LIUDAS GIRAITIS

Tą vakarą temti pradėjo apie ketvirtą, ledas uždengė tvenkinio paviršių, ant jo tupėjo antys, nenušaldamos kojų. Kavos automatas išdavė tą pačią kavą, sumuštinių pardavėja perjovė išilgai dvidešimt bandelių, dėjo į jas salotas, majonezą, žuvį ir kumpį. Tą vakarą televizorius transliavo Simpsonus, o autobusas, sukriokęs stotelėje, kaip visuomet metėsi į priekį, blaškydamasis posūkiuose ir skubėdamas nežinia kur.

Tą vakarą ant stalų mėtėsi popieriai, didžiulėje erdvėje tarytum konferencijų salėje ruošėsi vakarienei studentai. Iš aukštai jie atrodė maži tarsi skruzdės, jie judėjo savais keliais. Tą vakarą buvo sausis, pats žiemos vidurys, penktadienis. Žmonės gyveno savais reikalais ir neketino užsibūti jiems nepatraukliose vietose.

Tą vakarą nepatyręs studentas norėjo išgauti iš seno profesoriaus visas paslaptis, senas profesorius kažką ilgai aiškino studentui, jis žinojo visas paslaptis, net tai, kad jo gyvenime paslapčių nebeliko, bet jis neįtikino studento.

Tą vakarą du keisti vyrai, vienas su beisbolo kepure ir kokakolos skardine rankoje, kitas su raudona striuke ir arbatos puodeliu, atsisėdo prie staliuko. Jie abu ilgai tylėjo, paskui raudonasis pasakė:

- Sakei, po darbo mėgsti išgerti alaus, tavo reikalas, vyriška, bet pagalvok, ar tau sveika?

Tą vakarą kažkas pamanė, kad jie gėjai. Jie ilgai ir keistai tylėjo, sėdėjo ir nieko nelaukė. Jie nebuvo gėjai. Tą vakarą vyras su beisbolo kepure pakilo ir nuėjo į tualetą, o raudonasis jį geranoriškai padrąsino:

- Tik žiūrėk, nesumaišyk, kuris vyrų, manau, surasi.

Po minutės jis atsistojo ir patikrino, ar tas su beisbolo kepure nenuėjo į moterų tualetą. Tą vakarą anas sugrįžo, ir raudonas pasakė:

- Žinau, tualete tu visada plauni rankas.

Kepurėtas nieko neatsakė ir su didžiule ramybe bei pasitikėjimu žvalgėsi aplink, pakreipdamas galvą ir beveik praradęs gyvenimo nuskriausto žmogaus lūpų ir akių išraišką.

- Jau eisim, - pasakė raudonasis. Jie pakilo ir išėjo pro duris. Raudonasis rodė ranka pastatus ir kažką tėviškai pasakojo, kepurėtasis laikė rankoje kokakolos skardinę ir sekė akimis raudonojo rankos judesius.

Tą vakarą jie ėjo greta koja kojon ir pradingo apšviestame perėjime. Raudonasis nebuvo nei globėjas, nei gėjus, nei brolis. Diena baigėsi apie keturias, ji sudėjo greta du žmones - "kaladėles", mįslę. Tą vakarą diena neskubėdama pabaigė savo darbus, savo darbus pabaigė ir kiti.