Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
 Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

PARK@S

MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ

Arūnas Uogintas

[skaityti komentarus]

iliustracija
1 nuotr.
Nuotraukos iš autoriaus archyvo

Dailininkų pilnas autobusas penktą valandą ryto pajudėjo iš Kauno. Laukia ilga kelionė į 52-ąją Venecijos bienalę. Pro autobuso langą besikeičiantis Europos urbanistinis peizažas tarytum vertė diskutuoti, dalintis įspūdžiais apie prieš kelias dienas Šiauliuose įvykusią akciją-performansą „Wake up Frenkeli“, kurį surengėme, siekdami atkreipti miesto visuomenės dėmesį į paskutines dienas, pasak miesto valdininkų, skaičiuojantį šimtametį Ch. Frenkelio fabriko kaminą (1 nuotr.). Kažkoks mažas ir visai nesusijęs su menu jis atrodė pro langą stebint vertikalius objektus, dominuojančius Lenkijos, Čekijos, Austrijos fabrikų kompleksuose, lyg kokioje parodinėje erdvėje išsirikiavusius palei kelią...

Artėjant prie Brno miesto Čekijoje, horizonte iškilo milžiniška patranka ir šalia jos stovintys trys kokių dvidešimties metrų aukščio stilizuoti kareivėliai. Gerai įsižiūrėję, supratome, kad tas objektas yra neveikiančios cemento gamyklos gamybinis korpusas, tik šiek tiek papildytas detalėmis ir atitinkamai nudažytas, tarytum iš naujo atgijęs ir keistai derantis prie landšafto (2 nuotr.). Įsiminė ir Austrijoje, Vienoje, stovintis atliekų perdirbimo fabrikas, kuriam garsus austrų dailininkas Hundertwaser‘is suteikė tokį pavidalą, kad pravažiuojantys turistai jį nuolat aplanko lyg įspūdingą meno objektą. Jis toks ir yra.

iliustracija
2 nuotr.

Čekijoje, Austrijoje ar kitose šalyse tarp menininkų ir valdininkų vyksta dialogas, todėl ir gimsta tokie įdomūs ir visuomenei labai reikalingi projektai. Pas mus yra kitaip: kad ir rengdami to paties kamino gelbėjimo akciją, jautėme priešiškumą, kai kas sugebėjo įžvelgti net politinę potekstę, išgąsdinti verslininkus, rėmėjus...

Pastatų gelbėjomo tendencija, Lietuvai šiuo metu, matyt, labai aktuali, nes tokiame dideliame meno forume – 52- ojoje Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaujantys Nomeda ir Gediminas Urbonai kreipėsi į pasaulio visuomenę su konceptualiu projektu „Vila Litvania“, siekdami atkreipti dėmesį į buvusios Lietuvos ambasados pastato likimą. Prisiminkime ir prieš tai šių dailininkų iniciuotą kino teatro „Lietuva“ gelbėjimo akciją. Ir kas iš to? Į šį klausimą labai taikliai atsako pats Gediminas Urbonas: „ Šiandien iškilę viešos erdvės ir viešo intereso gynimo klausimai liečia ne tik mokesčių mokėtojų išlaikomus valdžios pareigūnus (kurių pareiga yra ginti viešą interesą), ne tik verslininkus, siekiančius darnios plėtros verslo interesų, bet ir visą visuomenę, kuri naudojasi viešomis, visų mūsų resursais sukurtomis gėrybėmis. Jei vieša erdvė bus užstatyta gyvenamais daugiabučiais, ji niekados nebus vieša kultūros erdvė. Ji taip ir liks privati valda, priklausoma tik nuo pačios bendrovės akcininkų intereso. Kaip prie ežerų, prie kurių šiandien jau nebeįmanoma nei prieiti, nei privažiuoti.“ (Gediminas Urbonas „Viešoji redvė versus tarybinė dešrelė“: bernardinai. lt 2007 08 14).

iliustracija
3 nuotr.

Kodėl vis dažniau dailininkai kalba apie viešųjų erdvių privatizavimą? Gal todėl, kad būtent viešose erdvėse pastaraisiais metais privatūs asmenys ir firmos sunaikino daug vaizduojamojo meno ir achitektūros paminklų. Vien Šiauliuose buvo sunaikinta dešimtys didelės apimties monumentalių vaizduojamojo meno kūrinių, pvz.: E. Juchnevičiaus sieninė tapyba buvusioje kavinėje „Aušrinė“, (dabar „Maxima“ patalpos), „Vilkolakio“ kavinėje miesto apygardos teismo pastate (dabar nenaudojamos patalpos); V. Trušio didelės apimties sieninė tapyba ŠU aktų salėje ir studentų vitražai (diplominio darbo vadovas P. Dobkevičius), P. Dobkevičiaus vitražai dabartinėse „Hanza“ banko patalpose, buvusioje „Saulutės“ kavinėje miesto centre... Tą sąrašą galima būtų tęsti. Kažkada už šiuos kūrinius miesto valdžia arba kuri nors ministerija sumokėjo nemažas pinigų sumas, bet, kai šie objektai buvo privatizuoti, naujiesiems savininkams niekas nepaaiškino, kad minimi dailininkai žinomi visoje Lietuvoje (V. Trušys šiemet net išrinktas miesto garbės piliečiu), o jų kūriniai yra saugotini.

iliustracija
4 nuotr.

Turbūt kažkokioje biurokratinėje struktūroje nebeliko humanitarinį išsilavinimą turinčių žmonių, kurie galėtų recenzuoti saugotinus meno objektus, mažosios architektūros paminklus. Jei paveldo statuso neturi koks nors senas, įdomus architektūrinis objektas, tai jis ramia sąžine naikinamas, nes, kaip yra pasakęs vienas Šiaulių veikėjas, Lietuvoje yra saugotini tik soborai ir pilys...

Į kultūros objektus imta žiūrėti visai trumparegiškai. Tiesiog stebina valdžios noras skyles biudžete užkamšyti parduodant miesto centre esantį pelningai veikiantį „Žiburio“ knygyną, dalį Kultūros centro patalpų.

Venecija. Šv. Morkaus aikštė. Žymiausius Europos įvykius menantys architektūros paminklai. Tūkstančiai turistų ir įvairių suvenyrų pardavėjai. Fantastiški meno kūriniai ir menkaverčiai „rankų darbo“ suvenyrai.

Ketvirta valanda dienos, sėdime ant vieno įmantraus šulinio marmurinių laiptų, gurkšnojame baltą vyną, ragaujame pelėsinio sūrio. Tik dabar lankytojams duris atveria viena meno galerija, senukas sunkiai išvelka iškabą ir oriai ją pastato. Kviečia į Venecijos gamtovaizdžių tapybos parodą. Iš kažkur su dideliu nešuliu pasirodo, kaip vėliau supratome, suvenyrų gamintojas. Jis, tarytum mesdamas iššūkį galerijai, išlanksto savo kūrinių ekspoziciją, po to išsitraukia dažus, teptukus: negaiš veltui laiko – tapys... Žmogus pasislepia už ekspozicinės širmos, pasiknisa krūvelėje nuotraukų ir vieną jų ima čia pat kopijuoti. O aplink toks puikus apšvietimas ir nuostabūs motyvai!

iliustracija
5 nuotr.

52 –oji Venecijos bienalė. Nors atvažiavome iki jos uždarymo likus šiek tiek daugiau nei mėnesiui, čia pilna lankytojų. Paroda aktuali, kelianti daug minčių ir yra gausiai lankoma.

Stebino politinis parodos kontekstas. Tiek daug darbų apie karinius konfliktus, migraciją, skurdą, epidemijas, agresiją – dailininkai lyg reporteriai išgyvena kiekvieną aktualią šių laikų problemą ar įvykį, pateikia jų menines interpretacijas.

Nuvylė garsiųjų rusų socarto menininkų ekspozicijos, kurias bienalės kuratorius Robertas Storras pristatė specialiose erdvėse. Kažkada Ilja Kabakovas, Dimitrijus Gutovas, Andrei Monastyrski, iš dalies ir bulgaras Nedko Solakov klestėjo, demaskuodami buvusios TSRS valstybės simbolius, ideologiją, jų darbai pasižymėjo tik jiems vieniems būdinga aštria interpretacija. Dabar Ilja ir Emilija Kabakovai anonimiškai pristato savo utopinį miestą „Maną“. Jų čiurlioniški laimės žiburio projektai taip ir nepakyla aukščiau pionieriškų lankstinukų, nors šie dailininkai – vieni madingiausių Vakarų Europoje (3 nuotr.). Gutovas tarytum įstrigęs sovietinės simbolikos suvenyrų mugėje, kaip ir Nedko Salakovas su savo kalašnikovais... Šie dailininkai visai nebeaktualūs, bijo ar nenori ieškoti vaizdinių SSSR analogijų dabartinėje Putino Rusijoje, plaukioja kaip žuvys prielipos, paliktos be savo banginio šių laikų meno jūroje...

iliustracija
6 nuotr.

Visai kitaip atrodo amerikiečiai – jie aktualūs ir asmeniški: „Jauna menininkė Emily Prince kuria savo asmenišką archyvą – nupiešė jau 3800 Irake žuvusių amerikiečių karių, kuriuos buvo uždrausta fotografuoti ir kurie grįžo namo karstuose, portretus.“ (R. Jurėnaitė, „Kultūros barai“ 2007 Nr. 7–8, p. 35). Kiekvieną portretuką ji priklijavo ant didžiulio Amerikos žemėlapio (4 nuotr.). Kiti politinio meno kūrėjai Kimas Jonesas ir Jenny Holzer savo meniniuose darbuose naudoja dokumentus iš NASA archyvų ar konkrečių miestų planus, projektus...

Daug bienalėje technologiškai brangių projektų. Didelis medinis Charles Gaines didmiesčio projektas su mechaniniu, krentančiu ir dūžtančiu lėktuvėliu, primenatis žinomą tragediją (5 nuotr.). Visai kitaip šią temą Afrikos paviljone iterpretuoja Mouniras Fatmi. Jis iš senų garso kolonėlių sudėlioja Niujorko maketą, jame iškilę dangoraižiai dvyniai dar labiau išryškinami, apšvietus šią kompoziciją iš vieno šono. Gali matyti savo paties šešėlį virš miesto kontūrų... Pigu, paprasta ir įsimintina (6 nuotr.). Gal panašiomis įdėjomis vadovavosi bienalės kuratoriai, nusprendę „Auksinį liūtą“ skirti Malickui Sidibe, fotografui iš Mali, kurio nedidelio formato nespalvotos muzikantų nuotraukos jaukiai ir intymiai pasakoja apie šių žmonių įnašą sprendžiant AIDS problemą Afrikoje (7 nuotr.).

iliustracija
7 nuotr.

Malonu, kad vyksta toks meno forumas – Venecijos bienalė, kad yra galimybė jį aplankyti, kad ten pristatomi ir konceptualūs lietuvių projektai. Norėtųsi, kad viso pasaulio menininkų skleidžiamos įdėjos iš Venecijos, Miunsterio, Kasselio būtų suprantamos ne vie tik Lietuvos menininkams, bet lavintų protą ir mūsų verslininkams, valdininkams, nes, kaip po vienų iš savo grafikos darbų užrašė garsusis ispanas Franciskas Goja, „proto miegas gimdo pabaisas“... Tai turbūt ir yra dižiausia nesusikalbėjimo tarp mūsų – menininkų ir valdininikų – priežastis. Reikia laiko, kad tai pasikeistų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:43:14 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba