Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-03-28 nr. 2943

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• TRUMPAI5
• REDAKCIJA KELIASI2
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• WIPO APDOVANOJIMAI
• SUSITIKIMAS "MALDŽIO" GALERIJOJE1

ESĖ 
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ24

POEZIJA 
• DARIUS POCEVIČIUS9

PROZA 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• CHARMSAS IR VAIKAI8
• mini esė.
LIUDAS GIRAITIS

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
APIE SUINTERESUOTUS IR NUOBODŽIAUJANČIUS POETUS
11

DATOS 
• Aloyzas Sušinskas.
PRISIMENANT STASIŲ BŪDAVĄ
1

KNYGOS 
• PASAKOJIMAI APIE GULBES23
• VISATA RIEŠUTO KEVALE6
• VILKO VALANDA
• NAUJOS KNYGOS3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ieva Steponavičiūtė, VU Filologijos fakulteto Literatūros teorijos ir istorijos katedros doktorantė.
SOLVEJ BALLE IR JOS KNYGA "PAGAL ĮSTATYMĄ"
1

POKALBIAI 
• TAI NĖRA PAGRINDINĖ DUONA, TAI TIK DRUSKA

AKTYVIOS JUNGTYS 
 PAREIGYBĖS IR JŲ ĮDOMYBĖS1

DAILĖ 
• AR DIDŽIŲJŲ MEDŽIŲ PAŪKSMĖJE AUGA ŽOLĖ?
• Jurgita Ludavičienė.
PAVASARINIAI DŽIAUGSMAI
1
• APIE DAILININKĄ BEN SHAHNĄ

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
BERLYNAS - MUZIKOS MEKA
4

TEATRAS 
• THOMO BERNHARDO "ĮPROČIO JĖGA" NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE1
• Ridas Viskauskas.
PAVASARĮ TEATRE ŽENKLINA PREMJERŲ GAUSA
3
• RUSŲ DRAMOJE - JONO ARČIKAUSKO FANTAZIJOS PUOTA

NAUJI FILMAI 
• Kęstutis Rastenis.
KVAILIŲ NAMŲ METAFIZINĖ GELMĖ
4

KRONIKA 
• SUSITIKIMAS SU KOMPOZITORIUMI VYTAUTU BARKAUSKU
• PAVASARIO MUZIKA VISAGINE1
• Antraštės prasmės ieškokite straipsnio gale.
IEŠKOKITE AUTORIAUS!
1

LIETUVIAI SVETUR 
• LIETUVIAI SVETUR

IN MEMORIAM 
• JUOZAS ABARAVIČIUS

SKELBIMAI 
• LRS SKELBIA KONKURSĄ
• NAUJAS INTERNETINIS PUSLAPIS2
• YPAČ SPECIALUS SKELBIMAS2

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS
• DAR KARTĄ APIE ARKLIUS4

AKTYVIOS JUNGTYS

PAREIGYBĖS IR JŲ ĮDOMYBĖS

Mokytoją Algirdą Petkūną klausinėja Andrius Jakučiūnas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Baltijos vanduo pilamas į Ramųjį vandenyną

Įsivaizduojate, kad visi mokytojai - pasibaisėtinai nuobodūs ir nykūs tipai, kurie, vos tik išėję iš mokyklos, iškart liaujasi egzistavę ir tik retkarčiais sapne išdrįsta pagrasinti nauju kontroliniu darbu? Jei tokių ir yra, tai palikime juos ramybėje! Respublikinės Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės koridoriais oriai žingsniuojančio Algirdo Petkūno net patys didžiausi nenuoramos bei plevėsos neišdrįstų pavadinti nei nuobodžiu, nei nykiu. Tiesa, dėvėdamas baltą chalatą jis atrodo panašesnis į mediką, o ne į mokytoją, tačiau, patikėkite manimi, jaunuoliai ir merginos, kad mokyklų bei mokytojų būdavo ir daug keistesnėse vietose nei ligoninė. Todėl nenustebkite, kad tas pats Algirdas Petkūnas jaunystėje mokytojavo… tolimojo plaukiojimo žvejybos laivuose, dalyvavo dviračių žygyje iš Klaipėdos į Vladivostoką (apie 9000 km!), mynė pedalus į Murmanską, dirbo Švietimo ir mokslo ministerijoje, Veličionių kolonijoje, pagal medžio šešėlį gali išmatuoti jo aukštį ir pažįsta beveik visų Lietuvos mokyklų direktorius bei pavaduotojus, siaubingai mėgsta kugelį, gerbia matematiką, myli mokinius bei gerus pažymius ir nė nemano būti arogantiškas arba nuobodus.

Blausią žiemos dieną šnekėjomės su Algirdu ligoninės koridoriuje ir, tenka pripažinti, nesigailėjome, kad tąsyk abudu nevykdėme savo tiesioginių pareigų…

Gal galėtumėte pasakyti, kaip kilo mintis trenktis dviračiu į Vladivostoką, juo labiau, gūdžiame sovietmetyje? Anais laikais žygis buvo plačiai nušviestas žiniasklaidoje, išleista netgi knygelė, tačiau šiuolaikinis skaitytojas…

Baigus aukštuosius mokslus man pasitaikė dirbti Klaipėdoje. Ten išgirdau, kad garsus keliautojas Liudas Alseika organizuoja dviračių žygį iš Klaipėdos į Vladivostoką. Tai aš jau nebegalėjau susilaikyti, patraukė romantika. Iškart nuvykau pas Liudą Alseiką ir kalbėjau su juo. Mano svajonė tuo metu buvo apiplaukti pasaulį, pamatyti kraštus, kur nenusileidžia saulė. Tai įgyvendinti pavyko jau vėliau, kai pats organizavau žygį į Murmanską ir Severomorską, į pačią šiaurę…

…kol kas norėčiau daugiau išgirsti apie žygį į rytus. Keliese buvote?

Žygyje dalyvavo penki žmonės iš Lietuvos, du - iš Estijos ir vienas - iš Leningrado. Taigi, susiruošėm į Vladivostoką, nors dviračiu važiuoti ne taip gerai mokėjau. O dviračius rinkomės su kuo mažiau bėgių, kad būtų kuo mažiau gedimų. Susitvarkėm dokumentus, paėmėm dar Baltijos jūros vandens ir patraukėm. Ir taip per du žemynus.

Kaip sekėsi kelionė?

Neblogai sekėsi, nors lengva nebuvo. Neretai ir atsilikti nuo draugų tekdavo. Jeigu, matau, kelias geras ir dar nuokalnėn leidžiasi, tai aš, būdavo, dar padidinu greitį, kad pasivyčiau kitus, kadangi jau nebebijojau greičio taip, kaip iš pradžių. Ir pasiveju, aplenkiu. Mane Alseika kelis kartus perspėjo, kad gali blogai baigtis, bet ir toliau vis "nusidėdavau"… O šiaip sunku buvo - neišsimiegodavom, nusnausdavom tiktai palapinėse ir po tokios nakties sugebėdavau užmigti bevažiuodamas dviračiu. Dažnokai keisdavomės - vienas kažkiek laiko važiuoja pirmas, po to - kitas, trečias ir taip toliau. Jeigu bevažiuodamas pirmasis užmiegu, kiti mato - mano žvyrkelis "svirduliuoja". Tada jau prisiveja, sako, važiuok paskutinis, kringeliuoji kaip girtas. Na gerai, važiuoji sau paskutinis, atsilieki dar truputį toliau, ir tiesiai vienodai bevažiuodamas, vienodai spausdamas dviratį, imi ir vėl užsnūsti. Bet jei dviratis nurieda nuo asfalto, vairas pirma sudreba, susikrato - prabundi ir vėl vejiesi savus žmones. Kai žuvo Alseika…

Kaip tai nutiko?

Vos ne ant mano rankų jis žuvo, prie Chorokovieco miestelio. Tuo metu buvo statoma automagistralė Maskva - Gorkis. Buvo pripilta daugybė smėlio ir žvyro krūvų, mes vingiavom tarp jų. Alseika važiavo pirmas. Tada jį ir partrenkė iš priešakio važiuojanti mašina… Aš mačiau tą mašiną. Važiavau pakabinęs nosį, buvau nubaustas tą dieną, todėl kad per greit važiuodavau. Smėlio ir žvyro krūvos kairėje, "mazų" išvažinėtos vėžės. Važiuojam prieš eismą. Pravažiavo automobilis, pasuko į šoną ir sustojo. Pakeliu nosį, žiūriu - krinta žmogus. Pirma mintis - iš kur jis dabar krinta? Kas krinta? Iškart, vos pakėlęs akis, atsiremiu į žvyro krūvas. Žiūriu, pravažiuoja užpakalinis dviračio ratas ir įrieda į savo paties vėžę… Išimu Alseiką iš tos vėžės, mašinos sustoja, visos sustoja, aš laikau jį… Atrodo, dar gyvas žmogus, o pasirodo - tai paaiškėjo, kai su pakeleivingu lengvuoju automobiliu nuvežiau jį į Chorokovieco miestelį, - kad jis seniai buvo miręs. Tuomet atvyko Alseikos artimieji, buvo specialiai užsakytas lėktuvas. Dar kvietė mus grįžti kartu, bet mes atsisakėm. Atsisveikindama Alseikos dukra Milda mums dar davė po 1000 rublių ir Baltijos jūros vandens - ąžuolinėj talpoj su gintaro dirbiniais, gana nelengvą…

Paskui du mėnesius vijausi savo draugus Amūro krašte, beveik nuo Čitos iki Chabarovsko. Tiesa, ne vienas. Kolegai sugedo dviratis, jį betaisant teko nemažai sugaišti. Kai sutaisėm, draugai jau buvo toli priekyje. Taip mes ir važiavom, dieną ir naktį riedėjom geležinkelio pylimu. Pasitaikydavo mūsų kelyje ir lietuvių, gyvenančių ten, - tada jau būtinai juos aplankydavom. Ten nėra kelių, tik geležinkelis. Dieną ir naktį eidavom geležinkelio pylimu. Jeigu tiltas, per jį nepraleidžia, tokie buki sargai saugo. Tai kaip pereit? Mes, sako, neturim teisės.

Ir per kiek laiko pasiekėt Vladivostoką?

Man atrodo, per 5 mėnesius ir 7 dienas.

Girdėjau, kad važiuodami dviračiais iš nuobodulio mintinai mokydavotės eilėraščius?

Žinoma. Kad mintys būtų kuo nors užimtos, kad pamirštum kojų sunkumą ir skausmą, važiuojant dviračiu būtinai reikia ką nors mintinai mokytis ir kartoti. Pasižiūri ir kartoji, pasižiūri ir kartoji. Tai aš ir poezijos esu daug išmokęs, ir prozos, na, o kai leningradietis Česnokovas po Alseikos žūties man padeklamavo Deržavino odę "Bog", aš ją persirašiau ir taip pat išmokau mintinai… Oi, kokia sunki odė, bet tokie gražūs žodžiai apie Dievą! Man jie kėlė nuotaiką ir viltį, kad žmogus iš tikrųjų nemiršta, kad jis tik turi praeiti pro mirtį ir sugrįžti pas Dievą. Toks žmogaus likimas.

Kaip buvote sutikti Vladivostoke?

Vladivostoke išvydome minias žmonių. Miestas šventė 100 metų jubiliejų. Bet pirmiausia man rūpėjo Baltijos jūros vanduo. Liko jo kiek ar ne? Tiek kartų teko griūti, o ta ąžuolinė dėžutė su gintaro dirbiniais jau senokai buvo truputį apsitrynusi, tai aš jaudinaus. Su dviračiais prasiyrėm pro žmones, įbridom į vandenį net virš kelių (žurnalistai irgi į vandenį brido), išsiėmiau tą dėžutę, tik visų labiausiai bijojau, kad vanduo nebūtų išdžiūvęs ar ištekėjęs. Atidarau. Jaučiu - butelis sunkus, vadinasi, pilnas vandens! Atplėšiu antspaudą iš vienos pusės, iš kitos, iškeliu aukštai ranką, pilu....

Neseniai užsiminėte apie šiaurę. Kiek supratau, tą svajonę Jums pavyko įgyvendinti?

Tikra tiesa. Sugrįžus iš Vladivostoko, didžiausia mano svajonė buvo pamatyti tas vietas žemėje, kur nenusileidžia saulė. Ryžausi organizuoti žygį į Murmanską. Man patarė tik nesikreipti į Respublikinę turizmo tarybą (sovietmečiu buvo toks monstras) - esą neišleis, nes ten nėra kelių. Visgi pavyko viską sutvarkyti slaptai, ir mes išvykome (kartu važiavo 3 moksleiviai iš Klaipėdos proftechnikos mokyklos). Klaipėdiečiai mus labai gražiai išlydėjo. Tačiau dokumentai buvo sutvarkyti tik milicijoje (dar vienas sovietinis monstras) - turėjau mat kažkada milicininkų klasę, buvo pažįstamų. Jie taip puikiai sutvarkė dokumentus, kad be jokių kliūčių pervažiavome Leningradą ir Karelijos sąsmauką. Toliau jau buvau sutaręs su Petrozavodsko turizmo taryba, kad keliauti netrukdys. Bet mus apsvarstė! Apsvarstė Vilniuje, perdavė milicijai, kad sulaikytų ir grąžintų į Lietuvą! Aš taip jaudinaus, kad atvykęs į Petrozavodską, iškart pasiskelbiau spaudoj. Petrozavodsko komjaunimo laikrašty buvo mūsų nuotraukos. Ir iškart tas nuotraukas pažįstamiems - į Vilnių ir Klaipėdą. Tada jau atslūgo.

O kaip Jums sekėsi keliauti per Kareliją? Atrodo, sakėte, jog ten nebuvo kelių…

Visiškai nebuvo kelių, tiktai kvartalinės linijos. Galima dar buvo važiuoti tarp ežerų. Esu laimingas, kad pavyko pervažiuoti pelkių upę. O, kaip tai sunku! Ką reikėjo daryti, kad perkeltumėm per upę dviračius! O uodai! Visa laimė, kad sulaukdavom pagalbos iš vietinių, antraip gal būtume nepasiekę tikslo… Važiavom tiesiog kalinių keliais - Uchta, Kem`, ligi prisikasėm prie poliarinio rato. Ten palikom savo testamentą - visą naktį rašėm laiškus, užkasėm. Panašus testamentas taip pat yra paliktas ant Europos - Azijos sienos, Uralo kalnuose, bet niekas jo nerado.

O toliau "valdiškų" kliūčių nepatyrėte?

Atvykus į Murmanską, mus gerai priėmė Komjaunimo komitete. Murmansko turizmo taryba pareikalavo dokumentų. Aš paduodu milicijos dokumentus. Ne, sako, ne milicijos. O kokių dokumentų? Jūsų turizmo klubas turėjo kreiptis į Vilnių, į Respublikinę turizmo tarybą, ši turėjo kreiptis į mūsų tarybą, mes, savo ruožtu, būtume davę teigiamą atsakymą, o tada jau važiuokite, kur tik norite! O jūs pervažiavote per Kolos pusiasalį neteisėtai. Bet jau pervažiavom! Nieko nebepadarysi. Ir daugiau mes su Turizmo taryba net nebuvom susitikę. Štai kaip sunku anksčiau buvo organizuoti keliones. Aš su malonumu būčiau važiavęs aplink pasaulį dviračiais. Jūroje neturėjau galimybės įgyvendinti savo svajonės. Dabar jau turbūt ir liks neįgyvendinta…

Kaip jūs atsidūrėte jūroje?

Dirbau Klaipėdos politechnikume. Kadaise buvo gera mokykla, turėjau geras pareigas. Kartą susitinkam su viena lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji, regis, truputį nesutarė su direktoriumi, tai pasiskundė: "ai, paliksiu viską ir plauksiu į jūrą". O aš iškart ir užsikabinau, klausiu, ar galima išplaukti, ar yra ten ką veikti mokytojui. Vos tik sužinojęs, kad tokia pareigybė tikrai yra, iš karto parašiau pareiškimą dėl darbo - mokyti mechanikus matematikos…

Atleiskite, kaip čia išeina, kad laive kažkas kažko mokosi, juk mokiniai mokyklose? Kodėl tie mechanikai turėdavo mokytis?

Todėl, kad jie būdavo nebaigę vidurinės mokyklos. O neįgiję vidurinio išsilavinimo, jie nebūtų galėję dirbti. Tuo metu mechanikų trūko, todėl į darbą priimdavo ir tuos, kurie neturėjo diplomo, tai va. Iš viso teko dirbti 64 laivuose. Padirbi mėnesį viename laive ir keliesi į kitą. O persikėlęs pirmiausia turi užrašyti bortžurnaluose, kas toks esąs, iš kokio laivo, kada atvykai. Taigi, visų pirma, tekdavo susipažinti su kapitonu.

Girdėjau, pažintys neapsieidavo be išgėrimo?

O kaip apsieis? Eini pas kapitoną, o ten dar yra kitų viršininkų. Laba diena, laba diena, sveikinies rusiškai, esu naujas žmogus, noriu susipažinti. Tada jie - ateikite, sėskitės, susipažinsime. Tokios pažinties visada ateidavau su buteliu. Tada visi šypsosi, nusijuokia. O aš imu litrą spirito, kelias rieškučias ajerų šaknų, dedu ant stalo. Atskiedžiame spiritą, sėdame, kalbamės, susipažįstame. Jeigu nebūčiau turėjęs gėrimo, viskas būtų kitaip - niekas nederintų mano persikėlimo grafikų ir būtų tekę dirbti be išlipimo užsienio uostuose, be valiutos sugrįžimui, be pirkinių. Plaukdamas į pirmąjį reisą žinojau, kad galiu turėti tik du butelius. Aš turėjau tris, tai vos vieno nesudaužiau, taip bijojau, kad nepriims laivan. O vėliau aš visada turėdavau du trilitrinius stiklainius spirito. Nusiperki aronijos sulčių butelį, supili spiritą, atmieši ir užsuki. Anoks čia blogis - aronijos sultys nuo jūros ligos? Taip apsirūpindavau ir pažintims, ir gimtadieniams.

Gal galėtumėte papasakoti kokių kuriozų iš mokytojavimo laivuose?

Na, pirmiausia apie moteris mokytojas. Tas tai visada priimdavo į laivus, kadangi pasitaikydavo tokių laivų, kur moterų visiškai nebūdavo. Netgi per rytinius pasitarimus būdavo kalbama, kokiame laive yra moterų. Jeigu laivas sugaudavo daug žuvies, tada sakydavo "my jiemu dadim učitel`nicu."

Didžiausias nuotykis man buvo jūros liga ir Afrikos miestai. Mane siųsdavo kaip viršininką - duodavo kelias mokytojas ir, sako, vesk. Miestuose nebūdavo tualetų, tik grioviai. O moteriškėms gėda. Tai eidavome į parlamentą…

O kokiu būdu laivuose vykdavo pamokos, jie visi susirinkdavo kokioje nors klasėje?

Kajutkompanijoje, kur valgo elitas. Mokydavosi dvi valandas: nuo 12 iki 16, nuo 16 iki 20 ir nuo 20 iki 22 valandos. Jeigu kuris mokinys ir neateina, tai jį visada laive pamatysi. Ypač, kai ištraukdavo tralą. Mat trale pasitaiko visokių įdomybių, keistų žuvų, todėl visi jūreiviai, kurie tik nemiegodavo, išeidavo žiūrėti, ką ištraukė. Tada pamatai mokinį, prieini ir paklausi, kodėl nebuvo pamokoje.

Jeigu ištraukia ryklį, visada jam perpjauna pilvą ir žiūri, kas skrandyje. Ten galima rasti pačių keisčiausių dalykų. Įdomiausia man būdavo buteliai - galima net etiketes perskaityti, tad kiekvieną kartą plaukdamas per pusiaują, aš surašydavau raštą lietuvių, rusų, vokiečių ir ispanų kalbomis, įdėdavau į butelį, užkimšdavau dideliu kamščiu, tą butelį dar į plastmasinį butelį įkišdavau, užlakuodavau kamštį, kad druska nesuėstų, ir įmesdavau į jūrą. Ryklys, jei tik pamatys tokį butelį, visada praris. Buteliuose plaukioja gal 60 mano raštelių. Bet taip ir negavau nė vieno atsakymo - jeigu niekas to prarijusio ryklio nesugaus, jis ir nešios tą butelį savo skrandyje.

O ką jūs rašydavote tuose laiškuose?

Rašydavau, kad tokioje ir tokioje vietoje, plaukdamas per pusiaują, išmečiau šį butelį ir būsiu laimingas, jei radęs atsakys, kur, kokiomis sąlygomis tą butelį rado.

 

Skaitytojų vertinimai


25423. valdas Banaitis :-) 2006-04-19 12:23
o enciklopedijoje Alseikai vietos neatsirado...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:43:48 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba