SUSITIKIMAS SU KOMPOZITORIUMI VYTAUTU BARKAUSKU

"Pelnytai galime didžiuotis, kad kompozitorius Vytautas Barkauskas dar sovietiniais metais savo gaivia muzikine kūryba išsiveržė į platųjį pasaulį, savo kūrybiniais ieškojimais tapo žinomas ne tik tuometinės Tarybų Sąjungos didžiuosiuose miestuose, bet ir Vakarų Europos šalyse. Tokį populiarumą jis pelnė savo individualiu stiliumi, kuris prasmingai jungė įvairiausias muzikinės kūrybos technikos galimybes, emocinę raišką, koncertiškumą. Ne vienas kompozitoriaus kūrinys greitai sulaukė žymiausių pasaulio atlikėjų dėmesio ir išgarsino jį kaip ieškantį, savito braižo kūrėją". Taip rašo muzikologas Vaclovas Juodpusis Lietuvos muzikų rėmimo fondo Stasio Vainiūno namuose surengto vakaro "Svečiuose kompozitorius Vytautas Barkauskas" kvietime. Iš tiesų, kada menininką matome žingsniuojantį Vilniaus gatvėmis ar Lietuvos muzikos akademijos koridoriais, koncertų salėse besiklausantį žymiausių atlikėjų muzikavimo ar kolegų darbų, net neįsivaizduojame, negalime suvokti jo savito kūrybinio pasaulio, kuris mums yra atsivėręs 118-oje opusų - operoje "Legenda apie meilę", simfonijose, kantatose, instrumentiniuose koncertuose, kituose kameriniuose instrumentiniuose bei vokaliniuose kūriniuose.

Vakarą vedęs V.Juodpusis iš karto apibėrė kompozitorių klausimais, kad atsakymai į juos "iš pirmų lūpų" geriausiai charakterizuotų šį talentingą ir darbštų kūrėją. O jis elegantiškai, virtuoziškai atsakinėjo, pažymėdamas kadaise studijuotos matematikos reikšmę muzikos kūrybai, savo kūrybos santykį su muzikiniu folkloru ir taip toliau. Beje, kompozitorius kalbėjo, kad ir matematika, ir muzika, ir meilė, moteris prasideda raidėmis "m". Ir visa tai tarsi vienija, jungia, skatina kurti prasmingus dalykus. Na, o kalbėdamas apie liaudies muzikinę kūrybą, kompozitorius prisiminė kadaise harmonizuotas lietuvių liaudies dainas. Nors originaliojoje kūryboje niekada tesmukai nenaudojo citatų, bet vadovavosi įsitikinimu, kad visa, ką rašo, yra "padiktuota" lietuviškos intuicijos, savimonės. Net prisiminė visame pasaulyje išgarsėjusią Partitą smuikui solo, sakydamas, kad jeigu būtų įpynęs kad ir kokio nors suktinio ar kitą liaudies melodiją, kūrinys nebūtų sulaukęs visuotinio smuikininkų dėmesio. Beje, kompozitorius negalėjo įminti mįslės, kodėl Partita tapo tokiu populiariu kūriniu, žymiausių atlikėjų jau įrašytų net devyniuose CD, bet prisiminė nepaprastai reiklų pirmąjį šio 12-ojo opuso (1967) atlikėją smuikininką Aleksandrą Livontą.

Kadangi vakaras buvo nepaprastai nuoširdus, Vytautą Barkauską kalbino ir klausytojai. Jiems rūpėjo plačiau sužinoti apie pradžiuginusią prieš pusmetį žinią, kad kompozitoriui buvo suteiktas Prancūzijos St.Nasero miesto garbės piliečio vardas ir medalis. Be abejo, platus V.Barkausko kūrybos pristatymas Prancūzijoje yra ir Lietuvos vardo garsinimas. Tai pajutome Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kai vasario 1-osios koncerte jo "Žaidimus" smuikui ir simfoniniam orkestrui atliko prancūzų smuikininkas Ph.Graffinas ir Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Beje, tą vakarą pasisekimo sulaukęs prancūzų smuikininkas po programos dar pagrojo jau minėtą Partitą smuikui solo.

V.Barkausko kūrybos vakaro Stasio Vainiūno namuose muzikinę programą puošė trys opusai: "Veidrodis" fortepijonui, kurį skambino profesorė Birutė Vainiūnaitė, 7 dalių ciklas sopranui ir fortepijonui "Tamsoje prasiskleidė gėlė" pagal S.Lygutaitės-Bucevičienės eiles, kurį atliko Natalija Katilienė ir Neringa Navickaitė, ir Trio smuikui, klarnetui ir fortepijonui, kurį grojo Svetlana Maigienė, Šarūnas Jankauskas ir Julija Miliajeva. Šiuos opusus geriau suvokti padėjo kompozitoriaus vaizdingi komentarai. Beje, čia puikiai įsikomponavo muzikologės Svetlanos Barkauskienės žodžiai, spalvingai paryškinę kompozitoriaus asmenybę, nuolat kuriančią, ieškančią, viskuo besidominčią. Nors kompozitorius neatskleidė būsimų kūrinių sumanymų, klausytojai buvo patikinti, kad jų pasirodymo ilgai laukti nereikės. Kompozitorius padėkojo Lietuvos muzikų rėmimo fondui už sudarytą galimybę pabendrauti su klausytojais, tarp kurių buvo ir būrelis jo studentų.

Juozas Venckūnas