Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-03-28 nr. 2943

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• TRUMPAI5
• REDAKCIJA KELIASI2
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• WIPO APDOVANOJIMAI
• SUSITIKIMAS "MALDŽIO" GALERIJOJE1

ESĖ 
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ24

POEZIJA 
• DARIUS POCEVIČIUS9

PROZA 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• CHARMSAS IR VAIKAI8
• mini esė.
LIUDAS GIRAITIS

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
APIE SUINTERESUOTUS IR NUOBODŽIAUJANČIUS POETUS
11

DATOS 
• Aloyzas Sušinskas.
PRISIMENANT STASIŲ BŪDAVĄ
1

KNYGOS 
• PASAKOJIMAI APIE GULBES23
• VISATA RIEŠUTO KEVALE6
• VILKO VALANDA
• NAUJOS KNYGOS3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ieva Steponavičiūtė, VU Filologijos fakulteto Literatūros teorijos ir istorijos katedros doktorantė.
SOLVEJ BALLE IR JOS KNYGA "PAGAL ĮSTATYMĄ"
1

POKALBIAI 
• TAI NĖRA PAGRINDINĖ DUONA, TAI TIK DRUSKA

AKTYVIOS JUNGTYS 
• PAREIGYBĖS IR JŲ ĮDOMYBĖS1

DAILĖ 
• AR DIDŽIŲJŲ MEDŽIŲ PAŪKSMĖJE AUGA ŽOLĖ?
• Jurgita Ludavičienė.
PAVASARINIAI DŽIAUGSMAI
1
• APIE DAILININKĄ BEN SHAHNĄ

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
BERLYNAS - MUZIKOS MEKA
4

TEATRAS 
 THOMO BERNHARDO "ĮPROČIO JĖGA" NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE1
• Ridas Viskauskas.
PAVASARĮ TEATRE ŽENKLINA PREMJERŲ GAUSA
3
• RUSŲ DRAMOJE - JONO ARČIKAUSKO FANTAZIJOS PUOTA

NAUJI FILMAI 
• Kęstutis Rastenis.
KVAILIŲ NAMŲ METAFIZINĖ GELMĖ
4

KRONIKA 
• SUSITIKIMAS SU KOMPOZITORIUMI VYTAUTU BARKAUSKU
• PAVASARIO MUZIKA VISAGINE1
• Antraštės prasmės ieškokite straipsnio gale.
IEŠKOKITE AUTORIAUS!
1

LIETUVIAI SVETUR 
• LIETUVIAI SVETUR

IN MEMORIAM 
• JUOZAS ABARAVIČIUS

SKELBIMAI 
• LRS SKELBIA KONKURSĄ
• NAUJAS INTERNETINIS PUSLAPIS2
• YPAČ SPECIALUS SKELBIMAS2

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS
• DAR KARTĄ APIE ARKLIUS4

TEATRAS

THOMO BERNHARDO "ĮPROČIO JĖGA" NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE

[skaityti komentarus]

iliustracija
Thomas Bernhardas

Balandžio 12 dieną 16 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks Thomo Bernhardo pjesės "Įpročio jėga" premjera. Šį kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Rūta Jonynaitė. Spektaklio režisierius - Valentinas Masalskis, dailininkė - Renata Valčik.

T.Bernhardas (1931-1989) - vienas garsiausių XX a. antrosios pusės vokiškai rašančių rašytojų. Jo kūrinius tiek teatre, tiek literatūroje dažnai lydėdavo skandalai. T.Bernhardas gimė ir užaugo netoli Zalcburgo, jo pasaulėžiūrą formavo karo ir pokario metai, sudėtingas jo šeimos likimas (jis augo be tėvo, motinos jis nemylėjo) ir skurdas, taip pat nuo šešiolikos metų jam diagnozuota nepagydoma širdies ir plaučių liga. T.Bernhardas ligoninėse nuolat susidurdavo su mirtimi, todėl jo kūryba - mėginimas įveikti negalią.

Iš pradžių studijavęs dainavimą, dramaturgiją, vaidybos meną, T.Bernhardas nuo 1957-ųjų atsidėjo literatūrai, o ypač išgarsėjo aštuntajame dešimtmetyje pjesėmis "Medžioklės draugija" ("Die Jagdgesellschaft") ir "Įpročio jėga" ("Die Macht der Gewohnheit"). Abi jos buvo pastatytos 1974 m., o vėliau kasmet iki pat 1989-ųjų - rašytojo mirties - garsiausiose Austrijos ir Vokietijos scenose pasirodydavo naujų pjesių, sulaukdavusių didžiulio publikos ir kritikų dėmesio.

Literatūros mėgėjai T.Bernhardo vardą įsidėmėjo 1963 metais, kai buvo išleistas romanas "Speigas" ("Frost"). Netrukus pasirodė apysaka "Amrasas" ("Amras", 1964), romanas "Sutrikimas" ("Verstörung", 1967), vėliau - romanai "Korektūra" ("Korrektur", 1975), "Grimzdėjas" ("Der Untergeher", 1983, vienintelis išverstas į lietuvių kalbą), "Senieji meistrai" ("Alte Meister", 1985), "Išnaikinimas" ("Auslöschung", 1986), penkių autobiografinės prozos knygų ciklas (1975-1982).

Pjesėmis ir "komedijomis", kaip pats jas vadino, rašytojas laikėsi įsikibęs gyvenimo. Tai arba piktos satyros, ištraukiančios į scenos šviesą visuomenės, politikos, kultūros elito atstovus, arba sąmojingos ir liūdnos (tragi)komedijos, vaizduojančios visuomenės autsaiderius, dažniausiai sužlugusius menininkus.

"Įpročio jėga" - pirmoji T.Bernhardo "komedija", kurioje gvildenama viena labiausiai jį dominusių temų: menininkui būdingas tobulybės siekis ir neišvengiamas jo žlugimas. Dramaturgas negailestingas savo personažams: nesėkminga kiekviena cirko meno vadovo Karibaldžio ir jo artistų repeticija; žmogiški santykiai neįmanomi; gyvenimas nepakeliamas; išeities nėra.

Spektaklyje "Įpročio jėga" kartu su režisieriumi Valentinu Masalskiu, kuriančiu Karibaldžio, cirko meno vadovo, vaidmenį, matysime Aureliją Tamulytę (Anūkė), Vaidotą Martinaitį ir Šarūną Puidoką (Žonglierius), Irmantą Jankaitį (Dresuotojas), Marių Jampolskį (Klounas).

Apie T.Bernhardo pjesę, darbą su V.Masalskiu ir naująjį spektaklį pasakoja dailininkė ir aktoriai.

Dailininkė R.Valčik. Bernhardas - paradoksų meistras. Dramaturgas pašiepia menininkų kūrybą, o mes, statydami spektaklį, jį pakartojame. "Įpročio jėga" - apie sąmoningą saviapgaulę. Kuo daugiau ambicijų žmogus turi, norėdamas būti menininkas, tuo didesnę galimybę jis turi apsikrėsti ta bacila, tikėti tuo menu, vaidinti tą meną, o ne gyventi. Spektaklis - "antimeno" kūrinys. Visą laiką save gaudai, kad išvengtum triukų. Aktoriai ne puošiami, o nurengiami. Eidami į sceną, jie ne grimuojasi, o nusivalo grimą. Detales jie nusiima, o ne užsideda. Ne be reikalo jie apvilkti juodais kombinezonais.

Bernhardas kūrybą sulygina su kosminiu objektu, meteoritu, kuris šalia mūsų skrenda ir egzistuoja savarankiškai. Ir tik per atsitiktinumą kartkarčiais jis nukrenta šalia žmonių. Tikras menininkas niekada negalvoja, kad jis yra menininkas. Tuo labiau kad jis yra kūrėjas, jis yra įrankis. Menas, kaip saviraiška, negali egzistuoti.

Aktorius Vaidotas Martinaitis. Kai perskaičiau pjesę, ji pasirodė labai teatrališka. Situacija - cirkas. O Masalskis dar kitaip padėjo suvokti šį kūrinį. Čia psichologiškai analizuojama mūsų gyvenama situacija. Kas yra įpročio jėga? Ji susiklosto per tam tikrą laiką bet kuriame kolektyve. Tai yra savaime suprantamų dalykų virtinė. Mums nepatinka tai, kaip yra, bet geriau mes neieškome. Vieni supranta tai ir sąmoningai su tuo susitaiko, kiti - netgi nesupranta. Ši pjesė punktyriška, jos gyvi dialogai. Bernhardas rašo pjeses be skyrybos ženklų. Tai nuostabu. Paliekama erdvė bendraautorystei, aktoriui. Nėra ne tik šauktukų ar klaustukų, nėra ir kablelių. Yra tik eilutės ir didžiosios bei mažosios raidės. Paprastai autoriai viską parašo taip tiksliai, kad faktiškai suvaidina už tave.

Šiame spektaklyje man įdomiausia yra susitikimas su Valentinu Masalskiu. Jis yra tiesus ir drąsus. Drąsa sakyti tiesą yra užsitarnaujama.

Nors Masalskis greit švęs penkiasdešimtmetį, jis toks gyvybingas! Kuria, pasineria į tai, ką daro; jis ieško. Šalia jo esant labiausiai "užkliūva" mūsų ir profesinė, ir dvasinė tinginystė. Aš drąsiai galiu pasakyti: tai yra mokytojas. Aišku, aš nekalbu apie jo charakterio bruožus: nepakantumą kai kuriems dalykams, karščiavimąsi. Bet vienas jo bruožas - nuostabus. Tai - nepakantumas melui. Nepakantumas apgaulei, apsimetinėjimui.

iliustracija
Renatos Valčik piešinys

Dirbdamas su Valentinu, sužinojau daug profesinių dalykų. Ir ne tik amato, bet ir žmogiškų, gyvenimo tiesos, kuri padeda suvokti savo silpnybes, savo nuodėmes.

Tai - laboratorija. Man šis spektaklis panašus į gražų bendravimą su žmogumi. Tikslas - ne tik pastatyti spektaklį, bet ir dvasiškai tobulėti. Ieškoti tiesos ir ją rasti. Tai nuostabu. Nagrinėdamas pjesę, grimzti vis gilyn ir gilyn, ieškai atsakymo savyje. Tai - aktorystės esmė.

Šarūnas Puidokas. Valentino Masalskio darbo metodika priešinga Vaitkaus, Nekrošiaus, Koršunovo metodikai. Jis nekuria, nevaidina jokios hierarchijos: aš - režisierius, tu - aktorius. Šiuo atveju jis ir negali to padaryti, nes pats vaidina. Bet net ir gyvenime bendraujant jis šito statuso neturi. Tuo jis patraukia. Vien jau tai vertinga.

Šis spektaklis ir gimsta iš mūsų santykių. Mes nusprendėm atsiriboti nuo personažų, kalbėti daugiausia tik apie save, nekurti jokio personažo. Stengiamės kuo daugiau atsiverti.

Thomo Bernhardo "Įpročio jėga", tiksliau sakant, "priklausomybės jėga" - tai "nelaisvo", "melagio", "kvailio" jėga (beje, šiuos bruožus įkūnija ir Masalskio Karibaldis). Personažai protestuoja, nenori sutikti, jie gauna laiškų, kitų pasiūlymų, - lygiai kaip gyvenime. Jie pripratę, jiems patogu murkdytis tarp cirko ir kvinteto "Forellen" repeticijų. Jie viens prieš kitą vaidina kūrybinius, meninius ryšius, o iš tikrųjų tai formalizmas, nes jie patys netiki tuo, ką daro.

Repeticijos labai turiningos, daug ką atveria mumyse. Imponuoja savęs vertimas nesustoti prie kokios nors atrastos tiesos, stengimasis įsigilinti į reiškinį. Valentinas imponuoja tuo, kad jis yra amžinas opozicionierius viskam, netgi pačiam sau. Bendrauti su juo yra atgaiva. Atgaiva šio teatro kontekste.

Aurelija Tamulytė. Valentinas Masalskis, kaip ir Bernhardas, yra minimalistas. Jis nemėgsta be tikslo plepėti. Dirbant su juo, reikia turėti daug vidinės stiprybės. Jis visada žino, ko nori. Man atrodo, kad jis net visada mato galutinį rezultatą. Jam "nauji" dalykai, "naujos" išraiškos priemonės niekada neturi prasmės. Jam svarbu problemos esmė. Jis net mizanscenas kuria minimalistinėmis priemonėmis.

Aišku, dirbant su tokia asmenybe, sunku improvizuoti, bet labai įdomu. Mokaisi save valdyti, bandai išsižadėti štampų, bandai nevaidinti scenoje. Valentino jėga yra minimalizmas, nepataikavimas žiūrovui. Pataikaut žiūrovui ir mylėti jį - du skirtingi dalykai. Aš labai myliu žiūrovus. Aš visada džiaugiuosi, kada žiūrovas juokiasi ar kaip kitaip reaguoja, o Valentinas tarytum nenori to "poilsio", nenori gerų emocijų. Jam svarbu viską užgniaužti, kad žiūrovui nebūtų lengva.

Dar po "Fausto" norėjosi lengvesnio kūrinio, toks atrodė yra "Publikos išplūdimas", bet repetuodami ėjome visai kitu keliu. "Įpročio jėga" taip pat pasirodė labai skaidri, bet repetuodami atkasėm visai kitus klodus.

Brangiausias Valentino dalykas yra tas, kad bet kokiame dalyke - banaliame reiškinyje ar banaliame tekste - jis suranda skaudulį ir moka jį išreikšti. Jis moka vaidinti ir režisuoti taip, kad būtų ne paskiri vaidmenys, o tema. Jis atima aktorinio narcisizmo, koketavimo galimybę.

Irmantas Jankaitis. Šis kūrinys geras "blogąja" prasme. Iš jo gali daryti visokį žanrą: komediją, popsą, komercinį spektaklį… Kaip literatūra - gražiai parašyta. Pirmą kartą perskaičius, atrodė, kad tai bus smagi paprasta medžiaga. Ir repetuodami iš pradžių neįsivaizdavome, kad bus sunku nekurti personažo.

Valentinas Masalskis tiksliai parinko žmones. Jis yra meno vadovas ir to nesigėdija, jis per repeticijas atlieka tokią pačią funkciją, kaip jo personažas Karibaldis - auklėja mus, kiša knygas, kurias mes turime skaityti. Visa tai Valentinas daro su meile. Skirtumas tas, kad Karibaldis niekindamas jaučia malonumą. Nors vėl - galima daug pavyzdžių rasti, kai gerų orkestrų dirigentai yra diktatoriai. Aš pats kadaise mokiausi muzikos ir esu šį jausmą patyręs. Mano pučiamųjų skyriaus vedėjas nuolat rėkdavo, lygiai taip, kaip čia, Bernhardo pjesėje: "Džiauk dūdą ant vinies ir eik gatvių šluot! Tu niekad negrosi!" Kai kurie jautresni žmonės to neatlaikydavo. Čia yra gyvenimo mokykla: jeigu jis reikalauja, rėkia ant tavęs, vadinasi, kažko nori. Todėl man ir dabar paralelių daug. Kadaise aš to pedagogo paklausiau: "Vedėjau, ko jūs ant mūsų taip rėkdavot?" Jis atsakė: "Nebijok tų žmonių, kurie rėkia, bijok tų, kurie šypsosi tau į veidą". Valentinas yra iš tų, kurių niekada nereikia bijoti, net jeigu tau šiurkštesnį žodį pasako. Visada jauti, kad jis nori tau padėti.

Grįžtant prie Bernhardo, situacija šiek tiek kitokia. Dvidešimt dvejus metus repetuojamas kūrinys, o nė vienas taktas nepagrojamas. Visiems dalyviams yra paranku tarpti tokioje beviltiškoje terpėje. Kartu - pretenzijos, nors iš tiesų tai sąstingis ir stovėjimas vienoje vietoje, virimas savo sultyse. Taip, pavyzdžiui, dabar yra teatrinėje visuomenėje: visi rėkia, kriokia, kad nėra teatro įstatymo, bet tai visiems labai patogu.

Parengė Daiva Šabasevičienė

 

Skaitytojų vertinimai


11840. ij2004-11-24 16:20
gerbiu Masalski

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:43:46 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba