Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-03-28 nr. 2943

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• TRUMPAI5
• REDAKCIJA KELIASI2
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• WIPO APDOVANOJIMAI
• SUSITIKIMAS "MALDŽIO" GALERIJOJE1

ESĖ 
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ24

POEZIJA 
• DARIUS POCEVIČIUS9

PROZA 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• CHARMSAS IR VAIKAI8
• mini esė.
LIUDAS GIRAITIS

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
APIE SUINTERESUOTUS IR NUOBODŽIAUJANČIUS POETUS
11

DATOS 
• Aloyzas Sušinskas.
PRISIMENANT STASIŲ BŪDAVĄ
1

KNYGOS 
• PASAKOJIMAI APIE GULBES23
• VISATA RIEŠUTO KEVALE6
• VILKO VALANDA
• NAUJOS KNYGOS3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ieva Steponavičiūtė, VU Filologijos fakulteto Literatūros teorijos ir istorijos katedros doktorantė.
SOLVEJ BALLE IR JOS KNYGA "PAGAL ĮSTATYMĄ"
1

POKALBIAI 
 TAI NĖRA PAGRINDINĖ DUONA, TAI TIK DRUSKA

AKTYVIOS JUNGTYS 
• PAREIGYBĖS IR JŲ ĮDOMYBĖS1

DAILĖ 
• AR DIDŽIŲJŲ MEDŽIŲ PAŪKSMĖJE AUGA ŽOLĖ?
• Jurgita Ludavičienė.
PAVASARINIAI DŽIAUGSMAI
1
• APIE DAILININKĄ BEN SHAHNĄ

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
BERLYNAS - MUZIKOS MEKA
4

TEATRAS 
• THOMO BERNHARDO "ĮPROČIO JĖGA" NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE1
• Ridas Viskauskas.
PAVASARĮ TEATRE ŽENKLINA PREMJERŲ GAUSA
3
• RUSŲ DRAMOJE - JONO ARČIKAUSKO FANTAZIJOS PUOTA

NAUJI FILMAI 
• Kęstutis Rastenis.
KVAILIŲ NAMŲ METAFIZINĖ GELMĖ
4

KRONIKA 
• SUSITIKIMAS SU KOMPOZITORIUMI VYTAUTU BARKAUSKU
• PAVASARIO MUZIKA VISAGINE1
• Antraštės prasmės ieškokite straipsnio gale.
IEŠKOKITE AUTORIAUS!
1

LIETUVIAI SVETUR 
• LIETUVIAI SVETUR

IN MEMORIAM 
• JUOZAS ABARAVIČIUS

SKELBIMAI 
• LRS SKELBIA KONKURSĄ
• NAUJAS INTERNETINIS PUSLAPIS2
• YPAČ SPECIALUS SKELBIMAS2

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS
• DAR KARTĄ APIE ARKLIUS4

POKALBIAI

TAI NĖRA PAGRINDINĖ DUONA, TAI TIK DRUSKA

Dailininką, Dusetų K. Būgos vidurinės mokyklos dailės mokytoją Eugenijų Raugą mandagiai ir neįkyriai kvočia meno mėgėjas Ričardas Šileika

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eugenijus Raugas muzikuoja Obelių geležinkelio stotyje (2002 m.)
Ričardo Šileikos fotografija

Nepriklausomybės metais ėmė ryškėti tendencija ruošti kuklias parodas neparodinėse vietose: kavinėse, dramos teatruose, įvairiose įstaigose, bankuose, ministerijose, netgi Seime. Kaip pats vertini šitokį vyksmą?

Jau pats eksponavimas ir rodymas žmonėms yra normalus dalykas. Nenormalus dalykas yra pataikavimas. O ar aš vienokioj, ar kitokioj erdvėj darbus demonstruoju, - didelio skirtumo nėra. Nemanau, kad galima būtų labai didžiuotis ir pūstis dėl to, jog parodą rodžiau labai ryškioj galerijoj. Iš esmės gal yra tam tikras privalumas, bet tai daugiau snobiškumo "pamaitinimas". Kad ir kur eksponuotum, svarbiausias dalykas, matyt, yra, kad žiūrovas išties pamatytų ir įžvelgtų tai, ką norėjai pavaizduot.

Kanados ambasada Vilniuje, kurioje tu eksponuoji savo tapybą, yra ganėtinai uždara erdvė. Į ją ne kiekvienam užeiti lemta ar jauku, nors, aišku, visų pirma reikia žinoti, kad čia vyksta kas nors kultūriška. Ar tau dėl to nėra graužaties, gal savotiškai ir nepatogu?

Dėl to, kad ne kiekvienas užsuks, - taip. Tačiau aš beveik visur, kur pakviečia, dalyvauti sutinku. Galbūt šiuosyk mano darbus regės nedaug žmonių, tačiau juos pamatys būtent tie, kurie paprastai nesitrina meno vietose, t.y. galerijose. Ar šią parodą išvysiantys bus kuo nors prastesni, menkesni, nenuovokesni, ar kaip tik imlesni ir įžvalgesni, - nežinau ir nedrįsčiau spėlioti.

Smalsu, kaip ši Gedimino prospekte Nr.64, prieš pat parlamento rūmus esanti ambasados salikė buvo pasiūlyta menininkui iš Zaduojos kaimo?

Būtent čia parodyti dalį savo kūrybos pakvietė Kanados pilietis Darius Rossas, "Baltic Times" korespondentas Lietuvoje. Mažne prieš ketverius metus Zarasuose Dariui kažkas padovanojo mano miniatiūrą. Jam darbelis patiko, todėl jis po kurio laiko susirado ir mane patį. Nuo to karto mūsų bendrystė tęsiasi. Bešnekėdami suradom labai netikėtų, bet mudu siejančių dalykų. Pasirodo, kad jo senelis buvo Zarasų apskrities urėdas, mano senelis irgi buvo tos pačios apskrities girininkas. Taigi visiškai atsitiktiniai mūsų susitikimai išryškino tam tikrus jungties taškus.

Pats su kolegomis Romualdu Pučeku ir Alvydu Stausku prie aštuonerius metus įkurtoje Dusetose dailės galerijoje, kuri tuo metu buvo pirmoji provincijoje, eksponuojate įvairiausio meno parodas. Ar manai, kad tapyba šiuolaikiniame kintančių raiškos priemonių meno procese tebeužima kad ir ne dominuojančią, bet tokią pat aktualią, gyvastingą ir reikšmingą nišą?

Aš neneigiu jokio meninio šnekėjimo, kuris yra išreiškiamas visai kitom priemonėm. O vyksta išties įdomūs dalykai. Tai įdomu ir žavu. Tačiau tam neturiu laiko, o gal tiesiog nesidomiu tais dalykais ir jų nesiimu. O tapybos, manau, neįmanoma perfrazuoti kitaip. Kodėl mano raiška yra būtent tapyba? Gal dėl to, kad mano manyje tokios šaknys. Man baisiai miela stebėti kintančią gamtą. Jos permainas vaizduoju gana klasikiniu būdu, per spalvą, kuri, mano įsitikinimu, privalo virpėt, būti gyva. Tai nėra tik šiaip paprastas peizažas. Žinoma, neslėpdamas, kad man patinka impresionizmas, siekiu vienintelio tikslo - parodyti ne mirusį medį pajūryje, o gyvą ir permanentišką gamtą. O dėl to, kad nesugebu padaryti kitokio meno, aš nė trupučio nesisieloju.

Gimei prie Sartų ežero, Zaduojos kaime (Zarasų rajone), kur iki šiol tebegyveni. Galima būtų drąsiausiai teigti, kad Tavo įkvėpimo šaltinis ir kūrybinis pradas slypi būtent gamtoje.

Man svarbus gamtos interpretavimas. Išsitiesęs prie pelkės, aš galiu stebėti iš pirmo žvilgsnio nepastebimą vyksmą, uosti aplink tvyrantį kvapą, klausytis varlės kvarksėjimo. Sakykim, metų laikai, kurių niekas nebemato. Ruduo: šaltis, gelia nagus, erdvė, spalvos, lapai krenta. Banaliai pasakiau, tačiau man tai visiškai nebanalu. Pavasaris: pažliunga, teka viskas, musės skraidžioja. Taip, aš tų musių nepiešiu, aš perteikiu jausmą. Man tai įkvėpimas. Ne veltui visi neišvengiamai iš niujorkų lekia atsigauti į gamtą. Tam tikru atžvilgiu aš irgi noriu atsigauti. Nors ir gyvenu vien tik ten, gimtajam užkampy, superprovincijoj. Ir, regis, man savaime turėtų užtekti to, kad ten būnu, ir tuo teturėčiau džiaugtis. Tačiau mano buvimas gamtoje nėra paviršutiniškas. Aš stengiuosi iš ten gauti energijos ir, ją savyje sukoncentravęs, paversti regimybe.

O jeigu Visagalis atliktų eksperimentą ir mesteltų Tave į visiškai nepažįstamą erdvę, sakykim, kitoje šalyje. Kaip manai, ar tavo vidinės turbinos pajėgtų sudoroti naują, tau galbūt laukinę energiją?

Manau, nesutrikčiau. Nors ten įsikūręs, ko gero, vargu ar jausčiausi kaip žuvis vandeny. Žinia, adaptuotis prireiktų laiko. Tačiau darau prielaidą, kad kokio nors superdidmiesčio centre taip pat sugebėčiau kurti. Iš tiesų kiekviename dangoraižyje galima rasti žavesio ir iš to padaryti ar tapybą, ar instaliaciją. Nors, sakykim, pabūnu kad ir Vilniuje dvi ar tris dienas, ir jau, žiūrėk, keliai linksta. Vadinasi, kažko per daug…

iliustracija
Dailininko eskizas muzikinei akcijai

Arba - per mažai…Kad mūsų pokalbis nebūtų perdėm dvasingas, paklausiu apie pinigus. Žinia, nedrįstu manyti, kad iš meno įmanoma pragyventi bent metus, bet visgi paveikslus tau parduoti pavyksta?

Kad sunku parduoti meno kūrinį, yra neginčytina. Man daug lengviau tapyti, negu prekiauti. Bet niekad neduočiau savo darbų pardavinėti vadybininkui, nesutikčiau, kad už savo paslaugas jis pasiimtų didžiąją paveikslo kainos dalį. Tiesa, aš niekad ir nesistengiau, ir nesistengiu parduoti. Dar prieš trejetą metų veždavau paveikslus į įvairias parodas ne tik Vilniun. Iš tų ekspozicijų vieną, du ar tris žiūrovai ar kolekcionieriai įsigydavo. O dabar aš visiškai nebendrauju su jokiom galerijom, nes viską lemia ta košmariška situacija, kad tenka nežinia kam atiduoti PVM beigi kitokius mokestėlius, ir galų gale atsitinka taip, jog už paveikslą tegali nupirkti penkis kilogramus dešros. O kai tik nebesirūpinu savo paveikslų realizavimu, tuomet patys klientai susiranda mane. Atvažiuoja į namus ir vieną kitą nuperka. Bet tai tikrai nėra pagrindinė duona, tai tik druska.

Ar tu turi tokių paveikslų, po kuriais parašytumei: "Neparduodamas. Autoriaus nuosavybė"?

Būna, nutapau paveikslą ir suvokiu, kad jis man pavyko. Jis man tuokart reikšmingas. Ir jį laikau, neparduodu, iš jo dar mokausi. Nes pavyko kažkokie dalykai, o kokie - gal net neįmanoma pasakyt. Mat man pačius geriausius paveikslus pavyksta nutapyti spontaniškai, jausmiškai, be menkiausios savikontrolės. Tokius nusisekusius darbus palaikau. Kol vėl po kurio laiko pavyksta dar vienas darbas. Tuomet tas pirmas jau gali būti parduodamas. Sakykim, per penkerius metus tokių, man pačiam netikėtų, atsiranda penki ar aštuoni. Tai reiškia, kad aš įgyvendinau kokią nors savo kūrybinę idėją. Tačiau tokių darbų nebūna daug.

O kur tu tapai?

Pačioj gamtoj aš dirbu labai mažai. Pasiėmęs segtuvą ir pieštuką, suku ratais aplink balas kokį dešimtį kilometrų, brūkšteliu kokius penkis ar aštuonis eskizus, užfiksuoju tam tikrą nuotaiką, spalvą. O tuos eskizus jau baigiu dirbtuvėj, "akuratniai" atsisėdęs.

Tavo savito potėpio paveikslai - įvairiausias nuotaikas perteikiantys peizažai. O kaip tu žiūri į kitokio žanro ar kitokio stiliaus tapybą, sakykim, abstrakčią?

Prieš dešimt ar penkiolika metų buvau užsidegęs abstrakčia tapyba. Ir dabar, tiesą sakant, tokiu stilium tapau. Tačiau, tapydamas abstrakciją, turiu vadovautis visai kitais jausmais ir kitaip mąstyti. Šis stilius gal netgi suteikia didesnę galimybę at(si)verti. Tik tokių darbų, tiesa, nesu rodęs. Abstrakti tapyba - daug švaresnė meninė kalba, laisvesnė forma, neapibrėžtas sakymas, apsakymas, t.y. abstraktus pasakymas. Manau, tai pasišnekėjimas su pačiu savimi, tam tikrų, labai subtilių dalykų ir santykių aiškinimasis. O tie dalykai suteikia daugiau laisvės, bet man laisvės yra ir peizaže. Tai yra gamta, kuri pati yra laisva ... Nors niekas negali žinoti, kaip tapysiu rytoj. Gal už savo dvasinius jausmus kūryboje kol kas baudžiamasis kodeksas netaikomas. Esmė viena, svarbu nenuskristi pavėjui, papūtus Rytų ar Vakarų madai.

Jeigu kartais nebegalėtum paimti rankosna teptuko, - ko, žinoma, nelinkiu, - kaip kitaip bandytum išreikšti savo vidinę sraują, kurlink ją nukreiptum?

Rinkčiausi muziką. Man nesvetimas joks garsas, nesvarbu, iš kur jis sklinda, tik svarbu, kaip jis sklinda ir koks jis yra. Labai imliai, galbūt nevalingai sugeriu savin ne tik natūralios gamtos, bet ir socialinės aplinkos, muzikinio arealo garsyną, kuris man klojasi į smegenėles, į sąmonę, į pasąmonę. Man viskas susipina į vieną kamuolį, kurį aš po to turiu pats garsais "išvyniot". Nors ir neturiu jokio muzikinio išsilavinimo, kuo be galo džiaugiuos, ir tikrai nemanau, jog tai pamatinis dalykas. Tiesa, gali būti, kad gal po penkerių metų tvirtinsiu, jog man reikia tokio išsilavinimo. Vienas iš instrumentų, kuriuos aš naudoju viskam susikaupusiam iškalbėti, yra armonika. Žinia, kad armonika galbūt ne visiems dalykams išreikšti tinkamiausias instrumentas, bet man pakanka, kiek juo sugebu išspaust. Nes netgi barškindamas į kėdę gali labai daug ką perteikti. Tuo atžvilgiu man garsas visąlaik yra įdomus ir magnetinantis. Ypač džiazas ar kokia aborigenų muzika, kuri verčia iš koto, už kurios yra dar kažkas. Neslėpiu, jog groju ir tautišką, tą liaudišką muziką, kurioje viskas gražu ir gerai, bet per daug lengvumo ir paviršutiniškumo: tirli pirli, tirli pirli - pirst, ir nieko daugiau.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:43:57 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba