Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-08 nr. 3056

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALBINAS GALINIS20
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• Zigmas Vitkus.
KANIBALIZMAS, RAGANAVIMAS IR MAFIJA POSTSOVIETINIAME PASAULYJE
2
• Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS

KNYGOS 
• Donata Mitaitė.
MONOGRAFIJA APIE RAŠANČIĄ AKTORĘ
• Dalia O.Černiauskaitė.
STEBUKLAI IR KASDIENYBĖ M.ZINGERIO ROMANE "SEZONAS SU ŠOKĖJA"
• Neringa Mikalauskienė.
AR GERAI PASIŪTAS MOKSLINĖS FANTASTIKOS IDĖJŲ MENINIS DRABUŽIS?
2
• ŠIAULIAI: PROVINCIJOS MIESTAS PALATVIJYJE1
• DINGUSIOJI NAKTYJE3
• MIRTIS SVETIMAME KRAŠTE
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
NENUSPĖJAMAS CHAMELEONAS CHICKAS COREA
9

DAILĖ 
• Jūratė Stauskaitė.
LIETUVIŲ MENAS PAGAL PONĄ K.
8

TEATRAS 
• RUDENĮ VĖL UŽKAUKS "SIRENOS"1
• VILNIAUS MAŽOJO TEATRO NAUJIENOS

PAVELDAS 
• Jūratė Senvaitienė.
RESTAURUOTAS ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS MADONOS PAVEIKSLAS
1

MENO DIS/KURSE* 
 Milda Laužikaitė.
MENAS IR POLITIKA: KADA IR KIEK
4

LITERATŪRA 
• Lukas Miknevičius.
LITERATŪRON ŽENGTE MARŠ!
29

POEZIJA 
• MINDAUGAS LAUKYS4
• INGA VAIČIULIONYTĖ14
• LIDIJA ŠIMKUTĖ18

PROZA 
• Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
3
• Mari Poisson.
TREČIASIS GYVENIMAS
1

VERTIMAI 
• Alejandro Ferrero.
KAFKAMORFOZĖ
4
• KERRY SHAWN KEYS1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Aušra Matulevičiūtė.
EMIGRANTAI
7
• Ramūnas Čičelis.
REPAVIMAS – POEZIJOS SKAITYMO BŪDAS?
4

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
VAN MORRISONO BOMBA: VIDUTINYBEI – NE
30

KRONIKA 
• DIDYSIS IR MAŽASIS
• Laima Pacevičienė.
PABERŽĖS STEBUKLAS
• Thierry Quénum.
EUROPOS PORTRETAS. KAUNAS
• VILNIAUS KULTŪROS VIZIJOS
• ĮTEIKTA KARALIENĖS MORTOS PREMIJA3
• ONUTĖS NARBUTAITĖS SĖKMĖ1
• ISTORINĖS KELIONĖS

SKELBIMAI 
• PRIIMAMOS FILMŲ GAMYBOS PARAIŠKOS

DE PROFUNDIS 
• EUROVIZINIS SINDROMAS5

MENO DIS/KURSE*

MENAS IR POLITIKA: KADA IR KIEK

Milda Laužikaitė

[skaityti komentarus]

Nors meno kritikė Luccy Lippard 1974 metais padarė išvadą, kad konceptualiajam menui nepavyko visiškai sugriauti barjerų tarp meno konteksto ir socialinių, mokslinių, akademinių disciplinų; tokia tendencija plėtojosi iki pat amžiaus pabaigos, ji yra būdinga ir šiandieniniam menui. Politizuoti meno kūriniai – neatsiejama meno atsivėrimo kitoms gyvenimo sferoms tendencijos dalis. Šiuo atveju suartėjimas yra abipusis – masinių simbolių, įvaizdžių konstravimo įsigalėjimas politikoje priartino ją prie fikcijos, kuri paprastai laikoma artimesne menui, o ne politikai.

Pačių menininkų požiūriai į jų veiklos santykius su politika yra skirtingi. Vieni, pasinaudodami naujų meno formų suteikiamomis galimybėmis, akcentuoja savo kūrybos politinį pobūdį, balansuoja ant menininko ir politinio veikėjo ribos. Kiti neigiamai reaguoja, kai jų darbai įvardijami politiniais, griežtai atskiria kūrybą nuo savo politinio gyvenimo. Pavyzdžiui, kai kurie menininkai laikosi nuostatos, kad su politika susiję meno kūriniai yra tik socialinės propagandos formos (Lawrence’as Weineris), kiti sako, kad kūrybos ir politikos sąveika dar niekada neišėjo menui į naudą (Walteris Darby’s Bannardas). Dėl to (ir dėl kitų priežasčių) nelabai įmanoma tiksliau pasakyti, ką reiškia politika meno pasauliui. Tačiau galima išskirti kelias reikšmingas politikos sritis. Natūralu, kad nemažai menininkų darbų siejasi su kultūros politika: savaip analizuojamos, vertinamos su kultūros institucijomis susijusios problemos, meno komercializacijos tendencija. Kita išskirtinio meno pasaulio dėmesio sulaukusi sritis – tarptautinė politika. Daugiausia reaguojama į Antrojo pasaulinio karo pabaigos, šaltojo karo iškeltus klausimus (Trečiojo reicho žlugimas, Sovietų Sąjungos ir JAV konfrontacija, Vietnamo karas ir kt.). Socialinės-ekonominės politikos "klausimams" galima priskirti menininkų darbuose aktualias rasinės diskriminacijos, feminizmo, išnaudojimo problemas.

Kultūros politika

Tony’s Godfrey’s teigia: "Konceptualusis menas** visada buvo dialektiškas, kuriamas kaip atsakas į savo institucinį ir politinį kontekstą, dažnai siekiantis parodyti šių kontekstų akivaizdumą ir kartais tiesiog mesti jiems iššūkį". Septintą dešimtmetį kilusi meno pasaulio (kurio centras tuo metu buvo Niujorkas) institucinė krizė sutapo su konceptualaus meno apogėjumi. Pasak T.Godfrey’o, konceptualus menas kartu buvo ir šios krizės diagnozė, ir simptomas. Krizė išryškėjo, kai menininkai pasiryžo demaskuoti meno pasaulio institucijų galią. Buvo išreikštas nepasitenkinimas tuo, kad muziejai, galerijos, kritika, kolekcionieriai, pasinaudodami turimomis institucinėmis ir finansinėmis galiomis, nustato, koks turėtų būti menas. Menininkai suvokė, kad meno pasaulio institucijos determinuoja kūrybą, kitaip tariant, menas priklauso nuo institucijų politikos, kurią dažnai lemia nieko bendra su pačiu menu neturintys veiksniai. Tokios padėties suvokimas paskatino menininkus ieškoti būdų, kaip išvengti meno pasaulį valdančiųjų diktato. Atsakymo jie ieškojo išbandydami naujas (konceptualias) meno formas.

Vienas iš iššūkių meno pasaulio institucijų valdžiai buvo meno dematerializacija. Šis reiškinys prasidėjo JAV, kur kilo ir pati institucinė krizė. Pasak Luccy Lippard, Niujorkas buvo septinto dešimtmečio meno galios centras. Ten įsitvirtinusi galerijų – pinigų – galios struktūra tokia stipri, kad labai sunku atsirasti ir įsitvirtinti alternatyvoms (menininkams, meno formoms). Dematerializuotas menas – drastiškas menininkų pasirinkimas, sprendžiant kartu su kūriniais lengvai "parduodamo" ir "perkamo" kūrėjo problemą. Dematerializuotas kūrinys ypatingas tuo, kad jo neįmanoma panaudoti praktiškai (pavyzdžiui, namų puošybai). Tokį kūrinį pirkti galima nebent iš idėjos, todėl jais labiau domisi meno globėjai, o ne kolekcionieriai. Kaip pastebėjo Ursula Meyer, vien tik žodis "idėja" (concept) prieštarauja bet kokiai centralizuotai struktūrai (establishment). Vietoj vienos šovinistinės meno institucijos atsiranda daugybė šiuolaikinių meninių idėjų centrų.

Reikėtų pastebėti, kad L.Lippard įvardyta meno dematerializacijos priežastis leidžia kai kurias naująsias meno formas (tas, kuriose kūrinys viena ar kita prasme dematerializuotas: žodinis ar pirmiausia "kontekstu" besiremiantis menas) traktuoti kaip menininkų atsiribojimo nuo institucinės ir finansinės galios politikos pasekmę. Tokiu atveju tektų gerokai praplėsti politizuoto meno sampratą – visus "dematerializuotus" meno kūrinius suvokti kaip tam tikros politikos, kurios laikosi menininkai institucijų atžvilgiu, apraiškas.

1969 m. duotame interviu L.Lippard teigė: "Tampa aišku, kad šiandien viskas, net menas, egzistuoja politinėje situacijoje". Tačiau čia L.Lippard pabrėžia ne pačių meno kūrinių politinius aspektus. Politiniai, anot jos, yra kūrinių traktavimo, darymo, pateikimo (kaip ir kam) būdai. Tai gyvenimo stiliaus ir politinės situacijos dalis. Kad neatsidurtų malonėje visuomenės, kuri nesupranta, ką jis daro, menininkas turi pasitelkti galią ir pasiekti pakankamai solidarumo su kitais.

Praėjus ketveriems metams po šio interviu, 1974-aisiais, L.Lippard rašė, kad viltys per konceptualų meną menininkams ir jų kūriniams išsivaduoti iš "prekės statuso", išvengti komercializacijos, neišsipildė. Konceptualistai pardavinėja savo "nematerialius" kūrinius tiek JAV, tiek Europoj, pristatinėja juos prestižinėse galerijose. Pasiektos permainos apsiribojo kūrinių prieinamumo plėtra vietos, laiko, kiekio atžvilgiu. Nepaisant to, menas ir menininkas kapitalistinėje visuomenėje liko prabangia preke. Taigi nepasitvirtino ir prielaida, kad visus dematerializuotus (konceptualius) kūrinius galima traktuoti kaip politinius – menininkai ir toliau kūrė netradicinėmis formomis, bet neliko jų politinių intencijų įveikti institucijų galią.

L.Lippard yra meno kritikė, todėl natūralu būtų suabejoti, ar jos išreikštas požiūris atspindi tikrą situaciją meno pasaulyje, susiklosčiusią 7-8 dešimtmečiuose. Todėl atkreiptinas dėmesys į menininko Hanso Haacke’s požiūrį. Pasak jo, nepaisant muziejaus užimamos konservatyvios ar avangardistinės, kairiųjų ar dešiniųjų pozicijos, tai politinė institucija. Ar institucijos yra privačios, ar valstybinės, jos vis vien yra kokios nors valdžios atstovės – privačių rėmėjų ar vyriausybinių įstaigų. Valstybinė ir privati parama dažnai susipina, atsiranda interesų konfliktai. Muziejų vadovų sprendimus veikia jų darbdaviai. Tačiau nereikėtų suprasti, kad muziejaus politika vykdoma vien paklūstant valdančiųjų (t.y. savininkų) valiai. Dažnai naujos kultūros srovės (manifestations) nėra aiškiai apibrėžtos, sunku pasakyti, kokia jų (politinė) pozicija, taigi neįmanoma ir prieštarauti. Kita vertus, menininko įsitikinimai nebūtinai sutampa su jo darbų užimama pozicija sociokultūrinėje skalėje.

H.Haacke, panašiai kaip ir L.Lippard, teigia, kad menininkų darbo produktų pripažinimas meno kūriniais (o kitų nustūmimas į kultūrinio gyvenimo paraštes) priklauso nuo tam tikrų jėgų veiklos. Tam, kad bent šiek tiek suprastume tas jėgas, pasak H.Haacke’s, naudinga pasidomėti institucijų, individų ir grupių, kurios dalijasi kultūrinės galios kontrolę, ekonominę ir politinę paramą, veikla. Muziejai dažnai pasirodo nesantys tiek nepriklausomi, kad galėtų drąsiai atskleisti visuomenei savo struktūrą. H.Haacke įsitikino tuo, kai buvo pakviestas pateikti kūrinį parodai Guggenheim muziejuje. Vadovybė, sužinojusi, kad menininkas ruošiasi parodai pateikti informaciją apie vieno iš muziejaus tarybos narių nekilnojamą turtą, anuliavo kvietimą. Tekste "Statement" H.Haacke vis dėlto džiaugiasi, kad meno institucijos nesudaro vientiso monolito, todėl publikos priėjimas prie darbų, kurie demaskuoja galios struktūras, gali būti ribojamas tik dalinai.

H.Haacke pažymi, kad visus menininkus neišvengiamai veikia sociopolitinių visuomenės vertybių sistema. Meno institucijos yra tos visuomenės dalis. Menininkai, jų rėmėjai, jų priešai, kokios ideologinės orientacijos būtų, yra nesąmoningi "meno sindromo" partneriai, jie visi susiję. Visi kartu dalyvauja palaikant ir vystant ideologinę visuomenės sąrangą. Jie dirba toje erdvėje, tą erdvę formuoja ir patys išlieka joje.

Menininkai, savo kūriniais pradėję kalbėti apie meno pasaulį, jo institucijas, savo statusą juos veikiančių galių atžvilgiu, turėjo galimybę įsitikinti, kad kūryba nėra vertinama vien kaip menui reikšminga veikla. Atsiradus naujoms meno formoms, pasikeitė ir jo funkcionavimas. Menas ėmė reikalauti aktyvaus suvokėjo įsitraukimo. Kaip 1967 m. pastebėjo Sol Le Witt, konceptualus menas "labiau skirtas suvokėjo protui, nei jo akims ar emocijoms įtraukti". Aktyvesnio įsitraukimo reikalaujančios bei neretai jį provokuojančios meno formos atvėrė naujas meno poveikio galimybes. Tai pastebėjusios meno institucijos ėmė "filtruoti" meno kūrinius (žinoma, jos tai darė ir anksčiau, bet dėl kitų priežasčių) – juk jos pačios veikia ne vakuume, o politiniame ir socialiniame kontekste. 1970 m. Niujorko kultūros centre vykusios parodos "Konceptualusis menas ir konceptualūs aspektai" kataloge cituojamas Danielis Burenas sako: "Kiekvienas veiksmas yra politinis ir, nepriklausomai nuo to, kiek sąmoningai tai daroma, darbo pateikimas (presentation) nėra išimtis. Bet kuris gaminys, bet kuris meno kūrinys yra socialinis, politiškai reikšmingas".

Tačiau politiškumo dozė nėra vienoda. Matyt, būtų galima teigti, kad dalis XX a. Vakarų dailės kūrinių buvo smarkiai angažuoti kultūros politikos požiūriu.

Kad kultūros politikos tema išlieka aktuali ir XXI a. pradžios mene, rodo pavyzdys iš 2002 metų pabaigoje vykusios Baltijos tarptautinio meno trienalės "Traukos centras" (ŠMC, Vilnius). Vokietijoje kuriantis Christianas Jankowskis parodai pristatė darbą "Prezidentiniai klausimai". Menininkas Lietuvos prezidentui nusiuntė laišką, kuriame prašo jį atsakyti į klausimus, susijusius su meno ir politikos, ekonomikos santykiais ("Kas jūsų nuomone sieja politiką ir meną?", "Ar gali menas būti naudingas valstybei?" etc). Gautus atsakymus Ch.Jankowskis panaudojo erdvinei instaliacijai. Tokiu būdu kūrinio autorius į meninį veiksmą įtraukė valstybės vadovą, paskatino jį (jo aplinkos žmones) apmąstyti bei apibrėžti meno ir politikos santykį.

Tarptautinė politika

Naujas meno kalbėjimo apie politiką, politinių idėjų sugestijavimo galimybes atskleidžia menininkų Christo ir Jeanne-Claude darbai, kuriais jie įsiterpia į kasdienio žmonių gyvenimo aplinką ir taip provokuoja aktyvų suvokėjo (praeivio) santykį su meno kūriniu. Kaip pripažįsta Christo, svarbi jų kūrybos proceso dalis – pasiruošimas projektams. Dėl didelio projektų masto vykdavo nuolatinis bendravimas su gyventojais, teisininkais, valdžios ir kitų struktūrų atstovais. Kiekvienas projektas dar iki jo įgyvendinimo tapdavo aktualiu visuomenės įvykiu ir žiniasklaidos susidomėjimo objektu.

Tarptautinės politikos temai aktualus Christo ir Jeanne-Claude projektas suvynioti Vokietijos Reichstagą. Jis įgyvendintas 1995 m., praėjus daugiau nei dešimtmečiui po inicijavimo, griuvus "geležinei uždangai", kurios kontekste projektas buvo inicijuotas. Kaip teigia Christo, Reichstagas – Vokietijos demokratijos simbolis, jo vengė tiek nacių, tiek ir sovietinė valdžia. Nors pastatas buvo Rytų Berlyno pusėje, jis buvo Federacinės Respublikos dispozicijoje. Projektui įgyvendinti reikėjo rusų, vokiečių, prancūzų ir anglų sutikimo. Valdžių atstovai į projektą žiūrėjo atsargiai ir neigiamai, vertino jį kaip drastišką politinį iššūkį. Tai išprovokavo naują projekto interpretaciją, kurios nebuvo iššaukęs nė vienas ankstesnis Christo ir Jeanne-Claude projektas. Kaip pastebėjo Sylvere Lotringer, Reichstago suvyniojimas gali prisidėti prie dviejų pasaulių santykių kristalizacijos. Christo politikų baimę vadina jų pačių vaizduotės produktu. Pasak menininko, projekto įgyvendinimas paskatinsiąs komunikaciją tarp priešiškų politinių stovyklų atstovų, įvairių jų institucijų ir visiems išeisiąs į naudą. Christo įžvelgia unikalią projekto savybę: meno kūrinį galės apmąstyti tuo pačiu metu Rytų ir Vakarų Vokietija.

Nors projektas taip ir liko neįgyvendintas iki šaltojo karo pabaigos, jis išprovokavo tarpusavyje konfliktuojančių šalių institucijų bendravimą, kaip to ir tikėjosi Christo. Šalių atstovai turėjo galimybę stebėti, koks yra vienų ar kitų požiūris į meną, į demokratiją (vokiečiai galbūt bijojo įžeisti atskirtųjų tautiečių jausmus, sovietai dar baidėsi bet kokios užuominos apie demokratiją). Nors svarbiausia tai, kad politinį atspalvį turintis, bet vis dėlto meno projektas sukėlė aktyvią politikų (net šalių vadovų) reakciją. Tai dar kartą parodė, kad meno pasaulio įvykis gali būti reikšmingas realiam politiniam gyvenimui.

______________________

* šiuolaikinio meno puslapis

** Čia konceptualiojo meno sąvoka vartojama plačiaja prasme. Ji žymi XX a. meno kūrinius, kuriuose idėjos ir reikšmės svarbesnės už formas ir medžiagas, o kūrinio egzistavimui labai reikšmingas suvokėjo vaidmuo.

Puslapį rengia Linas Kranauskas (linas@ore.lt)

 

Skaitytojų vertinimai


17648. Didelis Liutas2005-07-11 23:31
Manau, kad tarp meno ir politikos isties yra labai daug bendro. Ir vienur, ir kitur vyrauja politiskai neispruse zmones. Politikoje egzistuoja permanentine itampa tarp Zodzio (pagarbos Argumentui, Teorinio išsilavinimo, Meiles politikos tikrovei pazinimo siekiui ir pan.) ir Galios. Menininkai, deja, neretai pasiklysta tankiose politikos dziunglese, ieskodami politines jegos, bet ne isminties. Gerai, kad jie "demaskuoja galios struktūras", bet blogai tai, kad jie tai daro patys "siekdami galios". Taip vėl pasineriama į visokiausių ideologijų sūkurį. Ideologai (kas jie bebūtų, menininkai ar politikai) nesiekia tikrovės pažinimo (na, ir kas, kad žmogus bejėgis pilnai ji pasiekti), o sąmoningai ją kraipo (neva konstruoja), tyciojasi is jos ir tokiu budu gauna dideli, bet netikra pasitenkinima. Sia prasme ir visokie menininkai-pijarscikai, ir menininkai-"revoliucionieriai" krautini i viena bendra katila. Galios pajuoka yra gerai, Galios svaigulys yra blogai. Klausimas tik vienas, ar galima galios pajuoka be galios svaigulio potyrio? Ir kam tie menininkai isvis eina i viesuma? Sedetu ir kurtu uzsidare, o savo darbus rodytu tik artimiems draugams. Bet ne, jie nori pasirodyti ir parodyti save, su atseit kilniu tikslu sviesti visuomene. Sitas noras apsimestinis, kadangi jie puikiai zino, kad buka visuomene vis tiek ju nesupras ir negali suprasti. Tikras menas turi buti grynai ezoterinis menas. Valstybes (kaip visuomenes suvereniteto) remiamamas menas apskritai yra didziausias nesusipratimas. O ir siaip tik menininku sektos turetu remti pacios save. Vienintele galbut isimtis - meno mokyklos - ju turi buti daugiau, kad zmones galetu laisvai ir prieinamai igyti bendrus meno amato pagrindus, bet jokiu budu ne ideologiniu ziniu. O muziejus kaip ir viesus meno renginius reikia paties meno labui uzdrausti. Isivaizduoju, kaip menas suzydetu, jei butu priverstas uzsisklesti savyje. O dabar... Viesa tiesa nereikalinga. Tokios paprasciausiai nebuna.

17649. Men`as2005-07-12 00:30
Didelis Liute, o kas pasake, kad menininkai nori/eina i viesuma? Viesuma atsiranda pati savaime - tai kuryba palydintis faktas, o ne "nesuprantamas noras". Kurti sau? I stalciu? I palepe? Tai fikcija - stalciu vis tiek kas nors atidarys, palepe isnarsys... Kitas dalykas, kad lipti ant scenos ir pijarinti tampa socialia butinybe. Bet tokia jau ta "rinkos ekonomika".

17696. t2005-07-13 01:27
visai nieko straipsnis. o ir tu ,d.liute, idomiai uzlankstei:)

17760. Takas2005-07-15 22:31
ezoterinis menas nera menas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
2:10:23 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba