Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
 ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

PARK@S

ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Fotografija iš asmeninio archyvo

Filosofas, fotografas, keliautojas, estetas – taip Niujorke gyvenantį Rolandą Andrijauską pristato žurnalistai. Buvęs šiaulietis, Maskvoje baigęs filosofijos studijas, nuo 1991 m. gyvena Niujorke, dirba internetines svetaines kuriančioje kompanijoje, porą kartų per metus keliauja į šiaip turistų nelankomas pasaulio vietas, fotografuoja. Rolandui nepatinka žodis „emigracija“.

Aš niekur neemigravau. Tiesiog pakeičiau gyvenamąją vietą. Emigrantai yra sukurti valstybinių struktūrų, norint apriboti žmonių judėjimą: kerti sieną, ir tampi emigrantu arba imigrantu. O šiaip pasaulis yra vienas: gali persikelti iš kaimo į miestą, taip pat gali pakeisti ir klimatinę juostą arba geografinę vietą. Problema ta, kad tose vietose nuo senų laikų skirtingos valstybės, skirtingos kultūros turi savo taisykles.

Vis dėlto išvažiuoti į Ameriką turbūt nebuvo toks jau paprastas sprendimas.

Nesinorėjo būti antrą kartą apgautam. Sovietinė sistema buvo gerai užspaudusi, ir kaip tik tuo metu dangtis atsidarė, tačiau bet kada galėjo vėl užsivožti. Kol dar buvo plyšys, norėjosi ištrūkti. Norėjosi pasprukti – nesvarbu kur, netgi į Lenkiją būčiau važiavęs, jeigu nebūčiau gavęs vizos.

Išvažiavai išsilaikęs stojamuosius egzaminus į VU doktorantūrą, turėdamas būsimosios disertacijos temą.

Šiaip gyvenimas tarybinėje sistemoje buvo daugmaž suplanuotas: apsigini disertaciją, paskui darai mokslinę, akademinę karjerą, gauni docento vardą, pagerintą butą, paskyrą mašinai, sodą. Kadangi dirbai sistemai, turėjai būti konformistu, priimti žaidimo taisykles. Vieni žaidė žaidimą, turėdami ekonominių, kiti – idėjinių sumetimų, bandydami prastumti savo idėjas. Pavyzdžiui, lietuvių vertėjai net ir tarybinėje sistemoje sugebėdavo prastumti pažangius amerikiečių, Lotynų Amerikos rašytojus, kurių tuo metu visoje Tarybų Sąjungoje niekas nespausdino – Kerouacą, Salingerį, kitus. Reikėjo išgyventi, išlaviruoti, žmogus juk prisitaiko prie bet kurios, net ir sudėtingiausios sistemos.

Bet tau prisitaikymas nebuvo priimtinas.

Tada gyveni ne tą gyvenimą, kuriam esi gimęs, nes esi įspraustas į rėmus, į kažkokius tramdomus marškinius. Galėjai muistytis, bet tos virvės buvo gana stiprios, ir vienintelis būdas išsilaisvinti buvo pabėgti į užsienį. Visuomenė buvo kastruota, nenatūrali, nepilnavertiška, nebuvo nei blevyzgų, nei pistoletų, nei tikros mafijos, nei tikros prievartos, tiesa, buvo kitokia – tarybinė prievarta. Dabar viskas leidžiama, ir tik fantazija arba jos neturėjimas nulemia žmogaus būtį. Kiekviena totalitarinė valstybė užspaudžia asmeninę iniciatyvą, ypač sustabdo veiklą žmonių, kurie turi kūrybinės energijos. Šiaip yra kelios žmonių grupės. Vieni yra vykdytojai – kažkas juk turi būti policininkai, nešioti paštą ir t. t. Šie žmonės niekada nekelia revoliucijų, eina pasroviui, bet kokioje sistemoje jų gyvenimas nesikeičia, tik gal vienoje ar kitoje duonos daugiau, grietinė riebesnė. Dar yra biznieriai, kurie bet kurioje situacijoje, bet kokioje sistemoje sugeba pogrindiniu ar legaliu būdu daryti pinigus. Ir dar yra kuriantys žmonės – ieškantys, užduodantys klausimus, visada kažkuo nepatenkinti – jų situacija totalitarinėje visuomenėje pati sudėtingiausia.

Tu, akivaizdu, priklausai paskutiniajai grupei. Ar išvažiuodamas žinojai, ko nori iš gyvenimo, ar važiavai užrištomis akimis?

Neturėjau kažkokios konkrečios rožinės svajonės. Tiesiog norėjau įgyti daugiau patyrimo. Turėjau ir kūrybinių ambicijų nuvažiavus daryti kokį nors meną – filmus ar kažką panašaus. Buvo naivumo, iliuzijų. Nors šiaip negali numatyti, kaip viskas bus. Neturi jokio supratimo, nežinai, apie ką svajoti. Svajonės ir planai yra iš tos realybės, kurioje gyveni. O kai persikeli į kitą realybę, reikia viską vienaip ar kitaip koreguoti. Ieškai, kuo užsiimti, blaškaisi. Paleidi save pasroviui, klausai savęs. Aišku, tai užtrunka, bet žmonės dabar gyvena daug ilgiau, yra galimybė daug ilgiau savęs ieškoti.

Ar čia, šitoje sienos pusėje, baigtos filosofijos studijos tau padėjo ar trukdė?

Be abejonės, padėjo. Manau, vienas iš protingesnių mano sprendimų buvo baigti filosofiją, nes ji duoda pagrindą, platesnį supratimą. Pasaulis tampa be ribų, nes niekas neapibrėžiama, duodama galimybė mąstyti, užduoti klausimus, medį apeiti ir apžiūrėti iš kitos pusės, tikrinti pačią realybę – ar ji iš tikrųjų tokia yra. Filosofija ir dabar padeda, laikausi tokio maždaug filosofinio požiūrio į gyvenimą. Man patinka ta savotiška filosofinė nuostata – žinai, kad nieko nežinai. Netgi priimdamas kažkokį sprendimą žinai, kad gali būti įvairių galimybių, gyvenime nėra dogmatikos, negali kažkur įstrigti.

Bet pradžioje turbūt reikėjo tiesiog išgyventi.

Kol neturėjau legalaus statuso, buvau priverstas dirbti statybose, restoranuose. Bet laisvu laiku trindavausi visokiose kultūrinėse institucijose. Iš viso dabar man keistai atrodo žmogus, kuris galvoja, kad menininkas negali dirbti kitokio darbo. O iš tiesų menas dabar yra toks aristokratinis užsiėmimas – jei nori tuo užsiimti, reikia arba pačiam dirbti, arba turėti, kas tave išlaiko. Dažniausiai už sėkmingo menininko slepiasi kažkoks materialus pagrindas, kuris suteikia galimybę atsipalaiduoti, bet dėl to menas tapo savotiškai komfortabilus. Universitetai, meno mokyklos dabar siekia išleisti kuo daugiau menininkų, kurie po to, norėdami pateisinti savo vardą, sėdi ir galvoja: kokį meną man čia dabar padaryti? Iš esmės visada lemia ekonominė situacija. Pavyzdžiui, aštuntajame dešimtmetyje Niujorke menas buvo visai kitoks – greitas, spontaniškas, kadangi viskas nedaug kainavo, mažai energijos reikėjo atiduoti tam, kad pragyventum, išsinuomotum butą – buvo komunos, pigūs loftai. O dabar jaunimas, jei tėvai neišlaiko, turi mokytis ir dirbti tuo pat metu ir dar lįsti į skolas – tai juos labai suvaržo. Bet dabar yra visai naujų meno formų – atsirado elektroninis, internetinis menas. Pinga priemonės, technika, ir dabar praktiškai kiekvienas gali kurti muziką, kiną, dar ką nors. Todėl meno idėjų tikrai netrūksta. Bet niekada negali suprasti to, kas vyksta šiuo metu, tik vėliau iš perspektyvos gali pamatyti, kas iš to išaugo.

iliustracija
Brooklynas
Rolando Andrijausko fotografija

Už tai dabar prikuriama daug šlamšto.

Be abejonės, nes yra visiems prieinamų dauginimo priemonių – internetas, elektroninės medijos, skaitmeninė fotografija. Už tai istorikams bus lengviau atkurti praeitį.

Gal kaip tik viską apsunkins ta lavina šiukšlių.

Dabar visas vertybes, interesų objektus, estetiką daugiausiai formuoja medijos, todėl kažkas, matyt, praslysta pro šalį – nemadingi arba mažiau patrauklūs dalykai. Faktiškai medijos yra kontroliuojamos reklamos, todėl visi dalykai, kurie gerai „nesižiūri“ šalia gražios reklamos (socialinės problemos ir pan.), yra išmetami už visuomenės akiračio – jie lyg ir neegzistuoja, yra ištrinti. Realybė faktiškai yra fabrikuojama, ji yra dirbtinė. Iš viso susiformavo savotiškas kultūrinis ir ekonominis elitas, kurio atstovų tautybė ir priklausomybė kokiai nors valstybei neturi jokios reikšmės. Jie lygiai taip pat puikiai jaučiasi Dubajuje, Niujorke, Rio de Žaneire, Maskvoje, Vilniuje. Visame pasaulyje yra panašių vietų, visur panašūs klubai, panaši estetika, panašios vertybės, visa tai projektuojama televizijoje. Jeigu išjungtume lietuviškos TV šou laidos garsą, ji nesiskirs nuo meksikiečių, brazilų, amerikiečių, vokiečių, švedų laidos – tokie patys veidai, drabužiai, tos pačios šypsenos. Kultūra dabar gaminama.

Masinė kultūra.

Masinė kultūra visada buvo gaminama, bet dabar ji tapo kultūros dalimi. Anksčiau buvo masinė kultūra, dabar tiesiog kultūra. Nebeliko jokios ribos tarp tos kultūros ir undergroundo, nes vos kas nors naujo gimsta, tą pačią sekundę inkorporuojama į kultūrą. Bet kokia undergroundinė idėja –nauja estetika, naujas drabužių stilius ar naujas šokis tuojau pat komercionalizuojamas ir įsukamas į tą ratą, kartais netgi aklai ir juokingai. Praktiškai undergroundo kaipo tokio turbūt ir nebėra.

Bet juk tu kalbi apie Niujorką, kuris visą laiką garsėjo undergroundu.

Nežinau, ar iš viso jis buvo. Gal tiesiog būdavo kokia nors grupė žmonių, kuri darė kažką kita, kas buvo priimtina, kas labai išsiskyrė iš visos masės, dėl to ir vadinosi undergroundu. Bet, man atrodo, tokio sąmoningo judėjimo niekada nebuvo.

Jeigu undergroundas apskritai gali būti sąmoningas judėjimas.

Labiausiai su undergroundu Niujorke siejamas pankrokas ir Andy Warholo „Fabriko“ veikla – performansai, filmai, propaguojamas gyvenimo būdas. Undergroundas buvo susijęs dar ir su politiniais protestais, pavyzdžiui, kova prieš Vietnamo karą ir pan.

Juk ir dabar vyksta judėjimas prieš karą.

Jis nėra masinis, nėra įgavęs tokių formų kaip masiniai studentų streikai, riaušės, universitetų užiminėjimai ir t. t. Visuomenė labai pasikeitė. Niujorke nebėra tikro undergroundinio klubo, o anksčiau buvo „The Sound Factory“, „Studija 54“, „Gas Station“ ir kiti klubai, kuriuose viskas buvo daroma priešingai oficialiai priimtoms normoms – ir estetine, ir idėjine prasme. Dabar nebėra nieko panašaus, rengiami tik kokie nors spontaniški, privatūs vakarėliai, kur vyksta šokiai, masinis seksas ar dar kas nors. Šiaip visi panašūs judėjimai kristalizuojasi aplink asmenybes, o dabar nebėra tokių simbolių, ikonų kaip Andy Warholas, nebėra tokių grupių kaip „New York Dolls“, „Ramones“. Niujorko kultūra dabar yra antiundergroundinė. Yra tik konformizmas, pinigų darymas – ir kuo didesnių pinigų. Neseniai Modernaus meno muziejaus filiale PS1 Queense vyko koncertas: ten koncertai, diskotekos vyksta atviroje aikštelėje, kurios interjerą kuria jauni architektai, tarp kitko, ir Šiauliuose galėtų būti kokia nors atvira erdvė, kur kiekvieną vasarą vyktų diskotekos, muzikantų ar šiaip kokių idėjų prezentacijos ir pan.

Tame renginyje koncertavo legendinė grupė „Psychic TV“, kurios lyderis Genesis P-Orridge vienas pirmųjų pradėjo tatuiruoti kūną, daryti kūno modifikacijas. Tiesa, tai jam jau praeitas etapas, dabar jis darosi plastines operacijas, nes jis su savo drauge siekia susilieti, tapti tokiais pat, todėl įsisiuvo krūtis, pripūtė lūpas, ir dabar jis atrodo kaip senutė rausvais plaukais. Genesis P-Orridge yra legenda, jo koncertai įspūdingi, visa ta estetika ir energija yra atėjusi iš aštuntojo dešimtmečio undergroundo. Dalis žmonių susirinko jo pasiklausyti, bet buvo tokių, kurie šaukė „We want DJ!“, t. y. mes norim šokti, mes norim kokio popso ar houso.

Naujosioms kartoms ta kultūra visiškai neįdomi, neaktuali.

Taip, ryšys su ta kultūra nutrūkęs, naujos kartos išaugo su kompiuterine technika, interneto žaidimais, chatais, jie kuria savo realybę. Undergroundas dabar gyvena virtualioje erdvėje, o ne gatvėje. Vaikai arba namų šeimininkės perkelia savo įvaizdį į kokį nors pasakų herojų – princesę ar superherojų, ir jie paskui gyvena virtualioje erdvėje – tai dabar aš ir pavadinčiau undergroundu.

Visą laiką domėjaisi tuo, kas nėra mainstreemas?

Be abejonės. Bet tai niekada nebuvo kažkoks religinis domėjimasis. Be to, undergroundas kartais gali būti visai nepatrauklus, destruktyvus, protestas vardan protesto. Aš tiesiog domiuosi tuo, kas vyksta. Man atrodo, visiems būdingas naujo vėjo, naujos krypties poreikis. Akivaizdus pavyzdys – Niujorke po Bruklino tiltu neseniai vyko netipiškas koncertas: koncertavo 77 būgnininkai ir japonų triukšmo grupė „Boredoms“. Žmonės laukė septynias valandas, kad ten pakliūtų, bet daugybė taip ir nepateko. Vadinasi, kažkokio kito patyrimo poreikis yra labai didelis. Bet jis dažnai atsiranda dėl to, kad produktas yra gerai išreklamuotas arba tiesiog yra madingas, nes jį reklamuoja madingų žmonių grupė. Kažkada Niujorke visą estetiką, vertybes kontroliavo Andy Warholas ir jo „Fabrikas“. Dabar tas pačias funkcijas atlieka vadinamieji hipsteriai. Hipsteris paprastai yra liesas, nešioja pačius madingiausius drabužius, kurie yra savotiška uniforma. Jį gali pamatyti už šimto metrų: tam tikra kepurė, tam tikri džinsai, tam tikri drabužiai – kažkas iš padėvėtų, kažkas iš brangesnių.

iliustracija
Parkas
Rolando Andrijausko fotografija

Kokio jie amžiaus?

Pagrindinė masė – studentai ir studentiško amžiaus žmonės. Bet šiaip amžius neribojamas. Hipsteriai dar vadinami trendsetteriais, nes jie diktuoja madą: kaip reikia rengtis, kokios muzikos klausytis, ką žiūrėti. Visa kita masė juos seka, per juos dabar yra projektuojama visa kultūra. Dalis iš jų iš tikrųjų yra kūrybingi žmonės – muzikantai, dizaineriai, menininkai, fotografai. Bet dauguma hipsterių yra tik išoriškai kūrybingi arba tik sugeba nukopijuoti „teisingą“ išvaizdą, nes viskas projektuojama daugiau į išorę, kitaip sakant, su hipsteriais yra susiję tai, kas tuo metu yra karšta: madingiausia šukuosena, madingiausi drabužiai, madingiausia grupė, madingiausias žurnalas. Hipsterių enciklopedija yra „Vice Magazine“. Šis žurnalas iš pradžių buvo skirtas reklamuoti drabužių parduotuvę. Panašiai buvo ir su pankroku: pankų judėjimas prasidėjo nuo sekso drabužių parduotuvės SEX: grupė „Sex Pistols“ buvo sąmoningai McLareno sukurtas produktas, skirtas drabužiams reklamuoti. Galima sakyti, kad pankrokas atsirado komercijai susiliejus su undergroundu. Žodžiu, visiškai antisocialus, antivalstybinis muzikinis ir estetinis judėjimas gimė iš merkantilinių sumetimų, iš reklamos. Lygiai taip pat ir hipsterių žurnalas, vadinamoji hipsterių biblija, gimė kaip parduotuvės reklama, o dabar tai jau tapo institucija – įkurtos plokštelių firmos ir t. t. Per hipsterius dabar yra projektuojama, kas yra aktualu jauniems žmonėms. Jie sugeba tas idėjas verbalizuoti, pateikti kaip produktą, kaip informacinį žinyną, kad kiti galėtų sekti, imituoti, kartu yra reklamuojami jaunimo drabužiai, muzika ir t. t. Tarp kitko, hipsteriai turi savo žodyną, tam tikrą slengą, ir geras šito žodyno įvaldymas yra lyg jų atpažinimo ženklas. Beje, tas žodynas yra pardavinėjamas knygynuose.

Viskas susimaišę su komercija.

Taip, jeigu nori būti hipsteris, pavartai žurnalą, nusiperki žodyną... Tai tiesiog geras pavyzdys: alternatyvi kultūra gimsta, iš karto supakuojama ir parduodama. Dabar ir menininkas turi save pateikti visiškai kitaip – anksčiau dėmesys buvo koncentruojamas į kūrybą, į unikalų elgesį, manierą, o dabar didžioji energijos dalis skiriama prekės ženklo kūrimui: internetinis puslapis, my space ir pan. Paskui reikia teisingai apsirengus vaikščioti į hipsterių vakarėlius, nusifotografuoti, patekti į internetinį puslapį, kur rodomi reportažai iš tų vakarėlių, žodžiu, turi būti matomas, bendrauti su madingais žmonėmis, tada kyla ir tavo kaip menininko akcijos.

Kaip tu pats dalyvauji tame Niujorko gyvenime?

Nėra prasmės gyventi Niujorke, jei tu nesinaudoji tuo, kas ten yra. Kadangi yra didelė pasiūla, tai stengiesi lankytis ten, kur yra draugų, pažįstamų ar šiaip vyksta kas nors įdomaus. Tam tikra pasilinksminimo forma tapo karts nuo karto su draugais „pereiti“ per galerijų atidarymus, kritikuoti meną, žiūrėti į žmones, gerti vyną, apskritai tikrinti, kas vyksta. Ten renkasi hipsteriai, generuojamos ir dalinamos naujos idėjos, kažkas būna įkvėptas, kažkas nusivylęs ar supykęs, žodžiu, ta kultūrinė erdvė – „tusovkė“ yra labai gyvybinga. Tai lyg gyvas, gerai funkcionuojantis organizmas, nes čia yra kritikų, favoritų, yra kritikuojamųjų, čia pat vyksta biznis. Visada pamatai kažką naujo, įdomaus, kažką, kas nustebina. Manau, meno krizės Amerikoje, bent jau estetine prasme, nėra, nebent galima kalbėti apie idėjų krizę.

Amerikoje ar Niujorke?

Turbūt Niujorke, nes Niujorke yra surinkta viskas, kas yra geriausio pasaulyje. Bet yra daug dalykų, kurie mūsų nepasiekia – gal tai irgi galima vadinti undergroundu? Dabar viskas labai stipriai filtruojama, tų filtrų yra daug: kuratoriai, kritikai, hipsteriai, komercija, pro juos sunku prasiveržti. Galbūt tu esi geras menininkas, bet tavo estetika, idėjos yra arba per anksti, arba per vėlai, ir tu nepereini per tuos filtrus.

Tikriausiai kalbi ir apie savo patirtį – fotografuoji, esi dirbęs su filmais.

Kaip ir daugelis, savo kūrybą projektuoju daugiau į internetą. Darau tai, kas man patinka ir kaip man patinka. Aišku, visada norėtųsi, kad būtų daugiau sėkmės, bet gal motyvacijos nėra tiek daug ir viso kito gal trūksta. Visa tai priimu kaip žaidimą, be fanatizmo, sakyčiau.

Esi daug bendravęs su Jonu Meku. Ar tai turėjo įtakos tavo kūrybai?

Kažkada turbūt turėjo, asmenybės įkvepia. Yra tiesiog kultūrinis tęstinumas – perimi senąsias idėjas, estetiką, bet stengiesi nesustoti, neprarasti smalsumo, neatitrūkti nuo to, kas vyksta aplinkui. Stengiesi, kad neužsidarytų langas į idėjų okeaną, kuris aplinkui kunkuliuoja. Norisi turėti kuo platesnį pasaulio supratimą, tada, man atrodo, savaime formuojasi ir estetika, ir supratimas, ir matymas.

Ar gyvenant Niujorke galima suprasti pasaulį?

Turbūt ne, nes informacija, kurią gauni iš video-, žurnalų ar interneto puslapių, yra pateikiama per kažkieno kito patyrimų prizmę, ir tai dažnai turi mažai ką bendro su realybe. Visada ruošdamasis kelionėms pasidomiu šalimi, į kurią važiuoju, ir paprastai tai, ką perskaitau ir ką ten nuvykęs randu, yra visiškai skirtingi dalykai. Man atrodo, apskritai niekas neturi jokio supratimo, kas dedasi – ir tie, kurie rašo, ir tie, kurie valdo, ir tie, kurie vartoja. Visi gyvena kažkokioje iliuzijų mugėje. Dabar Amerika yra karo būsenoje, vyksta rimtas karas, o amerikiečių, išskyrus tų, kurių vaikai tarnauja armijoje, gyvenime karas neturi jokių pasekmių – nei ekonominių, nei finansinių, nei emocinių. Jie lygiai taip pat vaikšto gatvėmis, vartoja ir t. t. Dabar populiarus posakis „grass roots“ – žolės šaknys, t. y. anksčiau buvo masiniai politiniai judėjimai, o dabar jie yra žolės šaknų lygyje. Yra kažkokių politinių grupuočių, žmonės renkasi į juos kaip į klubus, bando rinkti parašus, remti kokias nors idėjas, bet kai į politinį susirinkimą einančio kolegos klausi, kokia politika ten bus, jis sako: „ai, grass roots“, vadinasi, kažkas šiaip, nieko rimto.

iliustracija
Linija
Rolando Andrijausko fotografija

Taip niekas iš tų „šaknų“ ir neprasikala?

Tiesiog masės nepasiekia kritinio taško, kad keistų politiką. Viskas ateina iš viršaus, pavyzdžiui, supratimas apie ekologines problemas ir net suvokimas, kad jos yra aktualios. Pirmasis stimulas buvo buvusio kandidato į JAV prezidentus Al Goro filmas apie globalinį atšilimą „An Inconvenient Truth“, paskui Leonardas DiKaprio irgi sukūrė filmą apie ekologiją, ir žmonės pradėjo apie tai kalbėti. Juk žmonės dabar klauso ne asmenybių, o garsenybių. Gal esi protingiausias žmogus, rašai romanus, esi Proustas ar Einšteinas, bet tai nieko nereiškia, nes visi klausosi garsenybių, kurie kartais garsūs vien dėl to, kad garsūs. Per juos pristatomos vertybės, vartojimo mados. Jeigu jie suvokia savo jėgą, tai gali daug ką padaryti – taip ir padarė DiKaprio. Bet jau prasidėjo reklaminės kampanijos, kurios šitą blogą ekologinę situaciją naudoja komercijos tikslais. Pavyzdžiui, kažkokiame naujame TV šou dalinami daugkartiniai maišeliai. Šiaip Amerikoje žmogus, pirkdamas net ir mažiausią daiktą, kiekvieną kartą gauna naują maišelį, todėl jų niekas nenaudoja antrą kartą. Tai dabar vyksta „ekologinė akcija“: kompanija dalina daugkartinius maišelius, bet kartu reklamuoja savo produkciją. Verslininkai tuojau pat pajunta, kas gali padėti daryti biznį, todėl dabar ant pakuotės rašoma, kad ji pagaminta naudojant antrines žaliavas ir pan. Žodžiu, naudinga viskas, kas atneša pinigų.

Gal todėl per atostogas bandai pabėgti nuo viso to – keliauji į Meksiką, Peru, Birmą ir pan.?

Tik gaila, kad ten važiuoti jau dabar yra per vėlu, nes tos kultūros nyksta, yra tik likučiai, paskutinės kartos gyvena. Išėję iš džiunglių gėdisi, kad jų tėvai buvo laukiniai.

Vis dėlto ką tau pavyko pamatyti, kas tave labiausiai nustebino?

Paradoksas, bet kuo toliau nuo civilizacijos, tuo žmonės civilizuotesni. Civilizacija naikina žmogiškumą. Žmogiškos vertybės – pagarba vienas kitam, tolerancija, draugiškumas – pakeistos kažkokiais dirbtiniais dalykais, prarastas ryšys su gamta. Amerikietis nežino, kaip atrodo augantis darže pomidoras ar agurkas. Pastebėta, kad obuoliai perkami daug geriau, jei ant jų yra priklijuota etiketė, todėl dabar kiekvienas vaisius turi savo etiketę. Lygiai taip pat ir menininkas dabar turi turėti savo etiketę. Pasižiūri į ją – ir viskas aišku: su kuo bendrauja, kam priklauso ir ko vertas. Bet klausi apie keliones. Tai taip pat yra kelionės ir į vidines erdves. Tokie patyrimai mūsų visuomenėje labai retai pasiekiami: gali nustebti susidūręs su žmogišku bendravimu, gali būti sužavėtas gamtos, architektūros – visą laiką tave ištinka vos ne ekstaziniai patyrimai – peak experience. Visą laiką atrandi kažkokias naujas erdves, ir tai teikia daug džiaugsmo.

Tavo keliavimo būdas – ekstremalus: keliauji vienas, renkiesi neturistinius maršrutus, gyveni džiunglėse.

Taip įdomiau, tada tu esi atviras naujiems patyrimams, naujiems žmonėms, leidi sau pasiklysti, esi vedamas intuicijos, turi pats galvoti ir pats ieškoti nuotykių.

Gal tu ten ieškai aštrių pojūčių?

Ieškau žmogiško patyrimo. Jei nori tik aštrių pojūčių, gali važinėti į karo zonas ar šiaip į pavojingesnes vietas. Tai irgi mūsų visuomenės problema – jeigu tu kažką padarei, tai iš tavęs reikalauja padaryti dar geriau, įrodyti, kad tu toks ir toks, ir visam tam nėra pabaigos. Galima prisiminti tragišką mirtį to australo, kuris ko tik nedarė – ir krokodilą už uodegos tampė, ir vaiką į krokodilų voljerą buvo įsinešęs ir t. t. Lygiai taip pat yra ir su realybės šou – anksčiau ar vėliau įvyks kažkokia tragedija, nes kiekvieną naują sezoną reikia ko nors dar labiau šokiruojančio, o žmones jau sunku kuo nors nustebinti. Kai dar nebuvo tų laidų, buvo sukurta daug filmų, kuriuose atskleistas visas tas būsimųjų realybės šou mechanizmas, pradedant nuo filmo „Nuvarytus arklius nušauna“ su Jane Fonda. Tai būdinga žmogui, žmonės to nori. Skaičiau straipsnį apie savižudžių pamėgtą San Francisco tiltą. Pakeliui yra kitas tiltas, bet nuo jo niekas nešokinėja, nes jis neturi prekinės išvaizdos. Visi nori nušokti nuo gražaus tilto, turinčio kultūrinę, istorinę aurą. Žmonės nori būti gražūs, romantiški, netgi nusižudyti nori gražiai.

Ar tik keliaudamas pamatai dalykų, kurie tave nustebina, sužavi?

Kelionėje tiesiog viskas koncentruojasi, nes esi trumpai naujoje vietoje, tampi imlesnis. Bet šiaip gali pasižiūrėti kokį seną, prieš 50 metų sukurtą filmą ir po to savaitę stebėtis. Gali atrasti kokį miesto kampą. Kad ką nors atrastum, nebūtina toli važiuoti ir iš viso kur nors važiuoti.

Ar Lietuvoje tave kas nors stebina?

Turbūt ne stebina, bet gerai nuteikia tai, kad viskas juda į priekį.

Gal juda į tą tašką, iš kurio norėsis grįžti atgal?

Niekas nežino, kas kurlink eina. Gal tai yra bėgimas link bedugnės krašto, gal ėjimas prie kažkokių naujų formų, bet kol nenuėjom, nežinom. Tiesa, prisiminiau, praėjusį kartą, kai važiavau į Žemaitiją, viename kaime mačiau vyrą su kombinezonu, negirtą, sodinantį prie bažnyčios gėles. Tai labiausiai nustebino ir labai gerai nuteikė.

Kalbėjosi Sigita Inčiūrienė

 

Skaitytojų vertinimai


41770. asocialas :-) 2007-10-30 17:00
iš niūcho sprendžiant: šitoj pliauskoj yra jėzus

41816. oooooooo2007-11-01 12:32
super ar galima su jumis susipazinti? liuteliute@hotmail.com

41843. BD2007-11-02 12:29
rolandai, ar nesiulei kazkada (apie 1991 m.) savo foto i "tango" zurnala?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:43:07 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba