Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-08 nr. 3056

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALBINAS GALINIS20
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• Zigmas Vitkus.
KANIBALIZMAS, RAGANAVIMAS IR MAFIJA POSTSOVIETINIAME PASAULYJE
2
• Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS

KNYGOS 
• Donata Mitaitė.
MONOGRAFIJA APIE RAŠANČIĄ AKTORĘ
• Dalia O.Černiauskaitė.
STEBUKLAI IR KASDIENYBĖ M.ZINGERIO ROMANE "SEZONAS SU ŠOKĖJA"
• Neringa Mikalauskienė.
AR GERAI PASIŪTAS MOKSLINĖS FANTASTIKOS IDĖJŲ MENINIS DRABUŽIS?
2
• ŠIAULIAI: PROVINCIJOS MIESTAS PALATVIJYJE1
• DINGUSIOJI NAKTYJE3
• MIRTIS SVETIMAME KRAŠTE
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
NENUSPĖJAMAS CHAMELEONAS CHICKAS COREA
9

DAILĖ 
• Jūratė Stauskaitė.
LIETUVIŲ MENAS PAGAL PONĄ K.
8

TEATRAS 
• RUDENĮ VĖL UŽKAUKS "SIRENOS"1
• VILNIAUS MAŽOJO TEATRO NAUJIENOS

PAVELDAS 
• Jūratė Senvaitienė.
RESTAURUOTAS ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS MADONOS PAVEIKSLAS
1

MENO DIS/KURSE* 
• Milda Laužikaitė.
MENAS IR POLITIKA: KADA IR KIEK
4

LITERATŪRA 
• Lukas Miknevičius.
LITERATŪRON ŽENGTE MARŠ!
29

POEZIJA 
• MINDAUGAS LAUKYS4
• INGA VAIČIULIONYTĖ14
• LIDIJA ŠIMKUTĖ18

PROZA 
 Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
3
• Mari Poisson.
TREČIASIS GYVENIMAS
1

VERTIMAI 
• Alejandro Ferrero.
KAFKAMORFOZĖ
4
• KERRY SHAWN KEYS1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Aušra Matulevičiūtė.
EMIGRANTAI
7
• Ramūnas Čičelis.
REPAVIMAS – POEZIJOS SKAITYMO BŪDAS?
4

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
VAN MORRISONO BOMBA: VIDUTINYBEI – NE
30

KRONIKA 
• DIDYSIS IR MAŽASIS
• Laima Pacevičienė.
PABERŽĖS STEBUKLAS
• Thierry Quénum.
EUROPOS PORTRETAS. KAUNAS
• VILNIAUS KULTŪROS VIZIJOS
• ĮTEIKTA KARALIENĖS MORTOS PREMIJA3
• ONUTĖS NARBUTAITĖS SĖKMĖ1
• ISTORINĖS KELIONĖS

SKELBIMAI 
• PRIIMAMOS FILMŲ GAMYBOS PARAIŠKOS

DE PROFUNDIS 
• EUROVIZINIS SINDROMAS5

PROZA

GREITKELIS PER ATLANTĄ

Edita Nazaraitė

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia 3055 numeryje

Viešbučio kavinukėje, prie pigaus, formaika apklijuoto staliuko Nikolas sėdėjo labai įsitempęs ir stropiai pozavo Atidei. Egiptiečio dar niekas nebuvo piešęs, ir jis negailėjo kavos bei skanių, burnoje tirpstančių graikiškų pyragėlių su ožkos pieno varške ir špinatais.

– Kodėl iš Egipto atvažiavai čia? – paklausė Atidė.

– Buvo bėdos su darbu. Čia geriau.

– Aaaaaaaaaaaa, – nutęsė Atidė su nežinios gaidele, nes bedarbystė jai buvo nepažįstama.

– Tavęs laukia nuostabus gyvenimas Amerikoje! Pamatysi, kai vėl atvažiuosi aplankyti Graikijos, turėsi mašiną, namą, pinigų! – Nikolas atsiduso ir ilgesingai žvilgtelėjo pro stiklo vitriną į siaurą, šešėliais užlietą gatvę, tik virš stogo briaunos pylėsi vidudienio šviesa.

Atidei Nikolo ilgesys pasirodė keistas. Ji visiškai nesvajojo apie mašinas, juolab namus, na, pinigai, rodės, savaime suprantami, nes ji dirbs, o už darbą pinigus privalai gauti, jokia čia kieno malonė, tačiau per kažkokias neaiškias miglas ji matė save kažkur Niujorke, palėpėje piešiančią, rašančią, skaitančią kokias tik panorėjusi knygas, besiklausančią muzikos, galbūt – ir su katinėliu pašonėje.

Į kavinukę įšoko Halina, laibutė ir jau žilų plaukų turinti Atidės kambario draugė. Halina dar neturėjo keturiasdešimties, buvo išsiskyrusi su vyru ir Lenkijoje palikusi paauglę dukrą, kurią svajojo parsigabenti į Kanadą ir apie kurią kalbėjo dieną naktį. Atidė jos dukros portretą nupiešė iš nuotraukos ir gavo už tai kosmetikos bei kuriam laikui padėvėti Halinos dukrai nupirktą švarkelį. Halina nemokėjo angliškai, o Atidė mokėjo rusų, lenkų kalbas, tad bendravimas joms keblumų nekėlė. Halina kvietė Atidę kartu švęsti kažkokios politinės lenkų šventės.

– Gerai, tik užsuksiu dar į Jungtinių Tautų graikų būstinę, nes ten žadėjo, kad galėsiu paskambinti į Lietuvą, namo, – pasakė Atidė ir, atsisveikinusi su savo modeliu iš Egipto, išniro į painias Atėnų gatves.

Jungtinių Tautų įstaigoje Atidei teko lankytis su savo asmens sargybiniu, kai tarybinės ambasados atstovai primygtinai reikalavo jų tarpininkavimo ir susitikimo su Atide. To lemiamo pokalbio Atidė atsisakė. Tarpininkaujantis graikas buvo be galo lipšnus, vaišino cigaretėmis ir pasiūlė Atidei ateiti kurį šeštadienį, kai įstaigoje nėra žmonių, bei pasinaudoti telefonu už dyką.

– Juk nori pakalbėti su mama? – jau pažįstama lapino gaidele užtraukė graikas.

Kuri dukra nenori pakalbėti su mama?

– Galėčiau paskambinti tetai.

– Ne tėvams?

– Neturiu tėvų. Statė namą ir užsimušė statybinių medžiagų pilname sunkvežimyje.

– Tai ateik tada skambtelti tetai.

***

Atidė buvo įsitikinusi, kad saulės šviesa yra pats puikiausias antidepresantas, kad, be perstogės maudantis saulės spinduliuose ir tiesiog tirpstant karštyje, neįmanoma liūdėti, net ir labai stengiantis. Viskas, o viskas, be jokios išimties, atrodo spalvota ir linksma, net gausybė šiukšlių gatvėse. Net dulkės ant gėlių, net benamiai šunys ir katinai, net apdžiūvusios palmės, sausa žolė, pilki akmenys, purvini autobusai, seni ir nauji automobiliai, parduotuvių vitrinos, lauko kavinių lietsargiai, o greičiau – saulėsargiai, net skurdas šalia saulėje besimaudančios prabangos atrodė linksmai.

Minios žmonių plaukė šaligatviais, Atėnuose visada pilna turistų. Atidė yrėsi Jungtinių Tautų graikų skyriaus pastato link, kai netikėtai tarp dviejų namų paralelinėje gatvėje pamatė ta pačia kryptimi lėtai šliuožiantį limuziną. Juodas, saulėje žvilgantis limuzinas it koks ryklys neskubėdamas plaukė įkaitusiu asfaltu. Automobilio priekyje plevėsavo dvi raudonos vėliavėlės. Atidei pakirto kojas. Ji jau nebeturėjo asmens apsaugos, tik pabėgėlės dokumentus, ir per keturis laisvės mėnesius buvo galutinai pamiršusi tykojančius pavojus. Atidė akimoju apsisuko ir pasileido bėgti, keikdama save už prarastą budrumą ir prisiekinėdama sau niekuomet nebesusigundyti įtartinomis privilegijomis.

***

Vyninėje kirbėjo gausybė žmonių, iš milžiniškų medinių statinių kaip upeliai liejosi įvairiausi vynai ir vermutai, o svarbiausia – visa buvo pigu, pigu! Atidė ir Džonatanas prisipildė du galingus butelius ir patraukė Akropolio papėdėn. Amfiteatre kažkas koncertavo, ir maloni muzika liejosi į prikaitintą tamsą taip pat gausiai, kaip ir vynas. Ir taip pat svaiginamai. Regis, Atėnuose vyko nesibaigianti nakties šventė, o Akropolis, kaip koks vaiduoklis laivas, užstrigęs ant kalno, vis keitė spalvas iš raudonos į mėlyną, iš mėlynos į žalią, vėliau baltą, geltoną, purpurinę. Žvaigždžių per smogą nesimatė, bet jų ir nereikėjo, nes siaurutėlaitės, vingiuotos senamiesčio gatvikės tviskėte tviskėjo šviesomis, sklindančiomis iš parduotuvių vitrinų, kavinukių, restoranėlių, užeigų. Visur grojo uždeganti graikiška muzika, ir Atidei visą laiką norėjosi šokti.

Senyvas graikas su gyvų gėlių puokštele, užkišta už kepurės, į duonos papločius vyniojo keptą mėsą, pylė ant mėsos smulkiai supjaustytus šviežius pomidorus ir svogūnus, paskanindamas agurkų, česnako ir jogurto padažu. Muzika, šviesos, skaniausi kvapai liejosi į nepakartojamą harmoniją, kuri tikriausiai be jokių dvejonių gali būti pavadinta vieno vakaro laime.

Jureką Atidė praminė Džonatanu, nes jis kažkodėl priminė jai Livingstono Džonataną Žuvėdrą, nors, antra vertus, Jurekas buvo visiškai nepanašus į paukštį, veikiau į meškiną, pabėgusį iš Lenkijos girių. Tačiau su dailininkų asociacijomis Jurekas neketino ginčytis ir dėl pravardės neprieštaravo. Džonatanas buvo tas pats vyrukas su barzdele, kurį Atidė pastebėjo didžiausio išgyvenimo metu – kai mėgino pasislėpti nuo galingos imperijos persekiotojų.

Kalnelis priešais Akropolį buvo mėgstama vieta svajoti, gerti vyną ir bučiuotis. Visas miestas matėsi, lyg būtų ant kokio stebukladario delno, apačioj zujo mašinos ir linksmi turistai bei dar linksmesni atėniečiai, gyvenimas virė dieną naktį, ir ateities niekaip negalėjo atrodyti prasčiau negu tai, kas vyko dabar. Atidė klausėsi Džonatano pasakojimų apie Niujorką, kur jam jau teko dirbti ir gyventi, pusiau tikėdama, pusiau ne, apie sunkius naujakurių kelius, gėrė vyną iki išnaktų ir ėjo laikinų namų link nė kiek ne mažiau šurmuliuojančiomis siauromis gatvelėmis, kur restoranėliuose jau gerokai įsismaginę graikai kaip pasiutę kūlė lėkštes į grindis ir šoko ant baltutėlaičių šukių.

***

Atidė gulėjo upėje ant didžiulio plokščio akmens, netoli kranto. Ant gretimo kaitinosi Kristė, o Potomako vandenys vis skubėjo, skubėjo, skubėjo, keldami vos ausimi pagaunamą gaudimą, mat ne taip toli ramūs vandenys susiduria su baisia uolų ir akmenų maišalyne, griūva, verda, šnypščia, rangosi ir į miltus sumala visa, kas į tuos šiurpius verpetus pakliūva, bet jau tolėliau, prie Džordžtauno ir liūdnai pagarsėjusio Votergeito komplekso, apsiramina ir į Aleksandrijos pusę plaukia nutaisę taikingiausios pasaulyje upės veidą.

Ant upės akmenų jiedvi tylėdamos gulėjo gal jau geras tris valandas. Atidė vis pagalvodavo, kad taip ilgai tyloj gali mąstyti vienuolikametė mergaitė, pagalvodavo tik iš smalsumo, bet niekad Kristės nekamantinėjo, jei toji pati neprabildavo. Dažniausiai Kristė parašydavo Atidei laiškelį ir pakišdavo po pagalve vakare, prieš pat miegą. Kai laiškelis būdavo perskaitytas ir eilinė šachmatų partija sulošta, jiedvi atsibučiuodavo ir sumigdavo. Džonatanas ištisom savaitėm nebūdavo namie, tebedirbo tolimųjų reisų sunkvežimio vairuotoju, taigi visi trys susibėgdavo retai, laisvas dienas dažniausiai praleisdama su savo pažįstama dailininkų porele iš Rumunijos.

Nors ir nemažai metų pragyvenus galingosios valstybės sostinės priemiesčiuose, Atidę nepaliaujamai kasmet vis naujai stebindavo agresyvi Virdžinijos žaluma. Žaluma, kuri vasaros metu užgoždavo visas spalvas; augalijos tirštas žalumas buvo toks visa apimantis, kad, regis, dusindavo viską aplinkui, dargi susimokęs su klaikia, nuo Atlanto atšliaužiančia drėgme. Tas drėgnas žalumas stumte stūmė į tingią, lipnią apatiją, ir Atidei verdantis sostinės gyvenimas atrodė bereikšmis, lyginant su kolosalia žalia lapija ir milžiniško aukštumo medžiais. Gausybė bronzinių didvyrių skulptūrų gaivinosi miesto aikštėse daugybės fontanų vėsoje, voromis ropinėjo iš viso pasaulio atvažiavę turistai, o virtinės korespondentų nelyg debesys musių zujo prie valstybinių pastatų ir persekiojo savo aukas tartum kokie viduramžių inkvizitoriai – informacijos laikai.

Atidei atrodė, kad katalikybė pasauliui davė neįkainojamą dovaną – galimybę gyventi su nuodėme, tačiau puritonų įkurtame krašte nuodėmei nei susitaikymui su ja vietos nebuvo, ir linčas, senovinis ar modernus, buvo mėgstamiausias pasismaginimas.

Skamba panašiai: inkvizitoriai – informatoriai…

Atidė prisiminė parduotuvę, kurios vitrinoje stovintys visi dvidešimt septyni televizoriai rodė tą patį: televizijos korespondentai su trykšte trykštančiu plebėjišku pasitenkinimu pranešinėjo, jų nuomone, svarbiausias dienos naujienas. Šalis, kaip ir visada, buvo pasidalinusi į dvi stovyklas – smerkiančią ir teisinančią prezidento Klintono nuotykius istoriniuose krašto rūmuose, o Atidei nebuvo jokio noro angažuotis, nes, jos supratimu, atsitiko, kas atsitiko, ir joks lojimas nieko nebepakeis. Prezidento melagystės Atidei neimponavo: nei jis pirmas, nei jis paskutinis. Visi žmonės meluoja, antraip moralinės nuostatos, kurių moko religijos, būtų iš viso nereikalingos. Žinoma, Klintonas, kaip ir dauguma vyrų, pasielgė kiauliškai, tačiau ar tai tokia jau didelė naujiena, dėl kurios verta gaišti tiek brangaus valstybininkų, o svarbiausia – sunkiai dirbančių eilinių piliečių laiko, kad valstybininkai galėtų taip neatsakingai švaistyti visiems priklausančias lėšas? Atidę kur kas labiau stulbino naujienų prioritetai, na, kad ir neištesėti politikų pažadai. Juk netesėtas pažadas yra taip pat melas, dar blogiau – tai viešas melas. Klintonas pažadėjo rinkėjams įvesti universalią sveikatos draudą visiems amerikiečiams, nes arti penkiasdešimties milijonų dirbančių šalies piliečių egzistavo iš vis be jokios sveikatos apsaugos, dėl to dažnai prarasdavo viso gyvenimo santaupas, namus ir net verslus. Tačiau tokios viešos melagystės nedomino nei žiniasklaidos, nei netgi pačių piliečių. Tai buvo tikra demokratijos mistika.

Iš pradžių nuolatiniai ginčai ir ėdimasis žiniasklaidoje Atidę linksmino, tai buvo panašu į makabriškas žaidynes: kas greičiau, kas gudriau, kas baisiau, kas nuogiau, kas kvailiau. Debatininkai niekada neklausydavo savo pašnekovų ir pildavo monologus nežmoniška greitakalbe, kad tik kuo daugiau žodžių pažertų, tarsi nuo žodžių gausumo priklausytų jų nuomonės svarumas, kaip kokiose žodžių žėrimo lenktynėse: pokalbiai tapdavo dviem pakaitomis pristatomais monologais, ir nė viena diskusija nepasibaigdavo kad ir pačia nereikšmingiausia išvada. Išvadas pasidarydavo patys žiūrovai, išjungę televizorius ir nuėję miegoti. Laidų vedėjai, pakloję daugybę pinigų plastinėms operacijoms ir dantų kosmetikai, niekad nesendavo ir papuošdavo apsilojimo seansus žavingiausiomis žurnalinėmis šypsenomis. Kai kurie savo kerinčias šypsenas it puošnias povo uodegas išskleisdavo net pranešinėdami apie žmogžudystes ir išžaginimus bei masines žūtis tolimuose planetos kampeliuose. Ilgainiui tačiau Atidei pabodo turgaus kultūra, ir galiausiai ji persimetė į kanalus, kur buvo rodomas gyvūnijos pasaulis arba namų ūkio darbai: vyrai ir moterys statė naujus namukus, remontavo senus, sodino gėles ir krūmus, puošė, gražino aplinką, virė valgyti ir viso to mokė savo žiūrovus. Atidė nusprendė, kad tai – tikrieji tylieji darbininkai, ant kurių nugarų laikosi šis margaspalvis, turtingas kraštas.

Abu Potomako upės krantai buvo įrėminti galingu, neperžengiamu ir neperžvelgiamu žalumos mūru, ir į akmenis įsigraužusi šiluma kaitino Atidei nugarą, bet ūmai ji žvilgtelėjo į laikrodį ir pašoko.

– Kriste, lekiam, pavėluosim į galeriją.

Abi nušokčiojo upės akmenimis nelyg kalnų ožkos į krantą ir prapuolė majestotiškoje Virdžinijos lapijoje.

B.d.

 

Skaitytojų vertinimai


17635. Korra2005-07-11 19:09
Bravo. Lauksiu tęsinio.

17762. zora2005-07-16 10:58
hm, kvepia nemokytu shudu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
2:10:22 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba