Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-03-28 nr. 2943

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• TRUMPAI5
• REDAKCIJA KELIASI2
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• WIPO APDOVANOJIMAI
• SUSITIKIMAS "MALDŽIO" GALERIJOJE1

ESĖ 
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ24

POEZIJA 
• DARIUS POCEVIČIUS9

PROZA 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• CHARMSAS IR VAIKAI8
• mini esė.
LIUDAS GIRAITIS

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
APIE SUINTERESUOTUS IR NUOBODŽIAUJANČIUS POETUS
11

DATOS 
• Aloyzas Sušinskas.
PRISIMENANT STASIŲ BŪDAVĄ
1

KNYGOS 
• PASAKOJIMAI APIE GULBES23
• VISATA RIEŠUTO KEVALE6
• VILKO VALANDA
• NAUJOS KNYGOS3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ieva Steponavičiūtė, VU Filologijos fakulteto Literatūros teorijos ir istorijos katedros doktorantė.
SOLVEJ BALLE IR JOS KNYGA "PAGAL ĮSTATYMĄ"
1

POKALBIAI 
• TAI NĖRA PAGRINDINĖ DUONA, TAI TIK DRUSKA

AKTYVIOS JUNGTYS 
• PAREIGYBĖS IR JŲ ĮDOMYBĖS1

DAILĖ 
 AR DIDŽIŲJŲ MEDŽIŲ PAŪKSMĖJE AUGA ŽOLĖ?
• Jurgita Ludavičienė.
PAVASARINIAI DŽIAUGSMAI
1
• APIE DAILININKĄ BEN SHAHNĄ

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
BERLYNAS - MUZIKOS MEKA
4

TEATRAS 
• THOMO BERNHARDO "ĮPROČIO JĖGA" NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE1
• Ridas Viskauskas.
PAVASARĮ TEATRE ŽENKLINA PREMJERŲ GAUSA
3
• RUSŲ DRAMOJE - JONO ARČIKAUSKO FANTAZIJOS PUOTA

NAUJI FILMAI 
• Kęstutis Rastenis.
KVAILIŲ NAMŲ METAFIZINĖ GELMĖ
4

KRONIKA 
• SUSITIKIMAS SU KOMPOZITORIUMI VYTAUTU BARKAUSKU
• PAVASARIO MUZIKA VISAGINE1
• Antraštės prasmės ieškokite straipsnio gale.
IEŠKOKITE AUTORIAUS!
1

LIETUVIAI SVETUR 
• LIETUVIAI SVETUR

IN MEMORIAM 
• JUOZAS ABARAVIČIUS

SKELBIMAI 
• LRS SKELBIA KONKURSĄ
• NAUJAS INTERNETINIS PUSLAPIS2
• YPAČ SPECIALUS SKELBIMAS2

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS
• DAR KARTĄ APIE ARKLIUS4

DAILĖ

AR DIDŽIŲJŲ MEDŽIŲ PAŪKSMĖJE AUGA ŽOLĖ?

Su Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos prezidente, muziejininke dr. ELONA LUBYTE kalbasi JURGITA LUDAVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Visų pirma norėtųsi paklausti, kokie dabartiniai kultūros procesai inspiravo norą išsakyti savo poziciją spaudoje?

Jų yra keli. Visų pirma - raiški valstybės kultūros politikos skaidrėjimo, tiksliau - viešumo strategija. Pastarąjį pusmetį "Literatūros ir meno" savaitraštis tapo šio proceso tribūna. Jo puslapiuose pristatomi Kultūros ministerijoje svarstomi klausimai, priimami sprendimai, Meno tarybos pareiškimai, ataskaitos, nurodomi Meno kūrėjų asociacijos veiklos prioritetai. Rūpėjo atkreipti dėmesį į tai, kad šių didžiųjų medžių paūksmėje, tiksliau - greta, vyksta kitokia, labiau specializuota, dažnai alternatyvi naujų, pastarąjį nepriklausomybės dešimtmetį susikūrusių visuomeninių organizacijų (Lietuvių PEN centras, AICA Lietuvos sekcija, ICOOM Lietuvos sekcija, Lietuvos galerininkų asociacija, Lietuvos dailės istorikų draugija, Lietuvos kolekcininkų asociacija, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos šokio informacijos centras ir kt.) veikla. O šitą darbą dirbantys asmenys dėl šiandieną galiojančių nuostatų negali būti deleguojami į sprendimus priimančias ekspertų komisijas. Teisę deleguoti į jas turi tik Meno kūrėjų asociacija.

Antroji šio išsisakymo priežastis - pastaruoju metu aštriai juntama įtampa tarp Meno kūrėjų asociacijos ir šių naujo tipo visuomeninių organizacijų. Paskatino kalbėti ir 2002 m. gruodžio 5 d. publikacija "Kūrybinės sąjungos: valdiškų pinigų dalybos", kurioje nuskambėjo Meno kūrėjų asociacijos vadovo Vytauto Martinkaus mintis, kad "nevyriausybinių kultūros organizacijų steigėjai yra atsakingi už tų organizacijų veiklos rezultatus. Taigi, jeigu negali finansiškai išgyventi, - pasitrauk iš veiklos horizonto" ("Veidas", p.48). Toks Meno kūrėjų asociacijos vadovo pareiškimas pažeidžia pagrindines visuomeninių organizacijų veiklos nuostatas. Juolab kad Meno kūrėjų asociacijos narių veiklą palaiko, nesvarbu, kad mažėjantis, bet pastovus biudžetinis finansavimas, neskatinantis jos, kaip kad naujųjų visuomeninių organizacijų, ieškoti alternatyvių subsidijavimo šaltinių. Tuo tarpu Rytų ir Vidurio Europoje visuomeninių (nevyriausybinių) organizacijų veikla siejama ne tik su specializuotu (socialiniu, ekologiniu, kultūriniu) bendruomenių darbu, bet ir su alternatyvių lėšų iš verslo ir kitų struktūrų pritraukimu.

Sustiprėjusi gynybinė didžiųjų reakcija gali būti susijusi su pernai Kultūros ministerijos supaprastinta meno kūrėjų statuso suteikimo bei tikslinių projektų finansavimo sistema. Ji pakoregavo Meno kūrėjų asociacijos uždarumo, t.y. nenoro priimti naujų narių bei dalintis su jais valstybinėmis subsidijomis, strategiją, kurios griežtai laikomasi nuo pat asociacijos įsikūrimo (1993 m.).

Minėta priešprieša turi istorines prielaidas. Juk Meno kūrėjų asociacija vienija sovietmečiu veikusias kūrybines sąjungas. Atsiskyrusios nuo sovietinių organizacijų, veikdamos naujomis sąlygomis, jos ne visada atsisako senų valdymo metodų. Jos netapo profsąjungomis, ginančiomis kūrėjų interesus. Siekdamos valdyti ir koordinuoti visą kultūros raidos procesą, jos dubliuoja valstybės funkcijas. Chrestomatinis dailės srities pavyzdys - nuo 1992 m. besitęsiantis konfliktas tarp Lietuvos dailininkų sąjungos ir Šiuolaikinio meno centro. Dailininkų sąjungai, kurios atstovas Arūnas Kynas dešimtojo dešimtmečio pradžioje ėjo Dailės parodų rūmų vadovo pareigas, atrodo, kad ji tebeturi išskirtines teises į šią erdvę bei gali reglamentuoti vykstančius čia procesus. Tačiau šios valstybinės organizacijos steigėja yra Kultūros ministerija, ir jai yra pavaldi, jai atsako už savo veiklą sąjungos vadovybė.

Be to, nuolat reikšdama nepasitenkinimą ŠMC veikla, Dailininkų sąjunga štai jau penkiolika metų transformuoja jai priklausančių galerijų veiklą. Jų darbo principai artimesni žinybinių parodų salių, o ne komercinių institucijų veiklos principams. Šiuo atveju Dailininkų sąjungos išlaikomos, pagal jos planus veikiančios galerijos nėra suinteresuotos plėtoti komercinę veiklą, todėl stabdo šiuolaikinės dailės rinkos formavimosi ir dinamikos procesus. Panašių pavyzdžių galime aptikti ir kitose srityse. Pavyzdžiui, žvelgiant į paremtų pagal knygų leidybos programą leidyklų sąrašą, akivaizdus Rašytojų sąjungos leidyklos paraiškų dominavimas prieš privačias leidyklas. O juk būtent jos, suformavusios savo veiklos kryptis, veikiančios konkurencinėje aplinkoje, tapo pagrindinėmis knygų rinkos dinamikos skatintojomis. Taip gelbėdamos savo bendruomenės narius, didžiosios sąjungos transformuoja, stabdo rinkos santykių raidą.

Pagal šiandien galiojančią delegavimo į ekspertų komisijas sistemą Meno kūrėjų asociacija turi prioritetą. Mažosios, naujosios organizacijos gali pateikti savo siūlymus priimamų sprendimų klausimais tik tiesiogiai ar raštiškai bendraudamos su kultūros valdininkais. Naujo tipo visuomeninių organizacijų susikūrimą permainų laikais skatino visuomenės vidinės raidos savireguliacijos procesai. Todėl jose glūdi modernių idėjų potencialas, galintis spartinti permainų procesus. Jei mes gyvename demokratiškoje valstybėje, tai tarp įvairių strategijų turi egzistuoti dialogas. Dabar aišku viena - kad ši įtampa, tvyranti tarp skirtingų pasaulėžiūrų bendruomenių, tampa pražūtinga patiems kūrėjams. Prisiminę Nacionalinės galerijos (Modernaus meno muziejaus) idėjos įgyvendinimo eigą, matome, kaip nesusikalbėjimas trukdo bendrai ieškoti optimalių, lanksčiausių problemos sprendimo būdų.

Čia visai nenoriu supriešinti senų ir naujų kultūros lauke veikiančių organizacijų. Visi suprantame, kad didžiosios organizacijos sprendžia sudėtingas savo bendruomenės narių adaptacijos naujoje aplinkoje problemas. Vienoms iš jų vaduotis iš postsovietinio mentaliteto rudimentų sekasi sunkiau, kitoms lengviau. Štai Kompozitorių sąjunga atsinaujindama suformavo lanksčią, atitinkančią laikmečio reikalavimus infrastruktūrą, sėkmingai veikiantį Šiuolaikinės muzikos informacijos centrą.

Šiandien didžiausią dėmesį reikėtų skirti rinkos sąlygas atitinkančios dailės infrastruktūros sudarymui. Svarbu juridiškai apibrėžti menininko statusą, tačiau lygiagrečiai būtina skatinti dailės kūrinių apyvartą. Tai galima įgyvendinti, mažinant mokesčius galerijoms, įtraukiant į Statybos įstatymą pataisą, kad 1 procentas visuomeninio pastato vertės būtų skiriamas jo puošybai, skatinant menininkui grąžinti pridėtinės vertės mokestį už įsigytas darbui reikalingas prekes. Dabar jis moka PVM kelis kartus. Yra daug galimų sprendimų, bet jų reikia ieškoti, o ne įsivaizduoti, kad viskas gali egzistuoti po senovei. Nereikia užmiršti, kad sovietiniu laikotarpiu kūrybinės organizacijos atlikdavo ideologinių reikalavimų vykdymo kontroliuotojų, cenzorių vaidmenį. Tačiau dabar kūrybos procesai yra laisvi, ir jų kontroliuoti nereikia.

Trečioji išsisakymo priežastis - dažnėjantys vieši pareiškimai ir reikalavimai kultūrininkų visuomenės vardu. Nenorėčiau veltis į samprotavimus apie pernai įsikūrusios viešosios įstaigos - Kultūros politikos instituto - veiklos tikslus bei pasirinktus jų įgyvendinimo būdus. Bet manau, jog būtina pasakyti, kad 2003.II.25 kreipimosi į Lietuvos Respublikos Seimą turinys neatitinka AICA Lietuvos sekcijos požiūrio bei liudija aukščiau minėtą žalingą pomėgį slėptis po daugumos nuomonės skraiste. Juolab kad kreipimesi svarstomi klausimai siejami su integracijos į ESaktualijomis, kurias numatoma svarstyti LR Seime rengiamame Kultūros kongrese. Čia dar derėtų pažymėti, kad AICA - tarptautinė organizacija, įsikūrusi po UNESCO sparnu.

Gal galėtum išsamiau papasakoti apie Tarptautinės dailės kritikų asociacijos veiklą?

Kaip jau minėjau, Tarptautinė dailės kritikų asociacija (AICA) - viena iš daugelio visuomeninių UNESCO organizacijų. Ji įkurta 1949 metais. Šiandien 73 šalyse ji vienija 4340 narių. Pirmiausia asociacija siekė skatinti politikų padalintų į dvi stovyklas pasaulio dailės kritikų bendradarbiavimą. Pagrindinė veiklos priemonė - kasmet, kartais su pertraukomis, įvairiose pasaulio kraštuose rengiami kongresai - teminiai teoriniai seminarai (jų medžiaga kartais publikuojama). Kongresų geografija įspūdinga bei susijusi su politinėmis laikmečio aktualijomis. Tirpdant šaltojo karo užtvaras, 1960 m. kongresas buvo surengtas Krokuvoje, 1966 m. - Čekoslovakijoje, 1975 m. - Varšuvoje, 1988 m. - Tbilisyje, 1996 m. - Makao (prieš šio paskutinio kolonijinio placdarmo perdavimą Kinijai). Pernai, atsižvelgiant į "Documenta" prioritetus bei augantį Vakaruose dėmesį Afrikos regionui, kongresas tema "Meno daugumos ir mažumos" turėjo vykti Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje, Abidžane. Tačiau jį sutrukdė politinis perversmas šalyje. Renginys buvo prijungtas prie šiemet Dakare atidaromos šiuolaikinio Afrikos meno bienalės. Tačiau ar jis įvyks - parodys laikas.

Pirmą kartą dalyvaudama 2000 m. kongrese, kuris vyko Londone, naujajame "Tate modern", pamačiau, kad AICA renginiuose dalyvauja daug simpatiškų vyresnės kartos žmonių, vis dėlto labai smarkiai gausėja Azijos, Rytų ir Vidurio Europos bendruomenė, kuri ženkliai jaunesnė. Lietuvos priklausymas asociacijai yra svarbus, nes įgalina bendrauti su kolegomis iš įvairių pasaulio šalių, suvokti, kad jų ir mūsų problemos yra labai panašios. Vyresnės britės šmaikščiai traukia per dantis naująjį anglų meną, meksikietės guodžiasi menkomis valstybinėmis subsidijomis, olandės pripažįsta, kad retas laisvas dailės kritikas gali išgyventi iš savo straipsnių - tam reikia 70 analitinių publikacijų. Kolegos amerikiečiai derina kuratorių, meno istorijos dėstytojų, kritikų veiklą. Priklausymas šitai organizacijai taip pat leidžia blaiviau pažvelgti į procesus, vykstančius mūsų šalyje. Mes nerengiame didelių tarptautinių projektų, nes mūsų organizacijos veikla visuomeninė, neapmokama. Todėl mūsų darbas privalo būti gerai motyvuotas. Tačiau tai turi ir privalumų, kadangi esi nuo nieko nepriklausomas.

Tiesa, dera paminėti, kad pora vyresnių kolegų priklausė sovietinei AICA sekcijai, o svarbią nacionalinės sekcijos įregistravimo procedūrą atliko dailėtyrininkas Viktoras Liutkus, 1991-aisiais dirbęs Kultūros ministerijoje. Aktyviau organizacija pradėjo veikti nuo 1996 metų, kai buvo surengta pirmoji konferencija "Lietuvos dailės kaita 1990-1996: Institucinis aspektas" (organizavo dr. Laima Laučkaitė, straipsnių rinkinys publikuotas 1997 m.).

Nuo 1999-ųjų nusistovėjo tam tikras konferencijų rengimo periodiškumas: 1999 m. - "Dešimtojo dešimtmečio dailės procesai ir kontekstai" (organizavo dr. Erika Grigoravičienė, Elona Lubytė; straipsnių rinkinys publikuotas 2000 m.); 2001 m. - "Menas rodyti meną" (organizavo dr. Lolita Jablonskienė, bendradarbiaudama su Kultūros ir meno institutu; straipsnių rinkinys publikuotas 2001 m.); 2002 m. - "Meno kritikos krizė - kritikos egzistavimo būdas" (organizavo Birutė Pankūnaitė; kartu Kaune, galerijoje "Art teritorija", vyko organizatorės kuruota paroda "Apie mieguistumą gryname ore"; straipsnių rinkinys rengiamas spaudai). Šių metų vėlyvą rudenį turėtų būti surengta konferencija "Reprezentacijos iššūkiai mene ir kasdienybėje" (organizuoja dr. Erika Grigoravičienė, Laima Kreivytė).

Konferencijose bandome aptarti aktualius mūsų meninei bendruomenei klausimus. Siekiame atspindėti svarbiausius meno infrastruktūros ir raidos pokyčius, nagrinėti jų sąveikos su išorine aplinka ypatumus. Manau, kad kontroversiški analitiniai požiūriai, atsispindintys organizacijos leidiniuose, turi išliekamąją vertę. Rengdami konferencijas, nesiribojame mūsų organizacijos nariais, įtraukiame į diskusiją žiniasklaidos, edukacinės veiklos atstovus. Ieškome kūrėjo, valstybės ir vartotojų sąlyčio taškų. Vienas pagrindinių vakarietiškos, demokratiškos visuomenės variklių yra kritinis požiūris į aplinkoje vykstančius procesus. Šiuo atveju kritiko vaidmuo visuomenėje labai svarbus: jis tarpininku, padedančiu kūrėjui susitikti su vartotoju. Kuo sėkmingiau jam pavyksta tai padaryti, tuo kultūriniai procesai dinamiškesni.

Mūsų organizacija vienija žmones, dirbančius įvairiose srityse: pedagogus, dailės kritikus, dailės parodų kuratorius. Ypač svarbu didinti dailėtyros ir dailės kritikos vaidmenį. Kritikoje šiandien aktyviausiai reiškiasi jaunimas. Todėl į savo renginius stengiamės pritraukti jaunų žmonių, studentų, nes manome, kad organizacija turi būti atvira. Užmegzti įvairių kartų dialogą - vienas pagrindinių organizacijos uždavinių. Tuo tikslu pernai buvo įsteigta jaunojo dailės kritiko premija, kuri atviru balsavimu buvo paskirta Austėjai Čepauskaitei. Norėtųsi tikėti, kad ateityje formuosis nauja kolegialumo samprata, kuri yra vienas svarbiausių atviros pilietinės visuomenės ypatumų.

Pernai pradėjome vykdyti naują leidybos programą. Nusprendėme atkreipti dėmesį į naujojo meno atstovų kūrybą. Ją pristatome nedaug kainuojančiose knygelėse, supažindindami ne tik su dailės kūriniais, bet ir su skirtingais mūsų ir užsienio kritikų požiūriais. Pernai buvo išleista skulptoriaus Mindaugo Navako pastarojo dešimtmečio kūrybai skirta knyga "Po dešimties metų / Ten years after". Šįmet viliamės išleisti Eglės Rakauskaitės kūrybą pristatantį leidinį. Ateityje numatome publikuoti verstinius leidinius.

Jau minėjau, kad pagrindinė AICA veikla - kasmetiniai kongresai. Dalyvavimas juose nėra subsidijuojamas tarptautinės organizacijos. Lėšų dalyviai turi susirasti patys. Dažnai čia padeda įvairios valstybinės programos ar stipendijų fondai. Mano dalyvavimą kongrese Londone parėmė Britų taryba ir privatus Didžiosios Britanijos fondas "The Westerly Trust",o penkių kolegių vengrių dalyvavimas renginyje buvo finansuojamas pagal specialią jų Kultūros ministerijos programą.

Norėdami aktualinti požiūrį į šiuolaikinę dailę ir dailės kritiką 2002 m. pristatėme Nacionalinei premijai šiuolaikinius menininkus Deimantą Narkevičių ir Eglę Rakauskaitę bei šiuolaikinės dailės kritikos metrą Alfonsą Andriuškevičių.

Kitas svarbus mūsų organizacijos veiklos baras - reakcija į priimamus kultūros politikos sprendimus. Kadangi nedeleguojame savo atstovų į ekspertų komisijas, išsakome siūlymus raštu. Svarstant naujas Autorių teisių bei Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymų pataisas, kartu su Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga parengėme raštą, atkreipiantį dėmesį į neapibrėžtą meno renginių kuratoriaus statusą. Po konferencijos "Menas rodyti meną" kartu su Dailės istorikų draugija, Lietuvos dailės muziejumi, Kultūros, filosofijos ir meno institutu kreipėmės į LR kultūros ministeriją, Seimą, Vyriausybę dėl Nacionalinės galerijos (Modernaus meno muziejaus) problemų. Naujausia iniciatyva - siūlymas Kultūros ministerijai skirti valstybines stipendijas šiuolaikinės dailės kūriniams įsigyti. Šiuo metu valstybė, skirdama stipendijas, nereikalauja nieko, išskyrus popierinę ataskaitą. Be to, įvairių meno rūšių sklaida skirtinga. Jei rašytojo parašyta knyga yra išleidžiama, ji tampa prieinama skaitytojui. Režisieriaus pastatytas spektaklis įtraukiamas į teatro programas. Tuo tarpu dailininko sukurtas kūrinys, parodytas žiūrovui vieną kartą, sugrįžta į dirbtuvę. O juk valstybė turėtų būti suinteresuota grįžtamuoju investicijų ryšiu.

Taip pat reikėtų koreguoti muziejinių rinkinių, ypač šiuolaikinės dailės, formavimą.

Lietuva, dalyvaudama didžiosiose parodose, išleidžia daug pinigų (Lietuvos pristatymo Venecijos bienalėje biudžetas siekia 400 000 Lt.), tačiau po tokių investicijų jie netampa jokio produkto savininke. Siekiant laiduoti grįžtamąjį ryšį, su menininkais turėtų būti sudaromos sutartys, kuriose būtų numatoma galimybė eksponuotus darbus perduoti Nacionalinei galerijai (Modernaus meno muziejui). Tokios sutartys padėtų spręsti šiuolaikinės dailės rinkinių sudarymo klausimą, kuris šiandien yra labai skausmingas. Šiandien Vakarų muziejininkai sprendžia instaliacijų apsaugos, restauravimo klausimus, o mes bandome apsimesti, kad jų pas mus iš viso nėra. Ši žalinga praktika deformuoja ryšius tarp valstybės ir kūrėjų. Meno kūrinių įsigijimo kriterijai taip pat turi būti aptarti. Negalime pareikšti, kad "mes turime aukso fondą - senąją tarpukario dailę", o paskutinio XX a. dešimtmečio kūriniai dar nėra pasiekę muziejinio lygio. Šiandieną viskas labai greit keičiasi, ir į permainas reikia reaguoti, o ne dėtis, kad jų nėra.

Be abejo, nei AICA Lietuvos sekcija, nei Meno kūrėjų asociacija negali pasakyti, kokie sprendimai teisingiausi. Tačiau aišku, kad tik išsakius ir aptarus skirtingas nuomones, galima rasti geriausią sprendimą. Vadyboje toks metodas vadinamas proto šturmu. Jo esmė: viešai pasiūloma kuo daugiau problemos sprendimo būdų; iš jų ekspertai atrenka optimalų. Mažosios visuomeninės organizacijos gali pateikti alternatyvių strategijų. Juk tik alternatyva skatina kaitą, atsinaujinimą. Konkurencijos nebuvimas ir dinamiškiausias institucijas įstumia į rutiną. Šiuo atžvilgiu mažosios organizacijos turėtų būti tas mažas akmenukas, stabdantis didžiojo vežimo judėjimą.

Dėkoju už pokalbį.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:44:05 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba