Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-08 nr. 3056

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALBINAS GALINIS20
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• Zigmas Vitkus.
KANIBALIZMAS, RAGANAVIMAS IR MAFIJA POSTSOVIETINIAME PASAULYJE
2
• Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS

KNYGOS 
• Donata Mitaitė.
MONOGRAFIJA APIE RAŠANČIĄ AKTORĘ
• Dalia O.Černiauskaitė.
STEBUKLAI IR KASDIENYBĖ M.ZINGERIO ROMANE "SEZONAS SU ŠOKĖJA"
• Neringa Mikalauskienė.
AR GERAI PASIŪTAS MOKSLINĖS FANTASTIKOS IDĖJŲ MENINIS DRABUŽIS?
2
• ŠIAULIAI: PROVINCIJOS MIESTAS PALATVIJYJE1
• DINGUSIOJI NAKTYJE3
• MIRTIS SVETIMAME KRAŠTE
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
NENUSPĖJAMAS CHAMELEONAS CHICKAS COREA
9

DAILĖ 
 Jūratė Stauskaitė.
LIETUVIŲ MENAS PAGAL PONĄ K.
8

TEATRAS 
• RUDENĮ VĖL UŽKAUKS "SIRENOS"1
• VILNIAUS MAŽOJO TEATRO NAUJIENOS

PAVELDAS 
• Jūratė Senvaitienė.
RESTAURUOTAS ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS MADONOS PAVEIKSLAS
1

MENO DIS/KURSE* 
• Milda Laužikaitė.
MENAS IR POLITIKA: KADA IR KIEK
4

LITERATŪRA 
• Lukas Miknevičius.
LITERATŪRON ŽENGTE MARŠ!
29

POEZIJA 
• MINDAUGAS LAUKYS4
• INGA VAIČIULIONYTĖ14
• LIDIJA ŠIMKUTĖ18

PROZA 
• Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
3
• Mari Poisson.
TREČIASIS GYVENIMAS
1

VERTIMAI 
• Alejandro Ferrero.
KAFKAMORFOZĖ
4
• KERRY SHAWN KEYS1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Aušra Matulevičiūtė.
EMIGRANTAI
7
• Ramūnas Čičelis.
REPAVIMAS – POEZIJOS SKAITYMO BŪDAS?
4

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
VAN MORRISONO BOMBA: VIDUTINYBEI – NE
30

KRONIKA 
• DIDYSIS IR MAŽASIS
• Laima Pacevičienė.
PABERŽĖS STEBUKLAS
• Thierry Quénum.
EUROPOS PORTRETAS. KAUNAS
• VILNIAUS KULTŪROS VIZIJOS
• ĮTEIKTA KARALIENĖS MORTOS PREMIJA3
• ONUTĖS NARBUTAITĖS SĖKMĖ1
• ISTORINĖS KELIONĖS

SKELBIMAI 
• PRIIMAMOS FILMŲ GAMYBOS PARAIŠKOS

DE PROFUNDIS 
• EUROVIZINIS SINDROMAS5

DAILĖ

LIETUVIŲ MENAS PAGAL PONĄ K.

Pirmieji itin subjektyvūs įspūdžiai

Jūratė Stauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Grytė Pintukaitė-Valečkienė. "Galia". 1999

Vaikštau po ŠMC pakylėta nuo žemės kokius 50 centimetrų. "Na, ir gabūs tie lietuviai", – darau išvadą gėrėdamasi kultūringu, švariu, pagarbiai pateikiamu menu, kuris, kaip skelbia rengėjai ir kuratorius, atspindi VISĄ nūnai egzistuojančių srovių bei pakraipų panoramą ir (be abejo) reprezentuoja pačius iškiliausius pastarojo laikotarpio kūrėjus. Nesigilindama į iškilumo ir įvairumo problematiką, juolab į "šiuolaikiškumo" ir "amžinųjų vertybių" santykį ekspozicijoje, jaučiuosi išties puikiai. Nors imk ir įsivaizduok, jog esi, tarkim, Luizianoje. Arba, skrendi kad ir į Londoną pasižvalgyti štai po tokią puikią menų panoramą. Viskas kaip prestižiškiausioje Europos moderniojo meno galerijoje (tendencijos ir problematika – taip pat). Pagaliau pasivijome ir galbūt pralenkėme Europą! Sakau nuoširdžiai, be ironijos, garbės žodis! Idėjos stiprios, atlikimas fundamentalus. Idealiai sutvarkytos erdvės, apšvietimas, garsai, nuotoliai. Autoriai pagaliau prisistato ne dviem trim darbeliais, o ištisomis personalijomis, kurios neleidžia suabejoti nė vieno pristatomojo kokybe.

Vos įžengusi į didžiąją salę, iškilmingai "pasisveikinu" – ir... "atsisveikinu" su A. Vaitkūnu (kaip gerai, kad jo pavardė čia dar neįrėminta juodu apvadu). Šalia – Benigna Kasparavičiūtė, nužengusi iš kitos Lietuvos, su kitaip skaudančia širdimi. Labai pradžiugina Džiugas. Pasitelkęs subtilią japonę Junko Igą, jis sutveria lietuvių mentalitetui sunkiai pasiekiamą estetiką, susiurbiančią savop švarią, šviesią, vaiskią idėją (videokūrinys "Vanduo"), kviečiančią nuolat grįžti. BŪTI. Tai nelabai dėkinga situacija jo kaimynystėje atsidūrusiam K.Šapokai, iš kurio "Sporto salės", tegul ir pretenzingai įvardintos, norisi tiesiog išeiti. Iškart. Stasio Eidrigevičiaus gurmanistinis ekshibicionizmas po nušvitusių Džiugo Katino reginių "gauna atlaidus". Tik pagalvoji sau, kad yra šalia tavęs pasaulyje žmonių, kuriuos gerai pažįsti, bučiuojiesi susitikęs gatvėje, o iš tiesų egzistuoji per šviesmečių nuotolius. Na, Cukermanas ir Jacovskis – "viskas aišku". "Klasė", ir tiek. Nuoširdžiai gėriuosi A.Griškevičiumi, ir nors šią jo kolekciją esu jau mačiusi, vis tiek malonu, kai susitinki su išeinančia "iš ribų" profesionalia fantazija, saiku, skoniu ir ... sveiku humoru.

Toliau: pasidžiaugiu keraminiais iškyšuliais iš kairės sienos, kurie nuteikia maloniai, nes parašyta, jog juos galima liesti. Todėl neliečiu ir pasuku į "kiemelį". Čia balta ir švaru. Nežinia, ar vertinti idėjos autorių R.Antinį, ar 34 mokinukus, atlikusius užduotį, ar ekspozicijos kūrėją. Bet smagu.

Beje, nuostabios, stilingos ir visaip meniškos R.Treigio fotografijos mesteli mintį, kad tai, ką matau, kur kas geriau už kokią nors grafiką ar tapybą (aišku, kaltas mano stereotipinis mąstymas). Fotografijos meno meniškumu dar labiau įsitikinu, sustingusi ties A.Lukio ciklais. Ypač ties "Pabaiga". "Duoda" vyrukas (pamanau labai altruistiškai).

Parodoje, aišku, neapsieinama be J.Mačiūno ir J.Meko, kurie" kaip gyvi" pasitinka mus ant savo žymiųjų kojūkų jau parodos prieigose, – kaip privaloma ne tik ŠMC, bet ir visos Lietuvos etiketė. Šio populiaraus įtaiso sušiuolaikintą variantą žaismingai atkartoja ir bepokštaujanti trijulė, šliaužinėjanti senamiesčio gatvėmis grandioziniu metaliniu "žaislu"; videokūrinio autorius – M.Tendzegolskis. (Dievaž, vaikinai, jei dar keliose parodose prisidenginėsite šiais "metrais", tai imsiu abejoti jūsų visavertiškumu.) Antrojo aukšto speckabinete – ne be jau minėtų aliuzijų į nekvestionuojamus autoritetus – ne tik mačiūniškai, bet ir meistriškai pažaidžia K.Grigaliūnas. Kaip visada taikliai. Bet vargu ar kuklus J.Čenkutės "Mekas veža" išlaiko rimtą parodos ir To kabineto svorį. Juolab kai šalia iš tikro "veža" S. Valius, A.Obscarkas ir V.Mockaitis su savo keistais stipriais ir (vos nepasakiau) vyriškais objektais. Objektams šioje parodoje sekasi. Pavyzdžiui, V.Mazūro "Lietaus gaudymas" ar A.Šlapiko "Paštas" (jau neskaitant grandiozinės V.Urbonavičiaus "Sąramos" geležinkelio stotyje) sujudina nacionalinio pasididžiavimo jausmą. Be to, man, kaip silpnai moteriškei, tokiais atvejais sukirba klausimas – kokiu būdu, kokiomis pastangomis (bei lėšomis) visai tai įmanoma įgyvendinti... Klausimas, aišku, baisiai primityvus ir rodo mano visišką nesusigaudymą šiuolaikinio meno mechanizmo sistemoje, nors nepasakyčiau, kad stiprių ir ne menkiau emocionalių efektų nebūtų galima pasiekti kad ir paprastoje stiklinėje, kurioje tikrą "audrą" ne tik vandenyje, bet ir mano jausmuose sukėlė J.Barilaitė. Prie emocionalesnių išgyvenimų pridėčiau ir itin konceptualiai sucementuotą (tiesiogine prasme) K.Venclovo "Biblioteką". Sunku būtų paaiškinti ryšį tarp šių vizualiniu atžvilgiu skirtingų reiškinių, bet jis egzistuoja, nes nuolat grįžtu prie jų. Kaip ir prie Džiugo "Vandens"... Tiek to... keliauju toliau.

R.Bartkevičių mėgstu ir šiaip. "Savo" salėje jis vėl tvoja "kuolu per galvą", bet čia pat klausiu, ar kuratorius iš tiesų įžvelgė esmines skirtybes, tarkim, tarp Vaitkūno ir Bartkevičiaus, ypač jei iš tiesų stengėsi parodyti kuo platesnę Lietuvos meno panoramą. Jį (keista) stipriai moteriškai papildo sienų grafikos specialistė E.Kuckaitė. Nieko neprikiši: originalu, drąsu, savo vietoje. Labiau prisikabintum prie maestro A.Savicko, kuris sulig metais palaimingai "vaikėja". Nežinau, ar tai į naudą, ar ne (menui, žinoma). Beje, šalia jo jaukiai ir kukliai įsitaisęs G.Palemonas Janonis meditatyviai sutaiko besusimaišančius mintijimus, ir galiu eiti toliau – kur... pasukusi link armonikos garsų, sklindančių iš kino salės, randu jaukiai "susilietuvinusį" V.Tarasovą. Šaunu! Tik bėda, kad "Kaziukui" pakiša koją prieš porą mėnesių toje pačioje vietoje matytas "aguonų laukas"... įkyriai, tiesiog prieš labai geranorišką mano valią, pakišdamas mintį apie konceptualaus meno liūdną viendieniškumą (o jei dar prisimintume M.Abakanovič ar...). Nei šiokį, nei tokį apmaudą iš dalies papildo ir S.Vaitiekūno (tikro idėjų ir užmojų titano) "Bon Voyage". Pradžioje tiesiog apstulbstu nuo didingo reginio, netikėtai ližėse atpažinusi krikštus. Bet po sekundės (matyt, dėl per daug lakios mano vaizduotės) išnyra... nepamirštama J.Gasiūno instaliacija "Pelenų sodas" (vėlgi kaip tyčia eksponuotas toje pat erdvėje), ir tuomet mintys nukrypsta maždaug tokia linkme – "na, ir šaunuolis gi tas Saulius – surink tu man tiek ližių! (Beje, o kur pats Gasiūnas su savo "dūmais"... ir be jų?) Jei nepamiršti užsukti prie tualeto, randi dar porą vaizdelių, iš kurių pažymėtinas G.Stulpino ir R.Šipalytės "LT tapatybė". Tiesiog gera, kai idėja ir forma išsyk susigiminiuoja ir patvirtina dar menų mokslo metais įkaltas tiesas. Stovi, stebiesi, įsižiūri.

Na, dabar, kilstelėjusi save dar kokiais 10 centimetrų, "skrendu" į "Arką". Šviesia ir atvira širdimi. Vildamasi pratęsti patirtą katarsį, pasuku rodyklės nurodyta kryptimi ir apsižvalgiusi (bei sutrikusi) kelis kartus pasitikrinu, ar TIKRAI pakliūvu į tą pačią parodą. Ekspozicija prasideda nuo, matyt, garsaus, bet iki šiol negirdėto (gal tik man) klaipėdiečio autoriaus A.Klemencovo. Pats kūrinys "Mano Japonija", nors ir pretenzingas, bet kultūringai sutvarkytas ir galėtų atstovauti bet kuriam autoriui, bet kuriai šaliai ir bet kuriai ekspozicijai. Tačiau ilgai nesusigaudau, kokiam menui kokybės, stilistikos ir žanro atžvilgiu atstovauja daugelis tekstilės, keramikos ir stiklo kūrinėlių, atklydusių čia atsitiktinai, beveik iš "Dailės salonų". Juolab kad vėliau, jau išėjusi iš "Arkos", atsitiktinai užsuku į stiklo parduotuvę, kurios prekės pribloškia mane formų ir meninių idėjų gausumu (rekomenduoju aplankyti).

Vadinamose grafikos salėse surandu vos penkis grafikus, turėjusius atspindėti nūdienos grafikos įvairovę. K.Vasiliūnui ir L.Šalčiūtei ten aiškiai trūksta oro. Jie lipte lipa nuo apsilupinėjusių sienų bei tarpulangių ir veržiasi į "Europa" kvepiančias ŠMC erdves (beje, jiems tikrai ten be vargo galima buvo rasti vietos). Kankinasi tarsi prikaltas prie sienos (tiesiogine prasme) ir E.Bžeskas, nors, atvirai kalbant, jo man nelabai gaila, nes, pirmiausia, labai diskutuotina jo priklausomybė grafikos pasauliui, o antra – tuos darbus bent jau aš mačiau gal kokiose keturiose parodose per pastaruosius ketverius metus, todėl jie jau aiškiai iškvėpuoti ne vien dėl iškvėpuoto "Arkos" oro...

Taupant elektrą, vos galima įžiūrėti ir puikias V. Ilčiuko nuotraukas (gerai, kad buvau jas anksčiau mačiusi "Vartų" galerijoje). Ir jau jokiu būdu "meniška prieblanda" nepritinka trims grafikams (B.Zokaitytei, R.Vėliuvienei ir K.Grigaliūnui), nežinia kokiu principu suburtiems į trijulę nejaukioje trečio aukšto "žarnoje", kur atsitiktinės kolekcijos įspūdį čia dar labiau paryškina 16 grigaliūnų "nutapetuota" siena. Vargu ar tai į naudą autoriui, kuris ir taip yra pristatomas net keliose kitose kvadrienalės pozicijose. Juolab kad visai be reikalo atslenka mintis apie galimą konjunktūrą. Ne paslaptis, jog autoriai buvo pristatomi kuratoriui labai nevienodomis aplinkybėmis: vieni privačiose dirbtuvėse (gal ir vakarėliuose), kiti bendrose skubotose peržiūrose, treti tik vaizdine medžiaga, o ketvirti iš viso neprisiminti. Turint omeny, jog p. Krzysztofas oficialiai prisipažino iki tol neturėjęs absoliučiai jokio supratimo apie lietuvių meną, tai toks visos Lietuvos meno pristatymo būdas, manding, diskutuotinas. Ir apskritai "Arkos" kolekcija – tarsi tradicinė "užribio kompanija", skubiai sukurpta keliems nesutilpusiems paramstyti. Kadangi pastoliai aiškiai silpni, išėjo taip, kaip savo darbą pavadino vienas rimtesnių "ramsčių" A.Čepas: "Sumaišyta". Neegzistuojanti šios ekspozicijos idėja primena gerai atpažįstamą metodiką – paskutiniu momentu bent iš dalies patenkinti neaprėpiamą nepatenkintųjų armiją. O kadangi organizatoriai šiek tiek išsigando susizgribę, jog įsismaginęs p. Krzystofas per porą apsilankymų Lietuvoje neaprėps visos lietuviško meno panoramos, tad apdairiai apsidraudė katalogu, kuriame pristatė bemaž visas tuo metu veikusias parodas veik visose Vilniaus galerijose, išvardindamai kiek galima daugiau ten dalyvaujančių menininkų pavardžių.

Antra vertus, kai kurie garbūs menininkai ir profesoriai "apsiramino", gavę galimybę būti pastebėti "čemodaniniame" autobusų stoties variante, kurio pagirtiną šviečiamąją misiją, mano galva, galėjo atlikti bet kurios vidurinės mokyklos sustiprinto piešimo būrelis... Beje, laimėjimu išties laikyčiau renginio socialius šviečiamuosius užmojus – vėjo malūnėlius oro uoste, menui atstovaujančius objektus geležinkelio stotyje, projektus dirbtuvėse, gatvėse, galerijose, visokiose prieigose, kaimo sodybose et cetera.

Gaila, dar nepatekau į geležinkelio stoties antrą aukštą (du bandymai buvo nesėkmingi, kaip ir mano noras įsigyti katalogą: jis tiesiog nebuvo pardavinėjamas). Bet žmonės kalba, kad ten dalyvaujantiems ypač pavyko. Mačiusieji sužavėti naujai atsivėrusia parodų erdve, S.Valiaus instaliacija, E.G.Bogdanienės veltiniais ir L.Lianzbergio "vėliavomis". Iš anksto esu linkusi nuomonei pritarti...

O iškiliausią įspūdį patyriau pabaigoje, Šv.Kotrynos bažnyčioje. Ten, dar kartą įkvėpiau natūralią jos "instaliacijų" didybę, kurios nenustelbė joks čia atklydęs meninis objektas. Mėgstantiems gryną orą buvo pravartu užsukti ir pas KAZĘ "Lietuvos aide"...

Taigi – įvykis įvyko. Įspūdingas. Įdomus. Reikalingas. Be to, tikrai laimingą padarėme bent jau vieną žmogų – kuratorių p. Krzysztofą Stanisławskį, kuris "Kultūros savaitėje" nuoširdžiai dėkojo likimui už išskirtinę galimybę patirti didžiausią savo gyvenimo atrakciją. Krikščioniškai pasidžiaukime. Tik reikėtų tiksliai pasakyti – ar tai pono K. subjektyvaus požiūrio į šiuolaikinį lietuvių meną ataskaita, ar savalaikis ir reikšmingas LDS užmojis – PIRMOJI LIETUVOS ŠIUOLAIKINĖS DAILĖS KVADRIENALĖ, kuri, kaip tvirtina visos reklamos, turėjo tikslą atspindėti kuo įvairiausią ir geriausios kokybės šiuolaikinį meną?

Jeigu norime tuo patikėti, tai, mano (ir daugybės kolegų) nuomone, geriausiųjų reikėtų ieškoti ne kas ketveri, bet kas dveji metai. Gal tada mūsų nacionalinio orumo neįžeistų kad ir tas faktas, jog tarptautinei "greitajai pagalbai" užmiršome pakuždėti Nacionalinių premijų laureatų pavardes. Galų gale supažindinti su jais bent jau kataloge, gal ir vietoj perdėm išsamaus autoriaus straipsnio apie… lenkų meną…

 

Skaitytojų vertinimai


17625. lika2005-07-11 14:51
,,lietuvių mentalitetui sunkiai pasiekiamą"!!!

17637. Klevas2005-07-11 19:14
Stauskaitė?

17640. gompa2005-07-11 20:25
labai prastas straipsnis. tiesiog labai prastas.

17701. atostogos2005-07-13 08:37
o kam tokia grazia vasara tas sunesimas i wilno is vis reikalingas -geriau vaziuokit pasimaudyt........

17721. Andersen.2005-07-13 18:40
Paukščių kiemo naujienos išgagentos pagyvenusios žąsies.

17735. saule karsta2005-07-14 15:16
Gal ********** sauleje perkaito.Gal pirmakart gyvenime gavo proga savo rasineli viesai atspausdinti ir gerokai persistenge.Butu kurkas idomiau jei L ir M sugebetu surasti koki rimta kompetetinga autoriu ,kuris isanalizuotu paroda,ir aptartu jos kontekste platesnes dailes tendencijas.Kas liecia paroda-as iziuriu ir ne visai geru daliku.Bet ,galu gale,geriau vaziuot pasimaudyt...

18048. žmogus iš autobuso2005-08-03 21:17
Andersen.Bravo!

25152. gerbiu Jūratę :-) 2006-04-14 15:54
Šaunuolė Stauskaite. Žmogus, formuojantis ir daug prisidėjęs prie lietuvių kultūros gyvenimo, neleidžiantis savo mokiniams pasiklysti tarp gražiai pateiktos tuštybės ir dėmesio vertų nepublikuojamų dalykų. Už tai mes Ją ir mylim.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
2:10:15 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba