Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-03-28 nr. 2943

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• TRUMPAI5
• REDAKCIJA KELIASI2
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• WIPO APDOVANOJIMAI
• SUSITIKIMAS "MALDŽIO" GALERIJOJE1

ESĖ 
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ24

POEZIJA 
• DARIUS POCEVIČIUS9

PROZA 
 BIRUTĖ JONUŠKAITĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• CHARMSAS IR VAIKAI8
• mini esė.
LIUDAS GIRAITIS

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
APIE SUINTERESUOTUS IR NUOBODŽIAUJANČIUS POETUS
11

DATOS 
• Aloyzas Sušinskas.
PRISIMENANT STASIŲ BŪDAVĄ
1

KNYGOS 
• PASAKOJIMAI APIE GULBES23
• VISATA RIEŠUTO KEVALE6
• VILKO VALANDA
• NAUJOS KNYGOS3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ieva Steponavičiūtė, VU Filologijos fakulteto Literatūros teorijos ir istorijos katedros doktorantė.
SOLVEJ BALLE IR JOS KNYGA "PAGAL ĮSTATYMĄ"
1

POKALBIAI 
• TAI NĖRA PAGRINDINĖ DUONA, TAI TIK DRUSKA

AKTYVIOS JUNGTYS 
• PAREIGYBĖS IR JŲ ĮDOMYBĖS1

DAILĖ 
• AR DIDŽIŲJŲ MEDŽIŲ PAŪKSMĖJE AUGA ŽOLĖ?
• Jurgita Ludavičienė.
PAVASARINIAI DŽIAUGSMAI
1
• APIE DAILININKĄ BEN SHAHNĄ

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
BERLYNAS - MUZIKOS MEKA
4

TEATRAS 
• THOMO BERNHARDO "ĮPROČIO JĖGA" NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE1
• Ridas Viskauskas.
PAVASARĮ TEATRE ŽENKLINA PREMJERŲ GAUSA
3
• RUSŲ DRAMOJE - JONO ARČIKAUSKO FANTAZIJOS PUOTA

NAUJI FILMAI 
• Kęstutis Rastenis.
KVAILIŲ NAMŲ METAFIZINĖ GELMĖ
4

KRONIKA 
• SUSITIKIMAS SU KOMPOZITORIUMI VYTAUTU BARKAUSKU
• PAVASARIO MUZIKA VISAGINE1
• Antraštės prasmės ieškokite straipsnio gale.
IEŠKOKITE AUTORIAUS!
1

LIETUVIAI SVETUR 
• LIETUVIAI SVETUR

IN MEMORIAM 
• JUOZAS ABARAVIČIUS

SKELBIMAI 
• LRS SKELBIA KONKURSĄ
• NAUJAS INTERNETINIS PUSLAPIS2
• YPAČ SPECIALUS SKELBIMAS2

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS
• DAR KARTĄ APIE ARKLIUS4

PROZA

BIRUTĖ JONUŠKAITĖ

NOTRELIŲ KARALIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Józefas Czapskis savo dienoraštyje rašo maždaug taip: "Žmogus gyvena kito matmens sekundžių dėka, kartais netgi sekundės dalelių dėka (…). Tai "uodegėlės", kurias vieną nuo kitos kartais skiria mėnesiai. Kas iš tų akimirkų? Jeigu tada pakeisčiau gyvenimą, gyvenčiau tik vardan jų arba tos šviesos sraute, bet ne, būna tų akimirkų, o paskui vėl viskas kaip buvę, gyvenu kaip gyvenęs, bet vėl esu pakrautas. Ir gyvenimas vėl toks, koks yra, netgi pakenčiamas, dažnai - malonus, turintis neįvardytą ir neįvardijamą tikslą. Bet tai, kuo buvau pakrautas, išsenka, ir ima trūkti oro…"*

Kažin ar Juliukui irgi imdavo trūkti oro? Juliukui - baltažiedžių notrelių karaliui. Kaime, kuriame jis gyveno, nieks šių apgaulingai į dilgėlę panašių žolelių taip gražiai nevadino. Jos buvo tiesiog "dzirgėlukės", kurios nedilgina.

Pats Juliukas tokį jo numylėtų vaistažolių pervadinimą pakentė tik blaivas būdamas.

Ar šiandien apskritai kas nors žino, kur notrelės auga, kaip kvepia?

Aš dar retkarčiais girdžiu jų žiedelių šiugždėjimą. Tai mano kito matmens sekundės. Bet dabar ne apie manąsias. Man rūpi Juliaus "uodegėlės", jo notrelių čežėjimas.

Jaunos notrelės būna labai švelnios. Jų žiedai jaukiai įsitaisę lapų pažastyse, vainikėliai - tarsi praviros lūpos, bet jų švelnumas kitoks nei mažų gyvulėlių. Kad ir kačiukų. Jie, kaip ir kitų žinduolių naujagimiai, kvepia motinos pienu. Taip sakoma, o iš tikrųjų tai dar užsilikęs placentos, gimdos ir ano - nežemiškojo - pasaulio kvapas. Kamanių nupėduotos notrelės kvepia medumi.

Žiedų švelnumas, ypač notrelių, vos sugaunamas. Jį patiria tik neregiai, nes turi labai išvystytą jutimo pojūtį. Visi kiti retai sugeba pajusti ką tik nuskinto žiedelio ore plazdančią mirties agoniją.

Notrelės miršta būriais. Taip ir žydi. Ant vieno stiebelio, lapų pažastyse - po ilgą kekę su linksmais, blizgančiais baltais žiedeliais. Kiek pažastų - tiek kekių. Jeigu visas uždegtum - stiebas suliepsnotų kaip fakelas.

Šitos baltos pabalių žvakės augo, regis, dėl vieno vienintelio - Juliuko. Taip jį visi vadino. Nors buvo jau per šešiasdešimt persiritęs ir plaučius pigiausių cigarečių dūmais tūkstančius kartų apvyniojęs.

Nei žmonos, nei vaikų, vienintelė aistra - vaistažolės. Pievos, palaukės - jo vandenynai, po kuriuos nardė su drobiniais maišeliais kaip koks amžinas piligrimas, negalintis neaplankyti nė vienos Viešpaties paženklintos vietos.

Ūkio darbai? Sėja? Rugiapjūtė? Bulviakasis? Pareiga yra pareiga. Julius - ne veltėdis. Duoną užsidirba pats. Bet tikrasis gyvenimas prasideda ankstyvą pavasarį, kai galvas iškiša pirmosios, dėmesio vertos žolelės.

Visos jos mielos, bet didžiausią džiaugsmą teikia notrelių žydėjimas.

Jam prasidėjus Juliukas tiesiog prapuldavo pievose. Jis sugebėjo pakutenti kiekvieną notrelių pažastį ir iš jos meistriškai ištraukti švelnų, trapų žiedelį. Notrelės buvo tarsi mažos žvaigždutės - renki renki, o jos vis tiek baltai spindi tau po kojom.

Kas šiandien pasakys, kodėl Julius būtent jas taip labai mėgo rinkti? Kad nei už kačpėdėles, nei už apynius, nei už ramunes ar kraujažoles, nei už ajerų šaknis ar kurias kitas žoleles tiek nemokėjo, kiek už jas?

Tik dėl jam vienam žinomos priežasties kuteno notrelių pažastis nuo aušros iki sutemų. Žydėjimas it kokia staigiai plintanti liga labai greitai apima visas pakrūmes, palaukes - nesuspėsi laiku, ir maži balti žiedeliai parus, apvys. Šuns uoslę ir pelėdos akis turinti vaistažolių supirkėja kaip botagu pliaukštels: tavo Lamium album - antrarūšės. Darbas tas pats, o įvertinimas… Ir gėda, ir pinigų perpus mažiau.

Negerai.

Juliukas žino - į kuprą susirietusi jo diena turi būti įvertinta tik labai gerai. Visoms notrelėms ta pati - gelsvai švelni ankstyvojo medaus spalva. Tada supirkėja, ir šiaip, ir taip jas sklaistydama, uostinėdama, iki pat dugno kišdama į maišą ranką, atsities patenkinta:

- Nieko neprikiši - ir gražios, ir gražiai išdžiovintos. Tu tikras vaistininkas, Juliuk.

Vaistininkystė? Kad kažin… Pinigai? Lyg ir nelabai kam jų reikia: pavalgydintas, aprengtas, apautas, bet…savas pinigėlis gilioje kelnių kišenėje - it koks ypatingesnis tylių jo dienų prieskonis.

Gali nupirkti brolių ir seserų vaikams saldainių. Žinoma, tų pigesnių - čiulpiamų. Gali nelaukti kitų malonės ir pačias prasčiausias cigaretes, kurias šeimininkė pirko visiems šeimos vyrams, pakeisti kitomis - gal ne geresnėmis, bet į kitos spalvos pakelį suguldytomis.

Gali, jeigu notrelių atbogino kelis maišus, nusipirkti puslitrį arba praleisti pusdienį "Gospodoje" - vienintelėje miestelio smuklėje.

Tik ar laimė apsemdavo jo širdį, kai supirkėja kelis maišus čežančių notrelių iškeisdavo į saujelę sutrintų banknotų? Juliukas neskaičiuodamas susigrūsdavo juos į kišenę.

Už monetas iš karto nupirkdavo saldainių, o anie - popieriniai - vienas po kito lipo aukštyn kaip skruzdėlės žolių stiebeliais ir prapuldavo už prekystalio: puslitrį baltos.

Baltas žydėjimas, baltai spindinti stiklinaitė, balta po baltos lenkė baltą Juliuko galvą vis žemiau ir žemiau. Jau visai nesvarbu, kas sėdi anapus apšnerkšto "Gospodos" staliuko, kas pilsto, kas stato, kas ką porina.

Baltų žirgų kaimenes keisdami juodakarčiai nusinešdavo visus švelniuosius žiedelius ant pakeltų uodegų. Juliuką irgi retsykiais kas nors pakeldavo už pažastų ir kaip maišą įsimesdavo į vežimą - ant šiaudų. Kartais užeigą valanti moterėlė negailestingai atvanodavo jam sprandą šluotkočiu ir nuridendavo užsisėdėjusį klientą nuo laiptų.

Įvairiai baigdavos notrelių pardavimo diena. Jeigu koks kaimynas parveždavo namo - ačiū jam. Bet kai Juliukas pats leisdavos namų kryptimi… Paprastai kitą dieną namiškiai aptikdavo kur nors pakelės griovyje, po galva pasidėjusį didelesnį žolių kupstelį.

Sunkiai pagiriojos Juliukas. Kaip po sėkmingo notrelių žydėjimo diena iš dienos sunkėjo maišas nuo vis naujos sudžiūvusių žiedelių saujos, taip tvinko ir klimpo į klampią it derva minčių liūną jo širdis.

Tylus pagalbininkas visuose ūkio darbuose, vien su žolėm ir paukščiais besišnekantis, it koks žemėje užsilikęs angelas kiauras vasaras ant senų paklodžių džiaustantis užuovėjoje savo žoleles, Juliukas plačiai atverdavo savo bedantę burną:

- Eikit jūs visi kebenemater. Nereikia man tavo pamazgom dvokiančios kopūstienės. Pati srėbk. Šliundra tu. Geriau notrelių lapienės išvirtum… Bet ką tu išmanai apie Lamium album? Aš visiems parodysiu tvarką. Pašokinėsit, jebiona mat. Kada norėsiu, gulsiuos, kada norėsiu, dainuosiu. Nieks čia man nekamanduos. Mano dienos, mano naktys. Velniop man tavo vidurnaktis. Noriu - ir šauksiu. Pasiuskit.

Šitaip, neužsičiaupdamas, prie kiekvieno.

Jeigu kas sugalvodavo jį raminti, gėdinti, Juliukas išvis pašėldavo. Čiupdavo, kas po ranka pakliūdavo: batą, kepurę, peleninę arba cigarečių pakelį ir sviesdavo į "priešą". Tie smūgiai daug žalos nedarė, nuo jų greičiau pats Juliukas, pusiausvyrą praradęs, šleptelėdavo ant užpakalio. Namiškiai buvo pripratę prie tokio išgertuvių finalo.

Vaikai netgi mėgindavo viską paversti žaidimu: Juliukas švyst veltinį, vaikai jam atgalios. Tas, jį prikimšęs visokių prakeiksmų, vėl nusitaiko. Skraido veltiniai, šlepetės, knygos, kol Juliuko broliui išsenka kantrybė. Jis suima nenuoramą glėbiu ir vilkte nuvelka į jo kambarėlį, su visais drabužiais pargriauna ant lovos:

- Gulk ir miegok, velniai rautų. O tai vėl kur nors griūdamas pakaušį prasiskelsi. Nepadės tada nė dzirgėlukės…

- Neįžeidinėk Dievo kūrinių. Tik tokiems neišmanėliams visur dzirgėlės želia. Notrelės nedilgina, asile tu. Jos ir rojuje augo. Po Lamium album Adomas su Ieva braidė.

Juliukas dar ilgai burbuliuoja, grūmoja, bet nieks jo nesiklauso. Jis ir pats žino - brolio neįveiks. Ne kartą bandė - ne jo smulkiems pečiams. Brolis - didelis vyras, o kai pyktelėjęs - dar ir smarkus.

Kitą rytą namiškiai nelaukia Juliuko prie pusryčių stalo. Jo nebūna ir per pietus. Jis išeina šeimynai miegant. Kai dar visi žolynėliai paryčių rasos lašeliais užsikloję.

Juliukas brenda pievų takais jam vienam žinoma kryptimi ir, suuodęs notrelių salelę, pasineria į nežemiško matmens šviesos srautą. Vėl lenkiasi, kalbina, skina vieną po kito tik ką nusipraususius, saulės nudžiovintus baltus žiedelius. Jie purūs, gaivūs, dar pilni gyvasties ir todėl labai neklusnūs - nuo mažiausio vėjelio kyla iš Juliuko krepšio ir tarsi miniatiūriniai drugeliai plazda ore. Vyriškis juos švelniai spusteli, paprašydavo gulėti ramiai ir meiliai.

Laikui bėgant Juliuko apsilankymai "Gospodoje" buvo retesni ir retesni. Sudžiovintų žolelių maišus jis patikėdavo vaikaičiams:

- Nuvežkit. Atiduokit. Tik atsargiai, nesuspauskit pakeliui, - žmogus švelniai perbraukdavo per čežančius maišus.

Parvežtų pinigų, kaip ir anksčiau, neskaičiuodavo.

- Čia tau, - duodavo pinigėlį pardavėjui.

Likusius pasikišdavo po pagalve. Paskui išdalindavo: tai kuriam brolio vaikui ko nors labai prireikia, po dešimtį, po kitą visiems per šventes, per vardines. Dar mišioms už tėvus.

Jam pačiam jų nereikėjo.

Nei vaistams, nei laidotuvėms, kaip kiti seni žmonės, netaupė. Kažin ar iš viso jį kada nors buvo aplankiusi mintis apie mirtį.

Šiandien man atrodo, kad balti notrelių žiedai švelniai, kvapniai čežėdami skleidėsi kito matmens sekundėmis, o Juliukas metai iš metų juos rinko ir rinko - buvo retas mūsų rūšies atstovas, sugebėjęs gyventi tik vardan tų savo "uodegėlių", nuolatos - šviesos sraute.

Tačiau ramybės neduoda viena mintis. Mums "uodegėlės" reikalingos pasikrauti. Kam Juliukui buvo reikalinga "Gospoda"?

_________________

* Vertė autorė.

 

Skaitytojų vertinimai


38286. Alvydas2007-05-25 10:38
Atleiskite,tai ne apie šį apsakymą. Tai apie "Ragana ir..". Neesu kažko labai vertas tai užkrausiu "naštą" ir sau pasilengvinsiu. Tai aš tas šūdžius ir viskas apie manę... tiesiog įdentiška. Taigi,-laišką gavau. Taip ir tuo gyvenu kaip rašote.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:43:55 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba