Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
 Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

VERTIMAI

PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS

Iš rinkinio „Tamsos pašlovinimas“ (1969)

Jorge Luis Borges

[skaityti komentarus]

Etnografas

Pačią istoriją man papasakojo Teksase, bet ji įvyko kitur. Ir nors joje veikia tūkstančiai personažų, matomų ir nematomų, gyvų ir mirusių, tačiau jos veikėjas tėra vienas. Berods jis vadinosi Fredas Merdokas. Augalotas kaip amerikiečiai, nei šviesaus, nei tamsaus gymio, pailgo, aštrių bruožų veido, nekalbus. Niekuo neišsiskyrė, net jaunuoliui būdingu noru dėtis išskirtiniam. Iš prigimties pagarbus niekad neabejojo nė knygų ar jų autorių tiesa. Jis buvo tokio amžiaus, kai žmogus dar nežino, kas toks esąs, ir pasirengęs griebtis visko, kas paklius po ranka: persų mistikos ar mįslingos vengrų kilmės, karo ar algebros nuotykių, puritonizmo ar orgijos. Universitete jam patarė studijuoti vietines indėnų kalbas. Kelios vakarų gentys dar išsaugojo slaptas apeigas; jo dėstytojas, jau pagyvenęs žmogus, pasiūlė jam įsikurti rezervate, stebėti apeigas ir įminti paslaptį, kurią žyniai atveria pašvęstiesiems. Grįžęs jis parašytų disertaciją, o universiteto vadovybė ją išspausdintų. Fredas džiugiai sutiko. Vienas jo protėvis kadaise žuvo pasienyje per indėnų antpuolį; dabar ši sena nesantaika tapo gija, siejanti jį su praeitimi. Jis, be abejo, suprato, jog bus nelengva: reikės nemažai pasistengti, kad raudonodžiai pripažintų jį savu. Tad ėmėsi šio sunkaus žygio. Daugiau nei dvejus metus gyveno tyruose, nedegtų plytų trobelėse ar po atviru dangumi. Keldavos dar neišaušus, guldavos sutemus, pradėjo sapnuoti svetima kalba. Pripratino gomurį prie rupaus maisto, rengėsi keistais drabužiais, užmiršo draugus ir miestą, perėmė kitą, jo logikai svetimą mąstyseną. Pirmaisiais mokymosi mėnesiais slapta viską užsirašinėjo, bet vėliau metė, gal todėl, kad nesukeltų indėnų įtarimo, o gal todėl, kad užrašų nebereikėjo. Kai praėjo terminas, skirtas proto ir kūno mankštai, žynys jam liepė įsiminti savo sapnus, o išaušus juos atpasakoti. Merdokas įsitikino, kad per pilnatis jam sapnuojasi bizonai. Paryčiui jis patikėjo savo besikartojantį sapną mokytojui, ir šis pagaliau atskleidė jam slaptąjį mokymą. Vieną rytą, su niekuo neatsisveikinęs, Merdokas dingo.

Atsidūręs mieste, jis pasiilgo pirmųjų naktų tyruose, kai – o tai buvo seniai – ilgėjosi miesto. Jis patraukė tiesiai į dėstytojo kabinetą ir pasakė žinąs paslaptį, bet nusprendęs jos neatskleisti.

– Jus saisto priesaika? – paklausė šis.

– Priežastis kita, – atsakė Merdokas. – Tuose tyruose sužinojau tokių dalykų, kad ir nemoku apsakyti.

– Galbūt anglų kalba yra neadekvati? – pasiteiravo dėstytojas.

– Nieko panašaus, pone. Dabar, perpratęs paslaptį, galiu ją perteikti šimtais įvairių ir net nesuderinamų būdų. Nežinau tik vieno: kaip pasakyti, kad paslaptis – neįkainojama ir kad visas mokslas, mūsų mokslas, palyginti su ja tėra menkniekis.

Kiek patylėjęs, pridūrė:

– Galų gale svarbiausia ne paslaptis, o jos link vedantys keliai. Tais keliais reikia nueiti pačiam.

Dėstytojas šaltai tarstelėjo:

– Ką gi, apie jūsų sprendimą informuosiu tarybą. Ketinate grįžti pas indėnus?

Merdokas atsakė:

– Ne. Ko gero, negrįšiu ten. Tai, ko išmokau iš jų, tinka visur ir visada.

Tuo pokalbis kaip ir baigėsi.

Fredas vedė, išsiskyrė, o dabar dirba bibliotekininku Jeilio universitete.

Pedras Salvadoresas

Skiriama Juanui Murchisonui1

Noriu aprašyti – galbūt pirmasis – vieną keisčiausių ir liūdnausių mūsų istorijos įvykių. Kuo mažiau kištis į siužetą, išsiversti be vaizdingų papildymų ir neapgalvotų spėlionių – berods būtų geriausias būdas jam atpasakoti.

Veikiantys asmenys viso labo trys: vyras, moteris ir milžiniškas diktatoriaus2 šešėlis. Vyras vadinosi Pedras Salvadoresas, mano senelis Acevedo matė jį kelios dienos ar savaitės prieš Kaseroso mūšį. Turbūt Pedras Salvadoresas nesiskyrė nuo kitų, bet metai ir lemtis suteikė jam išskirtinių bruožų. Jis buvo smulkus dvarininkas, kaip ir daugelis kitų tais laikais. Galime spėti, kad jam priklausė kaimo sodyba ir kad jis palaikė unitarus. Turėjo žmoną, pavarde Planes; abudu gyveno Suipačos gatvėje, netoli Templo gatvės kampo. Niekuo nesiskyrė ir namas, kuriame įvyko minėta istorija: vartai į gatvę, prieangis, grotelinės durys, gyvenamieji kambariai, vidiniai kiemeliai. Vieną vėlyvą 1842 m. vakarą jie išgirdo vis labiau artėjantį duslų kanopų dundesį vieškelyje, raitelių šūksnius ir keiksmus. Šįsyk masorka3 neaplenkė jų namų: po riksmų pasigirdo spyriai į duris. Kol smogikai laužėsi pro duris, Salvadoras spėjo nustumti pietų stalą, atvynioti kilimą ir pasislėpti rūsy. Žmona atstūmė stalą į vietą. Įsiveržė masorka su įsakymu areštuoti Salvadoresą. Žmona pasakė, kad vyras pabėgęs į Montevidėją. Ja nepatikėjo, sumušė, sudaužė visus žydrojo4 porceliano indus, apieškojo namus, bet pakelti kilimo nesusiprato. Apie vidurnaktį jie išsinešdino, pagrasinę grįžti.

Nuo čia ir prasideda tikroji Pedro Salvadoreso istorija. Rūsyje jis pragyveno devynerius metus. Nors ir gerai žinome, kad metus sudaro dienos, dienas – valandos, kad devyneri metai tėra abstrakti sąvoka ir neįmanoma suma, vis dėlto ši istorija yra šiurpi. Spėju, kad tamsoje, prie kurios galiausiai priprato jo akys, jis apie nieką negalvojo – net apie neapykantą ar pavojų. Vis sėdėjo ir sėdėjo rūsy. Ten jį pasiekdavo kai kurie jam užginto pasaulio garsai: įprasti žmonos žingsniai, į šulinio rentinį žvangtelėjęs kibiras, liūtis kieme. Kiekviena diena grėsė būti paskutinė.

Tarnai galėjo įskųsti, todėl žmona juos atleido. Saviškiams pasakė, jog Salvadoras persikėlęs į Rytinį krantą5. Kad pragyventų, siuvo uniformas kariuomenei. Po kurio laiko pagimdė du vaikus; šeima, priskyrusi juos meilužiui, ją prakeikė. Paskui, tironui žlugus, giminės ant kelių meldė jos atleidimo.

Kuo tapo, į ką pavirto Pedras Salvadoresas? Kas jį įkalino – baimė, meilė, nejaučiamas Buenos Airių dvelksmas ar įprotis galų gale? Turbūt žmona, slegiama vienatvės, jam pašnibždėdavo abejotinas žinias apie sąmokslus ir pergales. O gal jis buvo bailys, ir, tai žinodama, ji ištikimai slėpė jį? Įsivaizduoju jį sėdintį rūsy, turbūt be spingsulės, be knygų. Turbūt tamsa jį migdė. Iš pradžių jis, matyt, sapnuodavo tą baisų vakarą, plieną, ieškantį jo gerklės, tuščias gatves, lygumą. Ilgainiui jis nebeturėjo jėgų pabėgti ir sapnavo tik rūsį. Iš pradžių jis buvo bėglys, persekiojamasis, o paskui – kas žino – urve aprimęs žvėris ar paslaptingas dievukas.

Taip tęsėsi iki tos 1852 m. vasaros dienos, kai Rosas pabėgo iš šalies. Tik tuomet slėpiningasis išėjo į dienos šviesą; mano senelis kalbėjosi su juo. Tai buvo glebus ir dramblotas vyras vaškiniu veidu, kalbėjęs pusbalsiu. Konfiskuotų žemių jam taip ir negrąžino; ko gero, jis mirė skurde.

Kaip ir visa kas, Pedro Salvadoreso lemtis mums primena simbolį, kurį, regis, tuoj tuoj įminsime.

Apokrifinės evangelijos fragmentai

3. Nelaimingi turintys vargdienio dvasią; kas jie buvo ant žemės, tuo bus ir po žeme.

4. Nelaimingi raudantys, nes jie jau neatpras nuo savo vargano verksmo.

5. Palaiminti žinantys, jog kančia nepelno šlovės karūnos.

6. Neužtenka būti paskutiniam, kad vieną dieną taptum pirmas.

7. Palaiminti neperšantys savos tiesos, nes niekas nėra teisus, arba visi teisūs.

8. Palaimintas, atleidžiantis kitiems ir atleidžiantis pačiam sau.

9. Palaiminti romieji, nes jie nenusižemina iki nesantaikos.

10. Palaiminti nealkstantys teisumo; jie žino, kad mūsų lemtis, žiauri ar gailestinga, yra atsitiktinumas, kurio nenuspėsi.

11. Palaiminti gailestingieji; jie laimingi gailestingumu, o ne tikėjimu, kad jiems bus atlyginta.

12. Palaiminti tyraširdžiai, nes regi Dievą.

13. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų teisumas jiems svarbesnis už jų žmogiškąją dalią.

14. Nė vienas žmogus nėra žemės druska; nė vienas žmogus kurį nors gyvenimo mirksnį nebuvo ja ir nebus.

15. Tegu dega žiburys, nors nė vienas žmogus jo ir nematytų. Dievas pamatys.

16. Nėra nepažeidžiamų Įstatymų: nei tų, kurie iš manęs, nei tų, kurie iš pranašų.

17. Kas žudys dėl teisumo ar tikėdamas savo teisumu, nebus kaltas.

18. Žmonių darbai neverti nei pragaro ugnies, nei dangaus palaimos.

19. Nejausk neapykantos savo priešui; jeigu jo neapkęsi, iš dalies tapsi jo vergu. Tavo neapykanta niekada nepranoks tavo sielos ramybės.

20. Jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, atleisk jai; štai tavo kūnas, štai tavo siela, ir sunku arba neįmanoma nubrėžti ribą, kuri juos skiria...

24. Nesididžiuok savo teisumu; nėra žmogaus, kuris dienai baigiantis nebūtų daug kartų melavęs iš gerų paskatų.

25. Neprisiekinėk, nes kiekviena priesaika – gražbylystė.

26. Priešinkis piktam, tačiau be baimės ir pykčio. Jei kas tau užgautų dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą, jei nejauti baimės.

27. Aš nekalbu nei apie kerštą, nei apie atleidimą; užmarštis – vienintelis kerštas ir vienintelis atleidimas.

28. Daryti gera priešui yra teisingųjų amatas, jis nėra sunkus; mylėti priešą –­ angelų, o ne žmonių dalia.

29. Daryti gera priešui – geriausias būdas patenkinti savo tuštybę.

30. Nekrauk sau lobių žemėje, nes lobis – dykinėjimo, o dykinėjimas – liūdesio ir nuobodulio šaltinis.

31. Manyk, kad yra teisūs ar bus teisūs kiti, o jeigu ne tavo tiesa, – nekaltink savęs.

32. Dievo malonei žmonės prilygti negali; jis seikėja juos kitu saiku.

33. Atiduok šventenybes šunims, barstyk savo perlus kiaulėms; kiekvienam atiduok, kas jam priklauso.

34. Ieškok dėl laimės ieškoti, o ne dėl laimės rasti...

39. Vartai renkasi žmogų, o ne žmogus.

40. Nespręsk apie medį iš jo vaisių, o apie žmogų – iš jo darbų; jie gali būti geriausi arba blogiausi.

41. Niekas nestato ant uolos, o tik ant smėlio; žmogaus priedermė statyti, tarytum smėlis būtų uola...

47. Laimingas vargdienis be pagiežos ar turtuolis be puikybės.

48. Laimingi turintys drąsuolio dvasią, ramia širdim sutinkantys pergalės šlovę ar pralaimėjimo gėdą.

49. Laimingi širdin įsidėję Vergilijaus ar Kristaus žodžius, nes jų šviesa apšviečia jų dienas.

50. Laimingi mylintys ir mylimieji, ir galintys apsieiti be meilės.

51. Laimingi laimingieji.

Legenda

Abelis ir Kainas susitiko po Abelio mirties. Ėjo dykuma ir iš toli pažino vienas kitą, nes abudu buvo labai aukšti. Broliai atsisėdo ant žemės, užsikūrė laužą ir pavalgė. Kurį laiką tylėjo, kaip tyli pavargę vyrai leidžiantis saulei. Danguje suspindo vieniša dar bevardė žvaigždė. Laužo šviesoje Kainas pastebėjo akmens žymę Abelio kaktoje ir, išmetęs duoną, kurią kėlė prie lūpų, ėmė melsti atleidimo už savo nusikaltimą.

– Aš nepamenu: tu mane nužudei ar aš tave? – atsakė Abelis. – Štai mes vėl kartu kaip anksčiau.

– Dabar tikrai žinau, kad man atleidai, – tarė Kainas, – nes užmiršti yra atleisti. Aš irgi mėginsiu užmiršti.

– Taigi, – lėtai tarė Abelis. – Kol atgailauji, tol jautiesi kaltas.

______________________

1 Amerikiečių kalbininkas, su kuriuo Borgesas susipažino 1968 metais Harvardo universitete.

2 Turimas omenyje Juanas Manuelis de Rosas (1793–1877) – Argentinos diktatorius, federalistų partijos vadovas, beveik du dešimtmečius valdęs šalį (1829–1832, 1835–1852). 1852-aisiais pralaimėjęs Kaseroso mūšį, pabėgo iš šalies. Mirė tremtyje Anglijoje.

3 Masorka (isp. mazorca – kukurūzo burbuolė) – J. M. de Rosaso įsteigta politinė organizacija, vėliau tapusi slaptąja jo policija. Rosaso priešai jos pavadinimą kildino iš žodžių más horcas („daugiau kartuvių“), nes ši smogikų grupuotė tapo prievartos ir bauginimo sinonimu. Diktatūrai žlugus, organizacija buvo išformuota, o jos vadovai nuteisti mirties bausme.

4 Žydra buvo unitarų partijos spalva.

5 Ankstesnis Urugvajaus pavadinimas.

Iš ispanų kalbos vertė LINAS RYBELIS

Versta iš: Borges J.L. OBRAS COMPLETAS II. – Buenos Aires: 2004.

 

Skaitytojų vertinimai


41828. cortazaras2007-11-02 01:50
nuostabu

41847. Vanda2007-11-02 18:26
Taip, tikrai nuostabu.

48609. inga :-) 2008-09-21 18:14
be zodziu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:43:18 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba