atsižvelgti į aplinkybes. Juk, susiklosčius skirtingoms aplinkybėms, negaliu vienodai apie jas spręsti, ar ne? Štai kokia mano nuomonė. Kaip galima amžinai laikytis nekintamų taisyklių, moralės normų? Ne, susidarius tam tikroms aplinkybėms, privalau apsvarstyti, kaip pridera elgtis. Kiekvieną akimirką vis kitaip. Laikytis… Ko? Štai kur didžiausia mįslė. Nežinia, kokių taisyklių laikytis.

"Kas man atsitiko?" – svarsto Gregorijas. O atsitiko tai, kad jis pavirto pasibaisėtinu vabzdžiu. Tačiau tai nėra svarbiausia. Visiškai nesvarbu, ar Gregorijas yra žmogus, ar pasibaisėtinas vabzdys. Gregorijui labiausiai rūpi tai, kas jam atsitiko. "Kas man atsitiko?" – svarsto jis. Nežino. Mane slegia mintis, jog dar niekada jis nesiryžo pasikeisti. Trūksta ryžto. Slegia valios stoka. Slegia tai, kad Gregorijas nesijaučia atsakingas už savo likimą.

Nežinia kodėl staiga man pasidaro nepatogu sėdėti kėdėje. Dievažin kodėl nesugebu tinkamai įsitaisyti, kad būtų patogu skaityti. Kuo toliau skaitau, tuo nepatogiau jaučiuosi, bet negaliu atsiplėšti nuo knygos. Man reikia atsakymų, ir tuojau pat.

Ligi šiol mano paieškos knygoje nedavė vaisių. Veltui darbas. Ir ne todėl, kad nerandu to, ko ieškau, – stačiai įsitikinu, jog vis labiau tolstu nuo atsakymo. Gregorijas negali pats pasikeisti. Jis neatsako už tai, kas darosi. Paukšt! Staiga jis pasikeičia ir pasidaro kitoks. Nebevaikščioja kaip anksčiau, nebežiūri kaip anksčiau, nebemąsto kaip anksčiau. Stengiuosi įsiteigti mintį, jog nei aš, nei kas kitas negali būti toks, koks buvo Gregorijas. Šiaip ar taip, niekas niekada nėra pavirtęs pasibaisėtinu vabzdžiu.

Man regis, užpakaly man išaugo kažkoks gumbas. Gal toks buvo ir anksčiau, tik aš nepastebėjau. Vis dėlto negaliu nuginčyti, kad jis didėja. Darosi vis didesnis. Didėja man beskaitant, bet man tai nerūpi: aš skaitau.

Galimas daiktas, apskritai visi mes esame tokie kaip Gregorijas. Galbūt nepavirstame pasibaisėtinais vabzdžiais, tačiau visai galimas daiktas, jog po truputį tampame tokie, kokie niekada nesitikėjome būti. Visai galimas daiktas, jog iš tikrųjų virstame pasibaisėtinais vabzdžiais. Tačiau Gregorijas? Kur dingo jo visa praeitis? Jis pasikeitė, jau nebe toks, koks buvo anksčiau. Ankstesnės vertybės irgi pasikeitė. Tapus vabzdžiu, jam nebereikia darbo vietos. Jam reikia ko kita. Tačiau tai jam kuo mažiausiai rūpi, nes ateityje jis keisis dar ne kartą. Ir taip bus visą laiką. O aš? Ir aš keisiuos? Tokiu atveju kokių taisyklių man dera laikytis, jeigu drauge tolydžio kinta ir vertybės? Ar privalau iš naujo mokytis moralės normų, kurias šitaip niekinau, arba laukti, kada išprotėsiu šičia sėdėdamas?

Nebėra jokios abejonės: man auga uodega. Nežinia kokio gyvio. Ir, svarbiausia, nebeišmanau, kaip dabar reikia sėdėti. Niekada nesu turėjęs uodegos, ir, tiesą pasakius, man vis viena. Gal todėl, kad ji išaugo po truputį, palengvėle, beveik nepastebimai. Per ilga spėjau prisitaikyti prie pasikeitimo. Priešingai nei vargšelis Gregorijas. O jeigu staiga susivoksiu virtęs kokiu gyviu? Tai nelyginant senėjimo procesas: pakenti jį todėl, kad jis vyksta pamažu. Nereikia bijoti pokyčių. Bent jau tokių, kurie vyksta palengva. Man gaila Gregorijo. Jam nepasisekė, jeigu padarysime tokią prielaidą, kad personažams apskritai sekasi. Tas netikėtas nepageidautinas pokytis… Ką aš šneku? Tiesą pasakius, argi ne visi mažyčiai pokyčiai mūsų gyvenime būna netikėti? Juk yra toks veiksmažodis tikėti. Vadinasi, ne veltui yra toks veiksmažodis. Mes netikime, jog nebedarysime to, ką darėme anksčiau. Ir baisiausia, kad netikime tuo, kas vyksta šiuo metu. Kad esama pokyčių, nemalonių pokyčių… Kokiomis taisyklėmis turėsime vadovautis nuo šiol?

Galimas daiktas, viskas priklauso nuo to, kad skaitai puslapis po puslapio, paeiliui. Gyveni, žiūri, veiki, keitiesi nelygu aplinkybės. Nelygu atsitiktinumai, kurių nei suseksi, nei numatysi iš anksto. Plauki pasroviui, ir tiek. Pasroviui. Potvynio bangos nešamas. Bangų blaškomas…

Aš neketinu pasiduoti. Nenoriu būti klusnus atsitiktinių aplinkybių vergas. Atsiverčiu Kafkos "Metamorfozę" per vidurį, paskui skaitau pradžios link, paskui einu prie pabaigos. Dar vienas bandymas gauti atsakymą.

Šiaip žiūrėsi ar taip, o tai vis viena šuns uodega. Nežinia kokios veislės šuns, nes apie šunis ne kažin ką išmanau. Tik jau ne pudelio. Mano pudelis neturi tokios uodegos. Visas kūnas apžėlęs, bet man nėra ko nerimauti. Iš prigimties esu ganėtinai apžėlęs. Esu beveik įsitikinęs, jog nevirstu šunimi. Jeigu jau virsčiau, viskas prasidėtų nuo ausų ir nagų – kaip filmuose, bet ne nuo uodegos. Nors, gerai pagalvojus, filmuose niekas nesako, jog pirmiausia pasirodo ne uodega.

Skaitau Kafkos "Metamorfozę". Pradedu nuo keturiasdešimto puslapio, skaitau iki septyniolikto, paskui peršoku į septyniasdešimt trečią. Nė velnio nesuprantu. Nejaugi negalima nepaisyti tradicinės numeracijos? Pirmas, antras, trečias, ketvirtas… ne, atrodo, negalima. Prasideda chaosas, ir atsiduri aklavietėje. Yra begalė chaosų, tačiau mes esame vieno vienintelio chaoso įkaitai – to, kuris skaičiuoja: pirmas, antras, trečias, ketvirtas. Man knieti pasprukti į kitą chaosą, tačiau aš pasmerktas būti šitame tradicinės numeracijos chaose, o tai nemalonu. Pats nesuprantu, kodėl rašau, jeigu rašau vien nesąmones. Nesąmones, nors esu sveiko proto. Tebesu. Nors galbūt nebe. Kada nors visi išeina iš proto.

Knygoje, ieškodamas atsitiktinumų, truputį nutolau nuo trokštamų atsakymų. Ką gi, šiaip ar taip, man išaugo šuns uodega. O jeigu šuns uodega – atsakymas?

Šuns uodega. Nežinia, ar ji man reikalinga. Nežinia, kam ji reikalinga šuniui. Beždžionės naudojasi uodega stengdamosi išlaikyti pusiausvyrą ant medžio šakos. Betgi šunys nelaipioja medžiais. Karvės besiganydamos uodega baidosi muses. Betgi šunys nesigano. Šiaip ar taip, jie mėsėdžiai. Nebent esu pastebėjęs, kad šunys vizgina uodegą džiaugdamiesi. Mano pudelis vizgina uodegą, kai pareinu namo. Arba pamatęs, kad ruošiuosi išsivesti jį palakstyti… Pala, bene dabar aš nevizginu uodegos kaip šuo? Matyt, džiaugiuosi. Nujausdamas, kad artėju prie atsakymų, drauge suprantu, jog netrukus jie veikiai išgaruos man iš galvos. Mintys dingtelėja akimirksniu, ir aš nespėju jų pagauti. Tvykstelėja kaip žaibai. Juk neįmanoma suvokti tvyksnio nei juo labiau jo perteikti. Mintys dingsta, ir aš nebent guodžiuosi tuo, jog kadaise buvau gavęs atsakymą. Šunys elgiasi pagal uodegos įgeidžius. Tokie jie yra. Todėl jiems reikalinga uodega. Vizgindami uodegą, jie suvokia, ką reikia daryti: džiaugtis šia akimirka. Dabar turiu šuns uodegą ir galiu ją vizginti. Ar jau gavau atsakymą?

Stačiai netveriu vietoj iš nesuvokiamo džiaugsmo – džiaugiuosi turėdamas šuns uodegą. Pamirštu, kad esu žmogus. Žmogus su šuns uodega, vis dar ieškantis atsakymų į savo klausimus.

Iš ispanų kalbos vertė VALDAS V. PETRAUSKAS

 

Skaitytojų vertinimai


17628. cha cha :-) 2005-07-11 15:11
Geras, labai patiko. Ir kaip nepatiks - čia gi viskas apie mane.

17707. mau2005-07-13 13:44
fajnaj

46113. Esmira :-) 2008-04-07 19:39
Sis straipsnis paliko man gera ispudi, b uciau siaip jo nepastebejusi, taciau ieskojau internete informacijos, kuri padetu sneketi tema - morale. Sios apysakos analize man dar karta primine perskaiyta kyrini, kuris be galo patiko, nes rasytojas aiskiai atkleide tolerancijos trukuma visuomeneje.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
2:10:24 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba