Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-03-28 nr. 2943

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• TRUMPAI5
• REDAKCIJA KELIASI2
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• WIPO APDOVANOJIMAI
• SUSITIKIMAS "MALDŽIO" GALERIJOJE1

ESĖ 
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ24

POEZIJA 
• DARIUS POCEVIČIUS9

PROZA 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• CHARMSAS IR VAIKAI8
• mini esė.
LIUDAS GIRAITIS

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
APIE SUINTERESUOTUS IR NUOBODŽIAUJANČIUS POETUS
11

DATOS 
• Aloyzas Sušinskas.
PRISIMENANT STASIŲ BŪDAVĄ
1

KNYGOS 
• PASAKOJIMAI APIE GULBES23
• VISATA RIEŠUTO KEVALE6
• VILKO VALANDA
• NAUJOS KNYGOS3

JAUNIMO PUSLAPIS 
 Ieva Steponavičiūtė, VU Filologijos fakulteto Literatūros teorijos ir istorijos katedros doktorantė.
SOLVEJ BALLE IR JOS KNYGA "PAGAL ĮSTATYMĄ"
1

POKALBIAI 
• TAI NĖRA PAGRINDINĖ DUONA, TAI TIK DRUSKA

AKTYVIOS JUNGTYS 
• PAREIGYBĖS IR JŲ ĮDOMYBĖS1

DAILĖ 
• AR DIDŽIŲJŲ MEDŽIŲ PAŪKSMĖJE AUGA ŽOLĖ?
• Jurgita Ludavičienė.
PAVASARINIAI DŽIAUGSMAI
1
• APIE DAILININKĄ BEN SHAHNĄ

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
BERLYNAS - MUZIKOS MEKA
4

TEATRAS 
• THOMO BERNHARDO "ĮPROČIO JĖGA" NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE1
• Ridas Viskauskas.
PAVASARĮ TEATRE ŽENKLINA PREMJERŲ GAUSA
3
• RUSŲ DRAMOJE - JONO ARČIKAUSKO FANTAZIJOS PUOTA

NAUJI FILMAI 
• Kęstutis Rastenis.
KVAILIŲ NAMŲ METAFIZINĖ GELMĖ
4

KRONIKA 
• SUSITIKIMAS SU KOMPOZITORIUMI VYTAUTU BARKAUSKU
• PAVASARIO MUZIKA VISAGINE1
• Antraštės prasmės ieškokite straipsnio gale.
IEŠKOKITE AUTORIAUS!
1

LIETUVIAI SVETUR 
• LIETUVIAI SVETUR

IN MEMORIAM 
• JUOZAS ABARAVIČIUS

SKELBIMAI 
• LRS SKELBIA KONKURSĄ
• NAUJAS INTERNETINIS PUSLAPIS2
• YPAČ SPECIALUS SKELBIMAS2

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS
• DAR KARTĄ APIE ARKLIUS4

JAUNIMO PUSLAPIS

SOLVEJ BALLE IR JOS KNYGA "PAGAL ĮSTATYMĄ"

PAŽINTIS SU ŠIUOLAIKINE DANŲ AUTORE

Ieva Steponavičiūtė, VU Filologijos fakulteto Literatūros teorijos ir istorijos katedros doktorantė

[skaityti komentarus]

Neseniai vykusioje kasmetinėje Baltijos knygų mugėje buvo pristatyta šiuolaikinės danų autorės Solvej Balle knyga "Pagal įstatymą". Knygą išvertė Aurelija Remeikienė, o išleido leidykla "Alumnus". Tie, kas domisi danų literatūra, gali džiaugtis. Lietuviškai jau turime išleistus klasikų Henriko Pontoppidano, Johaneso V. Jenseno, Jenso Peterio Jacobseno, Karen Blixen kūrinius, neseniai knygynuose pasirodė dar mums nežinomos, tiesiogiai iš originalo išverstos Anderseno "Žiemos pasakos". Skaitome ir šiandieninių danų rašytojų, tokių kaip Leifas Panduro, Peteris Høegas, Michaelis Larsenas kūrinius. Dabar šį sąrašą papildė ir Danijoje labai populiarios rašytojos Solvej Balle vardas.

Solvej Balle yra gana jauna autorė. Ji gimė 1962 m, bet jau yra išleidusi ne vieną kritikų ir skaitytojų gerai įvertintą knygą. Ji, kaip ir visa eilė kitų jos kartos rašytojų, tokių kaip Kirstin Hamman, Kristina Hesselhold, Helle Helle yra baigusi taip vadinamą rašytojų mokyklą - vienintelę mokslo įstaigą Danijoje, rengiančią profesionalius rašytojus. Šią mokyklą, tapusią pagrindiniu eksperimentinės prozos forumu, 1987 metais įkūrė dabar jau miręs rašytojas ir mokslininkas Poulis Borumas.

Solvej Balle iš viso yra išleidusi 4 knygas. Tai du trumpų lyrinės prozos fragmentų rinkiniai "&" (1990) ir "Arba" (Eller, 1998) bei du didesnės apimties prozos kūriniai su labiau išplėtota fabula ir detalėmis. Visų pirma čia turime paminėti rašytojos debiutą, romaną "Lyros paukštis" (Lyrefugl), išleistą 1986-aisiais, kai Solvej Balle buvo vos 24-eri. Šiame romane pasakojama apie jauną moterį Frėją, kuri vienintelė išlieka gyva po lėktuvo katastrofos. Bangų išmesta į vieną negyvenamą Ramiojo vandenyno salą, praradusi atmintį, mergina turi išmokti gyventi iš naujo. Ji turi pakartoti kelią, kurį savo evoliucijoje patyrė žmogus, nuo elementarios kovos už išlikimą iki žodžių, kalbos bei savosios tapatybės atradimo. Tai savotiška moteriška Danielio Defoe "Robinzono Kruzo" parafrazė. Tik skirtingai nuo anglų klasiko, kurio kūrinio herojus išgyvena, sugebėdamas pritaikyti primityvioje aplinkoje civilizacijos pasiekimus, Frėja palaipsniui išmoksta aplinką perprasti, susigyventi su ja, tapti natūralia jos dalimi. "Lyros paukštyje" Solvej Balle subtiliai gilinasi į pasaulio dėsnius, ieško ryšių tarp kultūros ir gamtos, kūno ir kalbos, žmogaus ir likusio pasaulio, tuo pačiu kurdama įdomią, klasikiniais pasakojimo principais kuriamą istoriją.

Šie bruožai turbūt ir tapo vienu esminių Solvej Balles kūrybos požymių - filosofinis turinys ir įdomi intriga, rišlus pasakojimas, kurį malonu skaityti. Tačiau reikėtų pridurti, kad nors turinys ir filosofinis, Balles knygose įkyraus filosofavimo nėra, tiesiog autorė per veikėjų likimus iškelia tam tikras problemas ir klausimus, o juos spręsti palieka skaitytojui.

"Pagal įstatymą" - knyga, priklausanti antrajai rašytojos kūrinių grupei, Danijoje išėjo 1993 metais. Už šią knygą autorei buvo suteikta Valstybės meno fondo premija, labai greitai leidybos teisės buvo parduotos įvairiose užsienio šalyse: išversta į anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, norvegų, olandų bei dar keletą kitų kalbų. Šį sąrašą šiandien papildo ir lietuvių kalba.

Pati autorė tarsi sąmoningai vengia duoti savąjį žanro apibrėžimą, pasirenka neutralią paantraštę "Keturi pasakojimai apie žmogų". Anot vienų kritikų, tai keturių dalių romanas, netgi "naujasis romanas", t.y. savo estetika artimas tokių autorių kaip Alaino Robbe-Grillet, Maurice`o Blanchot ar Nathalie Sarraute kūriniams. Kiti kritikai (tokių daugiausia) linkę manyti, kad "Pagal įstatymą" sudarytas iš 4 novelių, kurių kiekvienoje parodoma trumpa pagrindinio veikėjo gyvenimo atkarpa bei jam nutinkantis svarbus įvykis.

Kaip ten bebūtų, aišku yra, kad atskiros šios knygos dalys yra sukomponuotos į organinę visumą ir jas sieja visa eilė bendrų gijų. Visų pirma, kiekvieno šių pasakojimų pradžioje pateikiama įstatymo arba gamtos dėsnio formuluotė, tai paaiškina ir knygos pavadinimo pasirinkimą. (Beje, daniškai, kaip ir daugelyje kitų kalbų, pvz., anglų, vokiečių ar rusų, sąvokos "dėsnis" ir "įstatymas" įvardijamos tuo pačiu žodžiu). Pirmojo pasakojimo pradžioje cituojamas įstatymas dėl mirties priežasčių tyrimo ir autopsijos, antrojo - Senojo testamento Mozės įstatymas, tas, kuriame kalbama apie žalos atlyginimą "dantis už dantį, akis už akį", trečiasis ir ketvirtasis pasakojimai pradedami gamtos dėsnių - Galilėjaus krintančių kūnų dėsnio bei Antrojo termodinamikos dėsnio - apibrėžimais. Kiekvienas iš keturių pasakojimų yra savotiška šių įstatymų ar dėsnių iliustracija ar paneigimas. Visų šių įstatymų formuluotėse yra žodis "kūnas", šis žodis nepaprastai dažnai minimas ir labai detaliai vaizduojamas visose istorijose. Mes stebime kūną, kuriam atliekama autopsija, kūną, netikėtai krentantį stoties perone ir miesto gatvėse, kūną, sušąlantį į ledą. Solvej Balle - ne vienintelė danų autorė, skirianti ypatingą dėmesį žmogaus fiziologijai. Ši tendencija labai ryški paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio danų literatūroje. Kartais šį reiškinį mėginama aiškinti tuo, kad mūsų nuolat kintančiame pasaulyje, kai nyksta tradicijos, griūva ideologijos, netenka savo reikšmės religija ir maišosi kultūros, žmogaus kūnas išlieka vieninteliu pastoviu dalyku, suteikiančiu stabilumo jausmą.

Dar vienas bendras keturių pasakojimų elementas yra kelionės ir ieškojimo motyvai. Herojai, genami vienos juos užvaldžiusios minties, keliauja iš vietos į vietą, įveikdami šalių ir kontinentų ribas. Veiksmas kilnojasi iš Kvebeko į Stokholmą, iš Bazelio į Barseloną, iš Kopenhagos į Sietlą. Nors veikėjų likimai ir tikslai skirtingi, kiekvienas ieško to, kas leistų atskleisti didžiąją gyvenimo paslaptį. Pirmojo ir paskutiniojo pasakojimo pagrindiniai veikėjai žmogaus esmės ieško fizinėje, gamtinėje plotmėje, jo kūne. Biochemikas Nikolas S. svajoja rasti žmogaus smegenyse cheminę medžiagą, kuri paaiškintų, kodėl žmogus sugeba judėti būdamas vertikalioje padėtyje, ir taip dar kartą įrodytų žmogaus išskirtinumą iš likusio pasaulio. Skulptorės Aletės V., lipdančios iš gipso žmonių veido kaukes, tikslas priešingas. Ji nenori būti kitokia nei jos aplinka, ją supantys daiktai. Ji ieško būdų išvengti savo kūno irimo po mirties, įrodančio žmogaus netobulumą, o siekia pavirsti daiktu tarp daiktų. Antrojo ir trečiojo pasakojimo herojams žmogaus egzistencijos esmė - tai jo socialinė ir emocinė būtis. Tanja L., ieško skausmo, ji nori patirti tai, ką dėl jos patyrė kitas žmogus. Renė G., matematikas, svajoja būti nepastebimu, atsisakyti bet kokio valios pasireiškimo ir savo egzistenciją prilyginti nuliui.

Visų keturių istorijų herojų charakteriai yra gana schematiniai, be pscihologinės motyvacijos. Autorė nesistengia perteikti jų dvasinės būsenos ar nuotaikos, greičiau registruoja tai, ką jie daro, sako ar mato, tiesa, jų mintys atskleidžiamos. Personažai vadinami vardu ir pirmąja pavardės raide: Nikolas S., Tanja L., Renė G., Aletė V. Čia galima įžvelgti tam tikrų aliuzijų į Franco Kafkos kūrybą, ypač į "Procesą" ir jo personažą Jozefą K. Beje, vienas iš fragmentų, kuriuos Kafka norėjo įtraukti į "Procesą", o vėliau buvo išleistas atskira novele rinkinyje "Kaimo daktaras", vadinosi "Priešais įstatymą" ("Vor dem Gesetz"). Iš tiesų, Solvej Balles knygos pavadinimas skamba panašiai, visgi absurdas knygoje "Prieš įstatymą" yra kitoks nei Kafkos. Kafkos kūrinių veikėjai susiduria su absurdu iš šalies. Jie egzistuoja į sapną panašiame pasaulyje, kuriame tam tikros aplinkybės ir detalės yra atpažįstamos, kasdieniškos, bet sudarkomi to pasaulio tarpusavio ryšiai ir tas pasaulis tampa priešišku. Herojus nepajėgus su tuo pasauliu kovoti ir yra iš anksto pasmerktas pralaimėti. Tuo tarpu Solvej Balles knygoje veikėjus supanti aplinka nėra nei beprotiška, nei priešiška. Atvirkščiai, ji netgi labai atpažįstama ir konkreti. Tai Paryžiaus kavinės, Bazelio traukinių stotis, Barselonos gatvės ar žalvariniai Kvebeko namų stogai, ten vykstantis gyvenimas panašus kaip mūsų kasdienybėje. Absurdiški čia gali pasirodyti patys personažų tikslai, kaip, pvz., Tanjos L. pasiryžimas rasti skausmą. Labai keistas atrodo ir Aletės V. sumanymas preciziškai surežisuoti savo mirtį taip, kad jos kūnas kuo mažiau primintų žmogų, kurį apleido siela.

Paradoksalu, bet būtent per šiuos keistus veikėjų veiksmus, jų lyg ir beprasmį blaškymąsi, autorė siekia tam tikros prasmės ir aiškumo apie tai, koks gi yra pasaulis, kas yra žmogus, koks jo santykis su likusiais šio pasaulio objektais, tiek gyvais, tiek negyvais. Nė vienas iš herojų iš tiesų nepasiekia savo tikslo, bet jie atranda kitas nei ieškotas tiesas, kitus dėsnius ir įstatymus, ant kurių laikosi šis pasaulis. Nikolas S, radęs ilgai ieškotą medžiagą, įrodančią žmogaus išskirtinumą, nuspėja, kad jo draugė pasakys, kad "žmogaus vieta tarp gyvūnų, augalų ir nepaliestų uolų vandenyno pakrantėje", ir kad "jokia molekulė, nesvarbu ar turinti fosfatų ar ne, nesuteikia žmogui pagrindo išsiskirti iš gyvūnų, augalų ir kitų pasaulio daiktų"(p.34). Panašiai ir Tanja L., kuri ieško to, kas būdinga tik žmogui, būtent sugebėjimo patirti skausmą, stebi, kad žmogus paklūsta tiems patiems dėsniams kaip ir visa gamta ir negyvi daiktai. Žmogus krenta kaip nuo medžių krenta lapai ir kaštonai, kaip krenta lietus ar žmonių numestos cigarečių nuorūkos.

Kaip sako autorė, kiekvienas šių veikėjų vykdo tam tikrą projektą. Iš jų visų likimų autorė lipdo bendrą pasaulio matymo vaizdą. Šie keturi personažai - tarsi šachmatų figūros, kurių kiekviena juda savo trajektorija, bet yra bendros žaidimo sąrangos būtina dalis. Artėdami prie knygos pabaigos, suvokiame, kad atskirų pasakojimų personažai yra tarpusavyje susiję, jie persikelia iš vienos istorijos į kitą. Paaiškėja, kad moteris, kurios smegenys tampa pirmosios istorijos herojaus biochemiko Nikolo S. tyrimo objektu, yra paskutiniosios istorijos veikėja. Iš tam tikrų sutampančių detalių, kaip veiksmo vieta, ar veikėjos apranga, galime spėti, kad antrojo pasakojimo veikėja Tanja L yra ta pati mergina, kurią sutinka trečiojo pasakojimo herojus, o šis - tas pats vyras, kurį Tanja L. paliko Bazelio stotyje. Tokiu būdu pasakojimas yra tarsi nuolatinis judėjimas ratu, uždaras ciklas, taip paskutinė istorija tampa pirmosios priešistore. Nikolo S. pastangos įrodyti žmogaus išskirtinumą, jo tikėjimas, kad "žmogus tik svajonėse atranda savo vietą tarp kitų pasaulio būtybių ir daiktų" (p.37) yra paneigiami kūrinio kompozicijos dėka. Jo paties likimas paklūsta bendram knygos sumanymui. Nors pats veikėjas to nesuvokia, tačiau skaitytojas supranta, kad jis kaip personažas yra bendros visumos dalis, t.y. organiškai susijęs su kitais personažais ir pasakojimais. Regis, autorė siekia tuo įrodyti, kad tam tikri gamtoje egzistuojantys dėsniai ir modeliai, atsikartoja kultūroje, šiuo atveju literatūroje.

Bendrą keturių pasakojimų sumanymą galima bandyti interpretuoti ir kaip mėginimą atkartoti žmogaus gyvenimo ciklą, kadangi kiekviename pasakojime akcentuojama tam tikra žmogaus padėtis ir būsena: stojimasis ant kojų, kritimas, palaipsnis egzistencijos nykimas, kol galiausiai, gulimoje padėtyje susiliejama su daiktų pasauliu.

Solvej Balle neslepia savo ironiško požiūrio į personažus ir į jų veiksmus, kuris atsiskleidžia per tokias iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas pasakojimo detales. Štai Nikolas S., ką tik padaręs svarbiausią savo gyvenimo mokslinį atradimą, yra apimtas neaiškaus nerimo, ir tik istorijos pabaigoje išaiškėja, kad šio nerimo priežastis buvo tokia triviali smulkmena kaip batai, kuriuos ryte pamiršo persiauti, ir dabar jis klampoja per sniegą kiaurai permirkusiais drobiniais.

Solvej Balle pasakojimo maniera lakoniška, tai kone reportažinė proza, be nukrypimų ir nereikalingų detalių. Keliais štrichais Balle piešia scenas, kuriose veikėjai dalyvauja. Kartais tos scenos - lyg juodo humoro vaizdeliai, kone siurrealistiniai, net primenantys Buniuelio filmus, kaip toji, kur medicinos ekspertas atlieka skrodimą, klausydamasis Bacho (p.12).

Solvej Balle labai subtiliai jaučia kalbą, mėgsta žaisti žodžių reikšmėmis ir forma. Dažnai įvairios to paties polisemantinio žodžio reikšmės panaudojamos greta. Žinoma, verčiant ta savybė sunkiai išlaikoma, bet manau, kad vertėjai pavyko perteikti grakščią rašytojos sakinių stilistiką. Rašytoja eksperimentuoja, nusistovėjusią metaforą, žodžio perkeltinę reikšmę pavartodama tiesiogiai. Nikolui S. keliaujant lėktuvu, jo kaimynas susižavėjęs kalba apie Dievo didybę. Nikolas S. žvelgia žemyn į žymę užšalusioje jūroje, primenančią milžinišką pėdsaką. Taip, sako jis kaimynui, "Dievas iš tiesų didis, bet kiek didis ?" ir imasi komiško sumanymo pagal pėdsaką apskaičiuoti tikrą Dievo ūgį, kuris pasirodo yra lygus 211 kilometrų (p. 25).

"Pagal įstatymą" - nedidelė knygelė, skaitytojas ją perskaitys per kelias valandas. Tačiau joje telpa svarbiausi literatūros kūrinio momentai: aktualios problemos, įdomi forma, grakštus stilius ir humoras. Ne veltui "Pagal įstatymą" buvo danų kritikų pavadinta "metų atradimu", o rašytoja - reikšmingiausia XX a. paskutinio dešimtmečio autore.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:44:07 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba