Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-03-28 nr. 2943

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• TRUMPAI5
• REDAKCIJA KELIASI2
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• WIPO APDOVANOJIMAI
• SUSITIKIMAS "MALDŽIO" GALERIJOJE1

ESĖ 
 GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ24

POEZIJA 
• DARIUS POCEVIČIUS9

PROZA 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• CHARMSAS IR VAIKAI8
• mini esė.
LIUDAS GIRAITIS

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
APIE SUINTERESUOTUS IR NUOBODŽIAUJANČIUS POETUS
11

DATOS 
• Aloyzas Sušinskas.
PRISIMENANT STASIŲ BŪDAVĄ
1

KNYGOS 
• PASAKOJIMAI APIE GULBES23
• VISATA RIEŠUTO KEVALE6
• VILKO VALANDA
• NAUJOS KNYGOS3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ieva Steponavičiūtė, VU Filologijos fakulteto Literatūros teorijos ir istorijos katedros doktorantė.
SOLVEJ BALLE IR JOS KNYGA "PAGAL ĮSTATYMĄ"
1

POKALBIAI 
• TAI NĖRA PAGRINDINĖ DUONA, TAI TIK DRUSKA

AKTYVIOS JUNGTYS 
• PAREIGYBĖS IR JŲ ĮDOMYBĖS1

DAILĖ 
• AR DIDŽIŲJŲ MEDŽIŲ PAŪKSMĖJE AUGA ŽOLĖ?
• Jurgita Ludavičienė.
PAVASARINIAI DŽIAUGSMAI
1
• APIE DAILININKĄ BEN SHAHNĄ

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
BERLYNAS - MUZIKOS MEKA
4

TEATRAS 
• THOMO BERNHARDO "ĮPROČIO JĖGA" NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE1
• Ridas Viskauskas.
PAVASARĮ TEATRE ŽENKLINA PREMJERŲ GAUSA
3
• RUSŲ DRAMOJE - JONO ARČIKAUSKO FANTAZIJOS PUOTA

NAUJI FILMAI 
• Kęstutis Rastenis.
KVAILIŲ NAMŲ METAFIZINĖ GELMĖ
4

KRONIKA 
• SUSITIKIMAS SU KOMPOZITORIUMI VYTAUTU BARKAUSKU
• PAVASARIO MUZIKA VISAGINE1
• Antraštės prasmės ieškokite straipsnio gale.
IEŠKOKITE AUTORIAUS!
1

LIETUVIAI SVETUR 
• LIETUVIAI SVETUR

IN MEMORIAM 
• JUOZAS ABARAVIČIUS

SKELBIMAI 
• LRS SKELBIA KONKURSĄ
• NAUJAS INTERNETINIS PUSLAPIS2
• YPAČ SPECIALUS SKELBIMAS2

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS
• DAR KARTĄ APIE ARKLIUS4

ESĖ

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

PRIVALOMI PARAŠYTI TEKSTAI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Svarbiausio dalyko nepaklausiau: kas bus tada, jei to, pageidautina, labai perkamo romano po metų išvis neparašysiu? Kaip aš komisijai, kuri manimi naiviai pasitikėjo ir kūrybinę stipendiją davė, į akis pažiūrėsiu - in corpore ir kiekvienam jos nariui atskirai? Net grafomanui, jei jis pakankamai drausmingas, aišku, kad už pinigus padorios knygos parašyti neįmanoma, kaip ir padori moteris už pinigus negali pasimylėti. Iš reikalo ir skubėdama kokybės neišlauši. O kas bus, jei vis dėlto tą knygą parašysiu, bet jos nepirks? Po pusės metų pardavinės ją dėvėtų drabužių parduotuvėse kartu su atvežtais iš Didžiosios Britanijos "Airių patiekalais". Leidykla patirs nuostolį. O pinigus gal reikės atiduoti? Leidyklos kriterijai tekstams ir mano kriterijai tekstams - nesutampa. Pusė metų jau praėjo. Galvoje net pirmojo sakinio nėra. Pirmas sakinys ir paskutinis turi būti kaip šūviai: įspėjamasis ir kontrolinis. Nors iš pirmo sakinio, kur amžinas romanas, o kur tik šiuolaikiškas, nebūtinai atskirsi. "Ilgą laiką aš eidavau gulti anksti..." Kas galėtų iš karto pasakyti, kad tai - M.Prousto "Svano pusėje" pradžia? "Sapnavo sapną ir buvo jame lyg negyvas". Irgi panašu. Netgi įdomiau. (Jei ne pasikeitęs asmuo, galima būtų pamanyti, kad tęsinys.) Bet čia - A.Juozaičio "Laikraštis". Aš, ko gero, iš panikos emigruosiu. Dėsiu į krūmus, liaudiškai tariant. Įsivaizduoju, kaip lėktuve pildau deklaraciją ir skolų, paliktų valstybėje, grafoje įrašau - neparašytas itin skaitomas romanas.

Beje, reikėtų vis dėlto nesinervinant šaltai pagalvoti, kur aš padėjau pusę metų šalia algos gautus pinigus. Būtų pamoka ateičiai. Na važiavau du kartus taksi į Buivydiškes. Draugė buvo puolusi į depresiją - aštuoni trilitriniai agurkų dviem kėliniais iššaudė. Viešpatie, dabar kai pagalvoju, kiek prisipirkau visko... Pirkau batus už šimtą dolerių, nes su jais mano koja atrodo kaip ne mano. Katę veislinę iš nedovanotino snobizmo. (Seniau britų katinai kainuodavo 600 litų, dabar - tūkstantį du šimtus) Pirkau tualetinio vandens "Ysatis de Givenchy". Juo šlakstausi nuo tos dienos (tiksliau - nakties), kai pasijutau moterimi. Kvepalus irgi mėgstu "veislinius" , nes visi kiti po dviejų minučių ant manęs ima dvokti promilėm. "Zepter" puodą pirkau. (Laikau jame senus raktus.) Daviau 300 litų draugei, ji kaime sodybą remontuoja. Sienų apmušalų ten nuvežiau, tokių, kokiais išklijuotas "Šekspyro viešbutis".

Ankstyvą pavasarį sodyboje nėra nė gyvos dvasios. Man tokios vietos kuo toliau, tuo labiau ima patikti. Norėčiau ten parai dviem atsidurti su kate ir įsivaizduojamu mylimu žmogumi. Be jokių įsipareigojimų. (Taip savo žmonai sako mano girtas kaimynas, kai pareina antrą valandą naktį: "Bliat, Ada, atidaryk duris! Jei nori, be jokių įsipareigojimų".) Pažiūrėtumėm ten neskubėdami "Panoramą", išklausytumėm svarbiausias respublikos žinias... Gal kokią burtininkę parodytų. Paskui, kai tas įsivaizduojamas žmogus su kate užmigs, kad netrukdyčiau, išeičiau į mišką pasivaikščioti su jo pirštinėm ir jausčiau, kaip "ranka ištirpsta pirštinėj lyg sniegas". I.Bachman eilėraščiai kai kurie tokie pat geri kaip ir novelės. (Romanas - ne. Prie šito žanro moterys dažniausiai "nepritraukia", joms ar laiko, ar įniršio, ar pinigų alkoholiui pritrūksta, ir man dėl to vėl baisu.)

Kai paskutinį kartą nuvažiavom į kaimą, draugės tėvo bate kaukas arba kiaunė buvo prinešę gilių ir klevo sėklų "malūnsparnių". Iki bato ant sniego, eidamos tyloje, radom pėdytes, atslinkusias iš miško paslapties. Gal nuo tų pėdsakų pirmą sakinį ir pradėti? O gal - nuo tos paslapties... Ar nuo to, kad draugės mama mirė, kai jai buvo aštuoniolika metų? Ji prisimena, kad mama mėgo perlamutrinius "klipsus", saulėlydžius Palangoje, arbūzus, šilkines bliuzeles, džiaustyti saulėje mažų vaikų drabužius ir būti laiminga.

Tikras rašytojas gali pradėti rašyti gal ir ne bet kada, tačiau kad nuo bet ko, tai faktas. Nuo balto popieriaus lapo faktūroje įsispaudusio pilko siūlelio. Plaukelio. (Blakstienos?..) Aš - netikra. Man reikia nugyventi gabalą gyvenimo ir po to jį paversti įtikima fikcija. Kartais - pavyksta. Dažniausiai - ne. Guodžia tai, kad yra rašančių panašiai. Vienas talentingas žmogus kartą skundėsi, kad negali pradėti pasakoti istorijos apie pirmąją mokytoją, nes neatsimena, kaip buvo įsiūtos jos po karo dėvėto palto sagos - kryžiuku ar paraleliai.

Teoriškai tarsi žinau, ko reikia, kad romanas būtų perkamas. Sekso. Kas nors guli ant mano, t.y. mano herojės, krūtinės, arba ji - ant kieno nors. Jei ne sekso, tai nors kiek nešvankios, gal net kokios čigoniškos laukinės erotikos. "Kad gimtų erotinis aktas, reikalingos visai apibrėžtos savybės, pirmiausia - logiškas ir pajėgus protas, vaizduotė, humoro jausmas ir drąsa, o kur dar sugebėjimas įtikinti, organizaciniai gabumai, geras skonis, estetinė intuicija ir prabangos pomėgis" ("Emanuelė Bankoke", p.117, neabejotiniems autoritetams - pritariu iš karto). Visų šių savybių gal vargais negalais ir užtektų, bet man, kaip jau susiformulavau, reikia nugyventi gabalą gyvenimo, tik po to galiu bandyti paversti jį įtikima fikcija. O paskutinis mano matytas nuogas vyras - gipsinė Mindaugo gatvės "Maximoj" stovinti indėno statula.

Reikėtų vienoje kitoje knygos vietoje paburnoti prieš Dievą. Ir nepamiršti bjaurumo estetikos. Kokių nors kieno nors išskyrų turėtų būti. Iš ausų, pakinklių, pažastų ar lyties. Mirties... Bet pateiktų bravūriškai ir linksmai. Kaip amerikiečių filmuose. Mirtina liga sergantis senukas per savaitgalį nutaria nuvažiuoti į savo gimtąją valstiją. Randa ten kadaise mylėtą moterį (pasenusią, bet patraukliai, apsirengusią vos ne ta pačia perkelio suknele), pašvampęs alaus vietiniame "pabe", aplankytas stebuklingos galios, su ja permiega ir, saulei tekant iš už Dakotos kalnų, miršta spyruoklinėj vaikystės lovoj, su šypsena stebint jį lydėjusiam koledžo studentui. Vaikinui, kuris iki kelionės buvo marazmatikas, pasidaro aišku, kad gyventi - verta.

Gal dar koks epizodas iš pokario praverstų. Dabar, sprendžiant iš rezistencinės kovos internete ir neanonimiškos - laikraščiuose, ta tema vėl, rodos, aktuali. (Tikriausiai pralaimės žali, literatūroje.) Egzotikos į tekstą reikėtų "įmegzti". Tolimųjų kraštų pasakų, laikraščių ir masinės kultūros inkliuzų. Skaitytojas turi bristi į tekstą, žinodamas, kad ras kai ką atpažįstama. Taip pat tai, su kuo norisi susipažinti (bet tik tekste). Kad bus truputėlį pagąsdintas, nustebintas, šokiruotas, pakutentas, bet nepaskęs. Ir svarbiausia - kad žmonėms liūdna nebūtų. Juoko turėtų būti. Kad nesinorėtų galvoti apie metafiziką, transcendenciją ir laiką. Apie tuos dalykus ar galvosi, ar ne, jie liks. (Nepažinūs ir nepakitę.)

Chronologiškai, nuo pirmojo sakinio, romano pradėti rašyti neišeis. Mąstau punktyriškai, neturiu jokios valios. Gyvenimą prieš dvejus metus ėmiau planuoti iki rytinio žadintuvo. Pradėti turėsiu nuo įvairių vietų iš karto, rytais kepdama varškėčius.

Senelis per karą turėjo mylimąją. (Prieš karą ir po jo - irgi, bet ne tą pačią.) Moteris kartkartėm eidavo į bažnyčią su visiškai "nachališka" šilkine skara, geltoname fone - raudonos ir mėlynos rožės. Šventoriuje turėjo labai išsiskirti. Močiutė žinojo, kad skara dovanota senelio. Kartą atbėgo uždusęs kaimynas ir pasakė: "Važiuok pasiimt Juozo. Peršovė jį... Daržinėj. Pati žinai pas ką".

Spėju, kad senelis gulėjo ant viršaus. Ant tos mylimos moters krūtinės, nes jam buvo peršauti plaučiai ir petys, o jai - nieko. Iki felčerio jį nuvežė vos gyvą dėl plaučių, iš žaizdos srovele burbuliavo kraujas, niekam tada net į galvą neatėjo rūpintis klubu, nors tas irgi buvo peršautas. (Tą į kaulą įstrigusią kulką aš, kaip ir jis, pirmą kartą pamačiau rentgeno nuotraukoj maždaug po keturiasdešimties metų. Senelį mano gimtojo miestelio poliklinikoj švietė dėl banalaus radikulito, kulką atrado netyčia.) Jį slaugė ilgai. Mama, kai močiutė dirbo nenudirbamus darbus, nusisukusi nuo senelio nugara laikė jo koją ant savo sprando, nes taip jam kažkodėl mažiau skaudėjo petį, o kad popietės neprailgtų, pasakojo istorijas iš mokyklos apie savo drauges. (Viena dabar gyvena Vokietijoj, kita - Lenkijoj, o dar viena Vilniuj pardavė butą. Nutarė susiremontuoti apleistą tėvų sodybą kaime, važiuoti ten, kaip ji sakė per mano motinos laidotuves, pabraidžioti su botais per rudeninius lapus ir paskui numirti.) Po kelių mėnesių senelis vis dėlto pakilo ir pačią pirmą dieną, kai tik galėjo paeiti, išėjo. Pas tą mylimąją. Paskui moterį, deja, išvežė į Vokietiją darbams ir... nebeparvežė. Namie spintoj, nežinau, kokiais būdais, atsidūrė "nachališka" skara su raudonomis ir mėlynomis rožėmis. Močiutė niekada jos neryšėjo. Laikė be tikslo, kaip aš kartais laikau stalčiuose primirštų, kadaise ryškių spektaklių programas.

Po karo močiutė dar susilaukė vieno vaiko. Berniuko. Jis kaimo troboj mirė šešių mėnesių. Kai paklausiau, nuo ko, ji pasakė: "Kas, vaikeliuk, žinojo tikrai tais laikais - nuo ko. Viliukas visą laiką verkė, troboj būdavo prirūkyta". Ir imdavo žiūrėti pro langą. (Papirosų dūmus kažkodėl įsivaizduoju kaip skraidančius praskydusius autkojus su nublukusiomis rožėmis.) Apie berniuką nebūčiau galvojusi daug, gal net ir sužinojusi apie jį nebūčiau, bet mes jį perlaidojom. Senelis jau beveik senatvėj susigalvojo perkelti savo tėvų ir jo palaikus į kitą vietą, aptvertą nauja tvorele. Trijų žmonių kaulus du vyrai surinko į drobę ir užkasė kitoj vietoj Užpalių kapinėse. Buvau dar pradinėse klasėse. Kapinių įspūdis liko tikslus. Kaip pasakytų I.Bachman (tepabūna ji dar vienas inkliuzas iš laikraščio), - "nebenumaldomi varnai ir baimė mirti". Iš to berniuko, atsimenu gerai, tebuvo likęs kiaušas. Kaip kopūstėlio lapas arba kaip atverstas mano delnas. Šalia kapinių tekėjo stebuklingo vandens šaltinis. Kad jis stebuklingas, tikėjo ne tik Užpalių, bet ir tolimų apylinkių žmonės. Vanduo burbuliavo kaip kraujas iš po žemėmis gulinčio peršauto milžino plaučio. Jame po pakasynų nusiplovėm rankas. Keista... Tas berniukas buvo mano dėdė, kuriam šiandien būčiau galėjusi paskambinti. Kartais galvodama apie kai kurias mirtis atsimenu vienos tikinčios profesorės mintį: "Retai sutiksi tokį blogą žmogų, koks yra Dievas".

Senelio senatvė buvo palyginti rami, jeigu neprisimintume aukšto kraujo spaudimo. Nekentė balandžių, skiepijo visiems sodo kaimynams medžius, rašė skundus į laikraščius (dėl balandžių - irgi), nešdavo iš kolektyvinio sodo gražiausius obuolius gražiausioms vietinės parduotuvės pardavėjoms. Mylėjau jį labiau negu tėvą. (Jeigu būčiau sąžininga, turėčiau sakyti - labiau negu grafą Montekristą.) Jis mane - irgi. Jaučiau iš daugelio ženklų, nes jausmus verbalizuoti tokiems vyrams gėda. Kai senelis jau buvo visai senas, turėjau šunį. Keršydamas šuo prisisiodavo ant šaldytuvo kampo, kol tas galutinai nurūdijo, o vienąkart prikakojo ant lovos, patupėjo baltų pagalvių ledkalnių vidury. Atsirakinęs mūsų buto duris, senelis rado atrodančias kaip kalkės kelias kietas ochros spalvos spireles. Bet pamanė, kad jos - žemės riešutai. Sovietmečiu žemės riešutai (kaip ir kitokie riešutai) buvo deficitas. Senelis užrišo pasaitėlį mano šuniui, susibėrė spireles į švarko kišenę ir, parėjęs namo, atsisėdo prie stalo. Užsidėjo skaitymo akinius. Saugodamas staltiesę, pasitiesė ant jos laikraštį ir deficitą pabėrė ant jo. Paskui, krapštydamas nagu, ėmė ieškoti branduolio. Po keleto mygtelėjimų ėmė burbėti, kad riešutai keistai trupa ir, iš viso koks velnias čia yra, kaip kevalas, taip kevalas.

Kad šūde branduolio būti negali, pirma susigaudė močiutė. Kai ji pradėjo juoktis, juokėsi persisvėrusi per langą, paskui virtuvėj, paskui užsikniaubusi ant siuvamosios mašinos. O kai senelis, nepasakęs nė žodžio, švariai nusiplovė rankas ir, kažkodėl droviu žvilgsniu pažiūrėjęs į šalia žvitriai lekuojantį mano šunį, nuėjo ir atsigulė, močiutė užsikabino vonioj ir įsikniaubusi į rankšluostį juokėsi toliau. Aišku, šitas senelio nuotykis pasklido po kaimynus per jos liežuvį. Buvo pritilęs tada kokioms dviem savaitėms. Išsikepdavo stintos ir tyliai ramiai lovoj skaitydavo iš Amerikos pusbrolio atsiųstus komunistų "Vilnį" ir "Laisvę". Bet kai eidavo šaligatviu su obuoliais iš sodo, o kaimynės ant suoliukų sekdavo jį žvilgsniais, jis jautė, kad šita istorija kaukši paskui jį mažais riešutukų žingsniais. Kai senelio nuotykį pasakojau kartą tokiems žmonėms, visi juokėsi, o vienas pasakė: "Tylėkit, ji pasakoja, kokioj jinai užaugo šeimoj".

Dabar man smagu, o kartais - neįtikėtina, kad visa gyvoji mano šeima telpa mano lovoj. Kiti artimieji valgo, rūko, sėdi ir šypsosi aplink, fotografijų rėmeliuose. Kai žiūriu į juos įstrižai krintančiuose saulės spinduliuose, man ramu. Įstrižai krintantys saulės spinduliai man visada atrodė aštuntas pasaulio stebuklas. Šalia Rodo koloso ar Aleksandrijos švyturio. Kad ir kur jis atsitiktų - miške, namie ar sename mediniame sandėliuke.

- Vaikeli, - sakau dukrai lovoj vieną vakarą, - nesupyk, bet turiu tau pasakyti liūdną, džiugų ir kartu intymų dalyką. Labai tave myliu. Bet mums reikėtų imti miegoti atskirai. Aš, žinok, ne tik motina. Aš - dar ir moteris. Kartais, prieblandoje ar savo šešėlyje, būnu visai graži. Apsižiūrėjau vakar vonioj nuoga su dviem veidrodžiais... Neseniai susiradau draugą. Šiek tiek buvome pažįstami jau anksčiau, bet neseniai knygų mugėj vėl susitikom, kažkaip iš esmės. Šią savaitę, pavyzdžiui, jaučiu, kad negaliu be jo gyventi. Sąžiningai tai tau sakau, irgi kaip draugei, noriu jo čia, dabar, ant savo krūtinės, lygiai kaip ir tavęs.

Matau, kaip prie visokių mano kalbų pripratusios mergaitės akys pasidaro stiklinės:

- Koks to diedo vardas?

- To vyro vardas, - sakau, - Bohumilas. Pavardė - Hrabalas. Ir jei dabar jo nepaskaitysiu, nusišausiu. Jis nebus man ištikimas ilgai. Jis išsilies citatomis į kitų moterų ir vyrų prozą. Ir jei jie sugebės citatas panaudoti vietoje, tas žmogus suteiks jų tekstams ypatingos galios. Tie tekstai taps amžini ir masiškai perkami. O tai yra beveik nesuderinami dalykai. Kaip tuos dalykus suderinti, galvoju jau pusę metų. Man už tuos galvojimus pinigus moka. Gal tu galėtum dabar pereiti į kitą lovą?

- Kad tu nesulauktum, - sako vaikas ir apgraibom ištraukia lempos laidą iš šakutės lizdo.

Ima aiškėti, kad aš to romano arba neparašysiu, arba parašysiu - neperkamą. Jau antras savaitgalis sėdžiu virtuvėj, guliu ant sofos ir, užuot skaičiusi Kingą, Kunderą, McEwaną, Allendę ir Irvingą, užuot mokiusis mąstyti, aukštojo ir žemojo stiliaus - iš Königsbergo Imanuelio ir Bankoko Emanuelės, iš Kabelkos ir Kubelkos, po gabalą skaitau Hrabalą. Ta knyga prispaudė mane ant lovos savaitgaliams kaip hidraulinis presas senam popieriui presuoti. Perskaitau penkis šešis garsiosios jo apysakos puslapius ir daugiau nepajėgiu, paprasčiausiai - išsenku. Bėgu paskui jo sakinius prakaituota, kaip žiurkė Prahos kanalais. Pasidedu tada Hrabalą ant krūtinės. Užsimerkiu ir jaučiu jį visu kūnu taip, kaip jo herojus kadaise jautė ant jo atsigulusią nuogą čigonę. Aš, kaip ir jis tada, jau nieko nebenoriu, "tiktai amžinai, iki begalybės, šitaip gyventi... tarsi būtume gimę drauge ir niekada neišsiskyrę". Pusę metų mąstau, ką ir kaip turiu rašyti, kad patikčiau, o Hrabalas suformulavo tai vienu sakiniu: "Jei mokėčiau rašyti, tai parašyčiau knygą apie didesnę žmogaus laimę ir didesnę jo nelaimę". Labiausiai šiame sakinyje žavi tariamoji nuosaka. Jos čia neturėtų būti, bet ji - joks koketavimas. Tariamoji nuosaka čia reiškia kai ką labai gerai mokančio daryti žmogaus privalomą, sąžiningą ir kasdienę abejonę.

Ko gero, dabar nusiplėšiu pleistrus nuo kojų ir apsimausiu kojines su siūle. (Hrabalo garbei.) Užsimausiu jas lėtai, atvyniojamu judesiu, pradėdama nuo pat kojų pirštų galiukų, kad ploname vabzdžio sparno plonybėje neišeitų akis. Tada įšoksiu į juodus zomšinius batelius ir žengsiu į gatvę. Nors šlapia ir lyja. Ir gatvės - kreivos. Bet visada pavasarį kas nors gali atsitikti. Susitikti galiu ką nors. Patį pavasarį galiu sutikti. Kaip ubagą Volodią, kuris kartais eina elegantiškoms moterims iš paskos Bazilijonų gatve ir maivydamasis už nugaros atkartoja jų judesius. Nes jeigu dar ilgiau sėdėsiu čia savo virtuvėj ir galvosiu, kokia turi būti perkama literatūra, imsiu krapštyti pusę metų neplautas savo ausis. Kaip Shrekas nusilipdysiu iš jų sieros žvakes ir skendėsiu - o kaip tiksliai pasakyta! - intymioje žvakių šviesoje. Jeigu dar imsiu galvoti apie perkamą literatūrą, įkaisiu iki baltumo ir sutrupėsiu kaip viela. Po kelių savaičių kaimynas su Ada išlauš duris. (Be jokių įsipareigojimų...) Paspirs mano palaikų trupinius ir sakys, ta boba, rūkė, degino smirdančias žvakes sektantė ir taip nevalyvai gyvena. Gali būti ir dar blogiau. Jeigu dar galvosiu, kokia turi būti perkama literatūra, pasijusiu kaip mano senelis. Kai tą apgailėtiną dieną jis irgi sėdėjo savo virtuvėje pabėręs ant amerikoniškų laikraščių sovietinį deficitą ir susikaupęs nagais, nežinia kame bandė ieškoti branduolio.

 

Skaitytojų vertinimai


1568. Giedrai Radvilaviciutei2003-03-30 13:48
Paslaptingas "Poetry factory" atidarytas ir daug amziu sekmingai veikia. Gamina romanus, ese, eilerascius, laiskus, txt zinutes, sapnus, daro kokius tik norite tekstus: pagal uzsakyma ir niekada nematytus. Kreipkites.

1570. Mykolas OK2003-03-31 00:21
Patiko. Nors ir vėl sentimentai, bet optimistiškesnis tekstukas. Įdomu, kas išeitų taip jį atfiltravus, kad nebeliktų kalbų abie būtiną parašyti romaną. Tarsi neįdomi detalė, bet įneša gyvumo, dabarties.

1573. xX2003-03-31 21:45
Kai pasirodys tas romanas už pinigus, įsėlinsiu tyliai į spaustuvę pro man vienam žinomas girgždančias tarnybines duris, ir koks pokas tą patį vakarą atsidurs mano namuose ant gelumbe aptraukto ąžuolinio stalo. Tikriausiai tai bus žiema, prie židinio sėdėsiu supamame krėsle, tingus katinas ant kelių, didžiulis kambarys, paskendęs tabako aromato prieblandoje. Versiu atsargiai po vieną lapą, prisimerkęs isivaizduosiu metafizinį Aristotelio pasaulį, sumaišytą su Einšteino reliatyvumu ir paskanintą šių dienų chaoso teorija, tvirta ir kartu efemerine, ir po vieną lapą plėšdamas lengvai nukreipsiu juos į paslaptingą židinio liepsną. Tai užtruks. Bus šilta. Bus gera.
...
...
Matyt, labiau laukiu kitos knygos. Tada bus ir kitas scenarijus. Jame turėčiau kažkur jo viduryje mylėtis su autore, tame pačiame krėsle, tik labiau metafiziniame, raudonmedžio. Ar lapai skris į liepsną? O kas žino? ...
(scenarijuje nenumatyta}

1577. @2003-04-01 08:50
Michailas -- xX-ui Vaizdelis kvepia Bulgakovu. Dabar reikėtų ieškoti, kas turi ryšį su juo. Tada ir paaiškės xX... Grabe tu mylėsies su autore krėsle, nes aš myliuosi su ja lovoj.

1578. ***2003-04-01 12:25
Berniukai, berniukai nesipeskite sitaip:)))

1580. Smitas2003-04-01 15:55
Ar vargso Sileikos nuotraukoje du dygliuoti kiausiai ka nors simbolizuoja? Lytmeni, idek gera Giedros R. nuotrauka stambiu planu. Girdi?

1586. estera2003-04-01 16:59
Jo, perkama literatura, skirtingai nei Vakaruose, dar ilgai runkeliu Lietuveleje tampys nervus.

1587. xX2003-04-02 07:07
Šiokie tokie klausimai esterai:
1. Kokia gi ta perkama literatūra? Bandau įsivaizduoti ilgas eiles knygynuose, bemieges naktis, praleistas tose eilėse, policijos mašinos gatvėse, net ginkluotosios pajėgos iškviečiamos konfliktų gesinimui tarp įsigijusių ir ne perkamą knygą. Šiurpas ima, tiesiog košmaras, neduok tu Dieve...
2. O kur yra tie mistiniai Vakarai? Spėju, kad esterai jie yra už lango, esančio vakarinėje namo sienoje. Nes rytinėje sienoje esantis langas yra į Rytus:(
3. Kur matosi/jaučiasi nervų tampymas? Aš jo čia nepajutau, bet gal todėl, kad esu nejautrus fizikas? Jei estera bes pirštu ir sakys "Štai kaip įsitempia nervai skaitant aną komentarą", tai bandysiu ir aš patempti tą niervą. O šiaip tai tingėsiu ieškoti tokių niuansų.
4. Ar runkelių Lietuvėlė yra kažkas už Lietuvos ribų? Gal ji yra esteros viduje?
Ai, kažkoks nevykęs klausimynas. Galima ir neatsakinėti, tylėjimą suprasiu pozityviai.

1588. estera2003-04-02 13:46
Skiriama xX :

Tu ne fizikas, o filologas, tiksliau, runkelis. Galiu ir pavardę parašyti, bet tegu eseistei intriga lieka.


1590. xX2003-04-02 16:35
Matau, kad nepavyks tos mano pavardės parašyti. Bet ne tai svarbu, čia gi vieša erdvė, todėl ir savo asmeninius klausimus bandau paversti visuotinais. Atleiskit, jei ne visada pavyksta.
O šiaip tai GR tekstas šią ir visas kokias penkias savaites man buvo vienas iš maloniausiai skaitomų. Jei būtų kokie miss/text rinkimai, siūlyčiau nominacijai.

1593. -> Esterai ir xX`ui2003-04-03 01:12
dieve ir į Internetą atšliaužia intlektualioji isterija (vseznaikizmas) ir ja ne durak (ili ja nechoču byt durakom)

1596. Prašymas :-) 2003-04-03 17:27
Giedra, grįžk į "Šiaurės Atėnus"

1597. ****2003-04-03 20:56
Giedra gryzk, ka

1598. Esterai2003-04-03 22:35
Estera ,tai Karaliaus Saliamono sugulovė.Ar tikslingai buvo pasirinktas nickas?

1599. xX2003-04-04 00:39
--> 11)-am Keistas pastebėjimas. Jei interneto anonimiškumas reiškia jokių taisyklių nebuvimą, tai kam tas internetas iš viso reikalingas? Ne kurti, įkvėpti, ne turtėti, bet griauti, ardyti, gadinti nuotaiką?
Ta pati frazė (matyt, to paties komentuotojo) apie intelektualiąją isteriją parašyta ir kitoje vietoje (kam kartotis?). Ten nurodytas ir vienos moters telefonas (ar leido?). Ten su mano parašu parašytas ne mano komentaras (paprasčiausiai negražu). Įdomu, ko siekia tas žmogus? Gal redakcija gali tokių eterio chuliganų neįsileisti į kompaniją? O gal tam žmogui reikalinga kokia nors pagalba? Mes šiaip ar taip esame bendruomenė, todėl reikalui esant sunkią valandą turėtume palaikyti vienas kitą.
Tą pačią frazę galima nagrinėti asmenybės psichologijos aspektu, bet netgi elementari refleksyvi logika susmunka nuo tokių teiginių. Ir įsivaizduoju, lyg per koncertą kas nors nei iš šio nei iš to imtų šaukti: "Nutilkit!!!"

1602. Arturas iš Vilniaus2003-04-04 03:34
tiesiog inteligentiški žmonės to nepastebi (išsišokimų) ir toliau kaifuoja nuo renginio (na neskaito ne jam skirtų laiškų, o tu - xX matyt iš Akmenės rajono daugiavaikės šeimos - ten tokie pakankamai reikalingi Lietuvai tipažai randami, bet nelabai pagauna struktūras? sorry sistemas?

1603. Kalva, kilusi iš daugiavaikės šeimos2003-04-04 07:34
16-am, bet ir kitiems Gal Jūs savaip suvokiate inteligentiškumą, tačiau įprasta manyti, jog asmenybės inteligencija be vidinės kultūros (bent elementaraus jo lygmens) neįmanoma. Jūs ne pirmą kartą užgauliojate komentatorius. Gal kas ir gali nekreipti į tai dėmesio, tačiau aš manau, kad tylėjimas būtų nebylus pritarimas Tamstai, nors taip nėra. Visuomenėje egzistuoja daug kalbėjimo būdų, tačiau viskam yra savas laikas ir sava vieta. Nemanau, jog kultūrinės spaudos komentavimo plotas turėtų būti skirtas plūdimuisi. Jūs sakote, kad "inteligentiški žmonės neskaito...ne jiems skirtų laiškų". Sutinku, bet tik tada, kai tuos laiškus gauna vienas adresatas. Internetas - bendra terpė. Todėl adresatas irgi iš esmės yra bendras, net ir nurodant, kam skirtos mintys. O apskritai, jei manote, kad norint, jog žmonės Jus išgirstų, reikia plūstis ir užgaulioti, stokite į armiją. El.red. Pastaruoju metu kai kurių komentatorių išpuoliai prieš kitus yra tokie užgaulūs ir neargumentuoti, kad tikriausiai jau bręsta reikalas Jums kažką tobulinti elektroninėje versijoje, idant būtų galima tokių komentatorių mintis kitiems skaitytojams-komentuotojams mesti į šiukšlių dėžę. Jei prie tokio komentaro atsirastų nustatytas kiekis šiukšliadėžių ženkliukų, jis turėtų būti įmestas į tikrą šiukšliadėžę. Tai nebūtų cenzūra, nes galima diskutuoti su tais, kurie turi kitą nuomonę, bet tik ne su tais, kurie tiems patiems žodžiams suteikia visai kitą prasmę.

8831. kazhkas :-) 2004-06-03 22:29
jega tekstas:)

9647. Gervė2004-07-21 12:43
Galų gale atsirado moteris,galinti nebanaliai, nesaldžiai kalbėti apie save, nes iki šiol tik stiprioji lytis manė tai gebanti daryti.

9673. sapiens :-) 2004-07-22 13:31
daugiau nei menas.

18425. lapas :-( 2005-09-18 18:55
bloga svetaine tiesiog bloga labai bloga

18426. namas :-( 2005-09-18 18:57
kas cia per nesamone norejau suzinot bet nieko cia neimanoma gaut jojios informacijos

50954. nickas :-( 2009-01-21 00:40
Na, autorė, besididžiuojanti prabangiais pirkiniais, tur būt perdaug "Stiliaus" priedų prisižiūrėjo. Ir ką joje kas rado?...

66631. Dikabro :-) 2011-03-09 18:51
Čia buvau aš.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:43:52 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba