Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
 Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

PARK@S

PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS

Gintautas Mažeikis

[skaityti komentarus]

Kalbėsime apie viešuosius regioninių ir miestų plėtros bei raidos svarstymus, alternatyvius kūrybinius projektus ir su jais susijusį nonkonformistinį pilietinį aktyvumą Lietuvoje. Aktyvus dalyvavimas diskutuojant dalykus, susijusius su bendruomenių viešaisiais interesais, jų požiūrių atstovavimas, oponavimas administracinei nuomonei ar jos pateiktam projektui, alternatyvų kūrimas reikalauja specifinių įgūdžių, gebėjimų, moralinių nuostatų, institucinio ir socialinių partnerių palaikymo, nepriklausomų komunikacijos tinklų.

Kiekviename žingsnyje piliečiai susiduria su tuo, kad valstybės sukurta sistema jiems negali pagelbėti: tai jūsų artimieji serga liga, kurios Lietuvos sveikatos sistema negali padėti išgydyti, tai jūsų mokymosi poreikiai aiškiai prasilenkia su standartizuotais švietimo sistemos pasiūlymais, tai jūsų bendruomenės interesai negali įsiterpti į egzistuojančią normatyvinę aplinką, tai jūsų modernizacijos siekis aiškiai peržengia vietos valdininkų kompetencijas, tai spaudos skleidžiama informacija pažeidžia jūsų socialinio ar kultūrinio žinojimo interesus, tai jūsų valstybinėje darbo institucijoje viešpataujantys feodaliniai santykiai įžeidžia jūsų ir kolegų orumą... Visa tai reikalauja, kad būtų kuriamos tarptautinės ir lietuviškos nevyriausybinės organizacijos, pilietiniai susivienijimai, bendraminčių komunikaciniai ir informaciniai tinklai, alternatyvios pilietinės veiklos, nepriklausomos pilietinės savivaldos. Tai nereiškia, kad kviečiu nepasitikėti jau egzistuojančia savivalda. Tai reiškia tik tiek, kad savivalda be aktyvaus bendruomenių dalyvavimo yra neefektyvi. Iš esmės šia linkme ir vyksta seniūnijų ir bendruomenių, visuomeninių organizacijų raida.

Šiandien Lietuvoje drąsi socialinė kritika, kūrybingi alternatyvų pasiūlymai, vietinių ir tarptautinių solidarumo tinklų palaikymas tampa vis paklausesniu profesinių sąjungų, įvairių visuomeninių sąjūdžių gebėjimu ginant viešuosius interesus ar viešąsias erdves. Tai yra atspara, ramstis kovojant už gyventojų interesus prieš didžiąsias transnacionalines korporacijas ir jų gamyklas Lietuvoje, nepaisančias vietos gyventojų poreikių, prieš miestų centrus žalojančius didžiuosius prekybos tinklus, prieš viešųjų erdvių privatizaciją, prieš socialiai nepamatuotus miestų plėtros projektus, prieš vaikų ir ekologinės gerovės bei transporto srautų problemų nepaisančias statybos įmones, prieš laipsnišką atskirų miestų ir apskričių vietovių segregaciją ir socialinės atskirties didinimą, naikinant švietimo, socialines ir kultūros įstaigas, prieš monopolistines kaimo produkcijos supirkimo įmones, prieš niekinamą požiūrį į mokytojų ir dėstytojų darbą, prieš administracijos savivalę... Šis sąrašas kasdien plečiasi. Tačiau opozicijų, alternatyvų, pasipriešinimo, susitarimų krypčių augimas yra neišvengiama bet kokio proceso dalis. Nuolatinis centralizuojančių ir išcentrinančių, elitarinių ir egalitarinių, dešiniųjų ir kairiųjų, normatyvinių ir išlaisvinančių procesų susipriešinimas, lenktyniavimas ir šių oponuojančių galių balansas yra norma. Todėl ir protestas, prieštaravimai sprendžiant klausimus: privatizuoti ar nusavinti visuomenės naudai, plėsti privačias ar viešąsias erdves, skatinti stambų ar smulkųjį verslą, – visa tai yra normalūs dalykai. Problema atsiranda tada, kai kuri nors pusė laimi, kai jos nuomonė tampa dominuojanti, kai atsiranda hegemoninė vizija ir ideologija, kai išnyksta stiprios alternatyvos ir opozicijos, kai žmonės neturi gebėjimų ir nesimoko drąsiai ir efektyviai oponuoti, nesutikti, siūlyti kitokius veiksmus, reikalauti kitokių sprendimų, nebijoti demaskuoti dabartinius tabu.

Tačiau šios augančios ir kunkuliuojančios įvairovės nematome kasdien vis labiau kvailėjančios televizijos ekranuose, retai apie tai girdime iš politikų lūpų ir lygiai taip pat retai apie tai skaitome spaudoje. Lietuvos švietimas tik nesmarkiai yra susijęs su šiuolaikiniais dinamiškais įvairovės procesais ir tik sapnuoja apie individualizuotas bei alternatyvias mokymo programas, o pilietinio ugdymo programose tik prabėgom užsimenama apie būtinus oponavimo, savo interesų gynimo, protesto gebėjimus, solidarumo naudą, apie nepriklausomus informacinius bendruomeninius tinklus. Tai reiškia, kad socialinė įvairovė su jos interesų grupių, bendruomenių, alternatyvių sąjūdžių ir opozicijų gausa stokoja žmoniškųjų išteklių, gebėjimų ir nėra tinkama viešai reprezentuojama.

Situacija yra anaiptol ne beviltiška. Pavyzdžiui, kitam, viešam Lietuvos veidui atstovauja ir geba sukurti alternatyvius diskusijų forumus daugelis Lietuvos viešųjų intelektualų: D. Kuolys, L. Donskis, M. Adomėnas, A. Bielskis, N. Vasiliauskaitė, A. Žukauskaitė, K. Klimka, A. Jokubaitis, A. Aleksandravičius, G. Nausėda..., gausaus feministinio sąjūdžio atstovės, profesinių sąjungų ir regioninių visuomeninių sąjūdžių aktyvistai. Daugelis jų turi priešingas vienas kitam nuomones, pozicijas, pateikia skirtingus argumentus, teorijas. Jie ir sudaro tą heterogenišką, nuolatos kintančią, burlenančią grupę, kuri gali demaskuoti, kelti alternatyvias idėjas, suburti partnerius, inicijuoti naujus sąjūdžius, drąsiai pasisakyti palaikant arba kritikuojant. Būtent jie apčiuopė ir negailestingai pradėjo kritikuoti ir tebekritikuoja grobuonišką ir su visuomenės interesais nesiskaitančią viešųjų erdvių privatizaciją, nepagrįstą miestų plėtrą, demaskuoja baudžiavinius, klaninius, nomenklatūrinius santykius Lietuvos universitetuose. Atitinkamai atsiranda šiuos intelektualus, kritikus palaikančios institucijos, socialinių partnerių tinklai. Pavyzdžiui, anksčiau panašias visuomenines alternatyvas skatino Laisvosios rinkos institutas, Atviros Lietuvos fondas, palaikė „Baltų lankų“ leidykla, šiandien dar radikalesnius projektus vykdo leidykla „Kitos knygos“ – visos šios institucijos bando atstovauti šiam socialinės įvairovės pasauliui, jį ginti ir užtikrinti alternatyvų, kartais radikalių, buvimą Lietuvoje. Nepriklausomų, gyvų, su vietos bendruomenėmis susijusių pilietinių sąjūdžių idėjas puoselėja Pilietinės visuomenės institutas, Demokratinės politikos institutas, gaila, to vis dar negeba daryti Liberalios minties institutas. Į šią kritikų ir alternatyvų kūrėjų ratą puikiai įsiliejo Naujoji kairė, „Lietuva be kabučių“. Pastebimas ir radikalėjantis, augantis profesinių sąjungų sąjūdis, stiprėjanti studentų savivalda – visuomeniniai sąjūdžiai, kurie pasižymi didėjančiais solidarumo, socialinio reflektyvumo ir kritiškumo gebėjimais, praktinėmis iniciatyvomis ir veiksmais.

Įdomu tai, kad šiuos stiprius alternatyvų sąjūdžius palaiko konservatyvizmo, liberalizmo, Vakarų marksizmo filosofijos bei jas aiškinantys asmenys. Tačiau šių intelektualų kritikos strėlės yra nukreiptos skirtingomis linkmėmis. Demokratinės politikos institutas ir M. Adomėnas negailestingai kritikuoja klaninius, feodalinius santykius Lietuvos politinėje, švietimo sistemose ir negaili parako demaskuojant kairiųjų, ypač socialdemokratų nomenklatūrines „partnerystes“ bei perdėtą egalitarizmą. Tačiau moterų teises gina, radikaliai homofobiją kritikuoja, egalitarinių šeimos principų reikalauja ir profesines sąjungas palaiko Naujoji kairė, negailinti kritikos dešiniesiems dėl nacionalizmo, patriarchalizmo, esencializmo, sustabarėjusio tradicionalizmo. Pilietinės visuomenės institutas ypač daug bendradarbiauja su regionų bendruomenėmis – tai yra mažiau pastebima, tačiau labai reikšminga, decentralizuojanti veikla, kurios stokoja Naujoji kairė. Tai, kad šie visuomeninių sąjūdžių lyderiai yra skirtingi ir smarkiai oponuoja vienas kitam, ir yra pilietinių laisvių ir visuomenės proceso garantas.

Šioje vietoje mes susiduriame su naujais iššūkiais socialinei epistemologijai ir socialiniams mokslams. Sociologija su savo įpročiu matuoti dideles grupes žmonių, diagnozuoti šimtatūkstantines ar milijonines nuomones pasirodo gana bejėgė mirgančių ir už save kovojančių bendruomenių akivaizdoje, kur nuomonės, įsitikinimai, projektinės veiklos ir viešosios kovos kinta panašiu greičiu, kaip ir mados, o struktūriniai santykiai yra nepastovūs, nereguliarūs. Etnometodologija, atsiradusi kaip atsakas sociologijai ir siekianti pasinerti į kasdienybės socialinį sūkurį, kur kas geriau apčiuopia gyvenimo pulsą, bet ji nefiksuoja naujų, pozityvių pasakojimų, legendų, Kito veidų, kurie atsiranda, sužiba ir išnyksta socialinės įvairovės verpetuose. Socialinė ir kultūrinė antropologija, kuri, atrodo, jau prigyja Lietuvoje, tik iš dalies kompensuoja šias spragas, nes metodai ir nuostatos, kuriuos ji atsineša iš Ramiojo vandenyno salų genčių tyrinėjimų, aiškiai yra riboti dėl savo nesugebėjimo apibendrinti politinių ir juo labiau reginių, spektaklio visuomenės įtakų, atsižvelgti į globalizacijos veikiamus procesus. Galiausiai naujai atsiradusi ir populiarėjanti socialinio darbo tyrimų ir studijų kryptis, kuri, atrodytų, ir yra pašaukta spręsti visas šias problemas, stokoja savarankiškų mokslo metodų, kuriuos ji skolinasi iš sociologijos, antropologijos, psichologijos. Tačiau didžiausios problemos yra susijusios su pilietiniu lavinimu, kuris Lietuvoje nėra siejamas su anksčiau įvardytomis aktualiomis problemomis, sąjūdžiais ir galimybėmis, o vis dar ugdo lojalų įsivaizduojamos Lietuvos valstybės pilietį, negebantį nei protestuoti, nei atstovauti bendruomenių interesams, juos ginti, nei kurti ir dalyvauti solidarumo tinkluose, remti savanorystės veiklas, nei skatinti nepriklausomą savivaldą.

Realių alternatyvų dauginimas nėra vien valstybės reikalas, tai yra kiekvienos bendruomenės, kiekvieno žmogaus, jo socialinio, ekonominio, kultūrinio saugumo šaltinis. Alternatyvos – švietimo, sveikatos, kultūros, viešosios tvarkos – padeda paskirstyti rizikas, sukurti platų sprendimų lauką, įgalina derybų ir susitarimo poreikį bei mažina įvairiausias hegemonijos formas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:43:21 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba